Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Raimondo Buzelio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės BUAB „Knygininkas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-245-894/2017 pagal ieškovės BUAB „Knygininkas“ ieškinį atsakovei UAB „Dakra“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl tariamo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Ieškinį grindė tuo, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Ieškovės bankroto administratorius nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 10 d. atsakovė išrašė ieškovei 8 470 Lt (2 453,08 Eur) PVM sąskaitą faktūrą DKR serija Nr. 0006016 už tariamai atliktą internetinės svetainės koregavimą. Šią sąskaitą ieškovė skirtingais mokėjimo pavedimais apmokėjo visiškai, tačiau ieškovės apskaitoje nėra dokumentų, patvirtinančių, jog atsakovė faktiškai (į)vykdė sąskaitoje paminėtus darbus. Pažymėjo, kad ieškovė elektroninius leidinius savo internetinėje svetainėje platino tiek 2011 m., tiek 2012 m., tiek 2013 m., t. y. dar gerokai prieš tariamą interneto svetainės koregavimą. Administratorius pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė yra susiję asmenys, kadangi ieškovei iki bankroto bylos iškėlimo vadovavo V. L., o atsakovei – jo sutuoktinė A. L., kuri yra vienintelio ieškovės akcininko V. B. žmonos sesuo. Tokiu būdu, jo nuomone, ginčo sandoris, kurį patvirtina tik PVM sąskaita faktūra, buvo sudarytas tik tam, kad būtų sukurtas fiktyvus (formalus) pagrindas atsakovei gauti lėšų iš ieškovės, todėl 2 453,08 Eur suma, kurią ieškovė apmokėjo skirtingais mokėjimo pavedimais, atsakovei buvo pervesta nepagrįstai. Atsakovė nesiskelbė atliekanti internetinių svetainių koregavimo darbus. Apie rangos darbus turėjo liudyti daugybė dokumentų, kurių nėra. Šalių turimose sąskaitose vadovo M. G. parašai skiriasi, todėl jos buvo pasirašytos ne vienu metu. Po šios PVM sąskaitos faktūros išrašymo jokia teigiama įtaka ieškovei nepasijuto, nuostolis didėjo. Ieškovė sprendė, kad lėšos buvo panaudotos susijusių asmenų veiklai plėtoti ar interesams patenkinti, todėl sandoris buvo sudarytas tik dėl akių.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepateikė argumentų, dėl kurių atmetė ieškovės pateiktus įrodymus.

Sprendimą grįsdamas išimtinai vieno liudytojo parodymais, teismas pažeidė įrodymų pakankamumo principą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad G. M. yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl besąlygiškai remtis tokio liudytojo parodymais nebuvo galima. Priešingai, nei nurodė teismas, atsakovės vadovės ir liudytojo parodymai prieštaravo vieni kitiems: atsakovės vadovė tvirtino, kad programos naudojimosi instrukcija buvo skirta tinklapio naudotojams (pirkėjams) (2017-02-20 įrašo 25:20 min.), tuo tarpu G. M. nurodė, kad ši instrukcija buvo skirta ieškovės vidiniam naudojimui (2017-05-08 2 įrašo 1:16:30 min.); atsakovės vadovė nurodė, kad sąskaitoje nurodyti darbai truko „pora metų“ ir prasidėjo nuo 2011 m. (2017-05-08 2 įrašo 19 min., 43:20 min.), tuo tarpu liudytojas teigė, jog darbai pradėti 2010 m. (2017-05-08 2 įrašo 53:50 min.) ir truko metus (2017-05-08 2 įrašo 58:40 min.). Nors liudytojas G. M. teigė, kad programos kūrimas buvo nuolatos derinamas su ieškovės atstovais, jokių minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Be to, byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių tariamai metus ar dvejus metus trukusį kūrybinį procesą.

