Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

dalyvaujant privačiai kaltintojai- nukentėjusiajai D. M., jos atstovui advokatui Pranui Makauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nuteistojo T. S. apeliacinį skundą (toliau – apeliantas) dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-04 nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, įpareigojant visą bausmės atlikimo laikotarpį, kiekvieną dieną (išskyrus savaitgalius ir valstybinių švenčių dienas) būti namuose gyvenamosios vietos adresu nuo 23 val. iki 6 val.

Iš T. S. priteista 40,25 EUR nukentėjusiajai D. M. turtinės žalos atlyginimui ir 800 EUR neturtinės žalos atlyginimui. Taip pat 2000 EUR išlaidų advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

T. S. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent:

jis 2014 m. birželio 30 d., apie 17.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, ranka sugriebė D. M. už dešinės rankos (žasto srityje) ir suspaudęs ranką stūmė, dėl ko nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, kurios vertinamos nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Nuteistasis T. S. apeliaciniu skundu prašo 1) patikrinti apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal surinktą medžiagą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-04 apkaltinamąjį nuosprendį dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (BPKK 320 str. I 1 p.); 2) priimti išteisinamąjį nuosprendį, vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 2 p., 326 str. 4 d. ir 329 str. 1 p., nenustačius, kad apeliantas dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; 3) Laikyti įrodymais, apelianto 2015-01-27 ir 2015-02-23 prašymuose prijungti įrodymus ir apklausti liudytojus D. S. ir A. S., galinčius paliudyti, kad D. M. dar prieš 2014-06-30 įvykį daug kartų grasino „pasodinti“ mus į kalėjimą (t. II, b.l.17-24, b.l. 60-68) ir 2015-03-17 prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą (t. II, b.l, 100-117) bei 2015-05-08 prašyme atmesti neteisingai apskaičiuotas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, ir kituose į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose pateiktus duomenis ir faktus; 5) pripažinti, kad nukentėjusiosios D. M., liudytojo V. M. bei liudytojos M. U. parodymai ir nukentėjusiosios D. M. atstovo, advokato Prano Makausko paaiškinimai išdėstyti apelianto 2015-03-17 prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą ... , turi melagingų parodymų ir paaiškinimų požymius ir gali turėti neigiamos įtakos priimant galutinį aktą baudžiamojoje byloje (t.II, b.l. 100-117); 6) priimti atskirą nutartį, kuria pranešti prokurorui apie nukentėjusiosios D. M., liudytojo V. M. ir liudytojos M. U. bei nukentėjusiosios D. M. atstovo, advokato Prano Makausko, galimai padarytas nusikalstamas veikas. Apie D. M. padarytą veiką, numatytą BK 236 str. (melagingas įskundimas) ir BK 233 str. – poveikis liudytojams D. V., J. P. ir M. U. duoti melagingus parodymus. Apie V. M. padarytą veiką, numatytą BK 235 str. – melagingi parodymai. Liudytojos M. U. padarytą nusikalstamą veiką numatytą BK 235 str. – melagingi parodymai. P. Makausko padarytą veiką numatytą BK 24 str. – bendrininkavimas ir BK 233 str. – poveikis liudytojui; 7) pripažinti D. M. elgesį ir atliktus veiksmus, užfiksuotus apelianto 2015-01-27 ir 2015-02-23 prašymuose (t. II, b.1.17-24 ir b.l. 60-68), 9-iose nuotraukose (t.II, b.l. 9, 69-72), apelianto pareiškimuose policijai (2013-06-20 – t.16,17; 2013-07-17 – t. I, b.l. 7,8; 2014-07-01 – t. I. b.l.13,14; 2014-10-03 – t. I, b.l. 33,34; t. I, b.l. 96-100) ir 4-ių administracinių bylų teisenose (2011-02-19, t. II, b.l. 74; 2013-06-28 – t. I, b.l. 20; 2013-08-14 – t. I, b.l. 12; 2014-09-11, t. I, b.l. 22) kaip provokuojančius ir skatinančius apeliantą pradėti prieš D. M. nusikalstamus veiksmus; 8) atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje jau pasibaigiantį procesą, pačiam teismui įvertinti ir galutinio akto motyvuose nurodyti, kad PK nutarime Nr. 12At-02634-13 padarytas įrašas dėl neva pravesto su apeliantu prevencinio pobūdžio pokalbio padarytas neteisėtai, nesusijęs su byla ir negali sukelti privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje kokių nors neigiamų teisinių pasekmių apelianto atžvilgiu (t. II, b.l. 82-86); 9) teismui galimai perkvalifikavus įvykį į kazusą, atmesti nukentėjusiosios D. M. prašymus priteisti iš apelianto D. M. naudai sekančias sumas: atmesti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. prašymą priteisti iš kaltinamojo, atsakovo T. S. civilinės ieškovės D. M. naudai 138,98 Lt (40,25 Eur) turtinės žalos atlyginimo, atmesti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. prašymą priteisti iš kaltinamojo, atsakovo T. S. civilinės ieškovės D. M. naudai 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atmesti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. prašymą priteisti iš kaltinamojo, atsakovo T. S. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. naudai 3 502,37 EUR (12 092,98 Lt) už advokato padėjėjo pagalbą ir visas kitas galimai dar būsimas išlaidas advokatų pagalbai apmokėti. Priteisti D. M. pačiai apsimokėti visas bylinėjimosi išlaidas apskaičiuotas Vilniaus miesto apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme, kaip apeliacinėje instancijoje, nagrinėjant privataus kaltinimo baudžiamąją bylą Nr. PK-222-784/2015, tame tarpe už advokatų pagalbą ir 317 EUR už teismo medicinos gydytojo P. P. išvadą; 10) priteisti iš D. M. apelianto naudai visas turėtas pastarojo išlaidas už gynėjo, advokato Domanto Skebo ir atstovės advokato padėjėjos J. M. teisinę pagalbą nagrinėjant privataus kaltinimo baudžiamąją bylą Nr. PK-222-784/2015 Vilniaus miesto apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme, kaip apeliacinėje instancijoje, priteisti ir visas kitas patirtas išlaidas nagrinėjant baudžiamąją bylą.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes apelianto teigimu, baudžiamojoje byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo visiškai ir besąlygiškai įsitikinti apelianto kaltumu. Pasak apelianto, D. M. skunde ir apkaltinamajame nuosprendyje nėra pateikta konkrečių duomenų, kurie patvirtintų nuosprendyje išdėstytas aplinkybes ir leistų padaryti kategorišką išvadą, kad apeliantas sugriebė už D. M. rankos ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, už kurio neva padarymą yra nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis paremtas vien tik nukentėjusiosios D. M. ir suinteresuoto liudytojo V. M., demonstruojančių apeliantui neapykantą, melagingais ir prieštaringais parodymais bei advokato Prano Makausko akivaizdžiais melagingais paaiškinimais ir argumentais. Apelianto teigimu, prieštaravimai nebuvo tiriami ir liko nepašalinti. Byloje nėra pirminių tiesioginių įrodymu gautų iš nepriklausomų ir nešališkų liudytojų, betarpiškai mačiusių nusikalstamą veiką ar kitaip žinančių apie jos padarymo aplinkybes, nepateikti dokumentai ar daiktai patvirtinantys su tariama veika susijusius faktus. Įrodymai įvertinti pasirenkant naudingus tik D. M., visiškai nutylint akivaizdžius prieštaravimus, kurie kelia abejones ir neduoda pagrindo padaryti apeliantą kaltinančias išvadas, kurie, pasak apelianto, turėjo būti traktuojami kaip pastarąjį teisinantys. Teismas nuosprendyje nenurodė motyvų ir priežasčių, dėl ko ir kuo vadovaudamasis nutylėjo ir netyrė ar atmetė šiuos teisinančius įrodymus ir prieštaravimus. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytojus A. S. ir D. S., kurie būtų paliudiję, kad D. M. dar prieš 2014-06-30 sufabrikuotą įvykį, grasino jiems iškelti baudžiamąją bylą ir nuteisti, o 2014-06-30 sufabrikuodama rankos sužalojimą ir melagingu įskundimu paprasčiausiai įvykdė savo nekartą žodžiu išsakytus grasinimus. Pasak apelianto, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai nevertino jo pateiktų versijų, o būtent, kad D. M. suerzinta ne jos naudai išspręsta civiline byla, iš keršto ir pykčio surežisavo ir sufabrikavo 2014-06-30 rankos sugriebimą, o 2014-07-15 kreipėsi su melagingu skundu; antra, kad D. M. nusikaltimo sufabrikavimas yra tik tąsa jau anksčiau pradėtų teisei priešiškų veiksmų, siekiant priversti apeliantą išsikelti iš buto; trečia, sužaloti D. M. ranką ir sufabrikuoti neva apelianto padarytą nusikaltimą, galėjo pati D. M., sutarusi kartu su V. M. po įvykio, išvykus policijos pareigūnams. Apeliantas nurodo pateikęs konkrečius argumentuotus duomenis patvirtinančius, kad D. M., V. M. ir advokatas P. Makauskas akivaizdžiai melavo teismui. Apeliantas teigia nurodęs iškilusius prieštaravimus liudytojos, gydytojos M. U. parodymuose, kurie turi melavimo požymius, galimai atsiradusius po D. M. ir advokato, Prano Makausko neteisėto poveikio gydytojai.

