Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui D. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinyje nurodyta, kad 2019 m. birželio mėnesį pagal žodinę sutartį, sudarytą su atsakovu, paskolino jam 1000 Eur. Pinigus atsakovas žadėjo grąžinti per mėnesį. 2020 m. birželio mėnesį atidavė 100 Eur. Likusius 900 Eur ji nurodė atsakovui grąžinti iki 2020 m. spalio 1 d. Tačiau skola negrąžinta, nors atsakovas skolą pripažįsta, žada atiduoti.

Liudytojas R. M. teismo posėdyje parodė, kad jis yra ieškovės sutuoktinis. Žmona telefonu sakė, kad D. paskolino 1 000 Eur. Sakė, kad raštelio neėmė, nes pasitikėjo. Sakė, kad 100 Eur D. grąžino, tai matė M. R.. Jo šeimos ir atsakovo šeimos santykiai ankščiau buvo geri, dabar blogi. Bandė pats kalbėti su D. dėl skolos, jis sakė, kad neskolingas. Su D. mama ir seserimi nekalbėjo, negirdėjo ką kalbėjo su jomis žmona.

Liudytoja A. D. teismo posėdyje parodė, kad ji yra ieškovės motina. Duktė telefonu 2020 m. liepos mėnesį pasakė, kad D. negrąžina jai 1 000 Eur skolos, dukra blogai jautėsi, pergyveno. 2020 m. liepos – rugpjūčio mėn. D. motinos O. klausė, kodėl D. negrąžina D. skolos, ji pasakė, kad D. skolą grąžins. D. M. su D. motina bendravo nuolat. Dukra sakė, kad 100 Eur D. grąžino.

Liudytoja M. R. teismo posėdyje parodė, kad ji yra D. M. draugė. 2020 m. birželio mėnesį matė, kaip kaimynas D. pakvietė D. ateiti prie tvoros, ji nuėjo, grįžo su 100 Eur ir sakė, kad grąžino skolą ir parodė pinigus. Žinojo, kad D. skolingas D. 1 000 Eur, kuriuos prieš metus paėmė. D. pasakojo, kad su D. motina O. ir seserimi ji bendrauja, šeimos kartu švenčia.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Ieškovės, jos atstovo, atsakovo paaiškinimais, liudytojų parodymais teismo posėdyje, pateiktais įrodymais nustatyta, kad ieškovė ir liudytojai tvirtina apie 1 000 Eur atsakovo skolą jai, dalinį skolos (100 Eur) grąžinimą, o atsakovas neigia skolą ir dalinį jos grąžinimą. Ieškovė pateikė atsakovo jai rašytas žinutes (b. l.15,16), apie kurias atsakovas pasisakė atsiliepime, o teismo posėdyje teigia jų rašymo, turinio neprisimenąs. Ieškovė atsakovui surašė 2020 m. rugsėjo 3 d. raštą dėl skolos grąžinimo, kuris atsakovui siųstas registruotu laišku (b. l. 6,7). Ieškovės pateiktu 2020 m. lapkričio 5 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nustatyta, kad ieškovė pateikė faktinių aplinkybių konstatavimui dvi žinutes ir du garso įrašus telefone, kuriuose, ieškovės paaiškinimu, yra pokalbiai su O. B. (atsakovo mama) ir Ž. S. (atsakovo seserimi), žinučių ir garso įrašų turinys nurodytas (b. l.13–14).

Ieškovė remiasi Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje aptariama, kad šalių tikroji faktinė valia sudarant sandorį turi būti matyti iš jų elgesio, veiksmų (konkliudentinių veiksmų), o paskolos sutarties teisinius santykius gali patvirtinti ir netiesioginiai įrodymai. Be to, ieškovė remiasi civilinėje teisėje nustatyta taisykle ir pabrėžia, kad jos ir atsakovo paskolos sutarties faktas tikėtinas labiau buvus, nei jo nebuvus. Civilinio kodekso 1.93 straipsnio nuostatos nepripažįsta jos sudaryto sandorio negaliojančiu, dėl to mano, kad teismas tenkins ieškinį.