Teismas, konstatuodamas, kad UAB „Knygininkas“ užsakytų darbų rezultatą priėmė be pretenzijų, už atliktus darbus atsiskaitė, neatsižvelgė į tai, kad tiek ieškovę, tiek atsakovę iš esmės kontroliavo tie patys asmenys, todėl pretenzijų nebuvimas nagrinėjamoje byloje neturi jokios teisinės reikšmės. Apeliantė pažymi, kad ginčo darbai savo esme yra rangos darbai, tačiau teismas nepasigedo nei sutarties, nei projektinių siūlymų, nei darbų perdavimo aktų, nei šalių susirašinėjimo dėl sutarties objekto. Be to, tariamai atlikti svetainės kūrimo/ koregavimo darbai nebuvo apskaityti ieškovės buhalterinėje apskaitoje.

Teismas ydingai vertino byloje pateiktą 2012-04-04 sutartį Nr. 20120404-3 kaip patvirtinančią šalių ilgametį bendradarbiavimą kompiuterinių programų kūrimo srityje. Minima sutartimi atsakovė ieškovei perparduodavo UAB „Baltneta“ teikiamas interneto paslaugas, todėl ji niekaip negali patvirtinti ilgamečio šalių bendradarbiavimo programų kūrimo srityje. Apeliantė pažymi, kad byloje atsakovės pateikta el. knygyno instrukcija neįrodo ir nepatvirtina, kad atsakovė atliko sąskaitoje nurodytus darbus. Instrukcijoje atsakovė nėra paminėjusi, kad ji turi ryšį būtent su sąskaitoje nurodytų darbų atlikimu. Be to, joje yra nurodytas ne atsakovės, bet ieškovės vadovo M. G. telefono numeris, todėl abejotina, ar šią instrukciją kūrė atsakovė.

Apeliantė neįrodė, jog šalys nesiekė sukurti paslaugų teikimo santykių, tuo tarpu atsakovė įrodė, kad realiai buvo suteiktos paslaugos UAB „Knygininkas“, už kurias išrašyta ir apmokėta PVM sąskaita faktūra. Atsakovės nuomone, apeliantė nepagrįstai pareigą pateikti į bylą su svetainės tobulinimo/kūrimo programa susijusius duomenis, tokius kaip projektiniai siūlymai, taisymai, susirašinėjimas dėl programos kūrimo, perkėlė atsakovei. Priešingai, nagrinėjant bylą dėl sandorio negaliojimo, būtent ieškovei tenka pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius sandorio tariamumo faktą, todėl nėra pagrindo įrodinėjimo naštos perkelti atsakovei. Apeliantė sandorio tariamumą įrodinėja tik nepagrįstais teiginiais ir buhalterinės programos ištraukomis, nei įrodančiomis, nei paneigiančiomis susiklosčiusius teisinius santykius. Pažymi, kad atsakovės pateikti įrodymai: PVM sąskaita faktūra, kuri apskaityta tiek vidinėje apskaitos sistemoje, tiek deklaruota VMI, patvirtinta apeliantės atstovo parašu; koreguoto tinklapio (e-modulio) naudojimo instrukcija; liudytojo G. M., tiesiogiai atlikusio internetinės svetainės tobulinimo darbus, kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai, patvirtina teismo nustatytų aplinkybių teisingumą ir teisėtumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų.

Apeliantė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu tarp ieškovės BUAB „Knygininkas“ ir atsakovės UAB „Dakra“ sudarytą sandorį dėl internetinės svetainės kūrimo darbų, kurio pagrindu 2013 m. rugsėjo 10 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra DKR serija Nr. 0006016 ieškovei sumokėti 8 470,00 Lt, ir taikyti restituciją. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės pažeidimus, nes netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (nepašalindamas prieštaravimų), pažeidė įrodymų pakankamumo principą, savo sprendimo tinkamai neargumentavo.

