Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės (apeliantės) U. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Laurimeta“ ieškinį atsakovams U. Ž. ir R. P. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – G. Š.,

Ieškovė UAB„Laurimeta“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų U. Ž. ir R. P. 1 329,94 eurų už automobilio nuvežimą ir saugojimą aikštelėje, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas.Atsakovas R. P. nurodė, jog automobilį (duomenys neskelbtini) tuo metu, kai atsirado jo saugojimo išlaidos, buvo pardavęs G. Š., su kuriuo buvo sudaryta laikina pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau automobilis dar nebuvo perregistruotas.Atsakovė U. Ž. prašė ieškinį atmesti, kadangi už automobilio saugojimą yra atsakingas tik registruotas savininkas R. P., o U. Ž. saugojimo išlaidų atlyginti neprivalo. Atsakovė nurodė, kad jai atsakomybė atsirado tik už padarytą administracinį teisės pažeidimą, kadangi ji nesukėlė autoįvykio ir jokios turtinės ar neturtinės žalos fiziniams bei juridiniams asmenims nepadarė. Be to, atsakovė nebuvo automobilio valdytoja, todėl neturėjo galimybės paimti automobilio iš saugojimo aikštelės.

II. Teismo sprendimo motyvai

Pirmosios instancijos teiams ieškinį tenkino. Priteisė solidariai iš atsakovų U. Ž. ir R. P. 1 329,94 eurų skolą, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (1 329,94 eurų) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-10-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 120,00 eurų bylinėjimosi išlaidos (po 60,00 eurų iš kiekvieno) ieškovės UAB „Laurimeta“ naudai.Teismas nustatė, kad 2013-09-10 atsakovė U. Ž., būdama neblaivi, vairavo transporto priemonę (duomenys neskelbtini) 2013-08-17 Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu priklausančią R. P.. 2013-09-10 buvo surašytas transporto priemonės (duomenys neskelbtini) paėmimo protokolas dėl 2002-12-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-11-27 nutarimu Nr. 1426 dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo 5, 12 straipsniais, 2008-08-21 tarp Trakų rajono policijos komisariato ir UAB „Laurimeta“ sudaryta sutartimi, automobilis (duomenys neskelbtini) buvo nuvežtas į automobilių saugojimo aikštelę. Ieškovė sumažino susidariusią skolą 20 procentų ir prašo solidariai iš atsakovų priteisti 1 329,94 eurų skolą už automobilio nuvežimą ir saugojimą.Priverstinis transporto priemonės nuvežimas, kai transporto priemonę vairavo neblaivus asmuo, reglamentuojamas Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 269 straipsnio 7 dalyje. Atsakovė U. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą ir teismo buvo nubausta 1 000,00 Lt bauda. LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Nagrinėjamu atveju už automobilio transportavimo bei saugojimą susidariusias išlaidas privalo atlyginti automobilio savininkas ir valdytojas solidariai. Registre įregistruotas automobilio (duomenys neskelbtini) savininkas P. V. 2013-08-17 Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu jam priklausančią transporto priemonę perleido atsakovui R. P.. Atsakovas teismui pateikė laikiną sutartį, kurioje automobilio pirkėju nurodytas G. Š., ir nurodė, jog šio dokumento pagrindu automobilio savininku tapo būtent G. Š., dėl ko R. P. negali būti automobilio savininku Pateikta laikinoji sutartis neatitinka pagrindinių Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarčiai taikomų reikalavimų, joje nėra nurodyti būtini automobilio bei sutartį sudariusių šalių duomenys. Be to, šio dokumento šalys nėra patvirtinę savo parašais, todėl pripažintina, kad tokį dokumentą galėjo sudaryti bet kas, automobilio pirkėju įrašant bet kokį asmenį. Atsakovas R. P. turėjo pareigą sudaryti tinkamą, teisės aktų reikalavimus atitinkančią transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį. Atsakovas R. P., būdamas apdairus transporto priemonės savininkas, turėjo imtis aktyvių veiksmų susigrąžinti automobilį ar nustatyta tvarka perduoti nuosavybės teisę į jį, tačiau nagrinėjamu atveju automobilio savininkas jam priklausiusia transporto priemone nesidomėjo. Atsakovui nepateikus patikimų įrodymų, patvirtinančių automobilio perleidimo G. Š. faktą, pripažintina, kad automobilio (duomenys neskelbtini) pardavimo kitam savininkui faktas yra neįrodytas, o transporto priemonės savininku laikytinas atsakovas R. P. (Lietuvos Respublikos CK 6.270 straipsnio 2 dalis). Atsakovui neįrodžius automobilio perleidimo kitam asmeniui fakto pripažintina, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš R. P. atlyginti susidariusias 1 329,94 eurų už automobilio (duomenys neskelbtini) nuvežimą ir saugojimą aikštelėje išlaidas, kurių dydžio atsakovas neginčijo. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 17 punkte konkrečiai įtvirtinta, jog transporto priemonės valdytojas yra asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę, bei nurodyta, kad transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. U. Ž. neginčijamai pripažįstama transporto priemonės valdytoja, kadangi iš bylos medžiagos nustatyta, jog būtent ji 2013-09-10 vairavo transporto priemonę (duomenys neskelbtini) ir padarė administracinę teisės pažeidimą. Be to, išlaidos už automobilio transportavimo bei saugojimą susidarė būtent dėl U. Ž. padaryto administracinio teisės pažeidimo, todėl ji yra solidariai su transporto priemonės savininku atsakinga už susidariusias išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovė U. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje ieškinys atsakovės U. Ž. atžvilgiu patenkintas, ir priimti naują sprendimą ieškinį apeliantės atžvilgiu atmesti.Apeliantė nurodė, kad vairuojant trečiasis asmuo G. Š., kurį sužeistą apeliantė vežė į gydymo įstaigą, sedėjo šalia. Sustabdžius policijai jis padavė dokumentus ir pasišalino. Apeliantė nubausta administracine tvarka.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė transporto priemonės valdytojo sąvoką. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. apibrėžiama tarnsporto priemonės valdytojo sąvoka: “Transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę”.Atsakovė nebuvo automobilio valdytoja, ji tik atliko buitinę paslaugą. Daikto valdymas yra savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 str.), o atsakovė nebuvo įgijusi jokių daiktinių teisių. Atsakovė nesukėlė eismo įvykio, kurio metu būtų padaryta žala. Pats atsakovas privalėjo rūpintis automobiliu, paimti iš aikštelės. Atsakovei net nebūtų iš aikštelės išduotas automobilis. Esant šioms aplinkybėms, apeliantės nesieja bendri veiksmai ir pareiga pasekmių atžvilgiu, todėl solidarioji atsakomybė neatsiranda.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 17 punkte konkrečiai įtvirtinta, jog transporto priemonės valdytojas yra asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę, bei nurodyta, kad transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Apeliantė nesukėlė eismo įvykio, kuris padarė žalą, todėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas netaikomas.Ieškovas atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad Saugaus eismo automobiliu keliais įstatymo 33 str. 6 d. numatyta: „Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.“Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas numato, kad : transporto priemonės valdytojas — asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Įstatymas nereikalauja, kad tarp šalių būtų sudaryta rašytinė sutartis ar kitas rašytinis dokumentas, o nustato, jog automobilis privalo būti valdomas teisėtu pagrindu. Byloje nustatyti duomenys aiškiai patvirtina, kad apeliantė valdė transporto priemonę pažeidimo padarymo metuApeliaciniame skunde išdėstyta pozicija prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. taikymo. Apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija prieštarauja ir teisingumo principui, kadangi tenkinus tokį skundą būtų realiai sudarytos sąlygos dėl susidariusios situacijos kaltam asmeniui išvengti atsakomybės.Atsakovė, kaip asmuo, valdžiusi transporto priemonę pažeidimo padarymo dieną, turi pareigą rūpintis turtu, privalo elgtis taip, kad nepadarytų turtinės ir neturtinės žalos kitam asmeniui (LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 1 d.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Apeliantė skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantei taikomas automobilio valdytojo statusas. Saugaus eismo automobiliu keliais įstatymo 33 str. 6 d. numatyta: „Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.“Nagrinėjamoje situacijoje „transporto priemonės valdytojo“ sąvoka yra specifinė ir netapati valdymo sąvokai, kuri kaip savarankiška daiktinė teisė apibrėžiama Civilinio kodekso 4.22 str. 1 d. Specialaus teisės akto - Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnis numato, kad: „transporto priemonės valdytojas — asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę.“ Įstatymas nereikalauja, kad tarp šalių būtų sudaryta rašytinė sutartis ar kitas rašytinis dokumentas, o nustato, jog automobilis privalo būti valdomas teisėtu pagrindu. Byloje nustatyti duomenys aiškiai patvirtina, kad apeliantė, sutinkant automobilio įgijėjui G. Š., valdė (vairavo) transporto priemonę pažeidimo padarymo metu. Apeliantės argumentas, kad išlaidas už transporto priemonės saugojimą turi atlyginti tik automobilio savininkas, prieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 dalies nuostatoms bei šio teisinio reguliavimo tikslams. Bet kuriuo atveju automobilio vairavimas sutinkant automobilio savininkui ar kitam teisėtam valdytoju, net ir teikiant vienkartinę pagalbą, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo aspektu kvalifikuotinas kaip automobilio valdymas. Byloje nustatyta, kad apeliantė padarė nustatytus ATPK pažeidimus bei jų neginčija, ji pasirašė 2013-09-10 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo protokole, todėl apie transporto priemonės saugojimą žinojo, bei jokių veiksmų dėl automobilio saugojimo nesiėmė, niekaip nesistengė sumažinti saugotojo patiriamų išlaidų.Atsakovės veiksmus vertinant priežastinio ryšio su pasekmėmis aspektu, nustatyta dėl atsakovės padarytų administracinės teisės pažeidimų automobilis buvo nuvežtas į saugojimo aikštelę, taip pat dėl atsakovės neveikimo automobilis buvo saugomas, todėl apeliaciniame skundo argumentas, kad jos nesieja „bendri veiksmai ir pareiga pasekmių atžvilgiu“, yra neteisingi. Apeliantės teiginiai, kad ji vakarėlio metu buvo blaiviausia, todėl privalėjo vežti vakarėlio metu sužalotą asmenį į ligoninę teisiškai nereikšmingi, nes administracinio teisės pažeidimo byloje konstatuota, kad atsakovė padarė tesiės pažeidimą dėl kurio automobilis turėjo būti perduotas į saugojimo aikštelę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-11-11 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-384/2009 yra konstatavęs asmens, vairavusio transporto priemonę pažeidimo padarymo dieną, kaip viešosios teisės pažeidėjo, pareigą atlyginti saugojimo išlaidas: „Minėta tai, kad kasatorės automobilis buvo paliktas stovėti be priežiūros draudžiamoje vietoje – Kaune, Sukilėlių pr. ir Eivenių g. sankryžoje. Taigi kasatorė dėl automobilio padarė viešosios teisės pažeidimą, dėl nesirūpinimo juo – kitiems asmenims išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu. Policijos pareigūnai pagal ATKP 269 straipsnio 7 dalį turėjo teisę nuvežti transporto priemonę; ta aplinkybė, kad jie sutartimi perdavė automobilio nuvežimo pareigą UAB „ Autranspa“, o šis priverstinai nuvežė kasatorės automobilį, reiškė kasatorės interesais atliktus veiksmus, kurie yra CK 6.229 straipsnyje nustatytos prievolės atsiradimo pagrindas; vadinasi, UAB „ Autranspa“, tvarkiusi kasatorės reikalus ir dėl to patyrusi išlaidų, turi teisę į jų atlyginimą (CK 6.233 straipsnis). Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad šios išlaidos nėra sudėtinė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo dalis. Kitoks tuo metu galiojusio įstatymo nustatyto reglamentavimo aiškinimas paneigtų automobilio savininko pareigas laikytis Kelių eismo taisyklių ir nepažeisti ATPK 124 1 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, taip pat reikštų, kad viešosios teisės pažeidėjas neatsako už jo padaryto pažeidimo pasekmių – atsiradusių išlaidų – šalinimą. Aiškinimas, kad viešosios teisės pažeidėjas neprivalo atlyginti pirmiau nurodytų išlaidų, prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam protingumo principui.“Atsakovė, valdžiusi transporto priemonę pažeidimo padarymo dieną, turi pareigą rūpintis turtu, privalo elgtis taip, kad nepadarytų turtinės ir neturtinės žalos kitam asmeniui. LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 1 d., nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę, atsakove turėjo elgtis rūpestingai, atsakingai ir protingai, rūpintis ja taip, kad nebūtų pažeisti teisės aktai ar kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, nedelsiant atsiimti dėl jos neteisėtų veiksmų į saugojimo aikštelę nuvežtą transporto priemonę ar imtis kitų veiksmų žalai sumažinti. Atsakovė visiškai nesirūpino automobiliu, nesielgė su juo taip, kad nebūtų pažeisti teisės aktai ir kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Apeliantė U. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir padarė administracinį teises pažeidimą vairuodamas automobilį neblaivi ir vadovaujantis aukščiau nurodyta teismų praktika bei teisiniu reglamentavimu yra solidariai kartu su automobilio savininku atsakinga už nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimą.Apeliacinį skundą atmetus, ieškovui iš atsakovės priteisiamos 265 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Laurimeta“ iš atsakovės U. Ž. 265 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.