Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Algirdo Jaliniausko ir Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Arvydo Montrimo apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, uždraudžiant bausmės atlikimo laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiuoju V. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas Arvydas Montrimas palaikė apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Arvydo Montrimo apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde pateikia byloje surinktų įrodymų savo vertinimą ir teigia, kad byloje nėra neginčytinų ir abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių, kad V. K. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Anot apelianto, nuosprendis priimtas nenuosekliais nukentėjusiojo V. B. parodymais, remiantis prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, nesilaikyta principo, kad visi neaiškumai, abejonės vertinami kaltinamojo naudai.

6. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai V. K. pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

7. Teisėjų kolegija, atsakydama į apelianto argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, visų prima, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė esminius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

8. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus įrodymus, tai yra, nuteistąjį teisinančius ir kaltinančius įrodymus. Skundžiamame nuosprendyje įvertinti paties nuteistojo, nukentėjusiojo V. B., liudytojų A. S., K. S. parodymai, specialisto V. V. paaiškinimai, specialisto išvada, vaizdo ir garso įrašai bei kiti rašytiniai byloje esantys įrodymai. Teismas šiuos įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė esminius įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo V. K. kaltę. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl V. K. kaltės grindė įrodymų visumos, o ne atskirų įrodymų, kaip kad tai daroma apeliaciniame skunde, vertinimu.

9. Apeliantas skunde akcentuoja nukentėjusiojo V. B. parodymų nenuoseklumą, teikdamas, jog dalis nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių nepasitvirtino, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.

10. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Nors nusikalstamos veikos motyvas ir nėra BK 140 straipsnyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan.

11. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2022 m. balandžio 21 d. apie 7.00 val., nakvynės namų, kambaryje Nr. 5, kilo konfliktas tarp V. K. ir V. B., tačiau nuteistasis ir nukentėjusysis skirtingai apibūdino konflikto eigą, kiekvieno iš konflikte dalyvavusių asmenų atliktus veiksmus.

13. Taip pat pirmosios instancijos posėdžio metu, atnaujinus įrodymų tyrimą, V. K. nurodė, kad įėjęs į kambarį Nr. 5, jis pakeltu balsu pasakė V. B., kad jis eitų susitvarkyti. V. B. atsistojęs pradėjo šaukti, kad tegul tvarko tas, kas prilaistė. Prieš tai V. B. sėdėjo ant kėdės prie palangės, o atsistojęs griebė jam už marškinėlių ir juos perplėšė bei vertė jį ant lovos. Krisdamas griebėsi ranka už galvos, kad nesusimuštų. V. B. bandė jam suduoti smūgius, bet jis nusuko galvą ir bandė verstis. Versdamasis, matyt, pataikė V. B. alkūne į veidą. V. B. nušoko nuo jo, atsistojo, o po to atsisėdo ant kėdės ir tada jis pamatė, kad nukentėjusiajam varva kraujas ir suprato, kad kažkur pataikė. Dešine ranka jis laikėsi galvą ir sukosi į kairę pusę gulėdamas, o V. B. buvo ant jo užgulęs. Alkūne kliudė V. B. veido sritį. Jis norėjo apsisukti ir atsistoti. Kai pataikė V. B. į veidą, tai nukentėjusysis pats atsistojo ir pašokęs kliudė tą stalą. Kai buvo ant lovos, tai nukentėjusysis užgulęs jį laikė. Paties atsitrenkimo momento nejautė, bet mano, kad tik alkūne galėjo suduoti nukentėjusiajam. Jam buvo stubure skausmas ir jis galvojo tik kaip atsistoti. Jis vertėsi ir matomai tada pataikė V. B., tai pastarasis greitai nuo jo nušoko, atsitrenkė į stalą ir tada atsistojo ir jis, o V. B. tuo metu atsisėdo ant kėdės prie palangės. Tada užėjo apsaugos darbuotojas į kambarį, kuriam jis parodė suplėšytus marškinius. Jis tuo metu stovėjo, o nukentėjusysis sėdėjo prie palangės. Tarp jo ir nukentėjusiojo atstumas buvo per stalą. Užėjės apsaugos darbuotojas jų neišskyrė. Visą įvykį matė liudytojas K. S., kuris buvo tame pačiame kambaryje. Kai buvo pas tyrėją, tai jai rodė rankas ir jo krumpliai nebuvo sužaloti. Nebuvo taip kaip pasakojo apsaugos darbuotojas, kad pastarajam atėjus jis buvo susikibęs su nukentėjusiuoju. Paskui jis išėjo iš kambario, nes apsaugos darbuotojas pasakė išeiti. Nukentėjusysis jau sėdėjo prie lango, kai atėjo apsaugos darbuotojas. Nukentėjęs meluoja ir keičia savo parodymus kiekvieną kartą. Nukentėjusysis yra žemesnis už jį ir smulkesnis, bet nukentėjęs jį puolė ir vertė (2 t., b. l. 59–60).

14. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju V. K. nurodė, kad prieš 7.00 val. ryto, eidamas koridoriumi matė, kai V. B. eidamas koridoriumi ir nešdamasis pilną puodelį kavos, specialiai jį išliejo ant grindų. Norėdamas V. B. pasakyti, kad išvalytų kur prilaistė kavos, nuėjo į kambarį kuriame gyveno nukentėjusysis. Iš pradžių sakė gražiai, tačiau V. B. nesutikus sutvarkyti, pakartojo pakeltu tonu. Ruošėsi eiti pas nakvynės namų apsaugos darbuotoją, tačiau kai jis pasisuko eiti, V. B. jam sugriebė už marškinėlių iš priekio ir juos perplėšė bei pastūmė ant lovos. Kadangi jis turi problemų su stuburu, neišsilaikė ir aukštielninkas nugriuvo ant lovos. V. B. jo nepaleido, spaudė link lovos, bandė suduoti kumščiu, tačiau jis išvengė smūgių. Besimuistydamas ir norėdamas atsikelti, V. B. sudavė į veido sritį, nuo ko pradėjo bėgti kraujas. V. B. iš karto jį paleido ir pasitraukė. Po ko jis atsistojo ir išėjo iš kambario. Išeidamas tarpduryje sutiko apsaugos darbuotoją, kuriam parodė suplėšytus marškinėlius. Po 15 minučių atvyko policijos pareigūnai, kuriems papasakojo apie įvykį (1 t., b. l 126–127).

15. Pirmosios instancijos teisme, siekiant patikrinti kaltinamojo V. K. parodymus, buvo pavesta prokurorui organizuoti jo parodymų patikrinimą vietoje. Parodymų patikrinimo metu V. K. paaiškino ir parodė langą, esantį kambaryje Nr. 5, prie kurio sėdėjo nukentėjusysis V. B., kai jis užėjo į kambarį pasakyti apie grindų išvalymą. Jam priėjus arčiau, V. B. atsistojęs sugriebė jam už marškinių prie krūtinės, taip juos suplėšydamas ir parvertė ant lovos. Nuotraukoje Nr. 4 V. K. parodė, kokia kūno padėtimi buvo pargriautas ant lovos, o V. B. jį užgulė. Kad į sieną nesusimuštų galvos, V. K. ranka susiėmė už pakaušio, taip atstatydamas alkūnę priešais V. B.. Taip pat V. K. parodė, kaip jis gulėjo skersai lovos, o V. B. du kartus bandė suduoti jam į veidą, tačiau jis pasukdavo galvą į šoną ir bandė V. B. nuo savęs nuversti. Kuomet V. B. pats nuo jo atsitraukė ir atsistojo, V. K. pamatė, kad nukentėjusiajam iš kažkurios vietos – nosies ar antakio varvėjo kraujas. Tuo metu į kambarį įėjo apsaugos darbuotojas, kuriam parodė suplėšytus marškinėlius ir išėjo iš kambario. Taip pat V. K. parodė stalą, kokioje padėtyje stalas stovėjo, kai buvo V. B. parverstas ant lovos, stalas galine dalimi stovi arčiau K. S. lovos (2 t., b. l. 44–54).

