Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B UAB „I. d.“ atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „N. a.“ ieškinį atsakovui I. P., trečiajam asmeniui R. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, pripažinimo atsakovei teisės 10 000 Eur sumai reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Dėl kreditorius neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Dėl kreditorių teisių bei interesų pažeidimo

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiais atvejais, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2012-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kasacinis teismas išaiškinęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis apibrėžia įmonės nemokumą – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „I. d.“ 2016 metus baigė nuostolingai: Kauno apygardos teismo (duomenys neskelbtini) nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, kaip jau buvo minėta, konstatuota, kad 2016 m. balanso duomenimis bendrovės turimas turtas sudarė 56 839,00 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas – 28 365,00 Eur (didžiąją dalimi materialus turtas) ir trumpalaikis turtas – 28 474,00 Eur (didžiąja dalimi per vienerius metus gautinos sumos), tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 46 921,00 Eur, iš kurių ilgalaikiai įsipareigojimai – 11 845,00 Eur ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 35 076,00 Eur, 2016 metus UAB „I. d.” baigė patyrusi 56 283,00 Eur nuostolį. Vertintina, kad ginčijami 2016-12-31 sandoriai – 2016-12-31 akcininko sprendimas Nr.04, 2016-12-31 priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo atsakovei I. P. buvo perduotas 10 028,06 Eur vertės UAB „I. d.” priklausantis turtas, - 2016 metais skolininko UAB „I. d.” turtą sumažino 10 028,06 Eur suma ir tokiu būdu įtakojo faktinį skolininko UAB „I. d.” nemokumą (turtas sudarė 56 839,00 Eur, o įsipareigojimai – 46 921,00 Eur, jei nebūtų buvę sudaryti ginčijami sandoriai tarp turto vertės ir įsipareigojimų esantis skirtumas būtų santykiu 66 867,06:46 921,00 ). Byloje nustatyta, kad visas turtas atsakovei I. P. buvo perleistas neatlikus šio turto vertinimo, jo neinventorizavus. Šiuo atveju 2016-12-31 perdavimo-priėmimo aktu fiziniam asmeniui atsakovei I. P., kuri nėra verslo subjektas, tačiau yra artimais ryšiais su įmonės vadovu ir vieninteliu akcininku susijęs fizinis asmuo (atsakovės sūnus ir R. D. yra draugai nuo mokyklos suolo iki šiolei) buvo perduotos UAB „I. d.“ darbo priemonės ir įrankiai: nešiojami kompiuteriai, su darbo aplinka susiję daiktai (biuro baldai, kanceliarinė spinta), su įmonės tiesiogine veikla susijusi speciali įranga (fotoalbumų gamybai skirtas aparatas, G. I. 5221, 1999, tiražavimo aparatas DD4450, rištuvas Renz (duomenys neskelbtini), knygų blokų įstatymo į viršų įrenginys CM-02, ženkliukų gamybos įrenginys, multifunkcinis presas sublimacijai; kt.) ir kita. O atsakovė, tapusi šio įmonės veiklai vykdyti būtino turto savininke, 2016-12-31 panaudos sutartimi visą turtą neatlygintinai panaudai iki 2017-02-15 perdavė tai pačiai įmonei – UAB „I. d.“. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, jog šiuo atveju tai, - kad skolininkas UAB „I. d.”, kuris savo esme yra buvo pelno siekiantis juridinis asmuo, nepagrįstu pirmumu vienam iš savo kreditorių – atsakovei I. P. ginčo sandoriais įskaitė bendrovės skolą už jos suteiktas paskolas sumoje 10 000 Eur ir atsiskaitydamas turtu natūra perdavė savo darbo priemones bei su tiesiogine įmonės veikla susijusius įrenginius, jų panaudą numatant tik vieno su puse mėnesio laikotarpiui, - sąlygojo kitų skolininko B UAB „I. d.“ kreditorių interesų pažeidimą, nes tokiu būdu ginčo sandoriais buvo sumažinta įmonės turto masė ir padidintas skolininko faktinio nemokumo mastas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ginčijamais 2016-12-31 sandoriais ieškovės finansinė padėtis nebuvo stabilizuota, priešingai: 2017 metais jos finansinė padėtis net dar labiau pablogėjo (2017-09-30 ieškovės balansas; Kauno apygardos teismo 2017-10-17 nutartyje, kurioje teismas vadovaudamasis 2017-09-30 balanso duomenimis nurodė, kad bendrovės turimas turtas sudarė 8 128,00 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas – 772,00 Eur (materialus turtas – žemė), o trumpalaikis turtas – 7356,00 Eur (didžiąją dalimi per vienerius metus gautinos sumos – 4 637,00 Eur), tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 44 377,00 Eur (visa apimtimi vien tik trumpalaikiai įsipareigojimai: gauti avansai – 1 389,00 Eur, skolos tiekėjams – 17 110,00 Eur, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai – 23 331,00 Eur, kitos mokėtinos sumos – 2 547,00 Eur); UAB „I. d.