- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-15
- Bylos Nr.
- 1A-42-193-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-1-00043-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys (pirm.), Nijolė Sušinskienė, Tomas Zdanavičius
- Nuteistasis
- P. Ž.
- Nukentėjusysis
- D. B.
- Advokatai
- Rima Žiautienė
Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-42-193/2011
Teisėjas Gytis Stasevičius Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00043-2010-9
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. kovo 15 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Ž. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010-10-21 nuosprendžio, kuriuo P. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 286 str. ir jam paskirta 10 MGL (1300 litų) dydžio bauda. Be to, šiuo nuosprendžiu iš P. Ž. priteista 500 Lt nukentėjusiajam D. B. neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
P. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2010-01-26 apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini), P. Ž. sodyboje esančiame garaže, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vengdamas viešosios tvarkos ir eismo saugumo užtikrinimo funkcijas atliekančių Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Magistralinių kelių priežiūros būrio pareigūnų sulaikymo kaip asmens, įtariamo vairavus automobilį apsvaigus nuo alkoholio, siekdamas ištrūkti, panaudojo fizinį smurtą, t. y. įsikibęs į Utenos apskr. VPK Kelių policijos skyriaus Magistralinių kelių priežiūros būrio patrulį D. B., pastarąjį nustūmė ir tyčia delnu smogė D. B. vieną kartą į veidą, taip dėl kairio skruosto kraujosruvos ir galvos smegenų sukrėtimo nukentėjusiajam D. B. nežymiai sutrikdydamas sveikatą, t.y. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui.
Šalies argumentai
Nuteistasis P. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2010-10-21 nuosprendį, jį išteisinti pagal BPK 3 str. 1 d. 1 p., nepadarius šios veikos, ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti. Teigia, kad nuosprendis priimtas neišsiaiškinus visų aplinkybių, jame yra netikslumų, prieštaravimų ir neatitikimų tarp įrodymų, byla išnagrinėta neobjektyviai. Skunde vardijami nuosprendyje nurodyti įrodymai bei pateikiamas paties nuteistojo šių įrodymų vertinimas. Apelianto teigimu, P. Ž. automobilio stabdymo faktą paneigia ir jo parodymus dėl automobilio nestabdymo patvirtina liudytojų V. K. ir A. K. parodymai. Jie parodė matę, kad 2010-01-26 apie 12.30 val. P. Ž. automobilis lėtai prasilenkė su policijos automobiliu, ir jie negirdėję policijos automobilio garsinio signalo bei nematę, jog būtų buvę įjungti švyturėliai. Visi šie duomenys nepaneigti nei navigacijos, nei kitokiais techniniais duomenimis, nes tokių duomenų byloje nėra. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytojų A. K., S. Ž., V. K. parodymai prieštarauja pateiktiems techniniams duomenims, nes techninių duomenų byloje nėra. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė išvardintų liudytojų parodymus, patvirtinančius, kad policijos automobilis nebuvo įjungęs švyturėlių ir garso signalo. V. Ž. neneigė, kad 2010-01-26 apie 13 val. P. kaime prasilenkė su policijos automobiliu, prasilenkdamas šiek tiek stabtelėjo, nes manė, kad automobilį vairuoja jo pažįstamas policininkas, bet pamatęs, kad vairuoja ne jo pažįstamas policininkas, padidino greitį ir nuvažiavo toliau. Kad jį policijos pareigūnai kokiu nors būdu būtų stabdę, nesuprato. Garso signalo negirdėjo, šviesos signalo nematė. Tą patvirtina liudytojų A. K., S. Ž., V. K. parodymai, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo.
Skunde taip pat teigiama, kad abiejų policijos patrulių parodymai skirtingi, byloje surinkti įrodymai prieštarauja vieni kitiems, todėl pareigūnų parodymais nuosprendyje remtis negalima. Be to, apeliantas pabrėžia, kad tyrėjo D. L. parengta ir Utenos apskrities VPK Kelių policijos skyriaus viršininko R. S. pasirašyta pažyma, kurioje dėstoma, kad pagal navigacinės sistemos duomenis tarnybinio automobilio Škoda Oktavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 12.23 val. 40 sek. ties P. viensėdžiu buvo įjungtos šio automobilio šviesos sistemos, yra neregistruota, niekam neadresuota, nepatvirtinta skyriaus spaudu, išduota ne pagal įstatymų reikalavimus, todėl baudžiamojoje byloje įrodymu negali būti pripažinta. Taigi įrodymų apie tai, kad P. Ž. vairuojamas automobilis buvo stabdomas automobilio šviesos ir garso signalais, navigacijos duomenys nepatvirtina, nes jų byloje nėra. Todėl teismo išvada, kad P. Ž. automobilis buvo stabdomas šviesos ir garso signalais prieštarauja bylos duomenims.