Dėl apelianto nurodomų atsakovės vadovės A. L. paaiškinimų ir liudytojo G. M. parodymų prieštaringumo, pažymėtina, kad nei vienas jų negalėjo nurodyti ir nenurodė konkrečių datų, kuomet buvo pradėti ir baigti PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti darbai. Abu vienodai nurodė aplinkybes dėl tęstinio šalių bendradarbiavimo pobūdžio. Nurodė, kad atsakovė vykdė ieškovės turimos svetainės aptarnavimo paslaugas, jos svetainę atnaujindavo, pritaikydavo naujiems ieškovės poreikiams, parengtos programos buvo paleidžiamos ir testuojamos, taisomos ir tik įsitikimus, kad jos veikia patikimai, buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros. Liudytojas G. M. net pabrėžė, kad negali prisiminti konkrečių datų ir kokie konkrečiai svetainės tobulinimo darbai kiek truko, tačiau aiškiai nurodė, kad atliko darbus, kurie įvardinti ginčijamoje PVM sąskaitoje faktūroje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi atsakovės vadovės ir liudytojo paaiškinimus ir parodymus 2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdyje bei įvertinusi jų visumą jokių prieštaravimų dėl ginčui spręsti teisiškai reikšmingų aplinkybių nenustatė. Be to, būtina pažymėti, jog įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Nagrinėjamu atveju apeliantės apeliaciniame skunde cituotos paminėtų asmenų paaiškinimo ištraukos, nevertinant šių asmenų paaiškinimų visumos, ir galėjo lemti apeliantės nuostatą dėl jų paaiškinimų prieštaringumo.

Apeliantė laiko, kad dar iki atliekant ginčijamus darbus, ieškovė turėjo internetinę svetainę ir jos kurti nereikėjo, todėl šalys tik imitavo rangos darbus, kad gautų atlygį, nes įmonėje nėra dokumentų, kurie paprastai turi būti surašomi, vykdant rangos sutartį.

Bylos duomenys patvirtina, kad iki 2013 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaitos faktūros išrašymo ieškovė turėjo internetinę svetainę, kurios funkcionavimo palaikymu rūpinosi atsakovė. Tai patvirtina į bylą pateikta tarp ginčo šalių 2012 m. balandžio 4 d. sudaryta Sutartis Nr. 20120404-3, kurios dalykas – paslauga – vartotojui suteiktų atributų (svetainės) normalaus funkcionavimo palaikymas. Ši sutartis galiojo nuo jos pasirašymo datos iki 2017 m. sausio 1 d. Būtent šios sutarties egzistavimas ir patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą apie ilgametį šalių bendradarbiavimą kompiuterinių programų kūrimo srityje. Apeliantės argumentus dėl kitokios šios sutarties paskirties paneigia jos turinys. Jau minėta, kad sutarties dalykas – svetainės funkcionalumo palaikymas. Sutarties 5.2.2 punkte nurodyta atsakovės pareiga informuoti ieškovę apie būtinus sisteminius jos patobulinimo darbus, kas reiškia, kad, šalims toliau bendradarbiaujant, neatmestinas susitarimas dėl svetainės tobulinimo darbų būtinybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje sutartyje yra numatytos tik abiejų sutarties šalių teisės ir pareigos, susijusios su sutarties dalyku. O Sutarties 5.3.1 punkte atsakovės duota garantija apie tai, kad 2 punkte nurodytų svetainių duomenys bus saugomi UAB „Baltneta“ duomenų saugykloje, niekaip negali patvirtinti apelianto argumentų, kad šia sutartimi atsakovė ieškovei iš esmės perparduodavo UAB „Baltneta“ teikiamas interneto paslaugas. Pažymėtina, kad Sutarties 5.3.2 punkte yra konstatuota, kad atsakovė garantuoja, jog 2 punkte nurodytas svetaines administruoja tik UAB „Dakra“ ir UAB „Knygininkas“ darbuotojai.

Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad atsakovės vadovės paaiškinimais bei liudytojo parodymais teismas negalėjo remtis, nes jie šališki. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Nagrinėjamu atveju atsakovės vadovės ir liudytojo parodymus apie šalių ilgametį bendradarbiavimą internetinės svetainės normalaus funkcionavimo ir jos tobulinimo klausimais pagrindžia pirmiau aptartas rašytinis įrodymas – 2012 m. balandžio 4 d. Sutartis Nr. 20120404-3. Šie asmenys paaiškino, kad iki ginčo darbų atlikimo, per ieškovės turimą svetainę galima buvo užsisakyti tik popierines knygas, kurias ieškovė pateikdavo klientams. Tokius jų paaiškinimus patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – ieškovės su užsakovais 2011 m. balandžio 20 d. ir 2012 m. gegužės 2 d. sudarytų Leidinių tiekimo sutarčių turinys (1 t. b. l. 30-33). Užsakovai šiomis sutartimis leidinius per ieškovės internetinę svetainę galėjo tik užsisakyti, o ji juos pristatydavo į užsakovo nurodytą vietą Lietuvoje. 2013 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaita faktūra DKR serija Nr. 0006016 buvo išrašyta už internetinės svetainės koregavimą, detalizuojant – elektroninio knygų modulio sukūrimą ir integravimą į internetinę svetainę, t. y. svetainė buvo pritaikyta pakitusiems, naujiems ieškovės poreikiams.

Atsakovės vadovė ir liudytojas parodė, kad atlikus elektroninio knygų modulio sukūrimą ir integravimą į internetinę svetainę, t. y. ieškovę prijungus prie UAB „Dakra“ serverio – elektroninių knygų talpinimo sistemos, sukūrus ieškovės poreikiams atitinkantį modulį, ji galėjo prekiauti elektroninėmis knygomis. Šiuos paaiškinimas taip pat patvirtina byloje esantis rašytinis įrodymas. Ieškovė pateikė į bylą 2013 m. vasario 28 d. sutartį „Dėl naudojimosi elektroninių leidinių rinkiniais“. Šia sutartimi ji suteikė užsakovei teises pagal sutartyje sutartas sąlygas naudotis Kauno technologijos universiteto leidyklos ,,Technologija" elektroninių leidinių rinkiniais per prieigą prie savo internetinės svetainės. Taigi, įvertinus nutarties 18 punkte ir šiame punkte aptartų sutarčių turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės vadovės A. L. paaiškinimus ir liudytojo G. M. parodymus laikyti nepatikimais nėra pagrindo, kadangi rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovės internetinės svetainės funkcionalumo pasikeitimus būtent dėl ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų darbų atlikimo – elektroninių knygų modulio sukūrimo ir integravimo į internetinę sistemą. Šie asmenys nurodė, kad tokio modulio sukūrimas pareikalavo daug darbo laiko sąnaudų, nes jie buvo šioje srityje pirmieji, todėl PVM sąskaita faktūra ieškovei buvo išrašyta tik įsitikinus, kad svetainės funkcionalumai veikia sėkmingai ir tokios aplinkybės realiai tikėtinos, nes jas paneigti vien tuo, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis aptariamu aspektu, nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad atsakovės vadovė 2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdyje akcentavo, jog ieškovė negali pateikti į bylą duomenų, kurie patvirtintų, kad elektroninio knygų modulio sukūrimą ir integravimą į internetinę svetainę atliko kitas tiekėjas. Tokių įrodymų ieškovė į bylą nepateikė. Ji neįrodė, kad koreguoto tinklapio (e-modulio) naudojimo instrukciją būtų sukūręs kitas rangovas, ar autorystė priklauso pačiai ieškovei, nes ji turėjo reikiamų specialistų ją parengti. Būtina atkreipti dėmesį į jau paminėtą 2012 m. balandžio 4 d. Sutartį Nr. 20120404-3, kuria atsakovė buvo pasitelkta aptarnauti ir tobulinti turimą svetainę, kas duoda pagrindą išvadai, kad tokių specialistų ieškovė neturėjo, byloje šių aplinkybių ji net neįrodinėjo. O pagal bylos duomenis yra akivaizdu, kad ieškovės svetainė turi elektroninių knygų modulį, kurio neturėjo sudarant 2011 m. ir 2012 m. Leidinių tiekimo sutartis. Kad darbai, nurodyti 2013 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaitoje faktūroje DKR serija Nr. 0006016 buvo priimti, liudija ir ieškovės parašas šiame dokumente.