“ veikla yra nuostolinga – ataskaitos sudarymo dienai atsakovė turėjo 41 777,00 Eur nuostolį. Iš ieškovo atstovo aiškinimo, bylos duomenų nustatyta, kad 2017 metais skolininkui UAB „I. d.” trūko lėšų atsiskaityti: 1) su savo darbuotojais, valstybe, kitais kreditoriais. Įmonės įsiskolinimai jos darbuotojų atžvilgiu pagal Kauno apygardos teismo 2017-10-17 nutartimi nustatytas aplinkybes susidarė: E. S. už laikotarpį nuo 2017-01-01, A. B. už laikotarpį nuo 2017-02-01, R. B. už laikotarpį nuo 2017-01-01, J. B. už laikotarpį nuo 2017-01. Ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2016-12-31, o iš esmės nuo sekančios dienos -2017-01-01- UAB „I. d.“ darbuotojams jau buvo nebeišmokami darbo užmokesčiai. Be paminėtų darbuotojų, KAT teismo 2018-03-12 nutartimi buvo patvirtinti dar keturių skolininko darbuotojų reikalavimai, kuriems su darbo santykiais susiję mokėjimai taip pat buvo neišmokėti 2017 metais. Vadovaujantis ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eile, minėtų skolininko darbuotojų atžvilgiu susidarę įsiskolinimai bankroto byloje Kauno apygardos teismo 2018-03-12 nutartimi buvo patvirtinti pirmąja eile; 2) 2017 metais skolininkas UAB„I. d.“ įsiskolino šiems kreditoriams: a) VMI prie LR FM, b) UAB „Statybų namai“, c) UAB „Polis E. A.“, d) UAB „K. M. B.“, e) AB „S“, f) UAB „L. V., - kurių reikalavimai bankroto byloje buvo patvirtinti antrąja bei trečiąja eile; 3) 2016 metais skolininko UAB „I. d.“ įsiskolinimą kreditorei UAB „C”, kuri šio reikalavimo teisę į UAB „I. d.“ 2017-03-21 perleido antriniam kreditoriui UAB „Reikalavimas.lt“, kuriam perleista skola su delspinigiais bei procesinės palūkanos Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017-10-31 sprendimu buvo priteista iš UAB „I. d.“– kreditoriaus UAB „Reikalavimas.lt“ reikalavimas bankroto byloje patvirtintas trečiąja eile.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad tarp skolininko UAB „I. d.“ ir atsakovės I. P. sudaryti ginčijami 2016-12-31 sandoriai padidino faktinį skolininko UAB „I. d.“ nemokumo mastą, nulemiantį tolimesnį skolininko negebėjimą vykdyti savo prievoles, ko pasekoje Kauno apygardos teismo (duomenys neskelbtini) nutartimi skolininkei UAB „I. d.“ ir buvo iškelta bankroto byla, o skolininko UAB „I. d.“ 10 000 Eur vertės turtas (faktiškai buvo perduota turto už 10 028,06 Eur) nepakliuvo į bankrutuojančios UAB „I. d.” turto sudėtį ir nebuvo panaudotas proporcingam atsiskaitymui su kreditoriais. Ieškovas, žinodamas apie savo nemokumą, ginčijamais sandoriais atsiskaitydamas su vienu iš kreditorių – atsakove - nepagrįstai suteikė būtent šiam kreditoriui pirmenybę gauti reikalavimų patenkinimą prieš kitus savo kreditorius. Tokiu būdu spręstina, kad sudarant ginčijamus sandorius ieškovas buvo faktiškai nemokus ir jais (sandoriais) be pagrindo suteikė pirmenybę atsakovei prieš kitus savo kreditorius, taip pažeidžiant jų teises. Ginčijamais sandoriais skolininkas UAB „I. d.“ pažeidė nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais. Todėl konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja ginčijama actio Pauliana taikymo sąlyga - skolininko kreditorių teisių pažeidimas.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Aukščiausiojo teismo praktikoje yra konstatuota, kad skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį skolininkas, esantis nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditorių interesai. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis nepasunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų. Turi būti atsižvelgiama į tai, kad ir įmonės nemokumo situacijoje skolininkas privalo vykdyti įstatymų reikalavimus (pavyzdžiui: dėl skolų padengimo eiliškumo, atsiskaitymo tvarkos), o atsiskaitant su vienu kreditoriumi turi paisyti kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Įstatymo nuostatų nesilaikymas yra nesuderinamas su protingo asmens elgesio standartu. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas pagal baudžiamuosius įstatymus, taip pat vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas, tai net ir esant susidėjusioms svarbioms faktinėms aplinkybėms skolininkas turi vadovautis įstatymais ir pagal juos spręsti dėl būtinumo sudaryti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Šioje byloje sprendžiant dėl 2016-12-31 ginčijamų sandorių sudarymo privalomumo konstatuotina, kad, esant ir kitiems skolininko kreditoriams, nėra nustatyta jokių būtinų sąlygų, ginčijamiems sandoriams sudaryti. Tokių sandorių sudarymas (perduodant natūra įmonės būtinąsias darbo priemones bei įrankius ir kt. dėl ko negalėjo būti vykdoma įmonės veikla) turėjo būti vertinamas pagal tuo metu buvusią skolininko faktinę nemokumo padėtį, o, atsiskaitant tik su vienu kreditoriumi, turėjo būti paisoma kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami, tuo tarpu nagrinėjamu atveju ginčijamais sandoriais buvo suteikta pirmenybė vienam skolininko kreditoriui – atsakovei. Tokiu būdu teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja ir ginčijamo sandorio sudarymo neprivalomumo nuostata pagal actio Pauliana.

