Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-03-28 · Administracinė byla Nr. A-62-1087-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-06-21Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2011-03-28Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2011-03-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-28
Bylos Nr.
A-62-1087-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00587-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Antanas Ablingis (pran.)
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijai
Advokatai
Pavelas Ravluševičius
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A62-1087/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00587-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjui A. D., jo atstovui advokatui Pavelui Ravluševičiui,

atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui M. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijai dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. D. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 3-7; 8-12, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2008 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. P-361 (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti Departamentą klausimą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos spręsti iš naujo; panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. birželio 13 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 018-193 (toliau – ir Tyrimo aktas) ir įpareigoti Inspekciją iš naujo spręsti įvykio pripažinimo nelaimingu atsitikimu tarnyboje klausimą.

Paaiškino, kad Įsakymu buvo atleistas iš tarnybos Klaipėdos regiono Kretingos rajono pataisos inspekcijoje, nes nuslėpė atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą aplinkybes. Nurodė, kad pagrindu skundžiamam įsakymui surašyti buvo Inspekcijos 2008 m. spalio 6 d. tarnybinio tyrimo išvada „Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių nustatymo“ Nr. 018-260 (toliau – ir Tyrimo išvada). Tarnybinis tyrimas, kurio pagrindu buvo surašyta ši išvada, buvo inicijuotas po to, kai dėl atsakingų Inspekcijos administracijos darbuotojų kaltės A. D. susižalojo tarnybos metu ir tapo akivaizdu, kad jis reikalaus atlyginti žalą, patirtą dėl sveikatos sutrikdymo. Pabrėžė, kad apie atliktą tyrimą sužinojo tik 2008 m. lapkričio 26 d., tyrimo metu jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimą dėl tiriamų įvykių. Nurodė, kad Tyrimo išvadoje jo kaltė dėl priėmimui į tarnybą reikšmingų biografijos faktų nuslėpimo nebuvo konstatuota. Pareiškėjo manymu, Tyrimo išvados pagrindu negalėjo būti surašytas įsakymas dėl jo atleidimo iš tarnybos, kadangi tinkama procedūrine tvarka nebuvo ištirti ir konstatuoti faktiniai pagrindai, būtini tokiam aktui priimti. Įsakymas, pareiškėjo nuomone, turi būti panaikintas ir dėl to, kad dar iki jo priėmimo egzistavo aplinkybės, imperatyviai nustatančios kitus pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindus. 2008 m. balandžio 30 d. tarnybos metu dėl netinkamo fizinio pasirengimo pratybų ir normatyvų laikymo organizavimo patirtos traumos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) 2008 m. lapkričio 17 d. ligos liudijimu Nr. 5038 pareiškėjas buvo pripažintas netinkamu tarnybai. Priėjo prie išvados, kad atsakovas, gavęs minėtą CMEK išvadą, privalėjo pareiškėją atleisti iš tarnybos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 32 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu. Inspekcija 2008 m. birželio 13 d. surašė nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 018-193, kuriame konstatavo, kad sveikatos sutrikdymas nesusijęs su tarnyba. Tokia atsakovo išvada, anot pareiškėjo, neatitinka faktinių įvykio aplinkybių ir prieštarauja nelaimingo atsitikimo darbe sampratai, įtvirtintai Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos bei nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymuose. Pažymėjo, kad dėl Statuto 49 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos išmokėjimo Inspekcija jokio teisės akto, atitinkančio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus, iki šiol nepriėmė.

Atsiliepimas

Atsakovas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 35-39, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad A. D. iš tarnybos buvo atleistas vadovaujantis Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punktu, nes paaiškėjo aplinkybės, numatytos Statuto 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. jis prarado tarnautojo statusą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ) numatytais pagrindais. Kadangi pareiškėjas 2006 m. kovo 28 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, o šie veiksmai atitinka šiurkštaus pažeidimo, įvardinto VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte sudėtį, mano, kad iki 2009 m. kovo 28 d. jis negalėjo būti priimtas į tarnybą Departamente ar jam pavaldžiose įstaigose. Nurodė, kad atleidžiant iš tarnybos dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, numatytų Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkte, nėra būtina nustatyti pareigūno kaltės. Priėjo prie išvados, kad tyrimo metu pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, nes šis atleidimo pagrindas nereikalauja kaltės nustatymo. Paaiškino, kad tarnybinis tyrimas buvo pradėtas 2008 m. rugsėjo 23 d., pareiškėjas prašymo dėl kompensacijos už patirtą traumą nepateikė iki šiol, todėl pradėjus tyrimą negalėjo būti akivaizdu, kad pareiškėjas reikalaus žalos atlyginimo. Esant dviem konkuruojantiems A. D. atleidimo pagrindams, Inspekcijoje buvo nuspręsta siūlyti Departamento direktoriui atleisti jį iš tarnybos dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nes atleidžiant iš tarnybos dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų vertinimo, Statuto 12 straipsnio 3 dalyje numatytas privalomas išankstinis įspėjimas raštu apie atleidimą ne vėliau kaip prieš tris dienas. Atkreipė dėmesį, kad nei 2006 m. kovo 7 d. skirta nuobauda už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, nei atleidimas iš vidaus tarnybos, nepadarė įtakos pareiškėjo elgesiui, nes turimais duomenimis 2008 m. gruodžio 8 d. jis vėl padarė pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 6 dalyje, ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde netiksliai nurodė nedarbingumo trukmę. Pabrėžė, jog iš Inspekcijai pateiktų nedarbingumo pažymėjimų matyti, kad pareiškėjo nedarbingumas truko nuo 2008 m. balandžio 30 d. iki 2008 m. rugsėjo 29 d. 2008 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas buvo darbe, o 2008 m. spalio 1-2 d. vyko tikrintis sveikatos į CMEK. Nuo 2008 m. spalio 3 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d. jam vėl buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Konstatavo, kad Statuto 32 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas atleidimo pagrindas atsirado tik 2008 m. lapkričio 17 d., tai yra žymiai vėliau nei buvo nustatyti ir pritaikyti kiti atleidimo iš tarnybos teisiniai pagrindai. Paaiškino, kad fizinio pasirengimo normatyvų laikymas vyko specialiai tam pritaikytame stadione, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos atlikti apšilimą, apie fizinio pasirengimo normatyvų laikymą 2008 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 1-236 buvo informuoti Paupių pirminės sveikatos priežiūros centro specialistai. Be to pareigūnų fizinio pasirengimo gerinimui, Inspekcijos direktoriaus 2005 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 4-87 buvo sudarytos sąlygos kiekvieną trečiadienį nuo 15 val. iki 17 val. sportuoti savarankiškai, pareiškėjas šia teise nuolat naudojosi. Pabrėžė, kad pareiškėjas neinformavo, jog negali paeiti, iki medicinos centro nuėjo pats. Po medicininės patikros ir pirmosios medicinos pagalbos suteikimo jam buvo pasiūlyta parvežti į Kretingą, tačiau jis šios paslaugos sąmoningai atsisakė, tokiais savo veiksmais galėdamas pats pabloginti traumos būklę ir pasunkinti pasekmes. Atsakovo manymu, pareiškėjas traumą galėjo patirti dėl savo paties didelio neatsargumo ir dėl nepakankamai padaryto raumenų apšilimo. Pažymėjo, jog pareiškėjo siekiama Statuto 49 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija būtų skiriama tuo atveju, jei pareigūnas būtų sužeistas tarnybos metu arba jei tai būtų susiję su tarnyba.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 104-107, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Savo poziciją grindė iš esmės tokiais pačiais kaip Inspekcijos atsiliepime į skundą nurodytais argumentais. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Departamento direktoriaus įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų buvo priimtas 2008 m. spalio 24 d., t. y. gerokai ankščiau negu buvo surašytas CMEK ligos liudijimas Nr. 5038. Pareiškėjas 2008 m. lapkričio 24 d. prašymu kreipėsi į Departamento direktorių, prašydamas atleisti jį iš tarnybos, vadovaujantis Statuto 32 straipsnio 2 dalies 4 punktu, bei išmokėti Statuto 36 straipsnyje numatytą išeitinę išmoką, taip pat išmokėti Statuto 49 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 171-176, I t.).