Šalies argumentai
Apelianto taip pat mano, kad byloje pateikti prieštaringi rašytiniai įrodymai dėl administracinio teisės pažeidimo. Utenos rajono VPK pažymoje teigiama, kad policijos tarnybiniame automobilyje Škoda Oktavia 12 val. 23 min. 40 sek. ties P. viensėdžiu buvo įjungtos šio automobilio šviesos sistemos (stabdomas P. Ž. automobilis), po to automobilis grįžo iki K. kaimo (b.l. 11). Alkotesterio šaknelėje rodoma, kad P. Ž. nustatytas 0,85 promilių girtumas 2010-01-26 12 val. 16 min. 2010-01-26 ATP protokole Nr. 185597 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kaime P. Ž. vairuojamas automobilis Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo stabdomas policijos ekipažo su šviesos ir garso signalais ir nesustojo 2010-01-26 11.50 val. Sprendžiant pagal visus šiuos duomenis, visa įvykių seka turėjo vykti laikui einant ne į priekį, o atgal. Tokiais įrodymais teismas remtis negalėjo. D. B. teismui paaiškino, kad matyt buvo blogai sureguliuotas alkotesterio laikas, kai keitėsi valanda, todėl laikas neatitinka. Atsižvelgiant į tai, kad įvykis užfiksuotas 2010-01-26, toks paaiškinimas ne tik nelogiškas, bet ir nusikalstamas. D. B. paaiškino, kad P. Ž. blaivumas buvo tikrintas jo kieme, taigi, po incidento, kai jau buvo panaudotos dujos. Šį veiksmą atliko E. V., kuris faktą patvirtino teismo posėdžio metu. Dėl laiko netikslumų jis teismui nieko nepaaiškino. Nuosprendyje teismas nurodydamas, kad patikrinimo alkotesteriu fakto kaltinamasis neginčijo, neatkreipė dėmesio į 2010-05-21 teisiamojo posėdžio metu darytą P. Ž. apklausą, kurioje jis aiškino, kad balionėliu pripurškus į akis dujų, jis net neatsiminė, kad pūtė į alkotesterį. Jis paaiškino, kad išgėrė tik pusę stikliuko degtinės, todėl negalėjo būti nustatytas toks didelis girtumas. D. B. pripažino, kad alkotesterio naudojimo laikas gali būti netinkamas, bet jis išreiškė nuomonę, kad matuoklio parodymai – tinkami. Teismas 2010-07-16 nutartyje atnaujinti įrodymų tyrimą pripažino, kad dėl P. Ž. nustatyto girtumo yra prieštaravimai. Teismui papildomai užklausus Utenos apskrities VPK, 2010-07-01 gautas alkotesterio patikros sertifikatas, kuris patvirtina, kad alkotesteris tinkamas naudoti iki 2010-05-29. Toks atsakymas nepanaikino prieštaravimų, esančių byloje ir nepaaiškino, kaip atsitiko, kad būtent P. Ž. nustatytas 0,85 promilių girtumas tuo metu, kai pagal bylos duomenis jis dar nebuvo sulaikytas. Tokiu būdu nesivadovauta įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis nuostatomis.
Apeliantas nurodo, kad prasilenkęs su policijos automobiliu, jis nuvažiavo už posūkio, nes kelias vingiuoja mišku, ką patvirtina byloje esančios nuotraukos Nr. 1, 3 ir 4. Todėl policijos pareigūnai jo automobilio nebegalėjo matyti ir jų teiginiai, kad P. Ž. išvystė didelį greitį, nepagrįsti. E. V. pripažino, kad kelias buvo slidus, su vingiais, apaugęs medžiais, bet pats prieštaringai teigė, kad matomumas vis tiek buvęs geras, o garsinis ir šviesos signalas visą laiką buvo įjungtas. Atvykę į P. Ž. sodybą, neturėdami nei teismo, nei prokuroro sprendimo įeiti į P. Ž. būstą, policijos pareigūnai savo sprendimu įsiveržė į jo garažą. Apelianto įsitikinimu, atvykdami į P. Ž. sodybą ir įsiverždami į garažą, pareigūnai pasielgė neteisėtai. Be to, byloje esantys ir teisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nepatvirtina P. Ž. kaltės pasipriešinus policijos pareigūnui ir taip jį sužalojus. Nuteistasis teigia, kad D. B. nurodomos aplinkybes apie P. Ž. pasipriešinimą jam neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad garaže stovi automobilis ir vietos lieka tiek, kiek praeiti pro sukrautus palei sieną sustatytus daiktus, todėl nei gulti, nei atlikti kokius tai veiksmus neįmanoma. S. Ž. parodymai patvirtina, kad D. B. prie P. Ž. pripuolė netikėtai ir iš karto papurškė dujų, todėl nesuprantama, kaip šis būtų galėjęs jam trenkti taip, kad konstatuotas smegenų sutrenkimas. E. V. posėdžio metu paaiškino, kad į garažą įėjo po kelių minučių ir matė, kaip P. Ž. nepilnai išlipęs iš automobilio smogė jo porininkui kaire ranka. Pradžioje teigė, kad D. B. jam dujas purškė garaže, vėliau tuo suabejojo. D. B. teismo posėdyje teigė, kad P. Ž. garaže išlipęs iš mašinos ėjo link jo, jį stūmė ir smūgį sudavė kaire ranka, kai bandė šiam užlaužti dešinę ranką. Apelianto manymu, teismas nevertino P. Ž. versijos dėl policijos pareigūno susižalojimo, šiam galvotrūkčiais puolant į garažą. Šį faktą patvirtino liudytoja S. Ž., o policijos pareigūnai jo nepaneigė. Apeliantas skunde nurodo, kad iš automobilio garaže pareigūno tempiamas jis muistėsi, todėl galėjo užkabinti pareigūno liemenę. Taip pat pažymi, kad jo, P. Ž., įvykio metu dėvėtame švarke po įvykio nebuvo nei vienos iš trijų švarko sagų, jų vietose likę tik siūlų likučiai, švarko vidinėje pusėje nuo pažasties į apačią net 50 cm ilgiu išplėšta pamušalinė medžiaga, kas įrodo, kad jėga buvo panaudota būtent prieš P. Ž..