Dėl ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumo

Taikant actio Pauliana turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 str. 1 ir 2 d.). CK 6.66 str. taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. CK 6.66 str. 2 d. numato, kad dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 str. 1 d. pagrindu galima tik tokiu atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas jį su skolininku, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių teises. Kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese.

Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsilavinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 str. taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skolininko UAB „I. d.“ faktinis vadovas buvo jo vienintelis akcininkas ir steigėjas R. D.,. Skolininkas UAB „I. d.“ 2016 m. balanso duomenimis 2016 metus baigė nuostolingai - patyrė 56 283,00 Eur dydžio nuostolį. Todėl skolininko faktiniam vadovui ir vieninteliam akcininkui R. D. objektyviai ir subjektyviai buvo žinoma reali įmonės turtinė padėtis ir šios įmonės veiklos neperspektyvumas, nes ginčijamais sandoriais atsakovei įskaitytą ir perduotą turtą sudarė būtent įmonės darbiniai įrankiai, biuro baldai, su įmonės veikla susijusi speciali įranga, o visas šis turtas iš esmės buvo būtinas tolesniam verslo vystymuisi. Byloje nėra duomenų, kad nurodyti daiktai įmonėje buvo pakeisti naujais. Kadangi pagal 2016-12-31 panaudos sutartį nurodytas turtas skolininkui buvo perduotas tik trumpam 1,5 mėnesio laikotarpiui (iki 2017-02-15), todėl, spręstina, jog jau ginčijamų sandorių sudarymo metu (2016-12-31) R. D. tolimesnės įmonės veiklos jau neplanavo. Minėta, kad R. D., būdamas faktiniu skolininko vadovu, turėdamas visą informaciją ir žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, turimą turtą bei įsipareigojimus, ribotas galimybes vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, galėjo ir turėjo numatyti, kad sudarius ginčijamus sandorius bus pažeistos kitų šios įmonės kreditorių teisės. Šiuo atveju skolininko vadovas R. D. prioritetiškai pirmumo atsiskaitymo teisę suteikė tik vienam iš savo kreditorių, tai yra gerai pažįstamai, savo mokyklos draugo motinai atsakovei trečios eilės kreditorei I. P. (ĮBĮ 35 str.). Toks atsiskaitymo būdas - suteikiant prioritetą konkrečiam kreditoriui - neatitinka verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartų, sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais. Sąžiningu šiuo atveju galėtų būti pripažintas toks R. D. elgesys, jei iš ginčijamų sandorių gautos lėšos būtų buvusios panaudotos įmonės finansinei būklei pagerinti, susidariusiems įsiskolinimams padengti.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė I. P., sudarydama ginčijamus sandorius, taip pat buvo nesąžininga, nes atsiskaitymas įmonės veiklai reikalingu turtu pagal paskolos sutartis su fiziniu asmeniu, atsakovei kaip tokiam fiziniam asmeniui, nesusijusiam su verslu iš šios įmonės veikla, objektyviai realiai turėjo sukelti įtarimą, nes ji, būdama brandaus amžiaus (g. 1953-06-06), turėdama gyvenimišką patirtį, suprato, kad tokį atsiskaitymo būdą iš skolininko pusės lemia būtent sunki skolininko finansinė padėtis (neturi piniginių lėšų atsiskaityti). Todėl toks atsakovės I. P. elgesys negali būti vertinamas kaip rūpestingas ir atidus, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Kadangi atsakovė, esant nurodytoms aplinkybėms dalyvaudama ginčijamų sandorių sudaryme, pažeidė kitų skolininko kreditorių teises, konstatuotinas jos nesąžiningumas sandorių sudarymo metu.

