- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-02
- Bylos Nr.
- 1A-392-150/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-01250-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Viktoras Kažys, Rūta Mickevičienė (pran.)
- Nuteistasis
- J. D.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinei ligonių kasai
- Advokatai
- Anna Grinevič
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš J. D. priteista atlyginti civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai 4 436,83 EUR išlaidas, turėtas gydant J. A..
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. D. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gegužės 25 d., apie 17 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo sugyventine J. A. metu tyčia sudavė pastarajai peiliu du kartus į krūtinę, pilvą ir kairę šlaunį, taip padarydamas jai durtinius krūtinės ląstos, pilvo ir kairės šlaunies sužalojimus, širdies dešinio skilvelio sužalojimą su hemoperikardu, širdies tamponada bei hipovoleminiu šoku. Tokiu būdu J. D. sunkiai sutrikdė šeimos nario – sugyventinės J. A. sveikatą.
J. D. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. D. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nuosprendį, paskiriant jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.
J. D. nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, nes nukentėjusioji J. A. neturi jokių pretenzijų apeliantui ir jie susitaikė. Konfliktas kilo dėl nukentėjusiosios provokuojančių veiksmų, dėl ko nuteistasis buvo stipriai susijaudinęs. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad jis tyčia norėjo padaryti sužalojimus J. A.. J. D. nesuvokė, kad pagąsdinimas sugyventinei peiliu gali sukelti nusikalstamas pasekmes. Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais nustatyta, kad J. D. anksčiau nenaudojo fizinio smurto prieš sugyventinę. Be to, apeliantas iškvietė greitąją medicinos pagalbą J. A.. Apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkto nuostata, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Tvirtina, kad J. D. padarė savo sugyventinei sužalojimus netyčia grumtynių metu, nenorėdamas jai sužaloti ar kitaip sutrikdyti sveikatos.
Pasak nuteistojo, byloje nepagrįstai nebuvo pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos, nes jis pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi.
Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo J. D. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo J. D. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. D. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija nesutinka su J. D. apeliacinio skundo teiginiu, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
J. D. padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Apeliantas nusikalstamais veiksmais sukėlė sunkias pasekmes – savo sugyventinei sunkų sveikatos sutrikdymą. Žmogaus sveikata yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais sunkiai sutrukdoma kito žmogaus sveikata, tuo labiau kad nagrinėjamu atveju nuteistasis sunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, kas pagal BK laikytina šio nusikaltimo pavojingumą didinančia aplinkybe. J. D. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nusikalto dėl nukentėjusiosios provokuojančių veiksmų, dėl ko nuteistasis buvo stipriai susijaudinęs. Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, yra vertinama, kiek toks elgesys prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą, ar tas elgesys buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai, kurie paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-397/2014). BK 136 straipsnis reglamentuoja sunkų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus, t. y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. pagal šio BK straipsnio prasmę staigus didelis susijaudinimas reiškia fiziologinio afekto būseną, kai patirtas emocinis stresas labai susilpnina asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas poelgis yra tada, kai daromas teisės (baudžiamosios ar administracinės) pažeidimas, kėsinantis į kaltininko ar jam artimo žmogaus sveikatą, kitas teises ir teisėtus interesus. Itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis yra tyčiniai veiksmai, iš esmės prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą ir galintys taip paveikti kaltininką, kad sukeltų jam labai didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2010). Visų pirma pasakytina, kad J. D. baudžiamajame procese nebuvo nuoseklus nurodydamas nagrinėjamo įvykio aplinkybes. 