Utenos apylinkės teismo sprendimas

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“ atstovei advokatei Daivai Lileikienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1869-356/2018, pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, atsakovės sprendimo atšaukti iš direktoriaus pareigų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 3 dalis nustato, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas). Šio straipsnio 4 dalis numato, kad su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis. UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“ įstatų (49-56 b.l.) 49 punktas numato, kad valdyba renka ir atšaukia bendrovės vadovą.

Ieškovo paskyrimo į direktoriaus pareigas klausimas buvo svarstytas 2008-09-04 atsakovės valdybos posėdžio metu (26-30 b.l.).Tarp šalių 2008-09-08 sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – darbo sutartis), ieškovas nuo 2008-09-08 priimtas į UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“ direktoriaus pareigas neterminuotai.

Taigi nustatyta, kad šalis nuo 2008-09-08 siejo darbo santykiai pagal ABĮ nuostatas ir UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“ įstatus, t.y. šalis iš esmės siejo civiliniai teisiniai santykiai, turintys pavedimo santykių bruožų. Bendrovės vadovą išrinkusiam organui priėmus sprendimą atšaukti vadovą, su juo sudaryta darbo sutartis nutraukiama (ABĮ 37 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbo sutartis nutraukta vadovaujantis atsakovės 2017-12-08 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (2-8 b.l.), kuriuo (9 b.l.) ieškovas atšauktas iš direktoriaus pareigų nuo 2017-12-08.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 104 straipsnio 1 dalis numato, kad be šiame kodekse ar kituose įstatymuose nustatytų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų, darbo sutartis su juridinio asmens vadovu pasibaigia atšaukus juridinio asmens vadovą įstatymuose arba steigimo dokumentuose nustatyta tvarka.

DK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą.

DK 105 straipsnis nustato, kad ginčai tarp juridinio asmens vadovo ir juridinio asmens nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka, ginčai dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, taip pat dėl juridinio asmens vadovo civilinių teisių ir pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) nagrinėjami teisme.

Ieškovas 2018-01-10 su ieškiniu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei grąžinimo į darbą kreipėsi į Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus, ieškinį 2018-01-16 nutartimi Nr. 2-816-839/2018 atsisakyta priimti, ieškovas atskirojo skundo dėl teismo nutarties nepadavė, 2018-01-30 su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisiją, kuri 2018-02-14 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), juo atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, nes tokių reikalavimų nagrinėjimas nepriskirtas darbo ginčų komisijos kompetencijai (Darbo byla Nr. (duomenys neskelbtini), 1-3, 12-13, 69-72 b.l.).

DK 231 straipsnio 1 dalies normos nustato, kad darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis.

Ieškovo ir jo atstovo paaiškinimai leidžia padaryti išvadą, kad ieškinio reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2018 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas, vadovaudamasis DK 231 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškė tuo pagrindu, kad nebūtų pripažinta, jog ieškovas praleido 1 mėnesio terminą kreiptis tiesiogiai į teismą dėl kilusio darbo ginčo (DK 105 straipsnis, 220 straipsnio 1 dalis).

Ieškovo nurodytas motyvas, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisija nevykdė įsiteisėjusios Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018-01-16 nutarties Nr. 2-816-839/2018 nėra pagrindas panaikinti ieškovo ginčijamą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2018 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priimtas vadovaujantis DK 105 straipsnio 2 dalies, 224 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis ir yra teisėtas. Nors ieškovo atstovas baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad nebepalaiko šio ieškinio reikalavimo, tačiau nustatyta tvarka jo neatsisakė (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis), ieškinys dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2018 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas apie darbo sutarties nutraukimą sužinojo 2017-12-12, o į teismą su ieškiniu kreipėsi 2018-03-09 (3-5 b.l.), taigi praleido 1 mėnesio ieškinio senaties terminą (DK 105 straipsnis, 220 straipsnio 1 dalis). DK 231 straipsnio 1 dalies normos netaikytinos, nes ieškovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2018 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ginčijo ne tuo pagrindu, kad Darbo ginčų komisija neteisingai išnagrinėjo kilusį darbo ginčą dėl atleidimo iš darbo, o tuo pagrindu, kad prašymą atsisakė nagrinėti.