Dėl ieškinio senaties

CK 6.66 str. 3 d. numato, kad ieškinį šio straipsnio 1 d. numatytu pagrindu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog tokia šio termino pradžios apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 str.), senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skolininkui bankroto byla iškelta 2017-10-17, nutartis įsiteisėjo 2017-10-28. Nutartyje Kauno apygardos teismas nustatė, kad B UAB „I. d.“ administracijos vadovas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus. Pagal 2017-10-10 administratorės įsakymą UAB „I. d.” vadovas dokumentus turėjo pateikti iki 2017-11-12, tačiau skolininko UAB “I. d.” vadovui R. D. tinkamai su bankroto administratore nebendradarbiaujant dėl įmonės turto bei dokumentų perdavimo, bankroto administratorė prašymu kreipėsi į teismą dėl baudos šiam vadovui paskyrimo ir tik po teismo 2018-01-25 nutarties, kuria R. D. buvo paskirta bauda, priėmimo, turtas ir dokumentai buvo perduoti bankroto administratorei. Ieškinys pareikštas 2018-06-23. Tokiu būdu kreditorius vienerių metų ieškinio senaties termino ieškiniui CK 6.66 str. 1 d. pagrindu pareikšti nėra praleidęs.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, sprendžia, kad yra nustatytos visos actio Pauliana sąlygos, todėl 2016-12-31 sandoriai- Akcininko sprendimas Nr. 04, priėmimo-perdavimo aktas bei panaudos sutartis - pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, tai yra nuo 2016-12-31 (CK 1.95 str. 1 d., 6.66 str.).

Dėl restitucijos taikymo

CK 6.66 straipsnio 4 d. ir 5 dalyje yra įtvirtinti restitucijos ypatumai, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu actio Pauliana ieškinio pagrindu. Kadangi šiuo atveju tokį ieškinį reiškia ne kreditorius, o bankroto administratorius, todėl CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Įmonių bankroto įstatyme esant nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomi šio straipsnio 4 dalyje nustatyti sandorio pripažinimo negaliojančiu teisiniai padariniai tik actio Pauliana ieškinį pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) yra grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009).

CK 6.146 str. numato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.222 str. 1 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno apygardos teismo (duomenys neskelbtini) nutartimi buvo patvirtinti ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma yra 29 896,23 Eur o šiuo atveju bendra grąžintina reikalavimo teisė yra 10 000 Eur, tačiau faktiškai turto buvo perduota už 10 028,06 Eur. Kadangi perduotą turtą sudaro įvairios darbo priemonės (kompiuteriai), biuro baldai, skolininko įmonės verslui skirta įranga, todėl spręstina, kad šio turto faktinis perdavimas sukeltų didelius praktinius nepatogumus, būtų neekonomiškas, tokio turto saugojimui bankroto administratorė turėtų nuomoti patalpas ir patirtų papildomas su tuo susijusias išlaidas. Be to, byloje nėra duomenų, kad šis turtas būtų buvęs inventorizuotas ir/ar kitaip identifikuotas, kad administratorei būtų įmanoma patikrinti, ar perduodamas turtas yra būtent tas turtas, kuris buvo perduotas ginčijamais sandoriais. Vertintina, kad restitucijos taikymas natūra bankrutuojančiai įmonei sukeltų dar papildomus finansinius kaštus. Tokiu būdu vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, spręstina, kad remiantis CK 6.146 str. restitucija šiuo atveju turi būti atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, t. y. atsakovei sumokant faktiškai jai perduoto turto vertę 10 028,06 Eur, ko pasekoje šia lėšų suma atitinkamai padidės ieškovės kreditorių galimybės patenkinti proporcingai didesnę jų finansinių reikalavimų dalį iš bankrutuojančios įmonės turto (ĮBĮ 35 str.).