Pasak apelianto, faktą, kad jis nepadarė jokio nusikaltimo ir kad jį bei D. M. 2014-06-30 žodinio konflikto metu skyrė medinė tvora, apeliantas nebuvo nuėjęs ar perbėgęs į Merkių teritoriją ir prisiartinęs prie D. M., todėl negalėjo sugriebti už D. M. rankos ir ją sužaloti, be apelianto parodymų patvirtina į bylą pastarojo pateiktos keturios nuotraukos, dar ir pačių D. M. ir V. M. parodymų prieštaravimai, taip pat liudytojų D. R., policijos pareigūnų D. V. ir J. P., gydytojos M. U. parodymai ir ekspertų išvados ir paaiškinimai. Cituoja parodymus. Apelianto teigimu, faktą, kad ant D. M. rankos nebuvo jokių kraujosruvų ar paraudimų praėjus ir pusantros valandos po įvykio, patvirtina ir D. M. bei V. M. du kartus iškarto po neva buvusio įvykio atsisakymai nuo pareigūnų pasiūlytos medicininės pagalbos. Be to, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą ir bendravę su M., nematė jokių kraujosruvų ant D. M. rankos. Apelianto teigimu, nėra pagrindo netikėti medicinos ekspertės med. dr. J. G.-D. paaiškinimais, kad kraujosruvos turėjo vizualiai pasimatyti akiai per 20 min. maksimum, nors teismas nuosprendyje nepaaiškino, dėl kokių priežasčių vienomis ekspertės išvadomis grindžia savo motyvus, o pastarąją išvadą atmetė.

Apeliantas taip pat nurodo abiejų M. parodymų prieštaravimus ir dėl videokameros veikimo bei teigia, kad tai leidžia daryti prielaidą, kad abu M. melavo teismui ir policijos pareigūnams ir galimai sąmoningai slepia videokamera 2014-06-30 įvykio metu padarytą vaizdo ir garso įrašą, kuris būtų nepaneigiamas tiesioginis įvykio atspindys ir patvirtintų apelianto nekaltumą. Pasak apelianto, turint videokameros įrašą paaiškėtų ir pačios D. M. atlikti provokuojantys ir rizikingi veiksmai įvykio metu.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai kritiškai vertino liudytojos D. R. pirminius parodymus, kad nebuvo jokio smurto ir niekas nenukentėjo bei nepašalino prieštaravimų tarp šios liudytojos apeliantą teisinančių parodymų ir M. melagingų kaltinančių parodymų. Tai, kad D. M. nežinojo, kuria ranka apeliantas ją sugriebė ir savo rankos sugriebimą aiškino visiškai skirtingai, apelianto nuomone, panašu į melavimo požymius. Be to, nurodo, kad galimai D. M. dėl didelių skausmų melavo ir gydytojai M. U., ką patvirtina jų prieštaringi parodymai.

Apeliantas nurodo, kad priešingai, nei teigia D. M., nei viena byloje pateikta nuotrauka nepatvirtina, o ir nėra kitų įrodymų, kad pastarasis kaip nors stovėtų M. teritorijoje. Teigia, kad nuotraukoje Nr. 3 užfiksuotas momentas ne kokio nors puolimo ar šokinėjimo, o paprasčiausiai kuomet apeliantas keliasi nuo savo laiptų, prisilaikydamas viena ranka už tvoros, galimai surinkti paukščiuko plunksnų, kurias D. M. permetė per tvorą į apelianto motinos kiemo dalį, arba šiaip sėdasi ar keliasi dar prieš konfliktą. Teigia, kad D. M. į bylą pateikė tik jai naudingas nuotraukas, o kitas nuslėpė, kaip ir vaizdo įrašą, ką apeliantas vertina įrodymų slėpimu.

Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai netyrė D. M. atliktų daugkartinių provokuojančių smurtinių veiksmų prieš 2014-06-30 įvykį ir įvykio metu, juos vertindamas kaip paprastus tarpusavio konfliktus ir nesutarimus, netyrė, kad tokie nebaudžiami veiksmai paskatino D. M. sufabrikuoti savo rankos sužalojimą po to melagingai apeliantą įskųsti. Be to, nukentėjusiosios atlikti provokuojantys smurtiniai veiksmai prieš apeliantą ir jo šeimą, pasak apelianto, duoda pagrindo daryti išvadai, kad skatinama anksčiau nurodytos neapykantos nukentėjusioji galėjo lengvai ryžtis ir pati sufabrikuoti savo rankos sužalojimą ir melagingai įskųsti. Apelianto teigimu, iš anksto surežisuotam įvykiui fiksuoti dar prieš įvykį D. M. parengė fotoaparatą ir nežinomos kilmės garso įrašymo priemonę. Po to, iš anksto išprovokuoto žodinio konflikto metu D. M. apeliantą fotografavo iš dviejų ar arčiau metrų atstumo tiesiai į veidą, filmavo su videokamera pakabinta ant namo sienos apeliantui nieko nežinant bei esant savo teritorijoje, įrašinėjo nenustatytos kilmės garso priemone. D. M. pateiktame kompaktiniame diske, įrašytos tik D. M. pasakytų frazių išrinktos nuotrupos, pašalinti iš įrašo pačios D. M. keiksmai, grasinimai ir įžeidinėjimai, šie tušti tarpai užpildyti neaišku iš kur sklindančia muzika. Apelianto teigimu, įrašai turi aiškius klastojimo požymius, kuriuos gali nustatyti tik ekspertai. Pasak apelianto, D. M. sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš ją bei teigia, kad pirmosios instancijos teismas esant nenuginčijamai atliktiems konkretiems provokuojantiems veiksmams, nepagrįstai nesivadovavo Europos žmogaus teisių teismo praktika, kurioje Europos Teismas yra konstatavęs, kad procesas būtų teisingas, nagrinėjantis bylą teismas turi garantuoti teisę į gynybą, teismo procesą vykdyti laikantis šalių lygybės principo, garantuoti, kad asmuo nebus provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, o po to už jos padarymą baudžiamas. Nurodo, kad apie D. M. provokuojančio elgesio konkrečius faktus apeliantas išsamiai paaiškinęs savo 2015-01-27 (II, b.l. 17-24) ir 2015-02-23 pakartotiniame prašyme (t. II, b.l. 60-68). Be to nurodo, kad D. M. į bylą pateikta nuotrauka Nr. 1 įrodo, kad ji jau prieš pat 2014-06-30 konfliktą atliko provokuojančius veiksmus, sumetė paukščiuko liekanas į indelį katinui šerti ant buvusio maisto katinėliui ir aplink indelį (t. I, b.l. 80). Teigia, kad D. M. fotografuodamas ir filmuodama apeliantą, pažeidė CK 2.22 str. ir 2.23 str. reikalavimus, todėl į baudžiamąją bylą pateiktos fotonuotraukos Nr. 2 ir Nr. 3 padarytos neteisėtai, negali būti vertinamos kaip teisėtai gauti įrodymai. Toliau skunde aprašo prieš įvykį buvusius konfliktinius santykius su D. M..

Skunde apeliantas nurodo ir tai, kad teismas nutylėjo ir netyrė jo pranešimo bei dėl svarbių kaltinimų nepasisakė nuosprendžio motyvuose, kad pastarasis prasidėjus 2015-02-23 teismo posėdžiui teismui pranešę, jog nukentėjusioji D. M. ir privatus kaltintojas, advokatas P. Makauskas pagal išorinius požymius galimai siekė paveikti liudytoją, Centro poliklinikos gydytoją M. U., kad pastaroji duotų melagingus parodymus (t. II, b.l. 53, 105). Tokiu būdu, pasak apelianto, D. M. ir advokatas P. Makauskas padarė nusikaltimą, numatytą BK 233 str. Nurodo, kad nukentėjusiosios D. M. ir advokato P. Makausko galimai prieš tai jau padarytas poveikis liudytojai, gydytojai M. U. duoti melagingus parodymus pasireiškė gydytojai darant prieštaringus įrašus 2014-08-12 Medicininių dokumentų išraše iš D. M. ligos istorijos ir gydytojai duodant prieštaringus parodymus 2015-02-23 teismo posėdžio metu, turinčius melagingų išrašų ir parodymų požymius. Apeliantas taip pat nurodo 2015-02-02 teisiamojo posėdžio metu atkreipęs teismo dėmesį į D. M. nesąžiningą bandymą teismo koridoriuje prieš teismo posėdį daryti neteisėtą poveikį atvykusiems į apklausą liudytojams, policijos pareigūnams D. V. ir J. P., kad pastarieji galimai duotų melagingus parodymus.

Apeliantas skunde teigia ir tai, kad esant nepaneigtiems D. M. ir advokato P. Makausko melavimo faktams, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė nukentėjusiajai D. M. 40,25 Eur turtinės žalos ir 800 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Nurodo, kad D. M. nepatyrė neturtinės žalos, o turtinę patyrė ne dėl apelianto kaltės. Apeliantas nurodo 2015-03-17 prašyme prašęs pradėti ikiteisminį tyrimą dėl gydytojos M. U. galimai melagingų parodymų, duotų 2015-02-23 teismo posėdžio metu ir galimai melagingo 2014-08-12 medicininių dokumentų išrašo, kuriame padaryti įrašai neatitinka tos dienos buvusios D. M. sveikatos būsenos, kadangi D. M. civilinio ieškinio 8000 Lt neturtinę žalą pagrinde įrodinėja gydytojos M. U. parengtu medicininių dokumentų išrašu, išrašytu iš D. M. ligos istorijos bei abejotino teisingumo parodymais. Apeliantas taip pat teigia, kad tiek ekspertės med. dr. J. G.-D., tiek gydytojo P. P. išvados skiriasi nuo gydytojos M. U. išraše pateiktos išvados. Be to, nurodo, kad nagrinėjant bylą, buvo pažeista apelianto teisė į gynybą (BPK 10 str.), pažeistas rungimosi principas (BPK 7 str.), kadangi teismas atmetė pastarojo prašymą prijungti prie bylos D. M. ligos istoriją ir tokiu būdu atėmė galimybę apeliantui pačiam susipažinti su D. M. ligos istorijoje galimai užfiksuotais ankstesniais jis susirgimais, susijusiais su kraujosruvų atsiradimu ir ilgu negijimu. Apelianto nuomone, pačios D. M. ilgas nesikreipimas pas gydytojus po menamo įvykio, leidžia daryti išvadą, kad nebuvo jokios priežasties kreiptis pas gydytojus, nes išskyrus neapykantą ir kerštą, D. M. nebuvo pagrindo dėl skausmo patirti moralinius ir dvasinius išgyvenimus ir nėra pagrindo priskaičiuoti 8000 Lt neturinę žalą. Mažai tikėtina, kad dėl mažų kraujosruvų galėjo atsirasti dideli skausmai, o buvusios nedidelės kraujosruvos neužgyti praėjus netgi 5 savaitėms po įvykio, dar ir ranka patinti. Nurodo, kad D. M. iškarto po įvykio nelogiškai du kartus atsisakė nuo pasiūlytos medicininės pagalbos, o ir policijos pareigūnai nepastebėjo, kad D. M. būtų buvusi šoko būsenoje, išsigandusi, drebėtų ar negalėtų kalbėti, neįžiūrėjo jokių rankos paraudimų, kraujosruvų.

