Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų.

M. B. asmens bylos duomenimis, pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikui atvyko 2016 m. balandžio 29 d. ( b. l. 44).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos K. T. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. E. Ž. Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu tekęs gyvenamosios patalpos minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, pareiškėjas 2016 m. gegužės 3 d.- 2016 m. gegužės 30 d. laikotarpiu bausmę atliko Antrojo sektoriaus 12-ojo būrio 2-ojoje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,18 kv. m., įrengta 16 gyvenamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,26 kv. m ploto; 2016 m. gegužės 31 d.-2018 m. lapkričio 16 d. laikotarpiu – Antrojo sektoriaus 9-ojo būrio 4-ojoje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 66,25 kv. m., joje įrengta 21 gyvenamoji vieta, vienam asmeniui teko 3,15 kv. m ploto (b. l. 35, 47).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2016 m. gegužės 3 d. - 2016 m. gegužės 31 d. laikotarpiu buvo paskirtas į 12-ojo būrio 2-ąją gyvenamąją patalpą (originale – brigada), kurios plotas 60,05 kv. m., joje buvo 32 nuteistieji, pareiškėjui teko tik 1,8 kv. m gyvenamojo ploto, o nuo 2016 m. gegužės 31 d. buvo paskirtas į 9-ojo būrui 4-ąją gyvenamąją patalpą, kurios plotas 66,25 kv. m, joje iki 2016 m. liepos 1 d. 30 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko tik 2,2 kv. m. gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. liepos 1 d. į šią gyvenamąją patalpą paskirtas 21 nuteistasis ir pareiškėjui teko 3,1 kv. m ploto (b. l. 4).

Sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Kadangi nagrinėjamos bylos atveju minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas, todėl nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti joje esančių baldų užimamą plotą. Be to, teismas atsižvelgia, kad pareiškėjas turėjo santykinę judėjimo laisvę po lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimo laiko.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad pataisos įstaigoje ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtų laisvalaikio kambarių, drabužių skalbyklos ir džiovyklos.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Pravieniškių PN-AK atsiliepime pripažino, kad Antrajame sektoriuje laisvalaikio kambariai būriams neįrengti (b. l. 38, 48).

Atsižvelgus į nurodytą aplinkybę, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK nesilaikė Eksploatavimo taisyklių 5.8. punkto reikalavimų.

Eksploatavimo taisyklių 5.9 punkte nustatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiama batų ir drabužių džiovykla.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme (b. l. 38). Pravieniškių PN-AK pateikti duomenys nekelia abejonių dėl jų patikimumo, todėl darant išvadas, jais remiamasi. Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu M. B. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK Antrajame sektoriuje. Atsižvelgus į šią aplinkybę, vertinama, kad atsiliepime nurodant sektorių, padaryta rašymo apsirikimo klaida. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog ginčo laikotarpiu skalbdamas ir (ar) džiovindamas drabužius, patyrė nepatogumų, ar kad pareiškėjas teikė prašymus suteikti skalbimo paslaugas, tačiau jie buvo nemotyvuotai nepatenkinti. Be to, teismas vertina, kad pareiškėjas galimybių išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius nebuvimą apibūdino apibendrintais teiginiais, nenurodė konkrečių datų, kada jis dėl prastų meteorologinių oro sąlygų negalėjo patalpoje esančioje džiovykloje išsidžiovinti savo skalbinių.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog dušuose blogai veikė vandens maišytuvai, nebuvo įmanoma reguliuoti vandens temperatūros, nebuvo prausiklio dozatorių, guminių kilimėlių.

2004 m. Aprūpinimo normose buvo numatyta, jog dušinėje, be kita ko, turi būti guminiai kilimėliai. 2017 m. Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta, kad dušo patalpose turi būti kilimėlis arba grotelės po 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos, kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai – pagal poreikį.

Atsakovės atstovas, remdamasis Turto valdymo skyriaus pažyma Nr. 77-238 pateiktais duomenimis, nurodė, kad dušuose esančių maišytuvų tinkama būklė užtikrinama, gavus pranešimų, trūkumai šalinami; muilo dozatorius pildo Ūkio dalyje tvarkiniu dirbantis nuteistasis (b. l. 38, 48). Teismas neturi pagrindo abejoti šių duomenų patikimumu, todėl jais grindžia daromas išvadas.

Pravieniškių PN-AK nepateikė paaiškinimų apie duše esančius kilimėlius. Vertindamas šią aplinkybę, teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi skundais į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl neveikiančių maišytuvų, prausiklio, kilimėlių ar grotelių nebuvimo, slidžių dušo grindų. Teismo vertinimu, kreipimosi skundais (prašymais, pareiškimais) į pataisos įstaigos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant nustatyti, ar pataisos įstaiga, gavusi informaciją apie esančius kalinimo sąlygų trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti, ir ar atlikti veiksmai buvo tinkami. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde deklaratyviai ir apibendrintai, neaprašęs konkrečių pažeidimų įvykių, teigė apie teisės tinkamomis sąlygomis pasinaudoti dušu pažeidimus.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad patalpose būdavo tarakonų, blakių, musių, uodų.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V-1045 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale.

Pagal suformuotą teisminę praktiką, buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu; pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma, kad pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018).

Be to, pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog vasaros vakarais iš netoliese esančių kanalizacijos šulinių sklido labai nemalonus kvapas.

Atsakovės atstovas atsiliepime, remdamasis Turto valdymo skyriaus pažyma Nr. 77-238, nurodė, kad Pravieniškių PN-AK turto valdymo skyriuje nebuvo gauta skundų dėl iš kanalizacijos šulinių sklindančio nemalonaus kvapo (b. l. 38, 49). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl oro taršos nemaloniais kvapais jis būtų kreipęsis į kompetentingas valstybines institucijas, kurios būtų atlikusios patikrinimus ir parengusios nustatytos formos patikrinimo aktus. Teismas vertina, kad pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai apie nemaloniais kvapais užterštą orą yra abstraktūs ir nekonkretūs bei nepagrįsti tinkamais įrodymais. Minėta, kad vien tik bendro pobūdžio ir nekonkretūs pareiškėjo samprotavimai nėra vertinami kaip tinkamas įrodymas, leidžiantis konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų egzistavimo faktą.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad gyvenamosiose patalpose trūko baldų, sanitariniuose mazguose - klozetų, pisuarų, kriauklių.

Pagal 2004 m. Aprūpinimo normas, pataisos įstaigoje 1 praustuvė skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas, ir pisuaras – dvylikai asmenų, o 2017 m. Aprūpinimo normos numato, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog Pravieniškių PN-AK Antrajame sektoriuje ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas priešgaisrinės saugos taisyklių laikymasis.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog, siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, Pravieniškių PN-AK parengė ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderino personalo veiksmų planą kilus gaisrui; visų būrių informaciniuose stenduose yra paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuotis; patalpos aprūpintos pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurie laikomi kontrolės ir praleidimo punktuose (b. l. 39). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės pateiktais paaiškinimais apie taikytas priemones gaisrinei saugai užtikrinti ir vertina, kad atsakovės atstovo taikytos priemonės atitiko Bendrosiose gaisrinės saugos taisyklėse, patvirtintose Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1-223 redakcija) įtvirtintus reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad, be priešgaisrinės saugos taisyklių pažeidimų, nesaugumo jausmą stiprino ir tai, kad apytikriai tris mėnesius iki skundo padavimo nakčiai būdavo užrakinamas gyvenamosiose patalpose, kuriose nėra įrengtos pagal kamerų tipo reikalavimus, konkrečiai, jose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų ar pasikalbėjimo modulių.