Teismas nurodė Statuto 8 straipsnio 2 dalį, 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 32 straipsnio 2 dalies 10 punktą, VTĮ 9 straipsnio 4 dalį, 29 straipsnio 6 dalies 1 punktą ir, kadangi pareiškėjas iš vidaus tarnybos 2006 m. kovo 28 d. buvo atleistas už pareigūno vardo pažeminimą (b. l. 121), konstatavo, kad šie veiksmai atitinka šiurkštaus pažeidimo, nustatyto VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte sudėtį, todėl pareiškėjas iki 2009 m. kovo 28 d. negalėjo būti priimtas į tarnybą Departamente ar jam pavaldžiose įstaigose. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde minimas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 8 punktas neatitinka faktinių aplinkybių, nes pareiškėjas buvo atleistas kitu teisiniu pagrindu, o ne todėl, kad pateikė suklastotus dokumentus arba nuslėpė ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pabrėžė, kad atleidžiant iš tarnybos dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, numatytų Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkte, nėra būtina nustatyti pareigūno kaltės. Nurodė, kad Departamento direktoriaus įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų buvo priimtas 2008 m. spalio 24 d., t. y. gerokai ankščiau negu buvo surašytas CMEK ligos liudijimas Nr. 5038. Pažymėjo, kad atleidžiant asmenį pagal Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punktą, išeitinių išmokų ir kompensacijų mokėjimas nenumatytas. Teismas nurodė Statuto 49 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir konstatavo, kad pareiškėjo darbe specifiniai darbo požymiai yra darbas su pataisos inspekcijoje registruotais asmenimis pataisos inspekcijoje ar už jos ribų, jei tai nustato tyrimą atliekančios institucijos. Kitais atvejais taikomos įstatymo nuostatos, o Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme kompensacijos nenumatytos. Pabrėžė, kad fizinio pasirengimo normatyvų laikymas nėra specifinių užduočių vykdymas.

III.

Pareiškėjas A. D. apeliaciniu skundu (b. l. 179-182, I t.) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skundė nurodė, kad Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkte kelių teiginių sujungimas jungtimi „ir“ reiškia, kad turėjo būti abu teiginiai: aplinkybės, dėl kurių jis negalėjo būti priimtas į tarnybą, ir kad tos aplinkybės asmens priėmimo į tarnybą metu nebuvo žinomos. Tvirtino, kad tai, jog visos aplinkybės priėmimo į tarnybą metu buvo žinomos, galėjo patvirtinti liudytojai, kuriuos prašė kviesti į teismo posėdį. Anot jo, teismas nepagrįstai atsisakė kviesti liudytojus, išreikalauti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato duomenis apie tai, ar atsakovai domėjosi jo atleidimo iš darbo Kretingos rajono policijos komisariate aplinkybėms. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį Nr. A7-481/2005 ir atkreipė dėmesį, kad tarnybinis patikrinimas, kurio pagrindu buvo surašyta Tyrimo išvada, buvo inicijuotas po to, kai dėl Inspekcijos administracijos darbuotojų kaltės susižalojo tarnybos metu. Pabrėžė, kad apie atliktą tyrimą sužinojo tik 2008 m. lapkričio 26 d., jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimą. Teigė, kad CMEK 2008 m. lapkričio 17 d. ligos liudijimu Nr. 5038 buvo pripažintas netinkamu tarnybai, todėl Departamentas, gavęs tokią išvadą, privalėjo jį atleisti iš tarnybos Statuto 32 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėjo nuomone, teismas pažeidė materialinės teisės normas, nes pagal Statuto 35 straipsnio 1 dalį, negalima atleisti pareigūno iš tarnybos jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu arba atostogų metu. Jei pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos pažeidžiant šią nuostatą, jo atleidimo diena laikoma kita po atostogų ar kita po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo tarnybos diena. Konstatuoja, kad 2007 m. lapkričio 7 d. buvo pripažintas netinkamu tarnybai, o atleisti jį iš tarnybos buvo galima 2008 m. lapkričio 26 d. Prieina prie išvados, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog Įsakymas buvo priimtas gerokai anksčiau, nei buvo surašytas CMEK ligos liudijimas. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti 2008 m. balandžio 30 d. nelaimingą atsitikimą susijusį su tarnyba, nes Inspekcijos direktoriaus 2008 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. 5-45 „Dėl Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos pareigūnų tarnybinės komandiruotės į Klaipėdą“ pavadinimas rodo, kad normatyvų laikymas buvo susijęs su tarnyba. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 4 d. nutartį Nr. A556-317/2009 ir konstatavo, kad analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 20 d. nutartį Nr. A2-1172/2006, 2005 m. birželio 14 d. nutartį Nr. A11-735/2005, 2007 m. kovo 30 d. nutartį Nr. A14-327/2007, konstatuodamas, kad šių bylų ratio decidenti sutampa.

Atsiliepimas

Atsakovas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 186-190, I t.) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos pagal Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punktą, kadangi atsitiktinai paaiškėjo aplinkybės, numatytos Statuto 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Kadangi pareiškėjas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą buvo atleistas 2006 m. kovo 28 d., mano, kad iki 2009 m. kovo 28 d. jis negalėjo būti priimtas į tarnybą Departamente ar jam pavaldžiose įstaigose. Pažymėjo, kad pareiškėjas, pretenduodamas tapti Inspekcijos Kretingos rajono pataisos inspekcijos inspektoriumi, pildė Pretendento anketą ir autobiografiją, tačiau nenurodė, kad buvo atleistas iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Atliekant specialųjį patikrinimą, duomenys apie pareiškėjo atleidimą iš tarnybos policijoje nebuvo gauti, todėl Departamento direktoriui šios aplinkybės tapo žinomos tik gavus Inspekcijos 2008 m. spalio 6 d. išvadą. Manė, kad buvo nustatyti abu sudėtinio teiginio elementai ir laikytasi konjunkcijos taisyklės. Nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimą ir pažymėjo, kad pareiškėjas pats turėjo pareigą pasidomėti teisės aktais, draudžiančiais jam eiti valstybės tarnautojo pareigas trejus metus nuo atleidimo momento. Teigė, kad nėra tikslinga kviesti pareiškėjo prašomus liudytojus parodymų davimui. Paaiškino, kad pagal įvykių eigą pirmiausia įvyko tas faktas, kad A. D. buvo priimtas į tarnybą, nors pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir VTĮ 9 straipsnio 4 dalį iki 2009 m. kovo 28 d. visai negalėjo būti priimtas. Nurodo, kad pareiškėjas 2007 m. lapkričio 8 d. Departamento siuntimu, vadovaujantis Statuto 10 straipsnio 5 dalimi, buvo nukreiptas į CMEK dėl tinkamumo tarnybai. Jis buvo siunčiamas kaip buvęs pareigūnas (pretenduojantis į vidaus tarnybą). 2007 m. lapkričio 22 d. jis pirmą kartą atvyko į CMEK tinkamumo nustatymui ir jam buvo nustatyti sveikatos sutrikimai, kuriuos vertinant jis būtų pripažintas netinkamu tarnybai. Pareiškėjas, kol neįvyko CMEK posėdis, 2007 m. lapkričio 27 d. atvyko į Departamentą ir apgaulės būdu gavo naują siuntimą nustatyti tinkamumą tolimesnei tarnybai, kurį tą pačią dieną pateikė CMEK. 2007 m. lapkričio 28 d. Inspekcijos direktorių informavo, kad CMEK reikalauja rašto, kuriame būtų nurodyta į kokias pareigas tarpininkaujama dėl jo priėmimo. CMEK posėdžio metu A. D. tinkamumas buvo vertintas kaip pareigūno, todėl buvo pripažinta, kad jis yra tinkamas tolimesnei tarnybai. Padarė išvadą, kad A. D. veiksmai buvo neteisėti, todėl ne teisės pagrindu teisė ir teisėti reikalavimai negali atsirasti. Pažymėjo, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Statuto 35 straipsnio 1 dalyje numatytą teisės normą, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, administracinės procedūros sprendimas turi būti priimtas per 20 darbo dienų nuo administracinės procedūros pradžios. Kadangi faktinė atleidimo iš tarnybos diena buvo laikoma kita po laikino nedarbingumo pasibaigimo diena, Departamento direktoriaus įsakymas dėl atleidimo iš pareigų buvo priimtas gerokai anksčiau negu buvo surašytas CMEK ligos liudijimas. Nurodo, kad tyrimo metu pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, nes šis atleidimo pagrindas nereikalauja kaltės nustatymo. Anot Inspekcijos, pareigūnams buvo sudarytos sąlygos apšilti raumenis. Pareiškėjas neinformavo, kad negali paeiti, atsisakė pasiūlymo parvežti į Kretingą, taip galimai traumą patirdamas dėl savo paties didelio neatsargumo ir nepakankamai padaryto raumenų apšilimo. Neatmetė galimybės, kad pareiškėjas laikyti fizinio pasirengimo normatyvų atvyko traumuotas. Nurodė, kad komandiruotė pavadinta tarnybine todėl, kad kitokių komandiruočių Inspekcija pavaldiems pareigūnams neorganizuoja. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, jog jo žiniomis jokio įsakymo apie komandiravimą laikyti fizinio pasirengimo normatyvus visai nebuvo. Teigė, kad pareiškėjas neatlikinėjo pareigybių aprašyme numatytų funkcijų, sužalojimas nebuvo susijęs su padidintu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei, nebuvo nustatyto priežastinio ryšio tarp traumos ir funkcijų vykdymo. Pažymėjo, kad nagrinėjamos faktinės aplinkybės nėra analogiškos pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose esančioms aplinkybėms, todėl remtis šiose bylose sukurtu precedentu nėra pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašė panaikinti ne jo skundą išnagrinėjus priimtą sprendimą, o visai su nagrinėjamais tarnybos santykiais nesusijusį sprendimą.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 196-198, I t.) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. A180-1212/2006, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnį, 86 straipsnio 2 dalį ir konstatavo, kad teismui nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo. Atkreipė dėmesį, kad jei atsiranda Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindo taikymas, asmens atleidimas iš tarnybos yra imperatyvi pasekmė. Pažymėjo, kad atleidžiant iš tarnybos dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, numatytų Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkte, nėra būtina nustatyti pareigūno kaltę. Nesutiko, kad apeliantui 2008 m. lapkričio 24 d. pateikus Departamentui prašymą dėl atleidimo iš tarnybos, jis turėjo būti atleistas, vadovaujantis Statuto 32 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kadangi nurodytas atleidimo pagrindas atsirado tik 2008 m. lapkričio 17 d., t. y. žymiai vėliau negu buvo nustatyti ir pritaikyti kiti atleidimo iš tarnybos teisiniai pagrindai. Departamento įsakymas buvo priimtas 2008 m. spalio 24 d. Nurodė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad fizinio pasirengimo normatyvų laikymas nėra specifinių užduočių vykdymas, o tik priemonė įrodyti, kad asmuo tinkamas dirbti pareigūnu. Padarė išvadą, kad nėra aplinkybių teigti, jog pareiškėjo patirtos traumos priežastis buvo jo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, ar leidžiančių teigti, kad pareiškėjas buvo sužalotas dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 22 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 210-216, I t.).

Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo A. D. skunde išdėstytų argumentų. Pirmosios instancijos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimas iš esmės grindžiamas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. sausio 16 d. atsiliepime į pareiškėjo skundą Nr. 1S–159 išdėstytų teiginių perrašinėjimu. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime tik formaliai konstatavo, kad skundžiami aktai yra teisėti ir pagrįsti, tačiau nemotyvavo, kodėl ir ar iš tikrųjų jie yra pagrįsti objektyviais, teisingais duomenimis. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas ginčą, Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai neanalizavo pareiškėjo skunde išdėstytų motyvų, savo sprendime dėl jų nepasisakė, teismo sprendime nėra atsakyta į pareiškėjo skundo argumentus ir ginčas neišnagrinėtas iš esmės. Pažymėta, kad kyla tam tikrų abejonių ir prieštaravimų vados tarnybiniam patikrinimui pradėti realumu. Nurodė, kad A. D. skunde pirmosios instancijos teismui prašė kviesti tam tikrus liudytojus bei išreikalauti faktinę aplinkybę (atleidimo iš policijos priežastys atsakovui pareiškėjo priėmimo metu į tarnybą Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos buvo žinomos) patvirtinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šių prašymų nepagrįstai nesvarstė ir dėl jų procesinio sprendimo nepriėmė. Tokiu būdu, anot teisėjų kolegijos, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių ir prieštaravimų.

V.

Pareiškėjas A. D. patikslino reikalavimus (b. l. 72, II t.) ir prašė panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. P-361 dėl jo atleidimo iš tarnybos ir įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos priimti įsakymą dėl jo atleidimo iš tarnybos Statuto 31 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu bei išmokėti Statuto 35 straipsnyje numatytą išeitinę išmoką; panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos 2008 m. birželio 13 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 018-193 ir nustatyti, kad sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų ėjimu; įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išmokėti kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, einant tarnybines pareigas Statuto 48 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcija atsiliepimu į patikslintus pareiškėjo A. D. reikalavimus (b. l. 78-79, II t.) su jais nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad pareiškėjas netinkamai suformulavo patikslintus reikalavimus. Pareiškėjo A. D. tarnybinius santykius reglamentavo Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto redakcija, galiojusi iki 2010 m. sausio 1 d., todėl visi Statuto straipsniai, nurodyti patikslintuose reikalavimuose, nėra susiję su skundo dalyku. Palaikė atsiliepimuose į skundą ir apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir teigė, kad nėra jokio teisinio pagrindo naikinti 2008 m. spalio 24 d. įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo ir įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos priimti naują įsakymą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas negalėjo būti priimtas į tarnybą dar ir dėl sveikatos būklės, nes vadovaujantis Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose mokymo įstaigose vidaus reikalų ministerijos siuntimu, bei vidaus tarnybos pareigūnams sąvado, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymo 27.2. punktu, kaip naujai priimamą į tarnybą asmenį CMEK turėjo pagrindo pareiškėją pripažinti netinkamu tarnybai. Taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo elgesį prieš priimant į tarnybą Kretingos rajono pataisos inspekcijoje, tarnybos metu, asmenines ir dalykines savybes, manė, kad pareiškėjas neatitinka reikalavimų, keliamų pataisos inspekcijos pareigūnui. Taigi, anot atsakovo, dar iki priėmimo į tarnybą momento A. D. veiksmai buvo neteisėti ir nesąžiningi. Nurodė, kad nepripažįsta, jog pareiškėjo 2008 m. balandžio 30 d. sveikatos sutrikdymas buvo susijęs su tarnybinių pareigų ėjimu ir palaikė šiuo aspektu anksčiau byloje išdėstytus argumentus. Atkreipė dėmesį, kad Tyrimo aktas buvo patvirtintas 2008 m. birželio 13 d., o su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą A. D. kreipėsi tik 2008 m. gruodžio 15 d., todėl skundas paduotas pasibaigus apskundimo terminui.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į patikslintus pareiškėjo A. D. reikalavimus (b. l. 82-83, II t.) su jais nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas palaikė atsiliepimuose į skundą ir apeliacinį skundą išdėstytus argumentus. Papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 018-193, privalėjo ginčyti ir Kalėjimų departamento 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. lS-3529, kuriuo nebuvo tenkintas jo 2008 m. spalio 6 d. prašymas dėl nelaimingo atsitikimo tyrimo akto Nr. 018-193 panaikinimo. Pareiškėjas pats Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, kad minėtą nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą skundė ne teismo tvarka Departamentui, tačiau jo sprendimo teismine tvarka neginčijo. Atsižvelgiant į tai, kad Departamento 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. lS-3529 nėra nuginčytas, todėl Tyrimo aktas neturėtų būti naikinamas. Taip pat pareiškėjas, anot atsakovo, nepagrįstai prašo įpareigoti Departamentą išmokėti kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo einant tarnybines pareigas Statuto 48 straipsnio 3 dalies numatyta tvarka. Pažymėjo, kad pareiškėjo minėta kompensacija yra apskaičiuojama atsižvelgiant į nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą. Pareiškėjo sveikatos sutrikdymo sunkumo mastas nėra nustatytas ir tai atlikti nebuvo pagrindo, nes Tyrimo akte buvo nustatyta, kad pareiškėjo patirtas sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnyba, taigi nėra ir nebuvo teisinio pagrindo pareiškėją siųsti į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti. Iš to, anot atsakovo, seka, kad, kol nėra nustatyta ar pripažinta, jog pareiškėjo patirtas sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnyba bei, kol nėra CMEK pažymos apie sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą darbdaviu, negali kilti pareiga išmokėti pareiškėjui jo prašomą kompensaciją.

