- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-08-20
- Bylos Nr.
- eI2-10668-331/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02398-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Violeta Balčytienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- M. K. R. R. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. R. R. M. (M. K. R. R. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2024 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 24S122260 (toliau – ir Sprendimas) panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. gruodžio 18 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas pateikė teismui skundą ir prašo: panaikinti Departamento 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 24S122260; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Paaiškino, jog pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu (leidimas laikinai gyventi išduodamas asmeniui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. gruodžio 6 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., priėmė sprendimą Nr. 23S218882 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2023 m. gruodžio 18 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. gruodžio 18 d., ir asmeniui įteiktas 2024 m. sausio 2 d. Pareiškėjas atvyko į šalį. Atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą.
2.2. Teigia, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas susitarus su Bendrove dėl darbo joje tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Su bendrove buvo susitarta, kad pareiškėjui bus mokamas Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas, mokamas vieną kartą per mėnesį ir komandiruotpinigiai. Taigi pareiškėjas turėjo teisę atvykti į Lietuvą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatų pagrindu ir dirbti Bendrovėje. Pareiškėjas baigė Motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programą pradinei kvalifikacijai įgyti skubos tvarka, turėjo reikiamos kvalifikacijos vairuotojo pažymėjimą, todėl buvo pasirengęs dirbti Bendrovėje. Tačiau atvykus į Bendrovę, jam buvo pareikšta, kad darbo nėra, dėl šios priežasties pareiškėjas pradėjo ieškoti kito darbdavio. Tokiu būdu, pareiškėjas, atvykęs į šalį su tikslu dirbti Bendrovėje, joje įdarbintas nebuvo, todėl ne dėl savo kaltės atlyginio iš bendrovės negavo. Tačiau jis turėjo savo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje. Kita vertus, pareiškėjas turėjo darbo teisinius santykius su Bendrove, taigi pareiškėjas turi teisę į atlyginimą. Tačiau tai yra Darbo sutarties vykdymo teisiniai santykiai reguliuojami Darbo kodekso nuostatų. Skundžiamas Sprendimas turi labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Priimdamas skundžiamą Sprendimą atsakovas, neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023 m. rugsėjo 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas). 2023 m. gruodžio 6 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2023 m. gruodžio 18 d. iki 2025 m. gruodžio 18 d., kuris asmeniui įteiktas 2024 m. sausio 2 d. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė, todėl jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis.
Šalies argumentai
3.1. Pažymi, kad pareiškėjas atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su Bendrove nesudarė, tačiau kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės, sudarantis 1 386 Eur. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta). Taip pat asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skunde neneigia, kad Bendrovė su juo sutarties nesudarė, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Taip pat, pažymėtina, kad pareiškėjas nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes, bei nesikreipė dėl naujo leidimo gyventi išdavimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi.
3.2. Mano, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijami Sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 7 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, jam numatytas mokėti 1 386 Eur darbo užmokestis per mėn.
5.1. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. gruodžio 18 d.
5.2. Departamentas Sprendimu panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. gruodžio 18 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Duomenys apie asmenį buvo patikrinti VSDFV informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, asmuo darbo sutarties su Bendrove nesudarė, jokiose kitose įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba, be to 2024 m. vasario 5 d. Bendrovė pranešė Migracijos departamentui, kad asmuo neatvyko dirbti. Taip pat nustatyta, kad užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1 386 Eur. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
5.2.1. Sprendime taip pat vertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad užsieniečiui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, VSDFV informacinėje sistemoje nėra duomenų apie asmens darbą Lietuvoje. Tai leidžia daryti išvadą, jog asmuo ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, informacijos Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, 2024 m. sausio 2 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su Bendrove nesudarė, konstatuotina, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
6. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos.
6.1. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas arba nepakeistas.
6.2. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.
6.3. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį, ir užsieniečiui, kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga ir kuriam leidimas laikinai gyventi šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu išduodamas pirmą kartą arba keičiamas, kai užsieniečio darbdavys nepasikeitė. Ši dalis netaikoma užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį.
6.4. Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.