Apeliantės apeliacinio skundo argumentai yra susiję ir su įrodymų pakankamumo problema. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004). Nagrinėjamu atveju bylos duomenų visuma ir šioje nutartyje nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad 2013 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaita faktūra Nr. DKR 0006016 buvo išrašyta už darbus, kurie nebuvo atlikti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė 2013 m. rugsėjo 10 d. atsakovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. DKR 0006016, pagal kurią buvo sumokėta 8 470,00 Lt, laiko įrodymu, patvirtinančiu buvus tarp šalių sudarytą rangos sutartį, nes prašo šį sandorį pripažinti tariamu (CK 1.86 straipsnis). Ši sąskaita yra įtraukta į atsakovės Pridėtinės vertės deklaraciją už 2013-09-01 iki 2013-09-30 mokestinį laikotarpį. Byloje nėra ginčo, kad minėta sąskaita buvo apmokėta, nes ieškovė į bylą pateikė tai patvirtinantį įrodymą – 2016-10-17 įmonės sąskaitos išrašą SEB banke (1 t. b. l. 28). Tai reiškia, kad ieškovė turi duomenų iš savo finansinės apskaitos apie sandorio įvykdymą – atsiskaitymą už atliktus darbus. O dėl apeliantės argumentų dėl tinkamo šios ūkinės operacijos neapskaitymo jos finansinėje apskaitoje, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovės atsikirtimo argumentais, kad atsakovė nėra atsakinga už įvykusių atsakovės ūkinių operacijų tinkamą apskaitymą jos buhalterinėje apskaitoje.

Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad byloje dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-421/2016 ir joje nurodytą teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys, pirmosios instancijos teismo sprendimo ir šios nutarties argumentai sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovei pagal jos ginčijamą sandorį realiai atsirado teisinės pasekmės – jai buvo perduoti darbai, nurodyti 2013 m. rugsėjo 10 d. atsakovės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje DKR serija Nr.0006016 ir UAB „Knygininkas“ parašas joje patvirtina, kad darbai buvo priimti. Ieškovė už atliktus darbus sumokėjo atsakovei, todėl sandoris buvo vykdomas. Jis atitiko šalių valią, kurią taip pat patvirtina byloje konstatuotas ilgametis šalių bendradarbiavimas šioje srityje. Ieškovė neginčijo, kad jos svetainėje funkcionuoja elektroninių knygų modulis ir neįrodė, kad šis e-modulis buvo sukurtas ne atsakovės, o kito asmens (CPK 12, 178 straipsniai). O vien aplinkybė, kad apeliantė byloje surinktus įrodymus vertina kitaip, nei juos vertino pirmosios instancijos teismas, nesuponuoja išvados, kad sandoris buvo sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių ir nesudaro pagrindo jį panaikinti. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tinkamai, todėl teisėjų kolegija negali konstatuoti apelianto apeliaciniame skunde nurodytų procesinius teisės pažeidimų, kurie, jo nuomone, lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Todėl apelianto apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovė turėjo 242,00 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Netenkinus apeliacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos atsakovei priteistinos iš apeliantės ir išieškotinos iš bankroto administravimui skirtų lėšų (CPK 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Knygininkas“, įmonės kodas 134943126, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dakra“, įmonės kodas 133852410, 242,00 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, ir jas išieškoti iš bankroto administravimui skirtų lėšų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.