VI.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 21 d. sprendimu (b. l. 119-132, II t.) pareiškėjo A. D. skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008 m. spalio 24 d. įsakyme Nr. P-361 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ nurodytą A. D. atleidimo iš tarnybos pagrindą – Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 32 straipsnio 2 dalies 11 punktą (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija) – į Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 32 straipsnio 2 dalies 4 punktą (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija) ir laikė, kad pareiškėjas A. D. iš tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos Kretingos rajono pataisos inspekcijos inspektoriaus pareigose buvo atleistas nuo 2008 m. lapkričio 26 d. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 32 straipsnio 2 dalies 4 punkto (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija) numatytu pagrindu (pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai jis pagal sveikatos būklės patikrinimo ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali tęsti tarnybos); 2) priteisė pareiškėjui A. D. iš atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 4 235,90 Lt išeitinę išmoką; 3) pakeitė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos komisijos 2008 m. birželio 13 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo akto Nr. 018-193 dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėjo A. D. 2008 m. balandžio 30 d. patirtas sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnyba, nurodant, kad 2008 m. balandžio 30 d. pareiškėjo A. D. patirtas kūno sužalojimas įvyko tarnyboje ir yra susijęs su jo tarnyba Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijoje; 4) įpareigojo atsakovą Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išduoti pareiškėjui A. D. siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją 2008 m. balandžio 30 d. patirto kūno sužalojimo sunkumo laipsniui nustatyti. Kitoje dalyje pareiškėjo A. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, reikšmingą teisinį reglamentavimą, sprendė, kad pareiškėjo skundas yra iš dalies pagrįstas. Nurodė, kad pareiškėjo A. D. atleidimo iš tarnybos metu galiojusi Statuto 32 straipsnio 2 dalies 4 punktas numatė, kad pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai jis pagal sveikatos būklės patikrinimo ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali tęsti tarnybos, o 2 dalies 11 punktas – kad pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, jei paaiškėjo šio Statuto 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių asmuo į tarnybą Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse negali būti priimtas ir kurios asmens priėmimo į tarnybą metu nebuvo žinomos. Statuto 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas numatė, kad į tarnybą Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ar valstybės įmonėse negali būti priimtas asmuo, praradęs valstybės tarnautojo statusą VTĮ nustatytais pagrindais, išskyrus jo numatytas išlygas. Pagal VTĮ 9 straipsnio 4 dalį asmuo, atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už šio VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus, negali būti priimamas į valstybės tarnautojo pareigas trejus metus nuo atleidimo iš pareigų dienos. Pažymėjo, kad skirtingai nei šiuo metu galiojantis VTĮ 4 straipsnis, reglamentuojantis VTĮ taikymą, tame tarpe – ir jo atskirų nuostatų taikymą statutiniams pareigūnams, A. D. priėmimo į tarnybą Kalėjimų departamento Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos Kretingos rajono pataisos inspekcijos inspektoriaus pareigose galiojusi VTĮ redakcija nenumatė, kad statutiniams pareigūnams taikomas VTĮ 29 straipsnio 6 dalis. Atsižvelgiant į tai, kad A. D. priėmimo į tarnybą Kalėjimo departamento įstaigos pareigūno pareigose nebuvo numatyta, kad statutiniams pareigūnams taikomas VTĮ 29 straipsnio 6 dalis, A. D., kuris iš vidaus tarnybos buvo atleistas ne VTĮ, o Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statuto) 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto numatytu pagrindu (kaip savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą), anot teismo, nebuvo pagrindo laikyti jį praradusiu valstybės tarnautojo statusą VTĮ nustatytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atleisti pareiškėją iš tarnybos Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu nebuvo galima. Pažymėjo, kad netgi tuo atveju, jeigu minėtas VTĮ nuostatas aiškinti plečiamai ir pripažinus pareiškėją praradusiu valstybės tarnautojo statusą VTĮ pagrindais, nėra pagrindo manyti, kad ši aplinkybė, galėjo būti nežinoma jo priėmimo į tarnybą metu. Nurodė, kad pagal Statuto 10 straipsnio 4 dalį asmenys, priimami į tarnybą Kalėjimų departamente bei jam pavaldžiose įstaigose ir valstybinėse įmonėse, yra tikrinami pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir policijos įstaigų įskaitas. Patikrinimo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 2RN/19RN patvirtintoje Asmenų, priimamų į tarnybą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžiose įstaigose ir valstybinėse įmonėse, specialaus tikrinimo instrukcijoje. Taigi, nors duomenys apie A. D. atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą nebuvo nurodyti nei jo pildytuose autobiografijoje ir anketoje, ko pagal šių dokumentų formų reikalavimus ir nėra būtina nurodyti, nei specialaus patikrinimo dokumentuose, atsakovas, anot teismo, turėjo duomenis apie A. D. vidaus tarnybą bei, kaip matyti iš riboto naudojimo specialaus patikrinimo dokumentų, apie jo patraukimą administracinėn atsakomybėn. Taip pat teismas įvertino pareiškėjo A. D. paaiškinimus apie tai, kad jis buvo nurodęs Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos direktoriui atleidimo iš vidaus tarnybos aplinkybes. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog būtų pakeistas tik jo atleidimo iš tarnybos pagrindas. Kadangi iki pareiškėjo A. D. tarnybos santykių pasibaigimo, t. y. 2008 m. lapkričio 26 d., atsirado aplinkybė, kuriai esant jis dėl sveikatos būklės negalėjo tęsti tarnybos – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisijos 2008 m. lapkričio 17 d. išduotu ligos liudijimu patvirtinta, kad jis netinkamas tolesnei tarnybai dėl sveikatos būklės, pirmosios instancijos teismas ginčijamą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. P-361 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ ne panaikino, o pakeitė, nustatydamas, kad A. D. iš tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos Kretingos rajono pataisos inspekcijos inspektoriaus pareigų buvo atleistas nuo 2008 m. lapkričio 26 d. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 32 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Atitinkamai teismas sprendė, kad vadovaujantis Statuto 36 straipsniu jam priklauso 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – t. y. 4 235,90 Lt. Spręsdamas dėl kompensacijos mokėjimo, atsižvelgiant į patirtą sužalojimą, teismas vadovavosi Statuto 49 straipsnio 3 dalimi, 50 straipsniu, įvertino, kad pareiškėjas A. D. sužeidimą patyrė laikydamas fizinio pasirengimo normatyvus, į kuriuos buvo komandiruotas atsakovo įsakymu, t. y. tarnybos, kada jam buvo mokamas darbo užmokestis, metu, ir konstatavo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog sveikatos sutrikdymas nebuvo susijęs su tarnyba. Teismas šiuo klausimu vadovavosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo praktika, suformuota aiškinant, teismo nuomone, iš esmės analogišką Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatą. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 018-193 pakeitė, nurodydamas, kad pareiškėjo A. D. 2008 m. balandžio 30 d. patirtas kūno sužalojimas įvyko tarnyboje ir yra susijęs su jo tarnyba Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijoje, atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įpareigotas išduoti pareiškėjui A. D. siuntimą į CMEK patirto kūno sužalojimo sunkumo laipsniui nustatyti. Pareiškėjo skundą dalyje, kurioje jis prašė įpareigoti atsakovą išmokėti kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo einant tarnybines pareigas Statuto 48 straipsnio 3 dalies numatyta tvarka, pilnai tenkinti, anot teismo, nėra pagrindo, kadangi ši kompensacija išmokama, kaip numato Statuto 49 straipsnio 3 dalis, esant atitinkamos medicininės ekspertizės komisijos išvadai dėl patirto kūno sužalojimo sunkumo.

VII.