6.5. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
6.6. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
6.7. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
6.8. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
6.9. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
6.10. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
6.11. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
6.12. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4(1) ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
7. Pareiškėjo teigimu, jis atvyko į Lietuvą su tikslu dirbti Bendrovėje, tačiau joje įdarbintas nebuvo, ne dėl savo kaltės atlyginimo negavo, skundžiamas Sprendimas turi neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą, atsakovas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės.
7.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 7 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi dėl darbo Lietuvos Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju nuo 2023 m. gruodžio 4 d., jam buvo numatytas mokėti 1 386 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tai patvirtina Bendrovės tarpininkavimo raštas. Todėl pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi galiojantis iki 2025 m. gruodžio 18 d.
7.2. Nustatyta, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog dirbs Bendrovėje pagal trūkstamų profesijų sąrašą, tačiau iš į bylą pateiktų Sodros duomenų matyti, jog nėra įrašų apie pareiškėjo darbovietes. Taigi, pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nebuvo, to skunde neneigia ir pareiškėjas, tačiau pareiškėjas skunde nesutinka su tuo, jog jis Bendrovėje nedirbo ne dėl savo kaltės. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymas nenumato reikalavimo vertinti dėl kokių aplinkybių asmuo įdarbintas nebuvo. Pareiškėjas neinformavo Departamento, kad Bendrovėje nebuvo įdarbintas, tačiau iš ginčo Sprendimo matyti, jog pati Bendrovė 2024 m. kovo 5 d. informavo Departamentą, kad pareiškėjas neatvyko dirbti. Taip pat pareiškėjas pateiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodęs, jog pragyvenimo lėšos bus darbo užmokestis Bendrovėje, kuris buvo numatytas mokėti 1 386 Eur per mėn., tačiau pareiškėjui negavus šio darbo užmokesčio, yra pagrindas pripažinti, jog jis neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje.
7.3. Teismo vertinimu, pareiškėjas, įsipareigojęs dirbti Bendrovėje ir gauti tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį, bei tuo pagrindu gavęs leidimą laikinai gyventi, tačiau pasikeitus šioms aplinkybėms, turėjo apie informuoti Departamentą, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Įvertinus tai, kad pareiškėjas nedirbo Bendrovėje, yra pagrindas panaikinti turimą leidimą laikinai gyventi. Kaip nurodyta aukščiau, teisės aktai nenumato reikalavimo įvertinti aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ir negavo numatyto darbo užmokesčio. Be to, pats pareiškėjas pateiktame skunde teismui nepagrindė aplinkybių, dėl kurių jis neatvyko į darbą, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su tuo, kad skundžiamu Sprendimu jam bus padaryta žala vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio. Pats pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, įsipareigojo atitikti Įstatymo reikalavimus, o jų neatitinkant, neturėjo pagrindo tikėtis, jog turimas leidimas laikinai gyventi nebus panaikintas. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Bendrovėje nebuvo įdarbintas, to skunde neneigia ir pats pareiškėjas, taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų gavęs tarpininkavimo rašte numatytą mokėti darbo užmokestį, todėl šios aplinkybės reiškia, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, numatytų leidimui laikinai gyventi, o tuo pačiu ir tai, kad jis neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl yra pagrindas panaikinti turimą leidimą laikinai gyventi.
8. Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).
9. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje nedirbo ir negavo darbo užmokesčio, numatyto tarpininkavimo rašte. Taigi, minėti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, kadangi pateiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodęs, kad pagrindinis pajamų šaltinis bus darbo užmokestis Bendrovėje. Be to, Departamentas atliko papildomą situacijos vertinimą, bei nustatė, jog užsieniečiui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, VSDFV informacinėje sistemoje nėra duomenų apie asmens darbą Lietuvoje, taip pat nenustatyti pareiškėjo ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Taigi, Departamentas nustatė, jog pareiškėjas neturi nei ekonominių, nei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika. Teismas daro išvadą, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl ginčijamas Sprendimas paliekamas nepakeistas.
10. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. 24S122260 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).
11. Teismui atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui teismo išlaidas.
12. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. R. R. M. (M. K. R. R. M.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.