Skunde taip pat teigiama, kad advokatas P. Makauskas galimai melavo netgi savo baigiamojoje kalboje, kas turėjo svarbią reikšmę teisėjo klaidingam vidiniam įsitikinimui susiformuoti ir nuosprendžio priėmimui. Apeliantas nurodo, kad savo rašytiniuose paaiškinimuose buvo nurodęs, jog advokatas P. Makauskas jau po pirmo teismo posėdžio, t.y. 2014-08-13 pradėjo naudoti apelianto atžvilgiu psichologinį spaudimą, pasibaigus posėdžiui grasino, kad už savo veiksmus apeliantas dar sumokės. Baigiamojoje kalboje nurodė tikrovės neatitinkančius ir teismą klaidinančius faktus, t.y., kad 2014-11-21 teisiamojo posėdžio metu apeliantas neva nurodė žinomai neteisingas aplinkybes, jog būtent apeliantas 2014-06-30 iškvietė pareigūnus, nes V. M. tuo metu neva buvo girtas (t. III, b.l. 6-7), taip pat ir dėl pareigūnų matymo pradedančių ryškėti sužalojimų ant D. M. dešiniojo žasto. Apeliantas teigia, kad tokie advokato kaltinimai visiškai neatitinka tikrovės, šmeižia jį ir klaidina teismą. Taip pat nurodo, kad advokatas P. Makauskas savo baigiamojoje kalboje neteisingai paaiškino, kad į bylą pateiktas diskas su garso įrašais ir kad 2014-06-30 įvykio garso įrašas neva patvirtina, jog tiek apkaltinamajame skunde, tiek ir teisiamųjų posėdžių metu D. M. nurodytos aplinkybės buvo paaiškintos teisingai, kadangi garso įrašas nebuvo tirtas teismo posėdyje tiriant įrodymus, o ir jis yra akivaizdžiai suklastotas. Taip pat apeliantas nurodo, kad advokatas P. Makauskas akivaizdžiai melavo, kad V. M. stebėjo įvykį per tariamai atdarą dirbtuvių langą (t. II, b.l. 102), taip stengdamasis įtikinti teismą, kad V. M. įvykį matė būtent per atdarą langą, kai tuo tarpu pats V. M. parodė įvykį stebėjęs per dvigubus uždarus mažus langelius. Apeliantas taip pat nurodo, kad advokatas P. Makauskas melagingai nurodė ir kitas aplinkybes, kurias aptaria apeliaciniame skunde.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš apelianto priteisė D. M. naudai ir 2000 Eur išlaidų advokato, kaip nukentėjusiosios atstovo, paslaugoms apmokėti. Apeliantas nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėse dalyse neįvardinta konkreti advokato pavardė, neaišku, kokiam advokatui ir už kokias paslaugas teismas priteisė minėtą sumą. D. M. advokato padėjėjui V. R. apmokėdama neadekvačiai didelį honorarą pažeidė visiško žalos atlyginimo principą. Į bylą nepateikta jokių teisinės pagalbos sutarčių, neaišku, koks sutartyje apibrėžtas mokėtino užmokesčio tarifas, apskaičiavimo tvarka ir apmokėjimo terminai padėjėjui V. R. ir advokatui P. Makauskui už teikiamą teisinę pagalbą. Advokatas P. Makauskas ir D. M. į bylą nepateikė jokių prašymų dėl priteisimo D. M. naudai turėtų išlaidų už jai advokato P. Makausko teiktą teisinę pagalbą. Apeliantas nurodo, kad netinkamai atlikti ir skaičiavimai už suteiktas teisines paslaugas, be to, advokato padėjėjas tas pačias pinigų sumas prašo priteisti du kartus.

Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį iš dalies grindė ir liudytojo V. M. melagingais parodymais, kadangi pastarasis suinteresuotas liudytojas, nuolat stengiasi apeliantui pakenkti, melagingai jį įskųsti, parodyti, koks yra blogas. Apelianto teigimu, liudytojas V. M. davė parodymus apie D. M. rankos sugriebimo detales, nors pats negalėjo to matyti. V. M. akivaizdžiai melagingai parodė, jog sėdėdamas dirbtuvėlių antrame aukšte, kaip amfiteatre per dirbtuvėlių langą neva gerai matė visas įvykio detales. V. M. parodymai bei į bylą pateiktos nuotraukos Nr. 1 ir Nr. 2 prieštarauja vieni kitiems ir įrodo, kad abu Merkiai susitarę meluoja. Apeliantas nurodo, kad V. M., atsakydamas į klausimus, prieštaravo savo paties parodymams.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusiosios D. M. atstovas advokatas P. Makauskas (toliau – nukentėjusiosios atstovas) prašo atmesti nuteistojo T. S. apeliacinį skundą ir išieškoti iš apelianto D. M. naudai jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad nukentėjusioji nesutinka su apeliaciniu skundu ir mano, kad jis visiškai nepagrįstas, o didžioji skundo argumentų dalis iš viso nėra susijusi su išnagrinėta baudžiamąja byla. Atsikirtimuose teigiama, kad negalima sutikti su apeliacinio skundo abstrakčiais motyvais dėl kraujosruvų ant D. M. rankos sufabrikavimo, kadangi pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik tais parodymais, kurie buvo iš esmės patvirtinti, neprieštaraujantys kitų byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymams bei rašytiniams bylos įrodymams. Taip pat teigiama, kad negalima sutikti ir su apelianto samprotavimais, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi melagingais liudytojų parodymais, kadangi, pasak nukentėjusiosios atstovo, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį išsamiai, visapusiškai ir pagrįstai nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, vertino ne kiekvieną įrodymą atskirai, o jų visumą, ko pasėkoje priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Atsikirtimuose teigiama ir tai, kad apelianto asmeniniai pamąstymai apie neva provokuojantį nukentėjusiosios elgesį bei melagingus liudytojų parodymus negali būti laikomi nuosprendžio apskundimo pagrindais ir motyvais, kadangi jie neturi visiškai jokios reikšmės apeliacine tvarka nagrinėjamai bylai bei pirmosios instancijos teismo galiojimui. Prieštaraudamas apeliantui, nukentėjusiosios atstovas teigia, kad visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajai turtinę ir neturtinę žalą, o apeliaciniame skunde nenurodomi objektyvūs ir nepagrįsti nesutikimo su priteista turtinės ir neturtinės žalos suma argumentai. Taip pat ir dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti teigiama, kad nukentėjusiosios patirtos išlaidos advokato/advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti rodo, kad jos yra pagrįstos, nėra aiškiai per didelės, atitinka teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijus ir turi būti paliktos priteistos tokios, kokias priteisė pirmosios instancijos teismas.

Teismo posėdyje nuteistasis T. S. ir jo gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą , privati kaltintoja- nukentėjusioji D. M., jos atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmos instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl T. S. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, jo kaltumo , paskirtos bausmės yra pagrįstas ir teisėtas , teismo išvados dėl nuteistojo veiksmų yra grindžiamos teisminio nagrinėjimo metu ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais .

Nuteistasis T. S. neigia smurtavęs prieš nukentėjusiąją D. M. bei tuo padaręs jai sužalojimus , nurodo, kad dėl ilgalaikių blogų santykių su ja ir jos šeima , ji apkalba jį, įvykio dieną tarp jų buvęs tik žodinis konfliktas.

Kolegija mano, kad tokią jo versiją nuneigia iš esmės nuoseklūs ir detalūs nukentėjusiosios D. M. parodymai, nurodyti jos skunde, teisminio nagrinėjimo metu , kuriuose ji parodė, kad įvykio dieną , kilus konfliktui su T. S. dėl šio į jos kiemo teritoriją numestų paukščio liekanų , jis sugriebė savo ranka jai už dešinės rankos žąsto srityje ir suspaudęs ranką stūmė, dėl ko jai atsirado mėlynės , tuo jai nežymiai buvo sutrikdyta sveikata (t. 1 b.l.1 -2, 67-69)

Apie tai, kad T. S. užpuolė ir apstumdė D. M. , tuoj po įvykio buvo pranešta policijai, tą patvirtina duomenys iš Vilniaus miesto 1-ojo komisariato, kur nurodyta, kad apie šį įvykį 2014-06-30 17.45 val. pranešė V. M.( D. M. vyras) telefonu, nurodęs, kad tai atsitiko prieš 10 minučių (t. 1 b.l. 78).

Liudytojai- policijos patruliai D. V., J. P. savo parodymais patvirtino, kad , byloje aptariamu laiku gavę iš policijos budinčiojo pranešimą, kad vyksta konfliktas tarp kaimynų Blindžių g., nuvykus į įvykio vietą , bendravo su abiem konfliktuojančiom pusėm. Moteris skundėsi , kad ją užpuolė , lyg buvo pasistumdymai , tačiau sužalojimų pas moterį nematė, ji rodė ranką . Bendraujant su vyriškiu, šis pasakė , kad konfliktuoja su kaimynais ilgą laiką (t. 2 b.l. 43-44).

Iš 2014-06-30 rašyto vyresniojo patrulio D. V. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2014-06-30 apie 17 val. 50 min. atvykus aiškintis dėl konflikto , D. M. paaiškino, kad ją pastūmė jų kaimynas. Pabendravus su kaimynu T. S., šis teigė nelietęs D. M., taip pat paaiškino, kad tarp jų vyksta keli metai teismo procesas (t. 1 b.l. 155).

Tai, kad nukentėjusiosios D. M. nurodytu laiku ir vietoje bei jos nurodytu būdu buvo padaryti sužalojimai, nežymiai sutrikdę jos sveikatą, patvirtina objektyvus įrodymas - teismo medicinos specialisto išvada Nr. G2160/14(01) (t. 1 b.l. 3-4). Tokią savo išvadą teisminio nagrinėjimo teismo medicinos ekspertė J. G.- D. patvirtino, papildomai paaiškinusi, kad jos nustatytos kraujosruvos atitinka nurodytą sužalojimo būdą, sugriebimą ranka , t.y. apėmus žąstą plaštaka, taip pat ji papildomai nurodė, kad kraujosruvos trauminio poveikio vietoje susiformuoja maždaug iki 20 minučių (t. 2 b.l. 41, 153).

Teismo medicinos konsultacine specialisto P. P. išvada teigiama, kad poodinės kraujosruvos po D. M. padaryto sužalojimo galėjo būti vizualiai matomos pirmos paros bėgyje , dažniausiai ne anksčiau kaip po kelių valandų (t. 2 b.l. 163-167, specialisto išvada Nr. 0019/15).

Apeliacinio proceso metu atlikus teismo medicinos ekspertizę, nustatyta , kad nukentėjusiajai D. M. teismo medicinos specialisto išvada nustatyti sužalojimai teisingai, jie atitinka tiek jų sužalojimo laiką, vietą ir būdą , taip pat ekspertize konstatuota, kad poodinių kraujosruvų susidarymo laikas yra labai įvairus ir kiekvienam asmeniui yra individualus ir konkrečiu atveju D. M. po jai padarytų sužalojimų kraujosruvos galėjo susidaryti po keletos minučių iki valandos ir vargiai po daugiau valandų.( t. 3 b.l. 128-130).

Esant tokiems objektyviems įrodymams dėl nukentėjusiajai D. M. padarytų sužalojimų , jų pasekoje atsiradusių kraujosruvų laiko, yra paaiškinama , kodėl iškart po iškvietimo dėl įvykio policijos darbuotojai nematė pas D. M. mėlynių ant rankos: kaip matyti iš byloje esančių duomenų policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą praėjus maždaug 15 minučių ( apie įvykį pranešė policijai V. M. 17.45 val. , nurodęs, kad įvykis buvo prieš 10 minučių, pagal policijos pareigūnų parodymus, jie atvyko į įvykio vietą maždaug 17. 50 val. .)