16. Tiek iš aptartų nuteistojo V. K. parodymų duotų skirtingose proceso stadijose, tiek ir iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis neigia sudavęs tiesioginį smūgį nukentėjusiajam V. B. į veidą, teikdamas, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti kaip jis gulėdamas lovoje sukdamasis ant šono bandė atsikelti, tačiau teisėjų kolegija tokius nuteistojo V. K. teiginius vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, o jo kaltė abejonių nekelia.

18. Dar kartą apklaustas nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad su kava grįžo į savo kambarį ir atsisėdo ant lovos. Iš atėjusio V. K. išgirdo, kad jis prilaistė kavos. Jis nuėjo išvalyti tą kavą. Paskui grįžo į kambarį ir atėjo V. K. ir pasakė, kad dar toks negimė, kuris jo neklausytų. V. K. buvo agresyviai nusiteikęs ir todėl jis tuo momentu atsistojo ir traukėsi nuo jo. Pokalbis vyko jiems stovint. Apvertė stalą, kai V. K. ėjo link jo. Jis prisėdo ant lovos, o V. K. praėjo tarp stalo ir lovos ir pasiekė jo veidą ir sudavė jam smūgį ranka į veidą, pataikė jam į kairę akį ir į nosį. Buvo vienas smūgis, o gal du. Iš karo po smūgio jam pradėjo bėgti kraujas iš nosies. Smūgis buvo suduotas jam sėdint. Tuo metu kambaryje be jo ir V. K. buvo ir K. S., kuris buvo nuvirtęs ant lovos, gulėjo, buvo atsisukęs veidu į kambarį. Po to išgirdo triukšmą apsaugos darbuotojas ir atėjo į kambarį. Jam iš kairės pusės buvo stalas, o lova iš dešinės ir jis stovėjo. V. K. irgi buvo kambaryje ir stovėjo priešais jį. Apsaugos darbuotojas paklausė, kas čia vyksta, pasakė viską greitai baigti. Apsaugos darbuotojas matomai per kameras koridoriuje matė, kas vyksta. Po pasakytų apsaugos darbuotojo žodžių V. K. išėjo iš kambario. Parkritęs jis su V. K. ant lovos nebuvo. Jis sėdėjo, o V. K. pasilenkė, kad jį pasiektų ir sudavė smūgį ranka. V. K. ėjo link jo, o jis bandė rankomis atsistumti jį. Marškinėliai suplyšo, nes jis laikė už jų. V. K. buvo pasilenkęs, o jis laikė už marškinėlių ir tada V. K. sudavė jam smūgį. Prisimena visas šio įvykio aplinkybes. Nesakė praeitame posėdyje, kad ėjo išvalyti kavą, nes tuo momentu kai ėjo valyti kavą, pamatė ateinantį V. K., pabėgo į savo kambarį, o V. K. atbėgo paskui jį. Sudavė smūgį ir jam iš nosies bėgo kraujas. Pamatė kraują ir pajautė. Iš karto po smūgio sudavimo pradėjo bėgti kraujas. Kraujas buvo prie pat jo lovos ant grindų išbėgęs. Po smūgio sudavimo jis suėmė už V. K. marškinėlių ir bandė jį atsistumti ir tada atbėgo apsaugos darbuotojas. Po smūgio sudavimo, po kokios minutės, atėjo apsaugos darbuotojas. Stalas virto, nes jis stalą vertė, kad neprieitų prie jo V. K.. Smūgio sudavimo metu jis buvo per vidurį lovos ir per vidurį stalo. Jis buvo tarp lovų ir stalo smūgio sudavimo metu. Jis atsisėdo ant lovos, o V. K. buvo parkritęs ant jo. V. K. sudavė jam smūgį, kai gulėjo ant lovos. Jis gynėsi, laikydamas V. K. už marškinėlių. Alkūne V. K. nebūtų jo pasiekęs. V. K. tik ranka galėjo jam suduoti smūgį. Jis laikė V. K. su ranka atstūmęs šiek tiek nuo savęs. Ant lovos parkrito, kai V. K. virto ant jo ir smūgius sudavė. Stalu norėjo apsiginti. Stūmė stalą ir sėdo ant lovos ir nuo savęs stūmėsi V. K.. Jis tik gynėsi ir jokio pasipriešinimo nerodė. V. K. nuo jo atsitraukė tik įėjus apsaugos darbuotojui. Apsaugos darbuotojas matė juos susikibusius ir juos išskyrė.