Atsakovas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcija apeliaciniu skundu (b. l. 138-140, II t.) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimu, kuriuo buvo iš dalies patenkinti pareiškėjo A. D. skundo reikalavimai, prašo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, kuriais teismas įpareigotas gauti įrodymus, juos ištirti įstatymo nustatyta tvarka, įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pasisakydamas dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. P-361, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos, atsakovas palaiko Departamento šiuo klausimu išdėstytą poziciją. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas, pretenduodamas į pareigas Kretingos rajono pataisos inspekcijoje, privalėjo pats pasidomėti teisės aktais, draudžiančiais jam eiti valstybės tarnautojo pareigas trejus metus nuo atleidimo momento. Be to atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas negalėjo būti priimtas į tarnybą dar ir dėl sveikatos būklės ir dėl kitų priežasčių, kurias nurodė atsiliepdamas į pareiškėjo patikslintus skundo reikalavimus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjo 2008 m. balandžio 30 d. sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų ėjimu. Anot atsakovo, pareiškėjas nors ir buvo Departamento Klaipėdos regiono pataisos direktoriaus 2008 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 5-45 komandiruotas į Klaipėdą, bet kaip ne kartą teisme pažymėjo pats pareiškėjas, jis apie įsakymą laikyti fizinio pasirengimo normatyvus sužinojo tik gegužės mėnesį, kai jį informavo vyresnioji inspektorė D. V.. Tokiu būdu, atsakovo nuomone, galima daryti išvadą, kad jis savo laisva valia dalyvavo fizinio pasirengimo normatyvų laikyme, nes nežinojo, kad jam duotas vadovybės nurodymas. Be to, išanalizavus šį įsakymą, nėra pagrindo teigti, kad jame suformuluotas privalomas nurodymas, o tai reiškia, kad pareiškėjas neprivalėjo laikyti fizinio pasirengimo normatyvų. Pabrėžia, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino ir ne kartą patvirtino, kad nelaimingo atsitikimo tyrimo metu surinktoje medžiagoje užfiksuotos faktinės aplinkybės yra teisingos. O tai, anot atsakovo, reiškia, kad jis pripažino tą faktą, jog visą savaitę iki fizinio pasirengimo normatyvų laikymo jis bėgiojo krosus ir kad jam buvo pradėję skaudėti kojas, o tik vėliau skausmas praėjo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2008 m. gegužės 27 d. paaiškinime ir teisme, posėdžio metu teigė, kad bėgdamas pajuto stiprų kairės kojos skausmą. Taigi, anot atsakovo, galima teigti, kad tuo metu jis patyrė tik kairės kojos traumą. Tik nuvykus į ligoninę ir atliekant operaciją buvo nustatytas dešinės kojos dvigalvio raumens dalinis plyšimas. Mano, kad patirti dešinės kojos traumą ir nepajusti skausmo yra neįmanoma. Kadangi likus savaitei iki fizinio pasirengimo normatyvų laikymo A. D. treniravosi, atsakovo nuomone, galima teigti, kad laikyti fizinio pasirengimo normatyvų jis atvyko traumuotas. A. D. sąmoningai leido atsirasti traumos pasekmėms ir nesiėmė jokių veiksmų, kad jų išvengti. Tokiu būdu A. D. traumą patyrė dėl savo paties didelio neatsargumo, o tai reiškia, kad kompensacija už patirtą sužalojimą gali būt nemokama arba sumažinama. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 142-145, II t.) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimu, kuriuo buvo iš dalies patenkinti pareiškėjo A. D. skundo reikalavimai, prašo sprendimą pakeisti ir palikti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. P-361 bei tuo pačiu ir pareiškėjo A. D. atleidimo iš tarnybos pagrindą nepakeistą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, netinkamai interpretavo su ginčui reikšmingu teisiniu reglamentavimu susijusius teisės aktus. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai interpretavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo bei Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatas. Anot jo, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Statuto 8 straipsnio 2 dalis numatė, kad Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų pareigūnams VTĮ nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas. Statuto 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad į tarnybą negali būti priimtas asmuo, praradęs valstybės tarnautojo statusą VTĮ nustatytais pagrindais, išskyrus jo numatytas sąlygas. Pareiškėjas 2006 m. kovo 28 d. Kretingos rajono policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 69-TE-15 iš vidaus tarnybos buvo atleistas, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kaip pareigūnas savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą. VTĮ 9 straipsnio 4 dalis numato, kad asmuo, atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už šio įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1-4 punkte nurodytus šiurkščius pažeidimus, negali būti priimamas į valstybės tarnautojo pareigas trejus metus nuo atleidimo iš pareigų dienos. Ši įstatyminė nuostata nėra įtvirtinta nei Statute, nei Vidaus tarnybos statute, todėl ši nuostata, anot atsakovo, turi būti taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams. Pareiškėjo padarytas pažeidimas, už kurį jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos, iš esmės sutapo su VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punktu įvardintu pažeidimu. Iš to seka, kad pareiškėją nurodytomis aplinkybėmis atleidus iš vidaus tarnybos, jis negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo ar statutinio valstybės tarnautojo pareigas trejus metus nuo atleidimo iš pareigų vidaus tarnyboje dienos. Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo priėmimo į tarnybą Kalėjimų departamentui pavaldžioje įstaigoje nebuvo numatyta, kad statutiniams pareigūnams taikomas VTĮ 29 straipsnio 6 dalis, atitinkamai – pareiškėją, kuris iš vidaus tarnybos buvo atleistas ne VTĮ, o Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto numatytu pagrindu, nebuvo pagrindo laikyti praradusiu valstybės tarnautojo statusą VTĮ nustatytais pagrindais. Teigia, kad VTĮ 9 straipsnio 4 dalies nuostatos turi būti taikomos visiems valstybės tarnautojams, tame tarpe ir statutiniams valstybės tarnautojams, nes kitu atveju atsirastų akivaizdi nelygybė. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad atsakovui negalėjo būti nežinomas pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas jo priėmimo į tarnybą Departamentui pavaldžioje įstaigoje metu. Tai, anot atsakovo, nėra objektyviai ir neginčijamai įrodyta, teismas tokią išvadą padarė remdamasis savo nuomone, tarsi preziumuodamas tam tikrus faktus. Teismas nustatė, kad Departamentas turėjo duomenis apie pareiškėjo vidaus tarnybą bei apie jo patraukimą administracinėn atsakomybėn. Nors pareiškėjo padarytas ATPK pažeidimas ir susijęs su vėlesniu pareiškėjo atleidimu iš vidaus tarnybos, anot atsakovo, tokios rūšies pažeidimo padarymas savaime dar nereiškia, kad pareigūnas privalo būti atleistas iš pareigų, todėl Departamentas, turėdamas duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo baustas ATPK nustatyta tvarka, neturėjo pareigos aiškintis apie minėto administracinio teisės pažeidimo galimas pasekmes pareiškėjo tarnybai policijoje. Pažymi, kad priimant pareiškėją į tarnybą Departamentui pavaldžioje įstaigoje, atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindo pats pareiškėjas nenurodė, atliekant specialųjį patikrinimą tai taip pat nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi neobjektyviais pareiškėjo paaiškinimais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 2RN/19RN patvirtintos Asmenų, priimamų į tarnybą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, specialaus tikrinimo instrukcijos nuostatomis. Pastaruoju aspektu pažymėjo, kad pareiškėją į tarnybą Departamentui pavaldžioje įstaigoje priėmė Departamento direktorius, todėl tai, kad neva tokia informacija disponavo Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos direktorius, niekaip neįrodo, kad ji tuo pačiu buvo žinoma ir pareiškėją į pareigas priėmusiam subjektui.

Atsiliepimas

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos apeliacinį skundą su juo sutinka, palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus (b. l. 151-152, II t.).

Atsakovas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcija atsiliepimo į atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą nepateikė.

Atsiliepimas

Pareiškėjas A. D. atsiliepimu (b. l. 153-154, II t.) su atsakovų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos apeliaciniais skundais nesutinka, prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalies 9 punktą pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai paaiškėja aplinkybės dėl kurių asmuo į tarnybą Departamente arba jam pavaldžiose įstaigose negali būti priimtas ir kurios asmens į tarnybą priėmimo metu nebuvo žinomos. Teigia, kad įsidarbindamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos Kretingos rajono pataisos inspekcijos inspektoriumi neslėpė jokios informacijos apie tarnybinius santykius Kretingos rajono policijos komisariate. Dėl jo tinkamumo buvo atliktas bendras ir specialus tikrinimas. Taigi Departamentas turėjo visą reikalingą informaciją apie pareiškėjo tinkamumą tarnybai. Iš riboto naudojimo specialaus tikrinimo dokumentų yra matyti, kad atsakovams buvo žinomos visos reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjo įsidarbinimo Departamente. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai šias aplinkybes nustatė. Tai, jog informacija apie jo atleidimą buvo žinoma Departamentui, patvirtino liudytojos – buvusi Kretingos rajono policijos komisariato personalo grupės vyresnioji inspektorė V. P. ir Departamento Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos Klaipėdos miesto pataisos inspekcijos inspektorė D. V.. Dėl argumento, kad sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnybos pareigomis, pažymi, jog 2008 m. birželio 13 d. buvo surašytas nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas Nr. 018-193, kuriame konstatuota, kad sveikatos sutrikdymas įvyko komandiruotės metu, tačiau tai nesusijęs su tarnyba. Tokia išvada, anot pareiškėjo, neatitinka faktinių įvykio aplinkybių ir prieštarauja nelaimingo atsitikimo darbe sampratai. Byloje nustatyta, kad jis privalėjo dalyvauti seminare ir laikyti sportinius normatyvus. Nuo to priklausė jo tinkamumas tarnybai, todėl, anot pareiškėjo, tai buvo susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu. Pažymi, kad pats atsakovas, t. y. Inspekcija, negali spręsti apie pareiškėjo sužalojimo mastą ir būdą. Tai turi nustatyti medicinos srities specialistai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

VIII.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. P-361, kuriuo pareiškėjas A. D. buvo atleistas iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono Kretingos rajono pataisos inspekcijos inspektoriaus pareigų Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos 2008 m. birželio 13 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo akto Nr. 018–193, kuriuo pareiškėjo A. D. nelaimingo atsitikimo metu patirta trauma pripažinta nesusijusia su tarnyba, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundo reikalavimus iš dalies, konkrečiu atveju taikė tokį A. D. pažeistų teisių gynimo būdą – pakeitė Departamento direktoriaus 2008 m. spalio 24 d. įsakyme Nr. P-361 nurodytą A. D. atleidimo iš tarnybos pagrindą iš Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkto (teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta kita teisės norma, t. y. Statuto 32 straipsnio 2 dalies 11 punktas, kas laikytina akivaizdžia rašymo apsirikimo klaida, neturinčia įtakos galutinio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir kuri gali būti ištaisyta ABTĮ 94 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka), į Statuto 32 straipsnio 2 dalies 4 punktą, laikė, kad pareiškėjas A. D. atleistas nuo 2008 m. lapkričio 26 d. ir priteisė pareiškėjui A. D. iš Departamento 4 235,90 Lt išeitinę išmoką, taip pat pakeitė Inspekcijos komisijos 2008 m. birželio 13 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 018-193, nurodant, kad 2008 m. balandžio 30 d. pareiškėjo A. D. patirtas kūno sužalojimas įvyko tarnyboje ir yra susijęs su jo tarnyba Inspekcijoje, įpareigojo Departamentą išduoti pareiškėjui A. D. siuntimą į CMEK 2008 m. balandžio 30 d. patirto kūno sužalojimo sunkumo laipsniui nustatyti.