Policijos pareigūnai nepatvirtino, kad nukentėjusioji D. M. būtų detaliai nurodžiusi jos sužalojimo aplinkybes, pagal juos ji tik nurodė , kad susistumdė su kaimynu , rodė ranką, ant kurios jie nieko įtartino nepastebėję, tačiau reikia pastebėti, kad policijos pareigūnai, konflikto neberadę , išsiaiškinę , kad kaimynai seniai konfliktuoja, nesiaiškino , kas konkrečiai atsitiko, pasiūlydami rašyti pareiškimą policijai. Toks policijos pareigūnų parodymų nekonkretumas nepaneigia nukentėjusiosios D. M. parodymų dėl įvykio aplinkybių. Jos parodymais abejoti nėra pagrindo , nes juos patvirtina visuma įrodymų bei objektyvūs įrodymai dėl jos sužalojimų aplinkybių, kurie atitinka jos nurodytas sužalojimo aplinkybes dėl laiko ir būdo.

Esant aukščiau aptartiems įrodymams, kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, netiki nuteistojo T. S. versija, kad byloje nustatytus sužalojimus nukentėjusioji D. M. pasidarė pati. Apelianto pastebėjimas, kad pirmos instancijos teismo posėdyje, įvykusiame 2014-11-21, nei D. M., nei V. M. negalėjo pasakyti, kuria ranka jis- T. S. sugriebė D. M. ranką ir padarė sužalojimus, taip pat pagal T. S. , skiriasi jų parodymai apie tai, ką jis veikė po jų nurodyto užpuolimo , nėra vada netikėti nukentėjusiosios D. M. parodymais dėl padaryto sužalojimo būdo, jų parodymų skirtumai nėra esminiai , teismui tai netrukdė tinkamai įvertinti D. M. padaryto sužalojimo aplinkybes. Taip pat T. S. tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jis negalėjo fiziškai smurtauti prieš nukentėjusiąją D. M. , jų teritorijas skiria tvora ir jis su D. M. konfliktavo įvykio dieną dėl jo teritorijoje atsiradusių paukščio liekanų , kiekvienam būnant savo teritorijoje . Kolegija, kaip ir teismas , nemano, kad jų, gyvenančių kaimynuose viename name teritorijas skiriant tvora, buvo kliūtis T. S. atlikti teismo nustatytus veiksmus prieš D. M.. Iš teismui pateiktų fotonuotraukų matyti, kad tvora atsiremia į laiptus, vedančius į namo įėjimą, prie šių laiptų, kur, kaip nustatyta ir įvyko aptariamas konfliktas, priėjimas tiek iš vienos teritorijos, tiek iš kitos yra laisvas, tvora neuždarytas , todėl T. S. nebuvo jokių kliūčių prieiti prie D. M. ir atlikti prieš ją teismo nustatytus smurtinius veiksmus, juolab, kad tokių veiksmų atlikimas neužima daug laiko ir nereikalauja kokių tai ypatingų pastangų (t. 1 b.l. 94, 95). Apeliantas T. S. , argumentuodamas apeliaciniame skunde nukentėjusiosios D. M. parodymus kaip melagingus, nurodo, kad tą patvirtina jos skirtingi parodymai apie vaizdo kameros , įrengtos ant gyvenamojo namo sienos, veikimą, jis cituoja jos parodymus , gautus iš skirtingų šaltinių, kad vienur ji teigia, kad tai tebuvo vaizdo kameros muliažas, kituose parodymuose ji teigia, kad kamera gerai veikia, viską filmuoja, o 2014-11-21 šios bylos teisiamajame posėdyje ji nurodė, kad videokamera įvykio vietos negalėjo nufilmuoti , nes jos objektyvas šios vietos neapima (t. 1 b.l. 68). Apelianto nuomone, D. M. tyčia nuslėpė vaizdo įrašą, kuris patvirtintų , kad jokio fizinio smurto jis įvykio dieną ir įvykio vietoje jos atžvilgiu nenaudojo. Kolegija mano, kad apeliantas dėl galimo vaizdo įrašo buvimo pateikia tik savo versiją, kuri bylos įrodymais nėra patvirtinta , tokio vaizdo įrašo nepateikimas, nesant patikimų objektyvių duomenų, kad įvykio metu ir įvykio vietoje situacija būtų užfiksuota įrašant vaizdą tam pritaikytu įrenginiu, negali būti vertinama kaip įrodymas, patvirtinantis nuteistojo alibi. Pateikdamas savo alibi dėl nekaltumo , nuteistasis T. S. tą įrodinėja nukentėjusiosios D. M. pateiktomis fotonuotraukomis, kurios pagal jį akivaizdžiai patvirtina jo veiksmus savo pusėje ir tai, kad jį ir D. M. skiria 2-3 metrų atstumas. Kolegijos, kaip ir pirmos instancijos teismo, tokia nuteistojo argumentacija neįtikina. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji D. M., pro langą pastebėjusi, kad apeliantas T. S. meta į jos pusę paukščio liekanas, tą norėdama užfiksuoti, išėjo į lauką ir fotografavo įvykio situaciją, tačiau, jos aiškinimu , ją netikėtai užpuolus T. S., ji užpuolimo momento nespėjo užfiksuoti. Toks jos aiškinimas atitinka nuotraukose užfiksuotą situaciją , iš nuotraukos Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 matyti nukentėjusiosios D. M. kiemo pusėje paukščio liekanos (plunksnos ir kt.), po to yra užfiksuotas T. S., išeinantis iš D. M. teritorijos pusės link savo pusės ir trečioje nuotraukoje yra užfiksuotas T. S. , esantis ant laiptų toje pusėje, kur galima patekti į D. M. teritoriją, nuotraukose užfiksuota data 2014-06-30( t. 1 b.l. 80, 81). Kolegija pažymi, kad nuotraukose užfiksuota situacija paneigia nuteistojo T. S. aiškinimus , kad jis nebuvęs nukentėjusiosios D. M. kiemo pusėje, kad jie konfliktavę žodžiu per 2-3 metrus vienas nuo kito, būdami savo kiemų pusėse. Apelianto T. S. pateiktos nuotraukos, fiksavusios kur jis buvo įvykio metu, ką jis darė, nėra nuotraukos, fiksavusios patį įvykį, šiose nuotraukose jis tik imitavo kur buvo įvykio dieną (t. 2 b.l. 27, 28), todėl jos negali būti vertinamos kaip įrodymas. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusioji D. M., kaip kad nurodė apeliantas, darė neteisėtą poveikį liudytojams . Teismas, kaip ir kolegija, kaip įrodymus vertina liudytojų- policijos pareigūnų parodymus, tačiau reikia pažymėti, kad jų parodymai dėl įvykio aplinkybių nesiskiria nuo vieno iš jų surašyto tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių. Kolegijos nuomone, tokie apelianto teiginiai dėl poveikio darymo liudytojams yra populistiški , deklaratyvūs.

Bylos duomenys patvirtina, kad privačios kaltintojos D. M. šeima ir nuteistojo T. S. šeima konfliktuoja ilgą laiką , tai patvirtina abiejų šalių kreipimaisi į policiją, jų bandymai patraukti baudžiamojon atsakomybėn , taip pat tą patvirtina vykstantys civiliniai teisminiai procesai , paskutinis teismui pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-15 civilinėje byloje priimtas nepalankus sprendimas nukentėjusiosios šeimai. Vienok, esant patikimiems , tarpusavyje susijusiems įrodymams, papildantiems vienas kitą, kolegijai nekyla abejonių dėl nuteistojo T. S. kaltumo . Apeliantas savo skunde smulkiai išdėstė jų įsisenėjusiojo konflikto priežastis, nukentėjusiosios šeimos siekį suvaržyti jų nuosavybės teises į jų turimą nekilnojamąjį turtą , apibūdina civilinių procesų eigą, M. šeimą , pastarųjų elgesį iki įvykio , šios apelianto nurodytos aplinkybės yra svarbios tik vertinant T. S. motyvus dėl panaudoto smurto prieš D. M. , tačiau tai nenuneigia jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio bei nepaneigia teismo išvados, kad aptariamo įvykio metu T. S. fiziškai smurtavo prieš D. M..

Pirmos instancijos teismas aukščiau paminėtas įvykio aplinkybes patvirtinančius faktinius duomenis patikrino ir įvertino tinkamai, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatomis, priešingai, nei teigia apeliantas, vertino įrodymų visumą, o ne tik nukentėjusiosios D. M. parodymus.

Kolegija, vertindama apelianto T. S. veiksmus, nesivadovauja nei jo draugės D. R. parodymais, kuri teigia mačiusi konfliktą ir patvirtina nuteistojo versiją, kad jis nesmurtavo prieš nukentėjusiąją, nei nukentėjusiosios D. M. vyro V. M. parodymais , kuriais jis patvirtina jos parodymus dėl prieš ją panaudoto fizinio smurto. Šie asmenys yra artimi šalims, todėl gali duoti jiems palankius parodymus , todėl kolegija negali tokių įrodymų pripažinti kaip patikimu įrodymų šaltiniu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos BPK 20 str. , nustatančio įrodymų sampratą , nuostatas.

Antra vertus, apylinkės teismas, tinkamai išanalizavęs nuteistojo T. S. 2014 m. birželio 30 d. atliktus veiksmus patvirtinančius įrodymus, nepagrįstai pripažino, kad nukentėjusioji D. M. dėl 2014 m. birželio 30 d. padarytų sužalojimų 2014 m. rugpjūčio 5d. kreipėsi pas šeimos gydytoją M. U., kuri , kaip nurodyta jos parodymuose, matė D. M. rankoje kraujosruvas, pastaroji skundėsi dideliu skausmu rankoje, dėl to jai buvo paskirtas gydymas. Teismo medicinos ekspertize nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 5d. D. M. nustatytos kraujosruvos negalėjo būti padarytos 2014 m. birželio 30d., nes dėl sužalojimų, kurie D. M. nustatyti 2014m. liepos 2d. specialisto išvada, atsiradusios kraujosruvos pilnai per 2 savaites turėjo būti išnykusios. (t. 3 b.l. 128-130). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad 2014 m. rugpjūčio 5d. D. M. nustatytos kraujosruvos nėra priežastiniu ryšiu susijusios su jai 2014 m. birželio 30d. padarytu sužalojimu , todėl teismo sprendimas priteisti turtinę žalą dėl žalos , padarytos pirkus vaistus už 40,25 Eurus 2014 m. rugpjūčio 5d. nustatytiems sužalojimams gydyti , naikintinas, priimant sprendimą ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo atmesti.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, priteisdamas iš T. S. nukentėjusiajai D. M. neturtinės žalos 800 Eurų atlyginimą, pripažino, kad T. S. savo nusikalstamais veiksmais , atliktais 2014 m. birželio 30 d., sukėlė pasekmes, kurios tęsėsi ir 2014 m. rugpjūtį. Kolegija pripažįsta, kad nukentėjusioji D. M. dėl jai padarytų sužalojimų turėjo teisę į neturtinės žalos atlyginimą , pirmos instancijos argumentai dėl teisės į tokią žalą , yra pagrįsti, tačiau nustačius, kad T. S. inkriminuota nusikalstama veika sukeltos pasekmės ilgiausiai truko iki dviejų savaičių po įvykio, priteistos neturtinės žalos dydis mažinamas.

