Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės ribotos civilinės atsakomybės bendrovės Zurich Investments Ltd Co. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti jos ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-3949-567/2019 atsakovui V. B. (V. B.) dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ribotos civilinės atsakomybės bendrovė Zurich Investments Ltd Co. 2019 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. B. 217 116,27 Eur skolą, 54 279,07 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad atsakovas ieškovės vardu gavo iš A. J. 217 215,01 Eur (750 000 Lt) paskolą, kurios grąžinimą užtikrino A. J. naudai išduotais dviem vekseliais, t. y. 2005 m. sausio 31 d. vekseliu 188 253,01 Eur (650 000 Lt) sumai ir 2005 m. spalio 3 d. vekseliu 28 962 Eur (100 000 Lt) sumai. Kadangi iki vekseliuose nurodytos dienos jie nebuvo apmokėti, Vilniaus miesto 3-iojo notarų biuro notaras A. Rasimavičius 2011 m. vasario 25 d. išdavė du vykdomuosius įrašus, kuriuos A. J. pateikė vykdyti antstolei D. Milevičienei, o ši išieškojimą nukreipė į ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą – namą ir žemės sklypą, paskelbė šio turto varžytynes. A. J. 2011 m. gegužės 25 d. reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo teises į ieškovę perleido atsakovui V. B..

3. Pasak ieškovės, atsakovas, gavęs paskolą ieškovės vardu ir išdavęs vekselius, viršijo jam suteiktus įgaliojimus. Skolintos lėšos nebuvo panaudotos namui ir žemės sklypui įsigyti. Aplinkybę, kad už šį turtą ieškovė savo lėšomis atsiskaitė su pardavėja UAB ,,Giedra“ dar iki paskolos sutarties sudarymo ir vekselių išdavimo, patvirtina ieškovės, namo statybos rangovės ir savininkės sudarytų sandorių visuma. Ieškovės teigimu, vienintelis mokėjimas, kurį iš atsakovo gavo ieškovei namą pardavusi UAB ,,Giedra“, yra 340,94 Eur įmoka už komunalines paslaugas. Kadangi gautos kaip paskola, bet nepanaudotos sumos atsakovas ieškovei negrąžino, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.150 straipsnyje įtvirtintą pareigą atsiskaityti atstovaujamajam, iš atsakovo priteistina jo asmeniniams interesams panaudota 217 116,27 Eur (217 215,01 Eur – 340,94 Eur) suma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi ieškovės Zurich Investments Ltd Co. ieškinį atsisakė priimti konstatavęs ginčo tapatumą su kitais teisme jau išnagrinėtais ginčais.

5. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad tai ne pirmas ieškovės inicijuotas atsakovo V. B. atžvilgiu ir teismų išnagrinėtas civilinis ginčas, kuris buvo grindžiamas šiame ieškinyje nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su paskola ir ją užtikrinančių vekselių išdavimu.

6. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3442-863/2014, atmetė kaip nepagrįstą ieškovės pareikštą atsakovui ieškinį, kuriame ši prašė pripažinti negaliojančiais 2005 m. sausio 31 d. ir 2005 m. spalio 3 d. ieškovės, atstovaujamos atsakovo V. B., kitam tos bylos atsakovui (A. J.) išrašytus vekselius ir jų pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus. Toje byloje teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad paskola buvo suteikta asmeniškai atsakovui V. B. arba jo atstovaujamai bendrovei Loris Invest & Trade LLC. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-232-943/2015 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, pripažinęs, kad atsakovas V. B. vekselių išrašymo metu turėjo įgaliojimus veikti Zurich Investments Ltd Co. vardu, o atsakovo veiksmų, išrašant vekselius, tikslas buvo ieškovei suteiktos paskolos grąžinimo užtikrinimas.

7. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2520-661/2018, kaip nepagrįstas buvo atmestas ir kitas ieškovės ieškinys dėl prievolių pagal vekselius pripažinimo asmeninėmis atsakovo V. B. prievolėmis. Toje byloje buvo padaryta išvada, kad atsakovas pagal vekselius gautus pinigus panaudojo ieškovės Zurich Investments Ltd Co. naudai, t. y. turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-253-236/2019 šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie piniginių lėšų, dėl kurių buvo išrašyti vekseliai, panaudojimą ne ieškovės interesais, nėra ir įrodymų, kad ieškovė už turtą atsiskaitė ne paskolintomis, o kitomis lėšomis ar kitokiu būdu. Apeliacinės instancijos teismas sutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės prievolės niekuomet nebuvo siejamos su V. B. asmeniu, o ankstesnėje byloje įsiteisėjusiais sprendimais konstatuota, kad atsakovas V. B. veikė kaip ieškovės Zurich Investments Ltd Co. įgaliotinis, kuris jos vardu išdavė ginčo vekselius (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis).

8. Įvertinęs tai, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys dėl skolos iš atsakovo V. B. priteisimo yra grindžiamas tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kad atsakovas jos vardu 2005 metais iš A. J. pasiskolintus 217 215,01 Eur, kurių grąžinimas buvo užtikrintas 2005 m. sausio 31 d. ir 2005 m. spalio 3 d. vekseliais, panaudojo ne turto ieškovės vardu įgijimui, o savo asmeniniams poreikiams, teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje reiškiamu ieškiniu siekiama iš esmės tokio paties rezultato, kaip ir pirmiau jau išnagrinėtose civilinėse bylose – išvengti prievolių pagal 2005 m. sausio 31 d. ir 2005 m. spalio 3 d. išduotus vekselius vykdymo. Tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau yra nustatyti priešingi faktai, t. y. kad atsakovas, skolindamasis lėšas iš A. J., veikė kaip ieškovės įgaliotinis, kuris šiomis lėšomis atsiskaitė už ieškovės vardu įgytą nekilnojamąjį turtą.

9. Nustatęs, kad jau yra priimti ir įsiteisėję teismo sprendimai dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, ieškinį priimti atsisakė.

III. Atskirojo skundo argumentai

10. Ieškovė Zurich Investments Ltd Co. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Teismas nepagrįstai ignoravo Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-232-943/2015, nustatytas aplinkybes, kad paimta paskola galimai nebuvo panaudota ieškovės interesams, kad aplinkybės, susijusios su lėšų panaudojimu, nepateko į tos bylos nagrinėjimo ribas, kadangi buvo aiškinamasi tik atsakovui A. J. išduotų vekselių galiojimo klausimas.

10.2. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartyje aiškiai nurodė, kad ieškovei nėra užkirstas kelias savo teises ginti pareiškiant savarankišką materialinį teisinį reikalavimą atsakovui V. B. dėl konkretaus vykdytinos prievolės dydžio nustatymo, tokią teisę ieškovė ir realizavo pateikdama šį ieškinį.

10.3. Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-3442-863/2014 dalykas buvo ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiais vekselius ir jų pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus. Šios bylos teisminio nagrinėjimo ribas sudarė aplinkybės dėl ginčijamų vekselių formaliųjų rekvizitų, dėl atsakovo V. B. įgaliojimų išduoti ginčo vekselius, dėl vekselių kaip tariamų sandorių ir vekselių pagrindo negaliojimo.

10.4. Kitos Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-2520-661/2018 nagrinėjimo dalykas buvo prievolių pagal vekselius pripažinimo atsakovo asmeninėmis prievolėmis. Tos bylos nagrinėjimo ribas sudarė aplinkybės, susijusios su atsakovo įgaliojimų ribomis, joje nebuvo sprendžiama ir nustatinėjama, kieno naudai buvo panaudoti pinigai.

10.5. Naujai pradėto ginčo dalykas yra ne anksčiau jau ginčytų vekselių neteisėtumo ar teisėtumo nustatymas, ne vekselius išdavusio asmens įgaliojimų viršijimas ar neviršijimas, o nepanaudotos paskolos dalies priteisimas iš paskola disponavusio asmens, todėl ieškiniai negali būti laikomi tapačiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ieškovai turi teisę ginti savo pažeistus interesus kitais įstatymo nustatytais būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

10.6. Teismas, nustatydamas ieškinio dalyko tapatumą, netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas ir ieškinio dalyką (gynybos būdą) sutapatino su teisminio nagrinėjimo objektu – ginču dėl skolos dydžio.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškinių tapatumo kaip pagrindo atsisakyti priimti ieškinį

11. Apeliacine tvarka tikrinamas teismo nutarties, kuria apeliantės Zurich Investments Ltd Co. ieškinį atsakovui V. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo atsisakyta priimti, konstatavus jo tapatumą su anksčiau išnagrinėtose Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose pareikštais apeliantės reikalavimais, teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apeliantės reikalavimai, atsižvelgiant į siekiamus tikslus, jau išnagrinėti pagal tapačius kitus du jos ieškinius – dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais ir dėl prievolių pagal vekselius pripažinimo asmeninėmis atsakovo V. B. prievolėmis, kurie buvo atmesti kaip nepagrįsti. Todėl, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, pradėti naują procesą ir jame vertinti pareikšto reikalavimo pagrįstumą atsisakė.

12. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad jeigu teismas jau yra išnagrinėjęs konkretų šalių ginčą iš esmės ir priėmęs dėl jo galutinį procesinį sprendimą, asmuo, iniciavęs šio ginčo nagrinėjimą teisme, jau yra pasinaudojęs savo teise kreiptis į teismą dėl teisių gynybos pasirinktu būdu. Aptarta procesinė taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą (CPK 18 straipsnis).

13. Draudimas kelti tapatų teismo jau išspręstam civilinį ginčą yra įtvirtintas ir CPK 279 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma, kad, įsiteisėjus sprendimui, nutarčiai ar įsakymui, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat negali kitoje byloje ginčyti teismo jau nustatytus faktus bei teisinius santykius.

14. Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai pasisakyta dėl kriterijų (požymių) tapačiam ieškiniui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3-3K-602/2013, 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014, 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020). Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas. Šalių tapatumo klausimu kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad, sprendžiant dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys ir dalyvavo tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais.

15. Pripažįstant bylas tapačiomis, turi būti nustatyti visi bylų tapatumo požymiai, todėl, nesant bent vieno aukščiau nurodyto požymio, nėra pagrindo konstatuoti, kad bylos tapačios ir atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl apeliacijos ribų ir ieškinio dalyko tapatumo

16. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl išnagrinėtose bylose ir nagrinėjamoje byloje pateikto ieškinių tapatumo, tvirtindama, kad skiriasi jų nagrinėjimo dalykas. Apeliantės teigimu, dabar reiškiamo, kitaip nei jau išnagrinėtų ieškinių, dalykas nėra vekselių galiojimas ar prievolių pagal juos pripažinimas asmeninėmis atsakovo prievolėmis – pareikšto ieškinio dalykas yra nepanaudotos paskolos dalies priteisimas iš ja disponavusio atsakovo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė atskirajame skunde nekelia teismo identifikuoto šalių ir ieškinio pagrindo tapatumo klausimo, dėl šių ieškinio tapatumą nusakančių elementų (tapataus ieškinio požymių) apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisakys (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

17. Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (kaip ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro galimybę įstatymo nustatytu ir paties ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015).

18. Ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinyje rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2008).

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įvertinti koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą. Ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019, 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020).

20. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad apeliantė, pareikšdama ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo iš atsakovo, siekia iš esmės to paties, ko ir teikdama ieškinius Vilniaus apygardos teismui dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais (civilinė byla Nr. 2-3442-863/2014) bei dėl prievolių pripažinimo asmeninėmis atsakovo prievolėmis (civilinė byla Nr. e2-2520-661/2018), t. y. norėtų išvengti prievolių pagal šiuos vekselius vykdymo. Todėl teismas konstatavo, kad yra pareikštas tapatus reikalavimas anksčiau teisme jau išnagrinėtiems apeliantės reikalavimams.

21. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tiek išnagrinėtose, tiek nagrinėjamoje byloje ieškinys grindžiamas tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliantė visuose savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad atsakovas V. B., viršydamas jam apeliantės suteiktus įgaliojimus, sudarė su A. J. paskolos sutartis, kurių grąžinimą užtikrino jo naudai išrašydamas du vekselius, pagal kuriuos jau yra išduoti vykdomieji įrašai ir vykdymo veiksmai nukreipti į apeliantei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Visose bylose apeliantė tvirtina, kad paskolos sutartyje nurodytų lėšų faktiškai ji nėra gavusi, jomis disponavo atsakovas ir tenkino savo asmeninius poreikius, apie paskolos teisinius santykius ir jų pagrindu išduotus vekselius apeliantei nebuvo žinoma iki pat vykdymo veiksmų pradžios. Taip pat teigia, kad nekilnojamasis turtas – namas su žemės sklypu, buvo įgytas iš pačiai apeliantei priklausiusių, o ne paskolos sutarties pagrindu gautų piniginių lėšų.

22. Viena vertus, iš dalies sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pripažinęs ieškinio dėl skolos priteisimo iš apelianto tapatumą su Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3442-863/2014 pareikštu jos reikalavimu dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, suklydo.

23. Kaip matyti iš lyginamose bylose esančių procesinių dokumentų, Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3442-863/2014 buvo sprendžiamas tik vekselių galiojimo klausimas. Apeliantė įrodinėjo, nors to, pažymėtina, jai įrodyti ir nepavyko, kad atsakovas V. B., išduodamas jos vardu ginčo vekselius, viršijo jam suteiktas įgaliotinio teises, kad atsakovai V. B. ir A. J. siekė tik imituoti teisėtų civilinės apyvartos reikalavimus atitinkančių sandorių sudarymą bei vykdymą, nesant teisėto pagrindo gauti turtinės naudos apeliantės sąskaita. Apeliantė įrodinėjo vekselių suklastojimo ir jų išrašymo pagrindo simuliaciją (CK 1.80, 1.81 straipsniai). Taigi, susiklosčiusios tarp ginčo šalių faktinės aplinkybės buvo vertinamos būtent toje byloje pareikšto ieškinio dalyko (reikalavimo) ribose – buvo tikrinama ir vertinama, ar apeliantės atsakovui V. B. suteikti įgaliojimai apėmė ir teisę jos vardu pasirašyti vekselius, ar juos sudarant nebuvo pažeisti įstatymuose įtvirtinti imperatyvai ir pan.

24. Naujai pareikštu ieškiniu apeliantė nebekelia vekselių galiojimo ir teisėtumo klausimo, tačiau įrodinėja, kad tik nedidelė dalis iš A. J. gautos paskolos, t. y. 217 116,27 Eur (749 659,06 Lt) (750 000 Lt – 340,94 Lt) buvo panaudota jos interesais (sumokėti mokesčiai), o kita suma liko pas atsakovą, todėl ji prašo šios sumos priteisimo. Vadinasi, kitaip nei Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3442-863/2014, šiuo atveju byloje įrodinėtinas faktas yra paskolos sutartimi gautos sumos panaudojimas ar nepanaudojimas apeliantės interesais, konkrečiau – paskolos dalyko nepanaudojimas vykdant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.

25. Tai, kad nėra pagrindo padaryti išvadą dėl pirmoje civilinėje byloje Nr. 2-3442-863/2014 ir nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikštų ginčų (ieškinių) tapatumo, leidžia įsitikinti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-232-943/2015 išaiškinimai, kad lėšų pagal paskolos sutartį panaudojimas nepatenka į toje byloje spręsto klausimo įrodinėjimo dalyko sudėtį.

26. Taigi, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtas apeliantės ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-3442-863/2014 yra tapatus nagrinėjamoje byloje pareikštam jos ieškiniui. Abejose šiose bylose siekiama skirtingo teisinio rezultato, t. y. pirmuoju atveju – paneigti sandorių teisėtumą, antruoju atveju – prisiteisti pagal tuos sandorius atitinkamą pinigų sumą.

27. Kita vertus, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad visgi nagrinėjamoje byloje teikiamu ieškiniu inicijuojamas ginčas, net ir nesant identiškai suformuluoto ieškinio dalyko, iš esmės yra tapatus Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2520-661/2018 išnagrinėtam šalių ginčui. Išnagrinėtoje byloje apeliantė pareiškė reikalavimą dėl pripažinimo, kitaip tariant, ji prašė jos prievoles, atsiradusiais pagal 2005 m. sausio 31 d. ir 2005 m. spalio 3 d. vekselius, laikyti atsakovo V. B. asmeninėmis prievolėmis. Šiuo tikslu apeliantė ir siekė įrodyti, kad jos vardu gautas kaip paskolą pinigines lėšas jos įgaliotinis V. B. panaudojo asmeninėms, o ne apeliantės reikmėms.

28. Nagrinėjamoje byloje, pareikšdama naują ieškinį dėl priteisimo, apeliantė siekia lygiai tokio paties rezultato, t. y. fakto pripažinimo, kad jos įgaliotinis, atsakovas V. B., apeliantės vardu pasiskolintas pinigines lėšas yra panaudojęs ne apeliantės, o savo paties reikmėms, iš esmės tik papildydama teismo anksčiau jau išnagrinėtą ieškinį dėl pripažinimo dar ir reikalavimu dėl skolos priteisimo. Tačiau tokia situacija, kai atmestas ieškinys yra lingvistiškai suformuluojamas kitaip ir teikiamas teismui dar kartą išnagrinėti, nesuponuoja vertinimo, kad toks šalių ginčas – kurio subjekto (apeliantės ar atsakovo) naudai yra panaudotos gautos kaip paskola piniginės lėšos – teisme nėra išnagrinėtas. Priešingai, ieškinyje, kurio pagrindu buvo pradėta ir 2018 m. gegužės 22 d. išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-2520-661/2018, apeliantė įrodinėjo tapačias faktines aplinkybes, kaip ir pareikšdama nagrinėjamoje byloje ieškinį, t. y. kad šalių ginčo objektu tapusios lėšos buvo panaudotos tenkinant asmeninius atsakovo, o ne jo atstovautos bendrovės poreikius. Vienintelis lyginamų ieškinių skirtumas – ankstesnėje byloje apeliantė neprašė ginčo lėšų jai priteisti.

29. Aplinkybę, kad anksčiau išnagrinėtos bylos esmę sudarė tų pačių piniginių lėšų, gautų pagal sandorius, panaudojimo paskirties įrodinėjimas, patvirtina šį reikalavimą išnagrinėjusių tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų turinys. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo 16 punkte (civilinė byla Nr. e2-2520-661/2018) konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog atsakovas pagal vekselius gautas lėšas panaudojo turtui – namui ir žemės sklypui – bendrovės vardu įgyti. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-253-236/2019, palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą 38 ir 46 punktuose pažymėjo, kad bylos pagrindą ir dalyką sudaro klausimas, kieno naudai buvo panaudoti pagal ginčo sutartis gauti pinigai, kartu pripažindamas, kad byloje nėra įrodymų, jog piniginės lėšos, dėl kurių buvo išrašyti vekseliai, buvo panaudoti ne apeliantės naudai, t. y. kad apeliantė, įsigydama namą ir žemės sklypą, panaudojo ne pasiskolintas, o kitas lėšas.

30. Kaip matyti, netenkinus kaip neįrodyto apeliantės ieškinio dėl jos prievolių pripažinimo atsakovo prievolėmis, naujai pateiktame jos ieškinyje yra įvardijamos, apeliantės vertinimu, naujos aplinkybės ir įrodymai, siekiant to paties rezultato, kaip ir pirmesnėje byloje. Naujame ieškinyje apeliantė vėl kelia tą patį įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau išnagrinėtą klausimą dėl paskolos sutarties pagrindu gautų lėšų (ne)panaudojimo jos naudai, jai priklausančiam turtui įsigyti. Tokiu atveju konstatuotina, kad pareikštu nauju ieškiniu yra siekiama įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2520-661/2018 peržiūrėjimo ir kitokių išvadų dėl ginčo aplinkybių padarymo, o tai akivaizdžiai neatitinka CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo ginčyti kitoje byloje teismo jau nustatytus faktus bei teisinius santykius.

31. Būtent tokioms teisiškai ydingoms situacijoms išvengti (kai esant toms pačioms faktinėmis aplinkybėms, tik kitaip suformulavus reikalavimą, yra siekiama išnagrinėtos bylos pernagrinėjimo) įstatymų leidėjas ir įtvirtina atsisakymo priimti ieškinį procesinį institutą. Pažymėtina, kad apeliantė, nesutikdama su įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei jame konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, jas nuginčyti galėjo tik naudodamasi instancinės peržiūros (CPK 340 straipsnis) arba proceso atnaujinimo (CPK 366 straipsnis) institutais, bet naujo tapataus ginčo inicijuoti negali.

32. Todėl nesutiktina su tokiais apeliantės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino ieškinio dalyką (gynybos būdą) ir teisminio nagrinėjimo objektą. Kaip buvo minėta pirmiau, vien tai, kad ieškinių dalykai nėra suformuluoti identiškai ar pažodžiui, neteikia pagrindo spręsti, jog skiriasi apeliantės siekiamas materialinis teisinis rezultatas (gynybos būdas). Šiuo konkrečiu atveju abiem ieškiniais, t. y. tiek ieškiniu dėl prievolių pripažinimo asmeninėmis, tiek dėl skolos priteisimo siekiama to paties rezultato – fakto, kad lėšos buvo panaudotos ne apeliantės, o atsakovo asmeniniams interesams patenkinti, pripažinimo, dar daugiau, nauju ieškiniu siekiant paneigti įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią ir jame konstatuotas faktines aplinkybes, kad paskolos pagrindu gautos lėšos buvo panaudotos būtent apeliantei įsigyjant nekilnojamąjį turtą – namą ir žemės sklypą, t. y. tenkinant apeliantės, o ne atsakovo asmeninius interesus.

33. Tokiu atveju nustačius, kad tiek teisminio nagrinėjimo objektas, tiek ir gynybos būdas yra iš esmės vienodi, to pakako ieškinių tapatumui identifikuoti. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį, jo priėmimo klausimą išsprendė teisingai, tinkamai aiškindamas ir taikydamas proceso įstatymą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.