2014 m. gegužės 26 d. pirminėje apklausoje ikiteisminiame tyrime nuteistasis apskritai neigė sužalojęs savo sugyventinę. Apeliantas tik parodė, kad jie tarpusavyje apsižodžiavo pasakydami necenzūrinius žodžius, taip pat apsistumdė. J. A. grįžus namo, J. D. pamatė, kad ši yra sužalota (t. 1, b.l. 113-114). 2014 m. birželio 11 d. papildomoje apklausoje nuteistasis jau pakankamai detaliai nurodė konflikto su sugyventine aplinkybes tvirtindamas, kad jiems vartojant alkoholį, kilo žodinis konfliktas. J. A. pradėjo įžeidinėti J. D. ir keikti necenzūriniais žodžiais. Apeliantas priėjo prie nukentėjusiosios, paėmė už pečių, papurtė ją ir pasakė nusiraminti. Po kurio laiko, J. D. grįžus iš parduotuvės namo, J. A. vėl atliko minėtus veiksmus. Nuteistasis susinervinęs trenkė sugyventinei vieną kartą delnu į kairės pusės žandą, nukentėjusioji atsakė tuo pačiu, taip pat metė nusiimtą nuo piršto žiedą jam į veidą. Tada J. D. paėmė peilį, atkišo jį prieš J. A., kuri griebė nuteistajam už rankos, laikiusios peilį, ir jis netyčia dūrė peiliu sugyventinei į kairės pusės šoną. Po to jie susigrūmė, grumtynės truko apie 5-10 min., kurioms pasibaigus nuteistasis pamatė J. A. padarytą sužalojimą ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 1, b.l. 116-118). J. D., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nurodė, kad jo sugyventinė pradėjo konfliktą, vartojo necenzūrinius žodžius ir trenkė nuteistajam kelis kartus į veidą. Kita vertus, apeliantas nebuvo užtikrintas, ar jis sudavė J. A. („gal trenkiau jai delnu“), neminėjo, kad vartojo necenzūrinius žodžius prieš nukentėjusiąją. Nuteistasis tvirtino, kad jis, paėmęs peilį, pridėjo nusikaltimo įrankį nukentėjusiajai prie kairės pusės šono, tačiau nedūrė juo. Prasidėjus grumtynėms, jie kartu krito ant lovos. Tuo metu J. D. laikytas peilis galėjo įdurti J. A. (t. 1, b.l. 143-145). J. D. teisiamajame posėdyje detaliai nepapasakojo konflikto su savo sugyventine aplinkybių, tačiau taip pat teigė, kad jis galėjo sužaloti J. A. grumtynių metu (t. 2, b.l. 164-165). Nuteistojo parodymų, duotų baudžiamojo proceso metu, analizė patvirtina, kad jis davė skirtingus parodymus dėl savo ir J. A. padarytų veiksmų konflikto metu, nukentėjusiosios sužalojimo momento. Pastebėtina, kad nusikaltimo padarymo dieną, po sulaikymo, nuteistajam buvo nustatytas net 2,51 promilių neblaivumas, t. y. sunkus neblaivumo laipsnis (t. 1, b.l. 106), o jo šlapime rasta dar didesnė etilo alkoholio koncentracija – 3,04 promilės (t. 2, b.l. 35). Tokia J. D. fiziologinė būsena leidžia abejoti, ar apeliantas tiksliai galėjo prisiminti viso konflikto eigą, kurią detaliai išdėstė 2014 m. birželio 11 d. papildomoje apklausoje ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Nukentėjusioji ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje nenurodė, kokių nors konkrečių konflikto aplinkybių (t. 1, b.l. 69-71, t. 2, b.l. 165-166). Kaip minėta, nuteistasis pirminėje apklausoje neparodė, kad J. A. naudojo fizinį smurtą prieš jį. To jis netvirtino ir duodamas paaiškinimus sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo (t. 2, b.l. 3-4), kas, iš tiesų J. A. atlikus kokius nors veiksmus prieš J. D., yra nuteistojo nelogiškas ir nenaudingas elgesys. Įvertinus visas aplinkybes, pripažintina, kad J. D. parodymai dėl savo sugyventinės veiksmų nepasitvirtino, o jis tik siekia sumažinti savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo.
Apeliantas, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, patvirtino, kad jis taip pat anksčiau konfliktuodavo su sugyventine, dėl ko buvo kviečiami policijos pareigūnai (t. 1, b.l. 144), kas leidžia daryti išvadą, kad konfliktinė situacija su J. A. apeliantui nebuvo visiškai netikėta ir itin paveikusi jo psichologinę ar emocinę būseną. Remiantis byloje duotais nuteistojo parodymais, jis kartu su savo sugyventine 2014 m. gegužės 25 d., nuo ryto, vartojo alkoholinius gėrimus, konfliktas tarp jų nebuvo trumpalaikis ir vyko su pertraukomis (t. 1, b.l. 116-118, 143-145). Nagrinėjamu atveju konflikte aktyvius veiksmus atliko ne tik J. A., bet ir pats J. D.. Tokią išvadą netiesiogiai patvirtino teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja I. D., kuri pripažino, kad jos parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime, kurie buvo perskaityti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, yra teisingi, kad ji nagrinėjamo įvykio dieną, po pietų, išeidama su savo vaikais iš daugiabučio namo, girdėjo, kaip J. D. ir J. A. pykosi (t. 1, b.l. 76-77, t. 2, b.l. 166). Darytina išvada, kad vien J. A. necenzūrinių žodžių vartojimas prieš nuteistąjį ir konfliktinės situacijos buvimas nelaikytinas provokuojančiu (neteisėtu ar itin įžeidžiančiu) nukentėjusiosios elgesiu, kas leistų švelninti apelianto teisinę padėtį.
Priešingai nei teigia J. D. apeliaciniame skunde, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jis tyčia padarė sužalojimus J. A.. Teismų praktikoje išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat elgesį prieš nusikaltimą ir po jo padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-412/2014). Byloje nustatyta, kad J. D. sužalojo nukentėjusiąją peiliu, t. y. panaudodamas pavojingą asmens gyvybei įrankį (t. 1, b.l. 132-135). Tokios išvados nepaneigia tai, kad šis peilis nebuvo itin didelis (geležties ilgis – 7 cm, o didžiausias plotis – 2 cm) (t. 1, b.l. 137-140). Specialisto išvadoje Nr. G 2428/(01) užfiksuota, kad nusikaltimo įrankiu J. A. buvo padaryti keli sužalojimai gyvybiškai svarbiose kūno vietose – krūtinės ląstos (širdies) ir pilvo srityse (t. 1, b.l. 74-75). Minėtoje specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad tyrimui pateiktuose dokumentuose nėra duomenų apie kovos ar savigynos pėdsakus (specialisto išvados Nr. G 2428/(01) 4 punktas). Normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas asmeniui į gyvybiškai svarbias kūno vietas, jis daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai. Įvertinus tarp J. A. ir J. D. įvykusį konfliktą, nusikaltimo padarymo įrankį, nukentėjusiajai padarytų sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, nėra abejonių, kad nuteistojo veiksmai buvo kryptingi, siekiant nukentėjusiąją sužaloti. Apelianto ikiteisminiame tyrime nurodytos aplinkybės, kad J. A. patyrė sužalojimus grumtynių su juo metu, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai, todėl ji atmetama kaip nepagrįsta. Be to, apeliantas, pateikdamas tokią versiją, tvirtino, kad jis grumtynių metu visą laiką rankoje laikė peilį, kas rodo, jog nuteistasis nesiekė išmesti nusikaltimo įrankį ir nekelti pavojaus J. A. sveikatai. Pačios grumtynės baigėsi ne J. D. iniciatyva, o nukentėjusiosios prašymu (t. 1, b.l. 116-117, 142-144). Nuteistojo paaiškintos grumtynių su nukentėjusiąja aplinkybės ir jų nutraukimo priežastis taip pat neleidžia teigti, kad jis neturėjo tyčios sužaloti J. A.. Taigi, apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad J. D. inkriminuoti veiksmai buvo tyčiniai. Vertinant apelianto kaltės formą, neturi reikšmės nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad jis anksčiau nenaudojo fizinio smurto prieš sugyventinę, nes apelianto tyčia padaryti inkriminuotą nusikaltimą susiformavo konflikto dieną. Byloje nustatytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad J. D. iškvietė savo sugyventinei greitosios medicinos pagalbą siekdamas, kad jai neatsirastų sunkesnių padarinių, pavyzdžiui, mirties. Kita vertus, toks nuteistojo elgesys savaime neįrodo, kad jis konflikto metu nesiekė sužaloti J. A., ir nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Šiuo atveju J. D. suvokė, kad kelia grėsmę J. A. sveikatai, bent jau bendrais bruožais numatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti nukentėjusiosios sveikatai sunkūs padariniai, ir jų norėjo. Nuteistojo apeliaciniame skunde deklaratyviai cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatos neleidžia teigti, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Skundžiamame nuosprendyje parenkant J. D. bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgta į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai patvirtina ir nuteistojo elgesys, kad jis iškvietė nukentėjusiajai greitąją medicinos pagalbą. Vien J. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas savaime neleidžia itin švelninti jo teisinės padėties, tuo labiau kad byloje nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). J. D. praeityje ne kartą teistas (t. 2, b.l. 28-33), jis nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, praėjus vos daugiau nei vienam mėnesiui po lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo pabaigos. Be to, apeliantas ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b.l. 21-25), jis nusikaltimo padarymo metu nedirbo (t. 2, b.l. 19), buvo išbraukas iš Lietuvos darbo biržos be teisės registruotis šešis mėnesius (t. 2, b.l. 20). Minėtos aplinkybės negatyviai apibūdina nuteistąjį, rodo jo pakankamai didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad J. D. padarė nusikaltimą ne atsitiktinai dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių, t. y. jo neteisėti veiksmai buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.
Nagrinėjamu atveju įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas paskyrė nuteistajam už BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, nepažeisdamas BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o apeliantui paskirta bausmė atitinka teisingumo principą. J. D. teisinę padėtį švelninti nesudaro pagrindo tos aplinkybės, kad nukentėjusioji neturi jokių pretenzijų apeliantui ir jie susitaikė.
BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Remiantis to paties straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Teismų praktikoje išaiškinta, jog BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-1/2014). BK 64¹ straipsnis įtvirtina ne bausmės skyrimo, bet specialią procesinę taisyklę dėl nuosprendžio turinio, kai asmuo prisipažįsta kaltas ir byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163/2014). BK 64¹ straipsnio turinio analizė ir teismų praktikos išaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad bausmės mažinimui aptariamo straipsnio pagrindu lemiamą reikšmę turi baudžiamosios bylos užbaigimo būdas.
J. D. byla buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, o ne vienu iš BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatytų būdų, kas savaime atima galimybę nuteistajam taikyti šio straipsnio nuostatas. Vien apelianto kaltės pripažinimas dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdus gailestis nėra esminė sąlyga mažinti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu.
Remiantis tuo, kas nustatyta, keisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nuosprendį nuteistojo J. D. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. D. (J. D.) apeliacinį skundą atmesti.