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo P. Ž. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 286 str., taip pat paskyrė teisingą bausmę.
Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas nutartyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu P. Ž. skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję ne su teisės taikymo teismo nustatytiems faktams klausimais, bet su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka ir konstatuoja, jog skundžiamo teismo nuosprendžio turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas apeliantui buvo pritaikytas tinkamai, t. y. nuteistojo teistosios jągas einantįveika atitinka BK 286 str. įtvirtintos sudėties požymius.
BK 286 str. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris panaudodamas ar grasindamas panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Fizinis smurtas – tai smūgiai, imtynių veiksmai, fizinio skausmo sukėlimas, apimantys nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam ir pan. Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galimas tik tuomet, kai toks asmuo eina įstatymu jam pavestas pareigas. Tai reiškia, kad jie veikia teisėtai įstatymo ar kitais teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja kokių nors pasekmių atsiradimo, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijai atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis D. B., būdamas policijos pareigūnu, 2010-01-26 apie 13.00 val. dirbdamas kartu su kitu pareigūnu E. V., įtardamas P. Ž. vairavus automobilį apsvaigus nuo alkoholio siekė pastarąjį sulaikyti. Kad P. Ž. įvykio dieną prieš pat jo sulaikymą vairavo automobilį, patvirtina abiejų minėtų policijos pareigūnų, taip pat paties apelianto P. Ž., liudytojų S. Ž., A. K., V. K., R. P. parodymai. Nors nuteistasis apeliacinės instancijos teisme parodė įvykio metu nebuvęs neblaivus, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kaip įrodyta konstatuota aplinkybė abejonių teisėjų kolegijai nekelia. Tai, kad apeliantas įvykio metu buvo neblaivus nustatyta remiantis byloje esančių įrodymų visuma – alkotesterio parodymais, paties apelianto pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, taip pat nukentėjusiojo D. B., liudytojų E. V. ir S. Ž. parodymais. Apeliantas skundu įvairiais teiginiais apie laikų nesutapimą ant įvairių dokumentų – alkotesterio kvito, ATP protokolo, Utenos rajono VPK pažymoje – siekia nuginčyti alkotesterio parodymų patikimumą, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, vien laiko nesutapimas minučių tikslumu visų byloje esančių įrodymų kontekste abejonių dėl apelianto neblaivumo įvykio metu nepalieka. Policijos pareigūnų įvykio metu naudotų laiką (valandą ir minutes) rodančių prietaisų tikslus nesureguliavimas nepaneigia P. Ž. įvykio metu buvus neblaiviam.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nemažai dėmesio skiria policijos pareigūnų veiksmams iki jų atvykimo į jo sodybą analizuoti. Apeliantas teigia nematęs, kad policijos pareigūnai šviesos ir garso signalais stabdė jo vairuojamą automobilį. Tačiau net ir sutinkant su tokiais nuteistojo P. Ž. parodymais – tai nepateisina vėlesnio jo elgesio bei nepašalina atsakomybės už pasipriešinimą policijos pareigūnui. Nuteistajam nekilo abejonė, kad D. B. yra policijos pareigūnas, nes jis dėvėjo uniformą. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 str. 3 p. ir 16 str. 1 p. nuostatomis, policijos pareigūnas yra viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo, turintis teisę reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus. Kaip vėliau pasitvirtino byloje esančiais duomenimis, policijos pareigūnams pamačius nuteistojo P. Ž. vairuojamą automobilį, pagrįstai kilo įtarimas dėl pastarojo neblaivumo, kas ir sąlygojo tolesnius pareigūnų veiksmus siekiant jį sulaikyti. Taigi nukentėjusysis buvo policijos pareigūnu ir atvykdamas į įvykio vietą vykdė viešojo administravimo funkcijas.