Teismas turi pareigą kvalifikuoti ginčo sutartį, nustatydamas, kad tai yra paskolos sutartis. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita ( Civilinio kodekso ( toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Viršijančios nurodytą sumą žodinės paskolos sutarties negaliojimo nenustatyta įstatyme, tokia žodinė sutartis galioja, tačiau įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Įrodinėjant paskolos sutarties sudarymą ribojimo remtis liudytojų parodymais teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalis); taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių (CK 6.875 straipsnio 2 dalis). Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Tokių išimčių nagrinėjant šią bylą nenustatyta. Nėra nustatyta jokių išimtinių šalių santykių, kad negalima būtų sudaryti rašytinės paskolos sutarties. Kaimyniški, draugiški santykiai tarp šalių, jų šeimų nėra ypatingi santykiai, kad galima būti taikyti šią išimtį. Paskolos sutarties įrodinėjimo metu teismui vertinant, ar iš tikrųjų sudaryta paskolos sutartis, svarbūs yra rašytinių įrodymų turinys ir kitų įrodymų duomenys, patvirtinantys paskolos teisinių santykių egzistavimą. Byloje apklausti liudytojai tiesiogiai nematė paskolos dalyko t.y. 1 000 Eur perdavimo fakto, byloje apklausti liudytojai yra ieškovės šeimos nariai, draugė. Šių liudytojų parodymai išvestiniai, jie liudijo apie ieškovės jiems pasakotas aplinkybes, apie atsakovo motinos aiškinimą liudytojai A. D., kad sūnus skolą D. M. grąžins. M. R. matė, kad ieškovė turėjo 100 Eur, tačiau nematė jų perdavimo, negirdėjo atsakovo žodžių, už ką šie pinigai.

Nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui faktas ar išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, teismas turi pagrindą konstatuoti, kad ieškovė neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus. Paskolos sutartis pagal savo sampratą yra realinis sandoris (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys), taigi paskolos sutartinių teisinių santykių egzistavimui nustatyti reikia įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino.

Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. CK 6.871 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami atvejai, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta. Į bylos dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Įrodinėjimo pareiga pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178, 179 straipsnių nuostatas tenka tam, kas teigia, t. y. aplinkybių dėl esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsnis).

Byloje keliamas telefoninių pokalbių garso įrašų pripažinimo tinkamu ir leistinu įrodymu klausimas, nes, atsakovo atsiliepimu, garso įrašai padaryti slapta, pažeidžiant kitų asmenų privatų gyvenimą.

Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį garso įrašas gali būti įrodinėjimo priemonė, jeigu jis padarytas nepažeidžiant įstatymų. Teismas, nagrinėdamas bylą, kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti garso įrašo padarymo aplinkybes, aiškintis, kuriam tikslui, kur, koks įrašas buvo daromas ir kaip jis naudojamas. Nustatinėjant asmens privatumo neliečiamumo pažeidimą reikia išsiaiškinti, ar asmuo, kuris remiasi šios jo teisės pažeidimu, nepiktnaudžiauja šia teise, ar jis nesielgia nesąžiningai. Nustačius, kad asmuo elgiasi nesąžiningai ir tokį savo elgesį bando slėpti privatumo apsaugos motyvais, teismas gali atsisakyti ginti jo privatumo teisę ir nepripažinti, kad vienos šalies be kitos šalies sutikimo padarytas įrašas pažeidžia to asmens teises į privatumą. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. Šioje byloje nėra pagrindo garso įrašus pripažinti neteisėtai padarytais. Teisė į privatumą nėra absoliuti, proceso dalyviai, įrodinėdami savo reikalavimus bei atsikirtimus, gali remtis atitinkamais duomenimis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos, jog niekas nepatirtų neteisėto ir savavališko kišimosi į asmens asmeninį gyvenimą, nereikėtų suprasti kaip absoliutaus draudimo kai kuriais atvejais riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą; ar konkrečiu atveju privataus gyvenimo neliečiamumas bus ribojamas, nulemia šios asmeninės neturtinės vertybės esmė ir jos suderinamumas su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais. Šioje byloje teismas, vertindamas, ar ieškovės telefonu padaryti ir į bylą pateikti ieškovės bei moters (ar moterų) (pavadintų 2 moteris) pokalbių garso įrašai yra padaryti pažeidžiant (nepažeidžiant) įstatymų ir ar jie pagal CPK 177 straipsnio nuostatas pripažintini leistinais įrodymais, sprendžia, kad atsakovo atsiliepime išdėstyti motyvai nėra pakankami padaryti pagrįstą išvadą, jog telefoninių pokalbių garso įrašai yra padaryti pažeidžiant įstatymus, nes nekonstatuota tokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų padaryti išvadą dėl garso įrašų padarymo pažeidžiant įstatymus. Kita vertus, atsižvelgus į teisinę praktiką, šios bylos kategoriją (ne šeimos byla ar byla, nagrinėjama uždarame posėdyje) ir ginčo esmę, į ieškovės nurodytas aplinkybes, kodėl ji padarė telefoninių pokalbių garso įrašus siekdama užfiksuoti duomenis apie atsakovo artimųjų žmonių nuomonę dėl jo skolos, taip pat atsižvelgiant į visus bylos duomenis apie aptariamų garso įrašų padarymo tikslus ir panaudojimą, juose užfiksuotus duomenis (užfiksuoti ieškovės pokalbiai su kitomis moterimis pakankamai etiški, lakoniški, ne visi žodžiai gerai girdimi, ne visi žodžiai užfiksuoti faktinių aplinkybių konstatavimo protokole), jų apimtį bei ieškovės argumentus šiuo klausimu, teismas sprendžia, jog yra pagrindas pripažinti, kad aptariami garso įrašai yra padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir konstatuoti juos esant leistina įrodinėjimo priemone šioje byloje.

Ieškovė savo reikalavimą grindė savo paaiškinimais, liudytojų parodymais, atsakovo žinutėmis jai, jos ir ( ieškovės paaiškinimu) atsakovo motinos bei sesers pokalbiais, kad atsakovas skolingas ieškovei ir skolą grąžins. Liudytojos O. B. ir Ž. S., pasinaudodamos CPK 191 straipsnio 2 dalimi, rašytiniais pareiškimais atsisakė duoti parodymus teisme. Garso įrašais, užfiksuotais faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, nustatyta, kad moterys kalbasi apie D. skolą, planavimą ją grąžinti. Apie skolos sumą (900 Eur) kalba 1 moteris (ieškovė), tai suprantama iš klausimų ir atsakymų. Pažymėtina, kad nėra nustatyta, kad su ieškove kalbasi būtent O. B., Ž. S.. Atsakovo žinutės, kurių rašymą ieškovei jis pripažino atsiliepime, telefono numerį, iš kurio rašė, pripažino teismo posėdyje, neįrodo nei skolos pripažinimo, nei dydžio, grąžinimo termino ar dalinio grąžinimo. Iš žinučių negalima suprasti, kad skolą atsakovas pripažįsta, kokią skolą pripažįsta, kaip buvo formuluojami klausimai jam.

Ieškovė šioje byloje patyrė 100 Eur išlaidas antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymą (b. l. 10). Atsakovas pateikė įrodymus apie 300 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato padėjėjos pagalbai apmokėti. Ieškinį atmetus, iš ieškovės atsakovui priteisiama 300 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 daleis 6 punktas, 98 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. kovo 12 d. pažyma, šioje byloje valstybės išlaidos už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalba yra 316,80 Eur (b. l. 67). Ieškinį atmetus, šios išlaidos iš ieškovės nepriteisiamos, nes ji atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei (b. l. 4) (CPK 93 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 98, 99 straipsniai). Iš ieškovės 30,02 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurios susidarė šioje byloje, valstybei taip pat nepriteisiamos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270, 279 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.