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytų byloje nustatytų aplinkybių visetą, sprendžia, kad remiantis CK 6.66 str., kad UAB „I. d.“ akcininko R. D. 2016-12-31 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2016-12-31 perdavimo-priėmimo aktas, pasirašytas tarp UAB „I. d.“ direktoriaus R. D. ir I. P. bei 2016-12-30 panaudos sutartį, sudaryta tarp panaudos gavėjo UAB „I. d.“, atstovaujamos direktoriaus R. D. ir panaudos davėjos I. P., pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, ko pasekoje taikytina restitucija ir priteistina ieškovo B UAB „I. d.“ naudai iš atsakovės 10 028,06 Eur (CK 6.145 str. , 1.138 str. 1 d. 2 p.) bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. liepos 25d. (2019-07-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).

Ieškovas prašo pripažinti atsakovei teisę paskolos sutarčių pagrindu 10 000 Eur sumai reikšti kreditorinį reikalavimą B UAB „I. d.“ atžvilgiu bankroto byloje Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 10 p. įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą sudaro įmonės bankroto administratorius, kuris šį sąrašą pateikia tvirtinti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (pagal CPK 27 str. 1 d. 4 p. – bylos dėl bankroto teismingos apygardos teismui), kuris ir tvirtina kreditorių reikalavimus. Dėl pasakyto ieškinio reikalavimas - pripažinti atsakovei teisę paskolos sutarčių pagrindu 10 000 Eur sumai reikšti kreditorinį reikalavimą B UAB „I. d.“ atžvilgiu bankroto byloje Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka – CPK 137 str.2 d. 2 p. ir 296 str.1d.12p. pagrindais paliktinas nenagrinėtu.

Kadangi ieškinys patenkintas, o ieškovas nuo žyminio mokesčio valstybei CPK 83 str. 1 d. 8 p. pagrindu buvo atleistas, vadovaujantis CPK 80 str. 5 d., 93 str. 1 d., 96 str., 88 str. 1 d. 3 p., iš atsakovės priteistinos šios byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos: valstybės naudai – 263,63Eur žyminio mokesčio (10028,06 Eur x 3%:100x 75%= 225,63Eur + 38 Eur žyminio mokesčio už prašymą dėl laikinųjų apsaugos taikymo = viso 263,63), bei 19,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento: vienintelio UAB „I. d.“ akcininko R. D. 2016-12-31 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2016-12-31 perdavimo-priėmimo aktą, pasirašytą tarp UAB „I. d.“ direktoriaus R. D. ir I. P. bei 2016-12-30 panaudos sutartį, sudarytą tarp panaudos gavėjo UAB „I. d.“, atstovaujamos direktoriaus R. D. ir panaudos davėjos I. P..

Priteisti ieškovui B UAB „I. d.“, į.k.302675800, iš atsakovės I. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 10 028,06 Eur (dešimt tūkstančių dvidešimt aštuonis eurus 06 ct) , 5% dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. liepos 25 d. (2018-07-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinį reikalavimo - pripažinti atsakovei I. P. teisę 2015-08-20, 2015-09-22, 2015-10-05 ir 2015-12-17 paskolos sutarčių pagrindu 10 000 Eur sumai reikšti kreditorinį reikalavimą B UAB „I. d.“ atžvilgiu bankroto byloje Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka - dalyje palikti nenagrinėtu.

Priteisti iš atsakovės I. P. valstybės naudai šias bylinėjimosi išlaidas: 263,63Eur (du šimtus šešiasdešimt tris eurus 63 ct) žyminio mokesčio ir 19,35 Eur (devyniolika eurų 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, sumokant VMI prie LR FM sąskaiton, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmus.