Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo K. B. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. spalio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-2213-844/2018 pagal pareiškėjo K. B. patikslintą pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kurioje tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų yra „L. B.“, AS; SIA „B.“; UAB „G.“; UAB „G. F.“; UAB „I. L.“; UAB „J. I.“; UAB „L. B.“; UAB „S. L.“; UAB „V. b.“; VĮ „V. e.“; UAB „F. A.“; UAB „4.“; antstolio L. J. kontora; antstolės S. K. kontora; antstolio S. O. G. kontora; antstolės N. V. kontora; S. Č., ir E. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmams pateiktu patikslintu pareiškimu pareiškėjas K. B. prašė iškelti jam bankroto, paskirti bankroto administratorių, patvirtinti 520,00 Eur lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį jo poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, taip pat nustatyti 4 mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, mokumo atkūrimo plano projektui parengti ir pateikti teismui tvirtinti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad visą laiką siekė tobulos šeimos bei stengėsi savo šeimos nariams sukurti kuo geresnes gyvenimo sąlygas. Su skirtingomis moterimis turi tris vaikus, 2008-12-19 pasiėmė kreditą būsto įsigijimui ir remontui. Tuo metu dirbo pasienio tarnyboje ir jo darbo užmokesti buvo apie 600,00 Eur. Kadangi norėjo pagerinti savo buitį, gyventi oriai, jis po truputėlį skolinosi pinigus pragyvenimui ir iš kredito bendrovių. Kada įsigijo butą, jo finansinė padėtis palaipsniui blogėjo, tuometinė sugyventinė, nors ir buvo žadėjusi, nepadėjo vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų. Siekdamas pagerinti savo finansinę situaciją norėjo papildomai įsidarbinti autobuso vairuotoju, tačiau dėl nugaros skausmų, įsidarbinti nepavyko. Pasienio tarnyboje dirbo nuo 2003 metų iki 2016 metų. Šiuo metu jis yra pensininkas. 2015 metais jis jau turėjo daug kreditorių ir jo darbo užmokesčio nebepakakdavo finansiniams įsipareigojimams padengti ir įmokoms daryti. Patvirtino, kad iš kreditų lėšas naudojo elementariam pragyvenimui. Pirko drabužius, maistą ir pan.. Sutiko, kad jo finansinį nemokumą lėmė dideli norai ir nedidelis darbo užmokestis bei, kad skolindamasis viršijo savo finansines galimybes. Nors finansinė padėtis buvo sunki, tačiau planavo turėti vaikų, jų norėjo. Šiuo metu nugaros skausmus yra išsigydęs ir jam pavyko įsidarbinti vilkiko vairuotoju, dėl ko darbo užmokestis bus mažiausiai apie 1000,00 Eur.

3. Kartu pareiškėjas nurodė manantis, kad iškėlus jam bankroto bylą, jo finansinė padėtis stabilizuosis ir jis galės grąžinti visus kreditus savo kreditoriams. Šiuo metu jo skola kreditoriams yra 45 674,57 Eur, o jis gali minimaliai apriboti savo poreikius iki 521 Eur per mėnesį. Per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, nesudarė naujų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

4. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmai 2018 m. spalio 18 d. nutartimi pareiškimo netenkino ir atsisakė iškelti pareiškėjui K. B. fizinio asmens bankroto bylą, taip pat iš pareiškėjo priteisė procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.

5. Teismas sprendė, kad nors pareiškėjo finansiniai įsipareigojimai viršija 25 MMA dydį, o jų įvykdymo terminai yra suėję, tačiau pareiškimas negali būti tenkinamas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2003 metų iki 2016 metų dirbo statutiniu valstybės tarnautoju, jo tarnybos metu gaunamos pajamos buvo stabilios ir pakankamos oriam ir stabiliam pragyvenimui, ir jas protingai bei racionaliai naudojant, jų būtų pakakę būtiniems gyvenimiškiems poreikiams patenkinti. Be to, pareiškėjas tikrai suprato, kad imdamas naujus kreditus, nesugebės laiku jų grąžinti, nes to padaryti neleis jo gaunamos pajamos. Jis pagal savo darbo, gyvenimiškąją patirtį turėjo sugebėti valdyti savo finansus ir įvertinti finansinių įsipareigojimų neįvykdymo pasekmes (subjektyvusis aspektas). Pareiškėjas sudarė kredito sutartis, pagal kurias gautus pinigus panaudojo pragyvenimo išlaidoms padengti ir pragyvenimui, be svarbių priežasčių laiku nemokėjo kredito įmokų už butą – vienintelę šeimos gyvenamąją patalpą, ir dėl to susidarė didelis įsiskolinimas pagal būsto paskolą, ir dabar butą siūloma parduoti iš varžytinių, delsė sumokėti VĮ „V. e.“, UAB „V. b.“, už butui suteiktas komunalines paslaugas, taip pat delsė mokėti kitas kreditų įmokas nesant jokių objektyvių tokį elgesį pateisinančių priežasčių, juo labiau kad skolinimasis buvo dažnas ir neatsakingas. Taip pat teismas pažymėjo, kad nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, trukdančių pareiškėjui užsiimti papildoma veikla savo finansinei būklei pagerinti. Jo pasyvumas visos savo finansinės padėties blogėjimo periodu nuo 2008 m. iki 2018 m., įrodo jo abejingumą į susidariusią situaciją, ir vengimą ją spręsti. Teismas vertino, kad toks pareiškėjo elgesys negali būti laikomas rūpestingu ir atidžiu elgesiu (objektyvusis aspektas).

7. Kartu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas savo nemokumą sukėlusių priežasčių praktiškai neįvardino, o vien ekonominės krizės vyksmas šalyje savaime nereiškia, kad asmenys tampa nemokūs. Be to pareiškėjo skolinimosi periodais šalies ekonomika augo. Nurodytos nemokumo priežastys, teismo vertinimu, negali būti pripažintos objektyviomis bei pagrįstomis, juo labiau kad pareiškėjo darbo užmokestis reguliariai didėjo.

8. Be to, pagal byloje esančius duomenis, yra pagrindas vertinti, kad nagrinėjamu atveju egzistavo asmens sąmoningas neveikimas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie realius siekius didinti savo pajamas, tačiau akivaizdžiai jis nuolatos didino savo skolinius įsipareigojimus, taip pat ir susilaikė planuoto trečiojo vaiko, nors jau buvo susidaręs reikšmingo dydžio išlaikymo įsiskolinimas turimiems vaikams. Negana to, atsižvelgdamas į pareiškėjo amžių, sveikatos būklę, darbo ir gyvenimiškąją patirtį, pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas turi galimybes susirasti dar geriau apmokamą darbą, ir tokiu būdu įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9. Atskiruoju skundu pareiškėjas K. B. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir jo pareiškimą iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą tenkinti.

10. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jis nebuvo pakankamai atitus ir rūpestingas, kadangi jis neturėjo galimybės numatyti bei nuspėti artėjančią krizę bei sudėtingą finansinę situaciją, o taip pat nemanė kad neteks darbo bei pablogės jo sveikata. Vien jo užimtos pareigos bei patirtis savaime nepatvirtina, kad jis turėjo numatyti, jo nesugebės grąžinti pasiimtų kreditų, juo labiau kad finansinę padėtį pablogino vaiko gimimas.

11. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo (kreditorė) „L. B.“, AS, prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

12. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai, įskaitant ir paties pareiškėjo teiginius, patvirtina, kad jo nemokumą lėmė dideli norai ir per mažas darbo užmokestis, t.y. skolindamasis pareiškėjas viršijo savo finansines galimybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo elgesys nuolat skolinantis ir neturint pakankamai pajamų vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, yra nesąžiningas kreditorių atžvilgiu.