DK 15 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą, bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų, ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos, jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

Ieškinio senaties terminas nėra priskiriamas prie naikinamųjų terminų. Yra nustatyta, jog tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Taigi ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymų leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, tačiau aplinkybių sąrašo ar kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiama ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarba, neįvardija. Tai reiškia, kad šiuos klausimus kiekvienu konkrečiu atveju yra pavesta spręsti teismui, kuris tai daro vadovaudamasis tiek darbo santykių teisinio reglamentavimo principais (DK 2 straipsnis), tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais ( CK 1.5 straipsnis). Pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą siejamas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Pastarąsias aplinkybes turi įrodyti šalis, praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir siekianti teisių apsaugos po šio termino pabaigos (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškinio senaties termino praleidimo klausimai tampa aktualiais ir yra nagrinėjami tik tada, kai nuo ieškinio besiginančioji šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė reikalavo taikyti ieškinio senatį ir nurodė, kad ieškovas DK nustatytą 1 mėnesio ieškinio senaties terminą praleido dėl to, kad neapskundė teismo nutarties, o kreipėsi darbo ginčą spręsti ne į tą instituciją, kuri kompetentinga tokį ginčą nagrinėti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

Turint omenyje tai, kad atleidimas iš darbo visada sukelia neigiamų padarinių, teismo vertinimu, ieškinio senaties taikymas ir ieškinio atmetimas šiuo pagrindu, vien konstatavus, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes neapskundė teismo nutarties, o kreipėsi savo teises ginti naudodamasis išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, kuria naudotis nagrinėjamu atveju nereikėjo, nėra socialiai teisingas ir neužtikrina įstatymo leidėjo įtvirtintų civilinio proceso tikslų įgyvendinimo – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių.

Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas nuo atleidimo iš darbo dienos aktyviai gynė savo teises, dėl ko nėra pagrindo pripažinti, kad sa­vo tei­ses būtų įgy­ven­di­nęs ne­rū­pes­tin­gai ar ap­lai­džiai, į tai, kad ieškinio senaties terminas praleistas nežymiai, teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo teisė kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo negali būti dirbtinai suvaržoma arba dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, vertinant jų visetą, yra svarbios, todėl DK 220 straipsnio 1dalyje nustatytas 1 mėnesio ieškinio senaties terminas atnaujintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovo atšaukimo iš direktoriaus pareigų ir atleidimo iš darbo teisėtumo. Ieškovo teigimu, atsakovė pažeidė DK 65 straipsnio 6 dalies imperatyvias normas, nes atšaukė iš pareigų ir darbo sutartį nutraukė jam esant laikinai nedarbingam.

DK 104 straipsnio 1 dalis nukreipia į kitus DK straipsnius, nustatančius bendruosius darbo sutarties nutraukimo pagrindus, taip pat į kitus specialiuosius įstatymus, nustatančius darbo sutarties nutraukimo pagrindus. Taigi darbo sutartis gali būti nutraukta ir kituose teisės aktuose nustatytais pagrindais, o darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas arba jų sudėtis, kuriems esant leidžiama nutraukti darbo sutartį. Tiems pagrindams, kada darbo sutartis gali būti nutraukta ne tik DK, bet ir kituose teisės aktuose nustatytais pagrindais, priskirtini ir atvejai, kai teisės aktų ir juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka pasibaigia juridinio asmens ir fizinio asmens, kaip valdymo organo nario, santykiai. Tokią išvadą lemia juridinio asmens ir valdymo organų narių santykių prigimtis. Juridinį asmenį ir jo valdymo organų narius sieja pasitikėjimo santykiai. Valdymo organo nariai turi pareigą elgtis sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir jo organų narių atžvilgiu, būti jiems lojalūs ir laikytis konfidencialumo, vengti interesų konflikto, laikytis turto atskyrimo pareigų (CK 2.87 straipsnis). Nuo bendrovės vadovo kompetencijos, veiklos ir jos rezultatų priklauso viso juridinio asmens veiklos efektyvumas. Be to, bendrovės vadovui suteikiami platūs įgaliojimai veikti bendrovės vardu, sukurti bendrovei teises ir pareigas, tam tikra apimtimi disponuoti bendrovės turtu. Šio vienasmenio bendrovės valdymo organo reikšmė ir svarba lemia absoliučią ir jokių sąlygų neapribotą jį išrinkusio kito bendrovės organo teisę atšaukti bendrovės vadovą iš pareigų.

Nagrinėjamu atveju rašytiniais įrodymais nustatyta, kad vadovaudamasi Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos 2017-09-22 pranešimu (47, 64-66 b.l.) atsakovė 2017-09-22 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (31-32, 40 b.l.) nušalino ieškovą nuo direktoriaus pareigų laikotarpiui nuo 2017-09-22 iki 2017-12-21, nuo tada darbo užmokestis ieškovui nebuvo mokamas (42, 46 b.l.). Šalys neginčijo ir to fakto, kad ieškovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį, tęsiamas, o nušalinimo nuo direktoriaus pareigų laikotarpis pratęstas. Ieškovas akcentavo tai, kad atsakovė sprendimą jį atšaukti priėmė ne tuoj pat, t.y. ne 2017 m. rugsėjį, kada sužinojo apie ieškovo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą ir nušalinimą nuo direktoriaus pareigų, o tik 2017 m. gruodį. Ieškovo nuomone, tai gali reikšti, kad atšaukimo iš direktoriaus pareigų motyvai gali būti kiti, nei pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atsakovės teigimu, bei kaip matyti iš 2017-12-08 atsakovės valdybos posėdžio protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) (36-37 b.l.), buvo tikimasi, kad ieškovas atsistatydins iš direktoriaus pareigų pats.