Atsakovai Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcija apeliaciniais skundais pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš dalies patenkinti pareiškėjo reikalavimai, ginčija iš esmės. Atsižvelgdama į tai bei vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsniu, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka revizuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, atskirai pasisako dėl abiejų ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, kartu įvertindama ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus bei apeliacinių skundų argumentus.

Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. P-361 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. P-509 pareiškėjas nuo 2007 m. gruodžio 27 d. buvo priimtas į Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos Kretingos rajono pataisos inspekcijos inspektoriaus pareigas (b. l. 124, I t.). 2008 m. rugsėjo 22 d. Inspekcijos direktoriaus pavaduotoja kreipėsi į Inspekcijos direktorių tarnybiniu pranešimu Nr. 7-380 „Dėl A. D.“, kuriame nurodė, kad buvo rasta informacija, jog Klaipėdos regiono Kretingos rajono pataisos inspekcijos inspektorius A. D. iš ankstesnės darbovietės Kretingos rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio viršininko pareigų buvo atleistas dėl pareigūno vardo pažeminimo. Dėl šio fakto 2008 m. rugsėjo 23 d. pradėtas tarnybinis patikrinimas (b. l. 124, I t), kurį atlikus 2008 m. spalio 6 d. surašyta tarnybinio tyrimo išvada „Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių nustatymo“ Nr. 018-260 (b. l. 122, I t.). Tyrimo išvadoje nustatyta, kad Kretingos rajono policijos komisariato viršininkas 2006 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 69-TE-15 (b. l. 121, I t.) atleido pareiškėją iš tarnybos už vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardo pažeminimą, kas prilyginta VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatytam šiurkščiam pažeidimui, ir pasiūlyta perduoti Departamentui medžiagą dėl A. D. atleidimo iš Klaipėdos regiono Kretingos rajono pataisos inspekcijos inspektoriaus pareigų. Departamento direktorius, vadovaudamasis Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punktu, VTĮ įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgęs į Tyrimo išvadą, Kretingos rajono policijos komisariato viršininko 2006 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. 69-TE-15, 2008 m. spalio 24 d. priėmė įsakymą Nr. P-361, kuriuo pareiškėją atleido iš tarnybos, nukeldamas atleidimo datą pasibaigus nedarbingumui į pirmą darbo dieną (b. l. 108, I t.).

Taigi, sprendžiant nagrinėjamoje administracinėje byloje kilusį socialinį konfliktą, yra aktualus Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631, 32 straipsnio 2 dalies 10 punkto (originali 2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija) aiškinimas ir taikymas.

Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, jei paaiškėjo šio Statuto 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių asmuo į tarnybą Departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse negali būti priimtas ir kurios asmens priėmimo į tarnybą metu nebuvo žinomos. Analizuojant lingvistiniu teisės aiškinimo metodu šią teisės normą, matyti, kad minėtas pareigūno atleidimo iš tarnybos pagrindas yra sietinas su dvejomis privalomomis sąlygomis: pirma, turi paaiškėti Statuto 11 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių asmuo į tarnybą Departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse negalėjo būti priimtas; antra, turi būti nustatyta, kad šios aplinkybės asmens priėmimo į tarnybą metu nebuvo žinomos. Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintos teisės normos konstrukcija, sujungiant paminėtas (pirmą ir antrą) sąlygas kalbine dalelyte „ir“ , suponuoja išvadą, kad pareigūno atleidimas iš tarnybos šiuo pagrindu galimas tik jeigu nustatoma šių sąlygų visuma.

Pasisakydama dėl pirmosios sąlygos, teisėjų kolegija pastebi, kad ji nukreipia į to paties Statuto 11 straipsnio 1 dalį (originali 2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija), kurioje įtvirtinti pagrindai, apibrėžiantys, kada asmuo negali būti priimtas į tarnybą Departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ar valstybės įmonėse. Nors Įsakyme tiesiogiai nenurodyta, tačiau iš Tyrimo išvados, kuri buvo pagrindas priimti skundžiamą Įsakymą, matyti, kad nagrinėjamu atveju taikytas Statuto 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Jame nustatyta, kad į tarnybą Departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ar valstybės įmonėse negali būti priimtas asmuo, praradęs valstybės tarnautojo statusą VTĮ nustatytais pagrindais, išskyrus jo numatytas išlygas. Analizuojant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (byloje aktualios 2008 m. gegužės 13 d. redakcija Nr. X-1535, 2008 m. lapkričio 6 d. redakcija Nr. X-1742) nuostatas, matyti, kad juose nėra eksplicitiškai išskirtas valstybės tarnautojo statuso praradimo institutas. Atsižvelgiant į VTĮ 2 straipsnyje įtvirtintas valstybės tarnybos, kuri inter alia apibūdinama kaip teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, visuma, bei valstybės tarnautojo statuso, kaip valstybės tarnautojo teisinės padėties, definicijas, darytina išvada, kad valstybės tarnautojo statuso netenkama, kai nutrūksta valstybės tarnybos teisiniai santykiai, t. y. kai valstybės tarnautojas atleidžiamas VTĮ numatytais pagrindais. Valstybės tarnautojo atleidimo pagrindai įtvirtinti VTĮ 44 straipsnyje, tačiau akivaizdu, kad ne kiekvienas valstybės tarnautojo atleidimo pagrindas gali būti laikomas valstybės tarnautojo statuso praradimu, galinčiu sukelti Statute numatytas teisines pasekmes, inter alia atleidimą iš tarnybos Departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse. Nagrinėjamu atveju Tyrimo išvadoje ir Įsakyme vadovautasi VTĮ 9 straipsnio 4 dalimi. Minėtoje normoje nurodyta, kad asmuo, atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus, negali būti priimamas į valstybės tarnautojo pareigas trejus metus nuo atleidimo iš pareigų dienos. VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 15 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus. Atsižvelgdama į Statuto 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo esmę bei aiškindama VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 15 punktą sistemiškai su VTĮ 9 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės tarnautojo atleidimas iš tarnybos už šiurkštų tarnybinį nusižengimą laikytinas valstybės tarnautojo statuso praradimu, sukeliančias atitinkamas neigiamas teisines pasekmes Statuto 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 32 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasme.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju VTĮ 9 straipsnio 4 dalis, nukreipianti į VTĮ 29 straipsnio 6 dalį, negali būti taikoma, nes bylai aktualios Lietuvos Respublikos valstybės įstatymo redakcijos 4 straipsnyje nebuvo numatyta, kad statutiniams pareigūnams taikomos minėtos normos. Be to pažymėjo, kad A. D. iš vidaus tarnybos buvo atleistas ne Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, o Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto numatytu pagrindu (kaip savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą). Teisėjų kolegija su šiomis išvadomis nesutinka. Pažymėtina, kad nors bylai aktualiu laikotarpiu galiojęs VTĮ 4 straipsnis ir neįtvirtino, jog VTĮ 9 straipsnio 4 dalis ir 29 straipsnio 6 dalis yra privalomai taikoma statutiniams valstybės tarnautojos, šioje normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas taip pat negali būti aiškinamas kaip imperatyviai draudęs tai daryti. Buvo numatyta, kad kitų VTĮ normų taikymas statutiniams valstybės tarnautojams galimas, jeigu atitinkamo klausimo nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas. Kadangi konkrečiu atveju Statuto 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu pats teisėkūros subjektas aiškiai išreiškė valią atitinkamą klausimą sureglamentuoti vadovaujantis VTĮ nuostatomis, laikytina, kad sprendžiant dėl valstybės tarnautojo statuso praradimo, kaip aplinkybės, reikšmingos Statuto 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 32 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo aspektu, galima buvo vadovautis VTĮ 9 straipsnio 4 dalimi ir 29 straipsnio 6 dalimi. Pareiškėjas A. D., kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš vidaus tarnybos buvo atleistas ne už šiurkštų tarnybinį pažeidimą, kaip tai numato VTĮ 29 straipsnio 6 dalis, o už pareigūno vardo pažeminimą, kaip tai įtvirtinta Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareigūno vardo pažeminimas savo esme ir paskirti atitinka šiurkštaus tarnybinio nusižengimo požymius, be to pagal sukeliamas teisines pasekmes (atleidimas iš tarnybos yra imperatyvi pareigūno vardo pažeminimo pasekmė, o šiukštaus tarnybinio pažeidimo atveju – tik galima tokia atsakomybės forma) yra pavojingesnė veika. Pažymėtina, kad vadovaujantis VTĮ 2 straipsniu, statutinis pareigūnas yra valstybės tarnautojas, kurio teisinės padėtis nuo karjeros valstybės tarnautojo skiriasi tuo, kad jo tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas arba Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas, nustatantys tam tikrus ypatumus, tačiau kuriam taip pat taikomos atitinkamos VTĮ nuostatos (VTĮ 4 str.). Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareigūnas, nagrinėjamu atveju – pareiškėjas A. D., Statuto 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo aspektu yra netekęs valstybės tarnautojo statuso Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo numatytais pagrindas (nagrinėjamu atveju – VTĮ 9 str. 4 d. bei VTĮ 29 str. 6 d.), bei atitinkamai taikyti Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas pasekmes.

