- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-08-31
- Bylos Nr.
- eI3-2661-281/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00833-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė (pirm.), Beata Martišienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- Pakruojo rajono Guostagalio žemės ūkio bendrovė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Beatos Martišienės, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Pakruojo rajono Guostagalio žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Pakruojo rajono Guostagalio žemės ūkio bendrovė teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydama panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021-02-18 sprendimą Nr. AS-65 dėl 2020-12-31 patikrinimo akto Nr. PA 80-135-2020, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota pagal didesnio mokesčio tarifą 124 567 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma.
Paaiškina, kad Departamentas atliko planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2018-2019 m. I-IV ketvirčių, 2020 m. I-III ketvirčių) ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (2018-2019 m.) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą. Pareiškėjai apie patikrinimą iš anksto pranešta nebuvo. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja neturi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, kurį privalėjo turėti, taip pat, jog išgautas požeminio vandens kiekis nebuvo deklaruotas ir mokestis už jį nebuvo sumokėtas. Departamentas ginčijamu sprendimu už neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautą ir nedeklaruotą 117 597 m3 požeminio vandens kiekį apskaičiavo 124 567 Eur mokesčio dydį. Ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, neproporcingas padarytam pažeidimui.
Atsakovas pažeidė prevencijos principą, minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principą, objektyvumo principą, planavimo principą, metodinės pagalbos teikimo principą ir tuo atveju, jeigu šie principai nebūtų buvę pažeisti, būtų buvę išvengta teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjos mokestines prievoles, pažeidimo arba šis pažeidimas savo apimtimi, trukme, pasekmėmis – ir valstybei, ir pareiškėjai – būtų žymiai mažesnis.
Pareiškėja pripažįsta ir neginčija, kad tikrinamuoju laikotarpiu neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, o patikrinimo akte nurodomais terminais nepateikė mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijų. Tačiau, pareiškėja apskaitė naudojamą vandenį pagal apskaitos skaitiklių rodmenis, vesdama vandens gręžinių prietaisų rodmenų žurnalą. Pareiškėja taip pat neginčija išgauto ir panaudoto ūkinėje veikloje požeminio vandens kiekio, nes pati šį kiekį apskaitė, o vėliau ir deklaravo dar iki patikrinimo pradžios.
Pareiškėja pripažįsta, kad per tikrinamąjį mokestinį laikotarpį savo veiklos poreikiams be leidimo išgavo 29 623 m3 požeminio vandens. Šio vandens išgavimą pareiškėja deklaravo, apskaičiavo už jį mokestį ir jį sumokėjo praleidusi terminą, t. y. 2021-02-15 sumokėjo 2 627 Eur, o 2021-02-17– 859 Eur. Taigi pareiškėja savanoriškai pašalino padarytą pažeidimą ir jo neigiamas pasekmes.
Už nustatytus pažeidimus pritaikyta sankcija nėra proporcinga ir adekvati padarytam teisės pažeidimui, ji prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Pareiškėja niekuomet nevengė teisės aktais nustatytos pareigos mokėti įstatyme nustatytus mokesčius ir rinkliavas. Pareiškėja pripažįsta, kad teisės aktų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, tačiau teisės aktų kaita ginčo srityje sąlygojo pareiškėjos lūkesčius, susijusius su išgaunamo vandens apmokestinimu – nuolat vyko dėl vandens gręžinių ir išgauto vandens savo ūkinėms reikmėms apmokestinimo. Be to, pareiškėja nėra gavusi jokių pranešimų, raginimų, priminimų sumokėti mokestį. Pareiškėja, nežinodama, kad elgiasi netinkamai ir nevykdo įstatymu nustatytos mokestinės prievolės, sąžiningai suklydo, nustatyto mokesčio nedeklaravo ir laiku nesumokėjo, nors išgaunamo vandens apskaitą vykdė. Pareiškėjos veiksmuose nėra tyčios nuslėpti sunaudoto vandens kiekį ar nesumokėti už jį privalomų mokesčių.