13. Atsiliepimu suinteresuotas asmuo (kreditorė) SIA „B.“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

14. Nurodo, kad pareiškėjas sąmoningai leido susidaryti skoloms ir jas didino, nevertino savo finansinių galimybių bei nepateikė jokių įrodymų, kad kreditų ėmimas buvo būtinas. Kita vertus, pareiškėjas buvo visiškai pasyvus ir neįrodė, kad siekė pakeisti susiklosčiusią situaciją. Be to, pareiškėjo skolos susidarė ne finansinės krizės laikotarpiu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas)

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Iš pateikto atskirojo skundo turinio nustatyta, jog pareiškėjas ginčo nutarties galimą neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, netinkamai nustatė bylai reikšmingus faktus, o visas aplinkybes, dėl kurių teismui kilo klausimų, jis tiesiog išaiškino pareiškėjo nenaudai, nepagrįstai preziumuodamas pareiškėjo nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, iš esmės neturi pagrindo nesutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.

18. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo skolinių įsipareigojimų suma pareiškimo pateikimo teismui dieną yra didesnė negu 25 MMA ir atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą, t. y. teismas iš esmės konstatavo pareiškėjo nemokumą. Kadangi byloje ginčo dėl šios aplinkybės nekyla (CPK 12, 178 straipsniai), apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

19. Įvertinus skundžiamos nutarties turinį, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo (ne)sąžiningumą, nenustatė aplinkybių, jog pareiškėjas buvo sudaręs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytus kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius ar tyčia pateikė kreditoriams neteisingą informaciją apie jo pačio finansinę būklę, prisiimant skolinius įsipareigojimus, tačiau pareiškėją pripažino esant nesąžiningu tuo aspektu, jog nustatė aplinkybes dėl anksčiau, nei prieš tris metus iki kreipimosi į teismą su pareiškimu dienos, buvusio neatsakingo pareiškėjo skolinimosi, sudarant nebūtinus sandorius, prisiimant naujus finansinius įsipareigojimus ir tokiu būdu sunkinant savo finansinę padėtį.

20. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant klausimą dėl ginčo nutarties (ne)teisėtumo bei (ne)pagrįstumo, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu pareiškėją pripažino esant nesąžiningu bei FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu atsisakė iškelti pastarajam fizinio asmens bankroto bylą.

21. Išanalizavus skundžiamos nutarties turinį, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju sprendė, kad pareiškėjo nemokumą sąlygojo didelis kiekis skolinimosi sandorių, o pareiškėjas buvo nesąžiningas kreditorių atžvilgiu, kadangi sudarinėjo nebūtinus sandorius, žinodamas, kad jau turi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, neturėdamas galimybių padengti jau turimus įsiskolinimus pagal paskolos sutartis, prisiimdavo naujus finansinius įsipareigojimus ir tokiu būdu sunkino savo finansinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tokios pirmosios instancijos teismo išvados tiek dėl pareiškėjo nemokumą sukėlusių priežasčių, tiek ir dėl pareiškėjo nesąžiningumo yra padarytos nepakankamai įvertinus aktualią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, o taip pat nepakankamai atsižvelgus į šioje byloje susiklosčiusias individualias aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjo siekį pagerinti savo finansinę padėtį. Tuo pačiu ir kredito įstaigos turi priimti dalį atsakomybės dėl pareiškėjo sudarytų didelio kreditų skaičiaus, nes jos sudarė pareiškėjui galimybes skolintis, nesiėmė pakankamų priemonių neskolinti asmeniui, turinčiam negrąžintų kreditų kredito įstaigoms.

22. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015).

23. Svarbu ir tai, kad teismų praktikoje vien tik didelis vartojimo kreditų sutarčių skaičius dar nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjo elgesio nesąžiningu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-248/2015). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015).

24. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiuo klausimu formuojama teismų praktika, atsižvelgė bei vertino ilgesnį, nei 3 metų iki pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui laikotarpį, bei sprendė, kad pareiškėjas iš esmės sąmoningai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų bei leido susidaryti skoloms siekdamas gyventi ne pagal savo išgales. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog vartojimo kredito sutartis dėl būsto įsigijimo buvo sudaryta dar 2008 metais, kai ekonominė situacija išties buvo nepalanki vartotojams dėl aukštų palūkanų dydžio ir bendro kainų kilimo. Kita vertus, pareiškėjo atlyginimas, nors ir sistemingai laikotarpiu nuo 2007 iki 2015 metų didėjo, tačiau akivaizdžiai atlyginimas nebuvo pakankamai didelis, tačiau tai negali būti pripažįstama pareiškėjo kaltė dėl mažo atlyginimo didėjimo valstybės tarnyboje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo paaiškinimai, jog jis vartojimo kreditus ėmė pragyvenimui, t.y. siekdamas gyventi oriau ir patogiau, yra logiški, juo labiau kad pareiškėjas turėjo išlaikytinių. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti kategoriškos išvados, jog pagal skundžiamoje nutartyje išdėstytas aplinkybes pareiškėjas tyčia blogino savo finansinę padėtį bei siekė, nevykdydamas prisiimtų įsipareigojimų, išvis išvengti mokėjimų kreditoriams.

25. Kartu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju iš esmės nebuvo nustatyta, ar pareiškėjas bent kurį nors iš prisiimtų finansinių įsipareigojimų siekė vykdyti ir sumokėjo bent dalį mokėjimų ar iš gautų naujų kreditų dengė bent dalį kurių nors jau turimų įsiskolinimų. Šios aplinkybės yra itin reikšmingos ir svarbios siekiant daryti išvadą dėl pareiškėjo (ne)sąžiningumo.

26. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu reikšminga ir tai, kad pareiškėjas išties buvo pradėjęs dirbti UAB „T.“ ir gavo darbo užmokestį, kas leidžia pagrįstai vertinti, kad jis siekia atkuri savo mokumą ir pagerinti finansinę padėtį, t.y. aktyviais veiksmais siekia finansinės padėties pagerėjimo. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo liko neįvertinta. Kita vertus, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad atskirojo skundo pirmosios instancijos teisme gavimo metu pareiškėjo darbovietė buvo nurodoma nebe UAB „T.“, o A. T. agroservisas „A.“, dėl ko nesant pakankamai duomenų apie pasikeitusias darbines sąlygas (sudarytos sutarties pobūdį, trukmę, priėmimo į darbą laikotarpį bei pan.) apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės visapusiškai įvertinti aktualios pareiškėjo darbinės bei finansinės situacijos bei perspektyvos. Papildomai pažymėtina ir tai, kad ginčo byloje nekyla, jog pareiškėjas jau kurį laiką gavo darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, kad į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose jis nuosekliai tvirtino šeimą esant svarbiausia vertybe, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis nėra galimybės nustatyti, ar gaudamas darbines pajamas jis ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, susijusių su dabartinės šeimos (ar vaikų, kuriems priteistas išlaikymo įsiskolinimas) poreikių tenkinimu, kas papildomai leistų vertinti pareiškėjo viso proceso metu dėstytos pozicijos tikrumą.

27. Neįvertinus visų pirmiau nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra galimybės daryti kategoriškos išvados dėl pareiškėjo nesąžiningumo ar jo sąmoningo tyčinio neveikimo siekiant išvengti pareigos vykdyti savo prisiimtus finansinius įsipareigojimus.

28. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aukščiau nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo (ne)sąžiningumu, nebuvo visapusiškai nustatytos ir detaliai įvertintos, taip visapusiškai neatskleidžiant bylos esmės, todėl atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo grąžintinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (atsižvelgiant į tai, kad pagal FABĮ nuostatas bankroto bylos iškėlimo klausimas sprendžiamas pirmosios instancijos teisme, o klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui iš esmės buvo vertintas tik pareiškėjo nesąžiningumo aspektu).

29. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes ir procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. spalio 18 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.