Kita vertus, kaip minėta, norint pareigūną atleisti Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, būtina nustatyti ir tai, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės nebuvo žinomos pareigūno priėmimo metu. Pažymėtina, kad tai yra fakto klausimas, t. y. įrodinėjimo proceso dalis. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į surinktų byloje duomenų visumą, sprendė, kad atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijai negalėjo būti nežinomas A. D. atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą faktas. Teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo išsakytus motyvus ir jų nebekartoja. Atsakovai, ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje, iš esmės kelia įrodymų nepakankamumo klausimą, teigdami, kad skundžiamas sprendimas paremtas prielaidomis ir neobjektyviais pareiškėjo paaiškinimais. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinių skundų argumentais, pažymi, kad jie aiškiai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas konkrečiu atveju atsižvelgė ne tik į pareiškėjo paaiškinimus, bet ir įvertino Statute 10 straipsnio 4 dalies nuostatas, patvirtinančias, kad asmenys, priimami į tarnybą Departamente bei jam pavaldžiose įstaigose ir valstybinėse įmonėse, yra privalomai tikrinami pagal Vidaus reikalų ministerijos ir policijos įstaigų įskaitas, bei atsižvelgė į patikrinimų procedūras reglamentuojančią Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 2RN/19RN patvirtintą Asmenų, priimamų į tarnybą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžiose įstaigose ir valstybinėse įmonėse, specialaus tikrinimo instrukciją (b. l. 97-101, II t.). Šių nuostatų analizė pirmosios instancijos teismui sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo A. D. priėmimo į tarnybą Departamente metu atsakovams buvo žinomos, ar bent jau turėjo būti žinomos, pareiškėjo atleidimo iš Kretingos rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio viršininko pareigų aplinkybės. Be to pirmosios instancijos teismas įvertino, kad riboto naudojimo specialaus patikrinimo dokumentuose buvo duomenų apie pareiškėjo patraukimą administracinėn atsakomybėn, kurie iš esmės atspindėjo pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklaustos buvusi Kretingos rajono policijos komisariato personalo grupės vyresnioji inspektorė V. P. ir Departamento Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos Klaipėdos miesto pataisos inspekcijos inspektorė D. V., kurios patvirtino, kad pareiškėjo priėmimo metu jo atleidimo iš vidaus tarnybos aplinkybės buvo paviešintos (b. l. 91-92 II t.). Be to iš apeliacinių skundų matyti, kad patys atsakovai iš esmės neneigia, kad tam tikra informacija jiems buvo žinoma, teigdami, kad konkrečiu atveju neturėjo pareigos detaliau pasidomėti pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos aplinkybėmis. Šie argumentais atmetami kaip nepagrįsti, nes toks atsakovų pareigų neigimas akivaizdžiai būtų nesuderinamas su Statute įtvirtintu griežtu asmenų, priimamų į tarnybą Departamente bei jam pavaldžiose įstaigose ir valstybinėse įmonėse, atrankos reglamentavimu. Departamentas apeliaciniame skunde teigė, kad tas faktas, jog Inspekcijos direktoriui buvo žinomas pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, nereiškia, kad tai buvo žinoma ir Departamento direktoriui. Teisėjų kolegijos, atmesdama šiuos argumentus, pažymi, kad tai, jog Inspekcija turėjo duomenų, tačiau jų neperdavė Departamentui, nors ir privalėjo tai padaryti, yra atsakovų vidinės organizacijos ir jų tarpusavio bendradarbiavimo problema. Byloje nėra duomenų, kad dėl šio fakto (duomenų nepateikimo) būtų pradėtos tarnybinio patikrinimo ar kitos procedūros ir būtų išspręstas ar sprendžiamas konkrečių atsakingų darbuotojų (pareigūnų) atsakomybės klausimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamu aspektu taip pat pažymi, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.), tačiau ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos ir įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Apeliacinio teismo kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovams negalėjo būti nežinomas A. D. atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą faktas.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir neteisingai aiškino Statuto ir VTĮ teisės normas, kiek tai susiję su pareiškėjo A. D. atleidimo Vidaus tarnybos statuso 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu prilyginimu valstybės tarnautojo statuso netekimui (Statuto 11 str. 1 d. 3 p.) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme numatytais pagrindais (VTĮ 9 str. 4 d., 29 str. 6 d.), tai jokios teisinės reikšmės galutiniam sprendimo rezultatui neturi ir jo teisėtumo bei pagrįstumo nepaneigia. Pirmosios instancijos teismui nenustačius vienos iš Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytų sąlygų, pareiškėjo atleidimas minėtu teisiniu pagrindu nebuvo galimas. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad iki pareiškėjo A. D. tarnybos santykių pasibaigimo, t. y. iki 2008 m. lapkričio 26 d. (pirma darbo diena po A. D. nedarbingumo), atsirado aplinkybė, kuriai esant pareiškėjas dėl sveikatos būklės negalėjo tęsti tarnybos (CMEK 2008 m. lapkričio 17 d. išduotu ligos liudijimu patvirtinta, kad pareiškėjas netinkamas tolesnei tarnybai dėl sveikatos būklės (b. l. 14, I t.)), įvertinęs, kad pareiškėjas prašė Departamentą atleisti jį iš tarnybos pagal Statuto 32 straipsnio 2 dalies 4 punktą, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos jo pritaikytu būdu – ginčijamas Įsakymas pakeistas, nurodant kitą pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindą – Statuto 32 straipsnio 2 dalies 10 punktas (skundžiamame teismo sprendime per klaidą nurodytas Statuto 32 straipsnio 2 dalies 11 punktas) pakeistas į Statuto 32 straipsnio 2 dalies 4 punktą, laikant, jog pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas nuo 2008 m. lapkričio 26 d. Pakeitus pareiškėjo A. D. atleidimo pagrindą, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai priteisė pareiškėjui Statuto 36 straipsnyje (byloje aktuali 2003 m. kovo 29 d. įstatymo Nr. IX-1545 reakcija) numatytą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 4 235,90 Lt.

Pažymėtina, kad pareiškėjas A. D. pretenzijų dėl pirmosios instancijos teismo parinkto pareiškėjo pažeistų teisių gynybos būdo nereiškė, atsakovai šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo iš esmės taip pat nekvestionavo. Departamento atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje tik teigė, kad išeitinė išmoka turėtų būti priteista iš Inspekcijos, nes ji yra pareiškėjo darbdavys. Daugiau jokių konkrečiu teisinių motyvų nenurodė. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas į tarnybą buvo priimtas ir atleistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu. Taigi, būtent atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos konkrečiu atveju veikė kaip pareiškėjo darbdavys. Iš skundžiamo Įsakymo turinio matyti, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius, atleisdamas pareiškėją A. D. iš tarnybos, taip pat pavedė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos už buhalterinę apskaitą atsakingam asmeniui išmokėti pareiškėjui priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (b. l. 13, I t.). Iš to darytina išvada, kad atleidžiant pareigūną iš tarnybos, atsiskaitymas su juo vykdomas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus sprendimo pagrindu. Statuto 36 straipsnis numatė, kad išeitinė išmoka turi būti išmokėta atleidimo iš tarnybos dieną. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini atsakovo Departamento atstovo argumentai, kad išeitinė išmoka pareiškėjui pagal Statuto 36 straipsnį turėtų būti priteista iš atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos.

Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos 2008 m. birželio 13 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo akto Nr. 018–193 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Inspekcijos direktoriaus 2008 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 5-45 Inspekcijos pareigūnai, tame tarpe – ir pareiškėjas A. D., buvo komandiruoti į 2008 m. balandžio 30 d., 9 val., Departamento Klaipėdos regiono pataisos darbų inspekcijoje vykusį seminarą ir į 2008 m. balandžio 30 d., 15 val., Klaipėdos policijos mokyklos stadione organizuotą Inspekcijos pareigūnų fizinio pasirengimo normatyvų laikymą (b. l. 84-85, I t.). Pareiškėjas A. D., vykdydamas Inspekcijos direktoriaus 2008 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 5-45, 2008 m. balandžio 30 d., laikydamas fizinio pasirengimo normatyvus, patyrė traumą – kairės kojos Achilo sausgyslės plyšimą, dešinės blauzdos dvigalvio raumens dalinį plyšimą (b. l. 68, I t.). Gavęs Inspekcijos direktoriaus pavaduotojos 2008 m. gegužės 15 d. tarnybinį pranešimą apie nelaimingą atsitikimą darbo metu (b. l. 67, I t.), Inspekcijos direktorius 2008 m. gegužės 16 d. priėmė įsakymą Nr. 4-61, kuriuo sudarė komisiją ištirti nelaimingo atsitikimo aplinkybes ir pateikti išvadas (b. l. 69, I t.). Atlikusi tyrimą, komisija 2008 m. birželi 13 d. surašė Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 018-193 (b. l. 70-83, I t.), kuriuo konstatavo, kad pareiškėjo A. D. sveikatos sutrikdymas įvyko komandiruotės metu, tačiau tai nesusiję su tarnyba, nes nėra priežastinio ryšio tarp patirtos traumos ir pareigybių aprašyme numatytų tarnybinių funkcijų vykdymo (b. l. 65-66, I t.).

Vertinant minėto Tyrimo akto teisėtumą ir pagrįstumą, būtina atskleisti Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631, 49 straipsnio 3 dalyje (pareiškėjo A. D. sveikatos sužalojimo metu galiojo originali 2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija) įtvirtintos teisės normos turinį.

Statuto 49 straipsnio 3 dalis nustato, kad pareigūnui, sužeistam einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ar valstybės įmonėse, atsižvelgiant į kūno sužalojimo sunkumą, kurį nustato atitinkama medicininės ekspertizės komisija, išmokama kompensacija: 1) dėl sužalojimo tapusiam I grupės invalidu – 60 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 2) dėl sužeidimo tapusiam II grupės invalidu – 48 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 3) dėl sužeidimo tapusiam III grupės invalidu – 36 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 4) sunkaus ar apysunkio kūno sužalojimo atveju – 24 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 5) lengvo kūno sužalojimo atveju – 12 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio.

Lingvistinis Statuto 49 straipsnio 3 dalies aiškinimas suponuoja išvadą, kad pareigūnams teisė į kompensaciją dėl patirto sužalojimo turėjo būti mokama, esant dviem savarankiškiems atvejams: nustačius, kad pareigūnas buvo sužalotas, einant tarnybines pareigas, arba jeigu tai būtų susiję su tarnyba Departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ar valstybės įmonėse.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, kad pareiškėjas A. D. sužeidimą patyrė, laikydamas fizinio pasirengimo normatyvus, į kuriuos buvo komandiruotas atsakovo Inspekcijos direktoriaus 2008 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 5-45, t. y. tarnybos, kada jam buvo mokamas darbo užmokestis, metu. Šis faktas konstatuotas ir Tyrimo akte (b. l. 65-66, I t.). Inspekcija apeliaciniame skunde šių aplinkybių taip pat neginčijo, tačiau atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas A. D. teigė nežinojęs, kad buvo komandiruotas. Teisėjų kolegijos vertinimu šis faktas neturi teisinės reikšmės, nes byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas A. D., nors ir nežinojo apie Inspekcijos įsakymą, veikė laisvo apsisprendimo pagrindu. Pažymėtina, kad Inspekcija subjektyviai interpretavo pareiškėjo A. D. paaiškinimus, iškreipdama jų turinį. Pareiškėjas A. D. konkrečius atveju tik paaiškino, kad 2008 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 5-45 iš pradžių buvo komandiruotas tik į seminarą, tačiau vėliau buvo pranešta, kad reikia pasiimti sportinę aprangą ir kad bus fizinių normatyvų laikymas (b. l. 164, I t.). Inspekcijos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad minėtas įsakymas buvo vėliau pakeistas, nes taupymo tikslu norėta atlikti ir fizinius normatyvus, apie tai faksu iš karto buvo informuoti visi padaliniai (b. l. 166, I t.). Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad fizinio pasirengimo normatyvų laikymas byloje aktualiomis aplinkybėmis buvo ne paties pareiškėjo, bet Inspekcijos valios vykdymas. Teisėjų kolegija sutinka, kad pareiškėjo A. D. veikla, laikant fizinio pasirengimo normatyvus, Statuto 49 straipsnio 3 dalies (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija) taikymo prasme, neabejotinai laikytina susijusia su tarnyba. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad Tyrimo aktas, kuriuo nenustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo patirto susižalojimo ir jo tarnybinių pareigų vykdymo, savo turiniu yra prieštaringas, nes minėta galutinė išvada yra diametrali Tyrimo akto argumentui, kad sveikatos sutrikdymas įvyko komandiruotės metu. Be to, išdėstyti motyvai, kuriais grindžiama galutinė išvada, neaiškūs, kalbama apie pareiškėjo patirto susižalojimo ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu, jas siejant su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, kas neatitinka tuo metu galiojusioje Statuto 49 straipsnio 3 dalies redakcijoje įtvirtinto teisinio reguliavimo. Inspekcija apeliaciniame skunde teigė, kad dėl patirto susižalojimo yra ir pareiškėjo A. D. kaltės, tačiau savo argumentus ji grindė spėjimais ir prielaidomis. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Inspekcijos teiginiai, kad A. D. susižalojo dėl paties neatsargumo, nėra patvirtinti jokiais įrodymais, tokių išvadų nelaimingo atsitikimo tyrimo metu surinkta medžiaga nepatvirtino, tyrimo metu apklausti asmenys jokių faktų, patvirtinančių paties pareiškėjo netinkamą elgesį, nenurodė (b. l. 72, 77-79, 83, I t.). Be to atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo susižalojimo ir Inspekcijos susižalojimo aplinkybių tyrimo atlikimo metu galiojusi Statuto 50 straipsnio redakcija (byloje aktuali originali 2000 m. balandžio 18 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1631 ir 2003 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1545) nenumatė, kad pagal Statuto 49 straipsnio 3 dalį išmokėtina kompensacija gali būti sumažinama arba nemokama, jeigu pareigūnas susižalojo dėl savo paties neatsargumo. Statuto 50 straipsnio 1 dalies 3 punkte kompensacijos nemokėjimas buvo siejamas tik su pareigūno tyčiniais veiksmais save susižalojant, ko konkrečiu atveju nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Kiti Statuto 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti kompensacijos nemokėjimo atvejai taip pat nenustatyti.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą ginčą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota aiškinant Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatas (nutartys administracinėse bylose Nr. A15–740/2006, A2-1172/2006, A438-1641/2008, A146-351/2009). Kadangi minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose pasisakyta dėl Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2006 m. lapkričio 1 d.) taikymo, o ši teisės norma savo turiniu iš esmės visiškai atitiko nagrinėjamoje byloje taikytiną Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 49 straipsnio 3 dalį (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1631), pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas galėjo atsižvelgti į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pateiktos aiškinimo ir taikymo taisyklės dėl kompensacijos mokėjimo sąlygų yra aktualios ir nagrinėjamos administracinės bylos kontekste.

Taip pat konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje pareiškėjo reikalavimus tenkino iš dalies – pakeitė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos komisijos 2008 m. birželio 13 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo akto Nr. 018-193 dalis, kuriomis pripažinta, kad pareiškėjo A. D. 2008 m. balandžio 30 d. patirtas sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnyba, nurodydamas, kad 2008 m. balandžio 30 d. pareiškėjo A. D. patirtas kūno sužalojimas įvyko tarnyboje ir yra susijęs su jo tarnyba Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijoje, o atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įpareigotas išduoti pareiškėjui A. D. siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją patirto kūno sužalojimo sunkumo laipsniui nustatyti. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teisių gynimas, įpareigojant atsakovą išmokėti kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, patirto jam einant tarnybines pareigas, nėra galimas, kadangi ši kompensacija gali būti išmokama, kaip numato Statuto 49 straipsnio 3 dalis (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija), tik esant privalomam juridiniam faktui – atitinkamos medicininės ekspertizės komisijos išvadai dėl patirto kūno sužalojimo sunkumo. Pažymėtina, kad tokias išvadas padarė ir pats atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, teikdamas atsiliepimą į patikslintus pareiškėjo A. D. reikalavimus (b. l. 82-83, II t.).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles, sprendimą motyvavo pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus iš esmės aiškino ir taikė teisingai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovų apeliacinius skundus nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Atsakovų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos regiono pataisos inspekcijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėVirgilijus Valančius