Teismui yra suteikta teisė sumažinti nagrinėjamoje byloje paskirtą sankciją, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principais. Pareiškėja vandens išteklius naudoja išimtinai savo reikmėms. Dėl Lietuvos Respublikoje besitęsiančios ekstremalios situacijos pareiškėjos atžvilgiu patvirtinta mokestinė prievolė sukelia rimtas finansines pasekmes. Be to, pareiškėja turi finansinių įsipareigojimų, stato naują fermą, būtiną jos įsipareigojimams ir veiklai vykdyti.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, skunde prašė nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Paaiškina, kad Departamento pareigūnas 2020-12-31 atliko pareiškėjos mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2018-2019 m. I-IV ketvirčių, 2020 m. I-III ketvirčių) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad pareiškėja savo veiklai naudoja požeminį vandenį iš trijų jai priklausančių gręžinių, tačiau vandens ištekliai nėra aprobuoti ir jų naudojimui pareiškėja neturi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti požeminio vandens išteklius, taip pat pareiškėja 2018-2019 m. I-IV ketvirčių, 2020 m. I-II ketvirčių mokestinių laikotarpių deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo pateikusi. Per 2018-2019 m. I-IV ketvirčių, 2020 m. I-III ketvirčių laikotarpį pareiškėja be leidimo išgavo ir nedeklaravo 117 597 m3 požeminio vandens kiekio, todėl už išgautą požeminį vandenį buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu, iš viso 124 567 Eur.
Teisės aktai įtvirtina imperatyvią pareigą išgauti išteklius tik gavus Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarius su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, pildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas teikti valstybinei mokesčių inspekcijai ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Todėl pareiškėja privalėjo domėtis teisės aktais ir siekti gauti leidimą. Pareiškėjo turėjo pareigą pasibaigus kiekvienam ketvirčiui užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti mokesčių administratoriui bei sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokamas mokestis, 15 dienos, tačiau to nepadarė.
Pareiškėja mokesčių deklaracijas už valstybinius gamtos išteklius už 2018 m. I – IV ketv., 2019 m. I – IV ketv. ir 2020 m. I–II ketv. mokestinius laikotarpius pateikė jau pradėjus mokestinį jos patikrinimą, o teisingas mokesčio deklaracija pateikė parėjus daugiau nei mėnesiui po patikrinimo pabaigos. Todėl tikėtina, kad jeigu nebūtų atliktas mokestinis patikrinimas, mokesčiai taip ir būtų nedeklaruoti ir nesumokėti, taip būtų padaryta akivaizdi žala valstybės biudžetui.
Pranešimo apie patikrinimą (pavedimo) išrašymo, siuntimo bei pavedime nurodytos informacijos dalykai nėra pažeisti. Pareiškėjai pranešta, kad 2020-11-16 patikrinimas jau yra pradėtas. Departamento pareigūnai ankstesnių patikrinimų metu nėra tikrinę išgaunamo požeminio vandens ir mokesčių mokėjimo. Pareiškėjos skunde minimas 2019 m. patikrinimas buvo kompleksinis aplinkosauginių reikalavimų patikrinimas, tačiau jis nebuvo mokestinis. Todėl Departamento pareigūnai negalėjo anksčiau pastebėti ir užkirsti kelią pareiškėjos daromam pažeidimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjos nurodomos pasiteisinimo aplinkybės, kad ji netinkamai interpretavo teisės aktus, neįsigilino į teisinio reguliavimo pokyčius, nesiekė mokestinės naudos yra subjektyvaus pobūdžio ir nepriskirtinos prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį. Net ir tuo atveju, jeigu pareiškėja manė kad leidimo nereikia jei žemės gelmių išteklius naudoja savo ūkio reikmėms (ne pardavimui), pažeidus įstatymų nuostatas, sankcijos vis tiek turėtų būti taikomos, nes įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas nuo atsakomybės neatleidžia. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui nuo 2020-07-01 Pareiškėjai išgaunant požeminio vandens išteklius leidimas nebereikalingas, tačiau iki šios nuostatos įsigaliojimo už 2018 m. ir 2019 m. I–IV bei 2020 m. I–II ketvirčių mokestinius laikotarpius teisės aktų nuostatos aiškiai reglamentavo leidimo privalomą turėjimą ir mokesčio mokėjimo prievolę.
Vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui svarbi ir pareiškėjo turtinė padėtis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos turtinė padėtis yra sunki ar kad jai paskirtas mokestis padidintu tarifu būtų nepakeliama finansinė našta. Be to, pareiškėja net nesiekia prašyti paskirto sumokėti mokesčio išdėstymo dalimis.
Atsakovo atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, neprieštaravo, kad administracinė byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021-02-18 sprendimo Nr. AS-65 ir juo apskaičiuoto didesnio mokesčio tarifu už valstybinius gamtos išteklius 124 567 Eur mokesčio teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnas 2020-12-31 atliko pareiškėjos planinį patikrinimą, kurio vienas iš tikslų buvo mokesčio valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas už 2018–2019 m. I, II, III ir IV ketv. bei 2020 m. I, II ir III ketv. mokestinius laikotarpius. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjos naudojamų gręžinių vandens ištekliai nėra aprobuoti, o jų naudojimui pareiškėja neturėjo privalomo turėti nustatyta tvarka Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti požeminio vandens išteklius, taip pat pareiškėja mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijų už 2018–2019 m. I, II, III ir IV ketv. bei 2020 m. I, II ir II ketv. Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė, t. y. nedeklaravo išgauto požeminio vandens kiekio, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Pareiškėja pateikė rašytines pastabas, kuriomis prašė netaikyti patikrinimo aktu apskaičiuotos 124 567 Eur sumos, taikant padidintą 10 kartų didesnį mokesčio tarifą.
Departamentas ginčijamu 2021-02-18 sprendimu Nr. AS-65, įvertinęs pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas bei juos pagrindžiančius dokumentus, patvirtino patikrinimo aktą ir juo apskaičiuotą 124 567 Eur sumą. Departamentas ginčijamame sprendime nustatė, kad pareiškėja pažeidė Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių, 15 straipsnio 1 dalies, Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus. Už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį pareiškėjai pritaikytas didesnis mokesčio tarifas ir patvirtinta 124 567 Eur suma.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes (Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalis).
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemės gelmių ištekliai ir ertmės gali būti naudojami tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis; pagal 7 straipsnio 2 dalį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį; 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Nedeklaravus ar deklaravus mažesnį išgautų gamtos išteklių kiekį ir (ar) už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, atsiranda teisinis pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, ir už išgauto, bet nedeklaruoto ir už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą, padaugintą iš koeficiento 10.
Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjai nėra išduotas Lietuvos geologijos leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, su Lietuvos geologijos tarnyba sutartis nesudaryta. Nepaisant to, pareiškėja vandenį išgavo 2018–2019 m. I, II, III ir IV ketv. bei 2020 m. I, III ketv., tačiau 2018–2019 m. I, II, III ir IV ketv. bei 2020 m. I, II ketv. išgauto vandens kiekio nedeklaravo. Taigi pareiškėja nurodytu laikotarpiu vykdė gamtos išteklių gavybą neturint Lietuvos Geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes ir nevykdė pareigos deklaruoti išgautą vandens kiekį Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Pareiškėjos argumentai, kad Departamentas ankstesnių patikrinimų metu nenustatė pažeidimų dėl gamtos išteklių naudojimo ir nenurodė pareiškėjai, kad būtina turėti leidimą gamtos ištekliams išgauti, o išgautus išteklius deklaruoti, atmestini kaip nepagrįsti. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tokio pobūdžio mokestinis patikrinimas dėl mokesčio už išgautus gamtos išteklius sumokėjimo buvo atliekamas pirmą kartą. Ankstesnis pareiškėjos nurodomas 2019 m. patikrinimas nebuvo mokestinis. Iš 2019-03-07 patikrinimo akto Nr. 59 turinio matyti, kad buvo vykdomas išplėstinis bendrovės patikrinimas pagal Departamento Šiaulių valdybos raštą, tikrinimo dalykas – aplinkos apsaugos reikalavimų laikymasis, patikrinimo metu užfiksuota, kad pareiškėja turi tris gręžinius, paimamo vandens kiekis apskaitoma skaitikliais, skaitiklių rodmenys sutampa su žurnalo duomenimis. Taigi matyti, kad 2019 m. patikrinimo tikslas nebuvo pareiškėjai tenkančių mokėti mokesčių sumokėjimo patikrinimas, tačiau užtikrinimas, kad pareiškėja laikosi aplinkos apsaugos reikalavimų ir savo veikla nevykdo pažeidimų. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad 2020-12-31 atliktas patikrinimas yra pakartotinis, atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos skunde nurodomus argumentus dėl procedūrinių pažeidimų, ruošiantis ir atliekant 2020-12-31 patikrinimą. Nors pareiškėja teigia, kad jai apie patikrinimą nebuvo pranešta iš anksto, iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad pareiškėjai 2020-11-16 elektroniniu paštu išsiųstas pranešimas, informuojantis apie pradėtą planinį mokestinį patikrinimą, tačiau reaguojant į ekstremalią situaciją šalyje patikrinimas pradėtas ir baigtas nuotoliniu būdu pagal elektroniniu paštu pateiktus dokumentus. Be to, pareiškėjos skunde nurodomas Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004-05-05 įsakymas Nr. VA-87 Aplinkos apsaugos pareigūnams, atliekantiems mokestinius patikrinimus nėra taikomas.
Departamento specialistai neturėjo pareigos informuoti pareiškėją tiek apie įstatymų reikalavimus, tiek apie atitinkamo ūkinėje veikloje reikalingo turėti leidimo privalomumą. Juridinis asmuo, vykdydamas veiklą, privalo žinoti teisinį reglamentavimą tiesiogiai susijusį su jo veiklos vykdymu. Juridinis asmuo turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, o mokesčio mokėtojas privalo gamtos ištekius išgauti teisėtai, taip pat teisingai ir laiku registruoti išgaunamus gamtos išteklius, juos deklaruoti ir mokėti nustatytus mokesčius.
Pareiškėja savo skunde teigia, kad su ginčijamu 2021-02-18 sprendimu, kuriuo patvirtinta 124 567 Eur mokėtina suma nesutinka, skundo reikalavimą formuluoja taip, jog šis sprendimas būtų panaikintas. Tačiau pareiškėja savo skunde pripažįsta ir neginčija, kad tikrinamuoju laikotarpiu neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir nurodomais terminais deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl išgauto vandens kiekio nepateikė.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pasisakęs, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, jog nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį nei išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas MUGVIĮ 1, 2 ir 3 punktų nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 ir tai yra imperatyvus reikalavimas (LVAT 2016-09-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016).
Taigi nustačius aplinkybę, kad pareiškėja išgavo požeminį vandenį be Lietuvos geologijos leidimo ir šio išgauto vandens kiekio nedeklaravo, pagal nurodytas imperatyvias Įstatymo nuostatas, Departamentas turėjo pagrindą apskaičiuoti pareiškėjai mokestį 10 kartų padidintu mokesčio tarifu. Pareiškėja savo skunde pripažindama padarytus pažeidimus iš esmės nenurodo argumentu, kurių pagrindu ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Kadangi pareiškėja nesutinka su jai paskirtos sankcijos dydžiu, spręstinas tokios sankcijos sumažinimo klausimas.
LVAT praktikoje didesnio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifo taikymas laikomas sankcijos taikymu (LVAT 2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016). Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-09-17 nutarimas).