Apeliantas T. S. tiek pirmoje instancijoje, tiek apeliacinėje instancijoje ne kartą pažymėjo, kad nukentėjusiosios D. M. veiksmai tiek įvykio dieną, tiek prieš įvykį buvo provokuojantys . Išanalizavus teismui pateiktus įrodymus , daroma išvada, kad tiek nuteistojo T. S., tiek nukentėjusiosios D. M. veiksmai aptariamoje situacijoje nebuvo pasyvūs, bet pagrindo išskirti nukentėjusiosios veiksmus kaip išprovokavusios T. S. smurtinius veiksmus prieš ją nėra. To nenustačius, nėra teisinės vados švelninti jam paskirtos bausmės ar tuo pagrindu dar sumažinti priteisiamą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliantas taip pat skundžia teismo sprendimą dėl išlaidų už nukentėjusiosios atstovavimą pirmos instancijos teisme priteisimo , nesutinka su išlaidų už jos atstovavimą apeliaciniame procese priteisimo.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 106 str., teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti ir nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas , paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį , gali šių išlaidų iš vis nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Sutinkamai su teismine praktika, priteisiant tokių išlaidų dydį, taip pat atsižvelgiama į nukentėjusiojo patenkintų reikalavimų dalį. Skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį bei į nukentėjusiosios reikalavimų dėl žalos atlyginimo dalinį patenkinimą, teismas iš nuteistojo T. S. priteisė nukentėjusiajai D. M. atlyginti už advokato paslaugas 2000 Eurų , o ne 3502, 37 Eurus, kaip kad buvo prašoma. Bylos įrodymais yra nustatyta, kad nuo nukentėjusiosios D. M. privataus kaltinimo skundo pateikimo ją atstovavo advokatas Pranas Makauskas, tą patvirtina jo pateiktas orderis (t. 1 b.l. 5). Pažymėtina, kad advokatas dalyvavo kaip nukentėjusiosios D. M. atstovas visuose taikinamuosiuose ir teisiamuosiuose posėdžiuose bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme (t. 1 b.l. 30-31,35-36, 54-55, 63-74, t. 2 b.l. 41-48, 53-57 , 153-158, t. 3 b.l. 1-2, 18), jis pats ar per advokato padėjėją V. R., turėjo susipažinti su nuteistojo T. S. pateiktais rašytiniais dokumentais bei juos analizuoti (t. 1 b.l. 8-912, 13-14, 16-17, 20-21, 22-23, 33-34,93-100, 101-104 ,t. 2 b.l. 17-24, 25-28, 29-30, 34-40, 60-68, 69-73, 74, 75, 76, 77, 78-, 79, 82-83, 89-96, 100-117, 118-120,136-149, t. 3 b.l. 14-16 , 21-41), jis pats ar per advokato padėjėją V. R. turėjo pateikti privataus kaltinimo skundą , kaltinančius įrodymus, pagrindžiančius T. S. kaltumą, paruošti ieškinį dėl žalos priteisimo , ruošti atsiliepimus, baigiamąsias kalbas (t. 1 b.l. 1-2, 82-83, 84, 105-107, 108, 109, 110, 128-133, 161-162, 163-164, t. 3 b.l. 4 -13). Iš byloje pateiktų sąskaitų – faktūrų, pinigų priėmimo kvitų matyti, kad nukentėjusioji D. M. už advokato paslaugas per 4 kartus sumokėjo Eurais 3502,37 (t. 1 b.l. 85,89,91 t.2 b.l. 170). Kolegija mano, kad teismo sprendimas dėl atlyginimo už advokato paslaugas 2000 Eurų sumoje priteisimo yra pagrįstas pinigų iš nukentėjusiosios D. M. priėmimo dokumentais, jų pagrįstumą bei dydį patvirtina suteiktų paslaugų apimtis. Dėl šių motyvų nėra pagrindo mažinti D. M. priteistą iš T. S. atlyginimą už advokato paslaugas . Bylos įrodymais yra nustatyta , kad pinigus už advokato paslaugas priėmė advokato Prano Makausko padėjėjas , dirbantis jo advokatų kontoroje , nes iš pateiktų sąskaitų matyti, kad paslaugas suteikė būtent advokato Prano Makausko kontora, aukščiau pateikti duomenys patvirtina, kad teisinės paslaugos nukentėjusiajai D. M. buvo suteiktos, žemiau nurodytas jos sutikimas, kad teisines paslaugas Vilniaus miesto apylinkės teisme gali teikti advokato padėjėjas V. R. taip pat patvirtina, kad teisines paslaugas advokato padėjėjas V. R. jai teikė jos valia.

Apeliacinio proceso metu nukentėjusiąją D. M. atstovavo advokatas Pranas Makauskas , jis dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose, paruošė raštišką atsikirtimą į nuteistojo T. S. apeliacinį skundą, kurio apimtis 31 lapas (t. 3 b.l. 58-88, 92, 93-101), ruošė klausimus teismo medicinos ekspertizei, turėjo susipažinti ir analizuoti nuteistojo T. S. pateiktus raštiškus prašymus . Prie atsikirtimo advokatas pateikė orderį, suteikiantį teisę baudžiamajame procese atstovauti nukentėjusiąją, sutartį Nr. 1768 dėl teisinių paslaugų suteikimo , pavedimą suteikti teisinę konsultaciją advokato padėjėjams V. G.- Leonienei, V. P., V. R. , D. M. sutikimą , kad jos interesus tiek Vilniaus miesto apylinkės teisme, tiek Vilniaus apygardos teisme gali atstovauti advokato padėjėjas V. R. 103-105). Iš byloje apeliacinio proceso metu pateiktų duomenų matyti, kad nukentėjusioji D. M. už jai suteiktas teisines paslaugas advokato Prano Makausko kontorai sumokėjo per tris kartus : 2015 m. spalio 5d. 634, 26 Eurus, 2015 m. spalio 27 d. 383, 72 Eurus, 2016-05-23 767, 23 Eurus ( pinigų priėmimo kvitai Nr.697969, 805152, 805173). Nukentėjusiosios D. M. atstovas advokatas prašo priteisti iš T. S. D. M. jos turėtas išlaidas už jos atstovavimą 1785,43 Eurus.

Nukentėjusiosios atstovo prašymas dėl išlaidų advokato teisinei pagalbai tenkinamas iš dalies. Kolegija pripažįsta , kad nukentėjusioji D. M. turi teisę į tokių išlaidų atlyginimą , taip pat pripažįsta, kad ji turėjo tokias išlaidas, nes tą patvirtina pateiktos sąskaitos dėl teisinių paslaugų suteikimo, pinigų sumokėjimo kvitai, jos atstovo atliktas teisinis darbas apeliacinio proceso metu. Antra vertus, kolegija mano, kad prašoma priteisti išlaidų suma mažintina, atsižvelgus į tai, kad privataus kaltinimo bylos nėra priskiriamos prie itin sudėtingų bylų, taip pat atsižvelgus į tai, kad dalis privačios kaltintojos D. M. reikalavimų nepasitvirtino.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų skundžiamas teismo nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, dėl netinkamo civilinių ieškinių išsprendimo, kitoje dalyje nuosprendis paliekamas nekeistu.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1d. 3 p., 328 str. 1d. 3, 4 p.p. , nutarė :

Nuteistojo T. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos iš T. S. priteisimo D. M. , priimti naują sprendimą : atmesti D. M. ieškinį dėl turtinės žalos 40, 25 Eurų priteisimo iš T. S..

Priteistą iš T. S. neturtinės žalos atlyginimą 800 Eurų sumoje D. M. sumažinti iki 500 Eurų.

Priteisti iš T. S. D. M. išlaidas už advokato paslaugas 1000 Eurų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.