Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-05-17 nuosprendžio, kuriuo:

R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad 2010-10-29 apie 4 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, J. Ž. g. (duomenys neskelbtini), būdamas savo namuose, iš kambaryje kabėjusios J. K. striukės pagrobė svetimą J. K. priklausantį turtą – 15, 00 Lt vertės piniginę, ir joje buvusius dokumentus: J. K. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę, nuolaidų korteles: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei J. K. vardu išduotą elektroninę banko kortelę (duomenys neskelbtini) ir pinigus - 10,00 litų, be to iš savo namo kiemo pagrobė svetimą, L. K. ir J. K. priklausantį turtą - 800,00 litų vertės automobilį Opel Omega valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą V. M. vardu, ir automobilyje buvusius daiktus - 500 litų vertės automagnetolą „Piooner", 50 litų vertės oro siurblį, 30 litų vertės dulkių siurblį, 20 litų vertės veržliarakčius, 100 litų vertės akumuliatorių, viso svetimo turto už 1525 Lt.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai R. A. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo paskirti švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo ribų.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir kitų apeliacinio skundo argumentų

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. A. bausmę pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmę nuteistajam, teismas vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad R. A. anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus, o naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, todėl R. A. Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme – recidyvistas. O pagal Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. R. A. padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis 4 dalis), nuteistojo R. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad R. A. už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams – savo dydžiu žymiai mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), dėl to ši bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad jis serga ar persirgo įvairiomis ligomis, nori rūpintis savo sergančia mama, ruošiasi sukurti šeimą, padėti išlaikyti vaiką ir nori grįžti į doros kelią, atmestini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs, kurių nepatvirtina bylos duomenys. Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas iki šios nusikalstamos veikos padarymo praeityje buvo teistas du kartus, jam buvo skirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, tačiau jis išvadų nedarė, padarė naują nusikaltimą, buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, o po šios bausmės atlikimo praėjus dvejoms savaitėms, padarė naują nusikaltimą, kas rodo, kad nusikaltimai padaryti neatsitiktinai, o kad jie yra ankstesnio jo elgesio pasekmė.

Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog nuteistasis būtų rūpinęsis savo ligota motina, bandęs sukurti šeimą, padėjęs išlaikyti vaiką, pradėjęs gydytis, todėl vien šiais apelianto skunde nurodytais deklaratyviais pagrindais, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo. O tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį ir negali pradėti gyventi visaverčio gyvenimo, priklauso nuo jo paties elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.

Taipogi pažymėtina tai, jog byloje nėra duomenų, kad nuteistojo R. A. sveikatos būklė neleistų jo laikyti laisvės atėmimo vietoje, be to, įstatymai numato kalinčiųjų asmenų teisę gauti tokios pat kokybės ir lygio gydymą, koks užtikrinamas nekalinamiems asmenims, ir, esant būtinumui, gydymą specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl R. A. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.