LVAT, aiškindamas proporcingumo principo taikymą, yra nurodęs, kad būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio. Todėl sprendžiant dėl proporcingumo principo taikymo, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnį mokestį, turi būti siekiama, kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva, kad nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenis, paliktas galioti mokesčio dydis būtų pakankamai svarus, tačiau nevaržytų asmens, nei būtina tikslams pasiekti (LVAT 2016-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016). LVAT praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti aplinkos apsaugos institucijos nustatytą mokestį už gamtos išteklių naudojimą, vertinama tai, kad ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, ir nėra duomenų, kad ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus (2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016); ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vertindamas pareiškėjai paskirtos ekonominės sankcijos dydį, atsižvelgia, kad pareiškėjai ekonominė sankcija dėl vandens išteklių išgavimo be leidimo taikoma pirmą kartą. Pareiškėja pripažįsta, kad yra padariusi pažeidimą ir vandens išteklius išgavusi be leidimo. Pareiškėja taip pat neginčija išgauto gamtos išteklių kiekio, teigia naudojusi vandenį, nes buvo įsitikinusi, kad neteisėtų veiksmų neatlieka. Pareiškėja pripažįsta padarytą pažeidimą, tačiau nesutinka su pritaikytos sankcijos dydžiu. Teismas nenustatė, kad dėl pareiškėjos padarytų teisės pažeidimų būtų kilusių žalingų padarinių aplinkai ir žmonėms. Pareiškėja nurodė, kad turi didžiulių finansinių įsipareigojimų, todėl ginčijamu sprendimu apskaičiuotos sumos sumokėjimas sukeltų sunkias neigiamas pasekmes.
Teismo vertinimu, pareiškėja nebuvo pakankami aktyvi ir atidi įgyvendindama prievolę laikytis teisės aktų reikalavimų ir žemės gelmių išteklius išgauti tik su Lietuvos geologijos tarnybos leidimu, o išgautą vandens išteklių kiekį deklaruoti. Tačiau teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimus būtų padariusi turėdama tikslą nuslėpti išgautą gamtos išteklių kiekį ar tyčia pažeisti teisės aktų reikalavimus. Pareiškėja rengė 2017-2019 m. požeminio vandens gavybos metines ataskaitas. Abi ginčo šalys sutinka dėl aplinkybės, kad pareiškėja pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas. Nors tokie veiksmai atlikti po to, kai pradėtas mokestinis patikrinimas, tačiau tokia aplinkybė rodo, kad pareiškėja savo pažeidimus pripažįsta ir siekia ištaisyti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ir kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Teismo nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, šioje situacijoje pareiškėjai taikyti tokio paties griežtumo poveikio priemonę, kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga, nors Įstatyme toks diferencijavimas ir neįtvirtintas. Teismas pažymi, kad nuo 2020-07-01 galiojančios redakcijos Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes nėra reikalingas.
Todėl teismas, vadovaudamasis proporcingumo, teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir Įstatymu numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį už 2018–2019 m. I, II, III ir IV ketv. bei 2020 m. I, II ir III ketv. laikotarpį padidinti 2 kartus. Pareiškėjai taikytinos sankcijos dydis mažintinas iki dviejų kartų atsižvelgiant į aukščiau nurodytas pažeidimų padarymo aplinkybes, be to, reikšmingu laikant faktą, kad pareiškėja ne tik nedeklaravo, tačiau gamtos išteklius išgavo ir be leidimo, todėl maksimaliai mažinti pareiškėjai skirtiną sankciją teisinio pagrindo teismas nenustatė.
Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2021-02-18 sprendimu Nr. AS-65 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotas 124 567 Eur mokestis už be leidimo išgautą ir nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį mažintinas iki 24 913,4 Eur. Taigi pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjos Pakruojo rajono Guostagalio žemės ūkio bendrovės skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021-02-18 sprendimą Nr. AS-65 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, sumažinant pareiškėjai apskaičiuotą pagal didesnio mokesčio tarifą 124 567 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumą iki 24 913,4 Eur (dvidešimt keturių tūkstančių devynių šimtų trylikos eurų ir 40 centų).
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.