19. Pirmosios instancijos teismas, siekiant patikrinti ir nukentėjusiojo V. B. parodymus, pavedė prokurorui organizuoti jo parodymų patikrinimą vietoje. Šio procesinio veiksmo metu nukentėjusysis paaiškino ir parodė kambaryje Nr. 5 lovą, ant kurios sėdėjo, kai į kambarį atėjo V. K., parodė lovą, kurioje įvykio metu gulėjo K. S.. Taip pat parodė, kaip jis buvo pakėlęs stalą (iš nuotraukos matosi, kad stalo viena dalis šiek tiek atkelta nuo žemės), kurį numetė į šoną, taip pat nuotraukoje užfiksuota stalo padėtis po to, kai nukentėjusysis jį numetė (stalas stovi šiek tiek įstrižai, galinė jo dalis arčiau K. S. lovos.

20. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis V. B. parodė, kad <...> pamatęs jį V. K. pradėjo priekaištauti, kad jis visur laisto. Jis atsakė, kad niekur nelaisto ir koridoriumi nuėjo į kambarį Nr. 5. Tuo metu kambariokas K. S. dar gulėjo savo lovoje, jis priėjo prie savo lovos. Paskui jį į kambarį įėjo V. K., paskui save uždarydamas kambario duris. Jis tuo metu stovėjo prie savo lovos, netoli stalo. <...>. Pastebėjo, kad V. K. eina sparčiu žingsniu, yra agresyviai nusiteikęs, jis iš karto apvertė stalą (kuris sukėlė kambaryje triukšmą) ant šono, kad neprieitų prie jo. V. K. priėjo prie jo ir nieko nesakęs užsimojo, jis bandė V. K. nuo savęs atsistumti, todėl sugriebė jam už marškinėlių ir laikėsi, kad jis jam nesmūgiuotų, tačiau V. K. tyčia sudavė vieną po kito (du kartus) jam į veido sritį. Jam atrodo kad sudavė du kartus, bet nežino gal du, o gal ir vieną kartą. V. K. pataikė tiesiai į nosį ir iš karto pradėjo bėgti iš nosies kraujas. K. K. Skučas gulėjo lovoje, nieko nesakė, nedarė. Kraujas pradėjo bėgti ant grindų, sukruvino jo rūbus. Su V. K. ant lovos užkritę nebuvo. Tuo metu, kai su V. K. stovėjo vienas priešais kitą, atsidarė jų kambario durys ir į kambarį įėjo apsaugos darbuotojas. Apsaugos darbuotojui paklausus kas čia vyksta, V. K. nuo jo atsitraukė. <...> (1 t., b. l. 36–37).

21. Nors įvykio metu, kambaryje Nr. 5 buvo ir liudytojas K. S., tačiau jo parodymai nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju K. S. nurodė, kad gulėjo nusisukęs ir pačių įvykių nematė, o pirmą kartą apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad į kambarį atėjęs V. K. liepė V. B. susitvarkyti savo prilaistytas balas, tačiau pastarasis į tai nereagavo. V. B. griebė V. K. ir vertė į lovą. Suplyšo V. K. marškinėliai. Paskui pamatė tik kraujo balas, kraujavo V. B.. Apsaugos darbuotojas atėjo jau po įvykio ir jie jau buvo išsiskyrę, o V. B. buvo kampe. Bijo V. B., nes ir dabar nežino, ko laukti. Ikiteisminio tyrimo metu nesakė, kad matė, kai krito, nes bijojo. Su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (1 t., b.l.46) sutinka iš dalies. Nesakė, kad V. B. V. K. parvertė į lovą, nes po kelių dienų jam grasino. Grasino, kad nesakytų, kad jis vertė. Vienam žmogui pakelti stalą sunku. Antrą kartą apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas K. S. nurodė dar kitas aplinkybes nei ankstesnių apklausų metu. Liudytojas nurodė, kad įvykio dieną matė, kaip atėjo V. K. į kambarį ir liepė eiti nukentėjusiajam susitvarkyti savo reikalus. Nukentėjusysis V. K. vertė į lovą, užgulė ir nežino, kuo tai baigėsi, nes jam nebuvo matyti. Gal V. K. nukentėjusiajam alkūne stuktelėjo. Paskui matė, kaip kraujas pasipylė. Kai atėjo apsaugos darbuotojas, tai V. K. buvo atsistojęs. To įvykio metu buvo suplėšyti V. K. marškiniai. Marškiniai plyšo, kai V. K. vertė ant lovos. V. B. visa laiką buvo ant savo lovos. Stalą galėjo stumti stūmė koja, bet tiksliai nepamena. Stalas sunkus ir jį pakelti reikia turėti jėgos. Šiuo metu įvykio aplinkybių gerai nepamena. Ikiteisminio tyrimo metu jį tyrėjas apklausė 2022 m, balandžio 28 d. Tokius pačius parodymus davė ir tyrėjui, pasakojo tas aplinkybes, tačiau kas sakė neatsimena. Galėjo taip pasakoti kaip užfiksuota apklausos protokole. Kokioje padėtyje buvo V. K. ir nukentėjusysis kai atėjo apsaugos darbuotojas, nepamena. Nematė, kaip V. K. alkūne stuktelėjo nukentėjusiajam. Po įvykio su nukentėjusiuoju ir V. K. nebendravo ir prieš teismą nesikalbėjo su jais. Matė, kaip parkrito jie ant lovos. Nukentėjusysis vertė V. K. ant lovos, todėl jie abu parkrito.

22. Įvertinus liudytojo K. S. parodymus matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė, kad po to kai į kambarį užėjo agresyviai nusiteikęs V. K., jis išsigando ir atsigulęs į lovą, nusisuko į sieną, nenorėdamas matyti kas vyksta kambaryje, tačiau jau apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė kad matė kaip nukentėjusysis suplėšė marškinėlius, kaip V. K. V. B. vertė į lovą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks K. S. parodymų pakeitimas verčia abejoti jo parodymų nuoširdumu ir patikimumu.

23. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto liudytojo A. S., kuris dirbo nakvynės namų apsaugos darbuotoju, parodymais nustatyta, kad jis paties įvykio nematė, tik išgirdęs triukšmą – čiuožiančio stalo garsą, užėjo į kambarį Nr. 5. Pamatė V. B. ir V. K., susikibusius ir besistumdančius. Stojo į tarpą ir išskyrė. Matė suplėšytus V. K. marškinius. Kraujo nebuvo kai atėjo pirmą kartą, nes jis pats į tarpą jų lindo ir būtų išsikruvinęs. Paskui jis išėjo, bet po kažkiek laiko teko sugrįžti. Antrą kartą kodėl grįžo, nepamena, bet jam atrodo, kad vėl triukšmas buvo ir riksmai. Kai atėjo antrą kartą, tai tik kambaryje buvo nukentėjusysis V. B. ir liudytojas K. S., tuomet pamatė kraują ant grindų.

24. Teisėjų kolegija, įvertinus nukentėjusiojo V. B. parodymus duotus skirtingose proceso stadijose, iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiojo V. B. parodymai apie konflikto su V. K. priežastį, stalo ir pačių konflikte dalyvavusių asmenų padėtis nebuvo nuoseklūs, tačiau vien dėl šių nesutapimų nėra pagrindo netikėti visais nukentėjusiojo parodymais apie jam padarytą sužalojimą. Iš nukentėjusiojo V. B. parodymų matyti, kad jis viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad V. K. jam sudavė tiesioginį smūgį į veidą, nuo kurio pradėjo bėgti kraujas iš nosies, o marškinėlius suplėšė įsikibimo į V. K. metu, kai siekė, kad pastarasis neprisiartintų prie jo.

25. Tai, kad nukentėjusiajam V. B. įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata patvirtina ir 2022 m. balandžio 28 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto išvada Nr. G 213/2022 (09), kurioje V. B. konstatuota kraujosruvos ir muštinė žaizda veide buvo padaryti kontaktuojant su kietu buku ar bukabriauniu daiktu. V. B. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti jam esant bet kokioje padėtyje. V. B. konstatuoti sužalojimai padaryti vienu poveikiu ir vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b .l. 34). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu specialistas V. V. patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad V. B. konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas ir alkūne, ir bet kokiu kietu buku daiktu. Sužalojimui būdingas stiprus smūgis. Pagal sužalojimo pobūdį nėra galimybės atriboti ar sužalojimas buvo padarytas alkūne, ar kumščiu suduota. Suduodant tokį smūgį, sudavusio asmens rankos krumpliai gali būti ir gali nebūti sužaloti.

26. Teisėjų kolegija atsižvelgusi tiek į nukentėjusiojo V. B. parodymus, tiek į specialisto išvadą ir jo paaiškinimus duotus pirmosios instancijos teisme, atmeta gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad V. K. nukentėjusįjį galėjo sužaloti netyčia alkūne, tuo metu kai bandė nusistumti nukentėjusįjį ir atsikelti iš lovos. Nors specialistas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neatmetė galimybės, kad nukentėjusiajam konstatuotą sužalojimą galima padaryti ir alkūne, tačiau nurodė, kad tokio sužalojimo padarymui reikalingas stiprus smūgis. Įvertinusi nuteistojo V. K. parodymų patikrinimo metu nurodytą jo padėtį, tai, kad viena ranka laikė savo galvą bei turimas sveiktos problemas dėl stuburo, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokioje padėtyje V. K. nukentėjusiajam negalėjo suduoti stipraus smūgio. Be to, V. K. versija apie netyčinį nukentėjusiojo veido sužalojimą, jo nurodytoje padėtyje verčia abejoti ir tai, kad ant nuteistojo marškinėlių neužfiksuota kraujo dėmių. Nors kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros bei iš nukentėjusiojo parodymų, po smūgio nukentėjusiajam V. B. stipriai bėgo kraujas. Apie tai, kad nukentėjusįjį neva netyčia sužalojo, V. K. nenurodė ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams. Iš 2022 m. birželio 1 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti 2022 m. balandžio 21 d. į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų mobiliųjų vaizdo stebėjimo priemonių, tvirtinamų prie uniformos (angl. body camera) įvykio vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, kuriuose užfiksuota, kad V. K. atsakydamas į policijos pareigūno klausimą apie įvykio aplinkybes nurodė – „kirtau vieną smūgį“. Iš dalies paties nuteistojo V. K., nukentėjusiojo V. B., K. S. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo perskaityti teisminio nagrinėjimo metu, nustatyta, kad V. K., nors jam ir pagal nakvynės namų vidaus tvarko taisykles nebuvo galima lankytis kituose kambariuose, į kambarį Nr. 5, kuriame gyveno nukentėjusysis, užėjo nusiteikęs agresyviai. Atsižvelgus į tai, kad pats nuteistasis buvo agresyviai nusiteikęs bei įvertinus jo kūno sudėjimą (būdamas gerokai pranašesnis tiek ūgiu, tiek iš svoriu), teisėjo kolegijos vertinimu nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam V. K. būtų kilusi akivaizdi ir reali grėsmės. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo V. B. smurtinius veiksmus nuteistojo atžvilgiu, pastarajam nebuvo padaryti jokie sužalojimai, iš skyrus tai, kad buvo suplėšyti marškinėliai. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek ir šioje nutartyje išdėstyti įrodymai, leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis V. K. nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą panaudojo ne gynybos tikslais, bet puolimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis V. K. suduodamas nukentėjusiajam V. B. smūgį į veidą suprato pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad nukentėjusiajam kils sveikatos sutrikdymas, ir to siekė, taigi veikė tiesiogine tyčia.

27. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo V. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikaltimą, tiek jo asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą.

28. Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu sprendžia, kad 2023 m. kovo 7 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nuosprendį dėl nuteistojo V. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų priežasčių, nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. K. gynėjo advokato Arvydo Montrimo. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.