Policijos pareigūnai D. B. ir E. V. viso tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, kad jiems prie sodybos tarnybiniu automobiliu pasivijus P. Ž. vairuojamą automobilį, šis savo automobilį įvarė į garažą. Tada sustabdžius tarnybinį automobilį, pirmas į garažą nuėjo D. B., o E. V.s iš paskos. Nukentėjusysis parodė norėjęs sulaikyti galimą pažeidėją, tačiau į pareigūno D. B. teisėtus žodžiu išreikštus reikalavimus buvo reaguota replikomis, keiksmais, o vėliau ir smūgiu. Minėtų pareigūnų parodymais nustatyta, kad būdamas garaže P. Ž. delnu smogė D. B. vieną kartą į veidą. Nors apeliantas kaltu neprisipažino, tačiau netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais apie įvykio aplinkybes ir smūgio jam sudavimą, teismas neturi pagrindo, nes jie atitinka kitą bylos medžiagą. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jie iš esmės yra vienodi ir jokių esminių prieštaravimų juose nėra. Smurto pavartojimą, be paties nukentėjusiojo, patvirtina visuma kitų byloje esančių įrodymų – specialisto išvada, taip pat tiesiogiai P. Ž. smūgio nukentėjusiajam į galvos sritį sudavimą matęs liudytojas E. V.. Specialisto išvadoje nurodyta, kad D. B. dėl kairio skruosto kraujosruvos ir smegenų sukrėtimo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Abejoti specialisto išvada teismas neturi jokio pagrindo. Taigi skundžiamu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusiajam D. B. bandant sulaikyti pažeidėją P. Ž., pastarasis pavartodamas prieš D. B. fizinį smurtą pasipriešino teisėtiems policijos pareigūno D. B. veiksmams. Nekelia abejonių, kad tai buvo padaryta tiesiogine tyčia – nuteistasis suprato, jog suduodamas policijos pareigūnui reikalauja, kad šis susilaikytų nuo tam tikrų teisėtų veiksmų atlikimo ir to norėjo. Nustatytieji P. Ž. veiksmai – fizinis smurtas teisėtai veikiančio pareigūno atžvilgiu – pagal savo pobūdį užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nes jie visiškai atitinka BK 286 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos sudėtį, todėl P. Ž. veika pagrįstai kvalifikuota pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistasis skunde teigia apie, jo manymu, neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus šiems atvykstant į jo sodybą bei patenkant į jo garažą. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai būtų veikę ne savo kompetencijos ribose, pažeidę jų darbą reglamentuojančius teisės aktus ar viršiję savo įgaliojimus. P. Ž. veiksmai – fizinio smurto pavartojimas teisėtai veikiančio policijos pareigūno atžvilgiu, buvo nukreipti tam, kad policijos pareigūnas neatliktų teisėtų veiksmų – nesulaikytų jo bei netikrintų jo neblaivumo. Pats apeliantas neneigė, kad sulaikomas muistėsi, todėl pastarajam nevykdant policijos pareigūnų reikalavimų policijos pareigūnai teisėtai, veikdami įstatymų nustatytose ribose prieš jį pavartojo prievartos priemonę – dujas. Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 21 str. numato policijos pareigūno pareigą gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti. Pagal Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 18 str. policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, turi teisę tikrinti su tuo susijusio asmens dokumentus, įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti. Darytina išvada, kad šiuo atveju policijos pareigūnai patys įtardami P. Ž. vairavus automobilį apsvaigus nuo alkoholio, t.y. jog padarytas administracinis teisės pažeidimas, turėjo teisę jį sulaikyti. O skundo teiginiai apie jo, apelianto, švarko suplėšimą nerodo policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo.
Tokiu būdu apelianto skundžiamame teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, yra pagrįsta byloje surinktų, teismo išnagrinėtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetu, todėl išteisinti P. Ž. iš kaltinimo pagal BK 286 str. nėra jokio pagrindo.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo P. Ž. veiką, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, teismas paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.
Skundo teiginiai apie teismo neobjektyvumą yra deklaratyvūs, neparemti jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2010-10-21 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Nuteistojo P. Ž. apeliacinį skundą atmesti.