Įvertinus šias faktines aplinkybes, patvirtintas rašytiniais įrodymais (47, 64-66 b.l.), yra pagrindas pripažinti, kad atsakovė galėjo prarasti pasitikėjimą ieškovu kaip bendrovės direktoriumi, kas lėmė jos apsisprendimą atšaukti ieškovą iš užimamų pareigų.

Atšaukus valdymo organo narį iš jo einamų pareigų, nutrūksta ir jį su juridiniu asmeniu saistantys santykiai, įforminti darbo sutartimi. Tokiais atvejais darbo sutarties nutraukimo įforminimas yra formalus veiksmas, kurio neatlikimas gali turėti kitą reikšmę, tačiau neturi įtakos kompetentingo juridinio asmens organo sprendimo pagrindu nutrūkusiems darbuotojo ir juridinio asmens santykiams. Toks valdymo organo nario atšaukimas yra ir pagrindas darbo santykiams pasibaigti DK 104 straipsnio 1 dalies prasme, jeigu teisės aktai nenustato kitokios juridinio asmens valdymo organo nario darbo santykių pabaigos.

Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai (10-12, 48 b.l.) bei medicinos dokumentų išrašas (75 b.l.) patvirtina, kad ieškovo nedarbingumo laikotarpis prasidėjo 2017 m. vasarį ir tęsėsi, atšaukimo iš direktoriaus pareigų ir darbo sutarties nutraukimo dieną, t.y. 2017-12-08 ieškovas buvo laikinai nedarbingas.

DK 65 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu darbo sutarties pasibaigimo dieną (išskyrus, kai darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu arba darbuotojo iniciatyva, suėjus terminuotos darbo sutarties terminui arba pasibaigus darbdaviui) darbuotojas yra laikinai nedarbingas darbo santykių pasibaigimo diena nukeliama iki laikinojo nedarbingumo pabaigos, tokiu atveju darbo santykių pasibaigimo diena atitinkamai laikoma pirmoji darbo diena po laikinojo nedarbingumo pabaigos.

Sprendime jau minėta, kad pagal ABĮ 37 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas bendrovės vadovą išrinkusio organo teisė jį atšaukti yra absoliutaus pobūdžio, t. y. bendrovės vadovas gali būti atšaukiamas bet kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Nagrinėjamu atveju šalys darbo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta 2008-09-08, dėl kokių nors papildomų darbo sutarties sąlygų susitarę nebuvo (6-8 b.l.). DK 65 straipsnio 6 dalyje nustatyto draudimo nutraukti darbo sutartį darbuotojo nedarbingumo laikotarpiu taikymas bendrovės vadovui apribotų jį į pareigas paskyrusio bendrovės organo teisę atšaukti vadovą iš pareigų laiko atžvilgiu, nes objektyviai taptų neįmanoma užtikrinti bendrovės ir jos akcininkų interesus. Tai paneigtų bendrovės ir jos vadovo atstovavimo teisinių santykių prigimtį ir tikslus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokio pobūdžio teisiniams santykiams darbo teisės normos taikomos sprendžiant dėl vadovo socialinių garantijų dydžio, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimo, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimo bei atsiskaitymo tvarkos, o ne atleidimo iš pareigų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2007). Bendrovės vadovo laikinasis nedarbingumas negali būti laikomas kliūtimi bendrovės vadovui iš pareigų atšaukti, nes reikalavimo laikytis DK nuostatų, kuriose reglamentuoti darbuotojų įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą ir darbo sutarties nutraukimo ribojimai, taikymas neatitiktų teisės atšaukti bendrovės vadovą absoliutumo. Dėl to, atleidžiant bendrovės vadovą iš pareigų, DK 65 straipsnio 6 dalies draudimai netaikytini.

Nors 2017-07-01 įsigaliojo naujos redakcijos DK, tačiau iki to nuosekliai suformuota Teismų praktika tebėra aktuali. ABĮ 37 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios į pareigas paskyrusio bendrovės organo teisę atšaukti vadovą iš pareigų pakeistos nebuvo. Tiek iki 2017-07-01 galiojusio DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas (draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu), tiek nuo 2017-07-01 galiojančio DK 65 straipsnio 6 dalis (jeigu darbo sutarties pasibaigimo dieną (išskyrus, kai darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu arba darbuotojo iniciatyva, suėjus terminuotos darbo sutarties terminui arba pasibaigus darbdaviui) darbuotojas yra laikinai nedarbingas, darbo santykių pasibaigimo diena nukeliama iki laikinojo nedarbingumo pabaigos), darbuotojų atleidimo iš darbo jų laikino nedarbingumo laikotarpiu santykius reglamentuoja panašiai, tačiau, kaip sprendime jau minėta, nedarbingumas dėl ligos nėra ta socialinė garantija, kuria gali pasinaudoti iš pareigų atšaukiamas bendrovės vadovas.

Teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, gautus iš keleto įrodinėjimo priemonių, skyrium ir jų visetą, daro išvadą, kad ieškovo atžvilgiu pradėjus ikiteisminį tyrimą ir jį tęsiant, nušalinus ieškovą nuo direktoriaus pareigų, atsakovė turėjo pakankamą pagrindą nepasitikėti ieškovu ir realizuoti ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje, atsakovės įstatų 49 punkte įtvirtintą teisę ieškovą atšaukti iš direktoriaus pareigų bei įforminti darbo sutarties nutraukimą net ir ieškovo laikino nedarbingumo laikotarpiu, tuo DK 65 straipsnio 6 dalies nuostatų ir ieškovo teisių nepažeidė, todėl nėra pagrindo atsakovės UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“ valdybos 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ieškovas atšauktas iš UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“ direktoriaus pareigų panaikinti, o atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu bei gražinti ieškovą į UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“ direktoriaus pareigas. Ieškinys šioje dalyje atmestinas (CPK 12, 178 straipsniai).

Ieškinys atmetamas visa apimtimi, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 96, 98 straipsniai).

CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas šalių procesinį elgesį vertina iš esmės tinkamu, todėl nukrypti nuo CPK 93 straipsnio nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių pagrindo nėra.

Atsakovė už advokatės teisines paslaugas 2018 m. II ketvirtyje iš viso turėjo 1 226,94 EUR išlaidų: už susipažinimą su ieškiniu ir atsiliepimo į ieškinį parengimą, kelionę ir atstovavimą teisme 2018-05-02 sumokėjo 802,23 EUR (59-63 b.l.); už pasirengimą teismo posėdžiui, kelionę ir atstovavimą teisme 2018-05-21 sumokėjo 424,71 EUR (76-80 b.l.).

Atsakovės turėtų išlaidų advokatės pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau - Rekomendacijos) : 8.2, 8.19 papunkčiuose numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, į tai, kad 2017 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydis buvo 884,80 EUR, pripažintina, kad atsakovės realiai turėtų ir pagrįstų dokumentais išlaidų (330,33 EUR (78 EUR x 3,50 val. x 21 proc. PVM)) už atsiliepimo į ieškinį parengimą dydis neviršija nustatyto maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos yra proporcingos bylos sudėtingumui ir atsakovės atstovės darbo ir laiko sąnaudoms, mažinti šią sumą pagrindo nėra (CPK 93 straipsnis). Atsakovė nurodė, kad turėjo ne tik atstovės advokatės pasirengimo teismo posėdžiams ir atstovavimo teisme išlaidų, bet ir advokatės kelionės išlaidų. Civilinė byla iš viso buvo nagrinėjama 2 val., todėl maksimali suma už pasirengimo teismo ir parengiamajam posėdžiui ir atstovavimą teisme yra 176,96 EUR (Rekomendacijų 9 punktas, 8.19 papunktis). Kelionėje sugaištas laikas negali būti prilyginamas laikui, sugaištam tiesiogiai atliekant profesines funkcijas, kelionės išlaidos atlyginamos Rekomendacijų 3 punkte nustatyta tvarka, tokio pobūdžio prašymas nepareikštas. Taigi iš viso atsakovei iš ieškovo priteistina 507,29 EUR (330,33 EUR + 176,96 EUR) atstovavimo išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).

Ieškovas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu atleistas nuo ieškinio apmokėjimo žyminiu mokesčiu. Byloje susidarė 1,79 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jų suma yra mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Byla buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje, nes to pageidavo ieškovo atstovas, todėl teismo iniciatyva pripažintina, kad civilinės bylos Nr. 2-1869-356/2018 dalis – medicininių dokumentų kopijos (bylos lapai: 10-13, 48, 75 ) yra nevieša, nes reikia apsaugoti informacijos apie byloje dalyvavusio asmens – ieškovo sveikatą konfidencialumą (CPK 10 straipsnio 2 dalis).

Sprendimui įsiteisėjus, Panevėžio teritorinio skyriaus DGK grąžintina darbo byla Nr. (duomenys neskelbtini).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 - 265 straipsniais, 268 - 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“, juridinio asmens kodas 300083878, naudai 507,29 EUR advokatės teisinei pagalbai apmokėti.

Pripažinti civilinės bylos Nr. 2-1869-356/2018 dalį (bylos lapai: 10-13, 48, 75 ) nevieša.

Sprendimui įsiteisėjus, Panevėžio teritorinio skyriaus DGK grąžinti darbo bylą Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.