Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Giedrius Endriukaitis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo N. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 20 d. nutarties, kuria atmestas N. B. skundas dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiojo specialisto M. M. 2015 m. gegužės 26 d. nutarimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas N. B. surašytas už tai, kad jis 2015-03-16, 14.06 val. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) g., vairuodamas automobilį, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepaliko saugaus tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus ir kliudė tiesiai važiuojantį motorolerį, eismo įvykio metu sugadintos dvi transporto priemonės, motorolerio vairuotojui nežymiai sutrikdyta sveikata. Tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 126 p. reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 1 ir 2 d.

Skundo autorius taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pabrėžė, jog duodamas parodymus įvykį tyrusiam pareigūnui, bei skundą nagrinėjusiam teismui, jis netvirtino, kad susidūrimas įvyko prieš tiltą. Iš eismo įvykio plane užfiksuotų duomenų akivaizdu, kad galima susidūrimo vieta yra tarp jo nurodytos susidūrimo vietos (1,7 m.) ir galimos motorolerio slydimo žymės pradžios (2,6 m.). Taigi, susidūrimas (kontaktas) įvyko ant tilto ir toliau nei 1,7 metro atstumu nuo dešinės pusės važiuojamosios dalies krašto (kelkraščio), t. y. beveik važiuojamosios kelio dalies juostos viduryje. Tai patvirtina, kad motorolerio vairuotojas, išvažiavęs iš dviračių tako, pradėjo kairį manevrą, t. y. keitė važiavimo kryptį pasukdamas motorolerį į kairę. Tai paneigia teismo išvadą, kad motoroleris važiavo 1,1 metro atstumu nuo dešiniojo kelkraščio. Užfiksuoti duomenys patikimai patvirtina, kad būtent motorolerio vairuotojas, pasibaigus dviračių takui, atliko manevrą, pasukdamas transporto priemonę į kairę (važiuojamosios dalies vidurio link), prieš tai neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, juolab, kad motoroleris buvo be galinio vaizdo veidrodėlių. Tai, jog A. M. atliko manevrą pasukdamas motorolerį į kairę, patvirtina ir jo paties duoti parodymai teismo posėdžio metu „<...> aš išvažiavau į dviračių taką. Apvažiavau automobilius. Po to pasirinkęs saugų atstumą išvažiavau į kairę į važiuojamąją dalį<...>“ (b. l. 90). Nėra jokių abejonių, kad A. M. pasuko savo vairuojamą motorolerį į kairę, kas įtakojo apelianto vairuojamo automobilio ir jo vairuojamo motorolerio kontaktavimą. Būtina pažymėti tai, kad pats A. M. grubiai pažeidė KET reikalavimus, t. y. išvažiavęs iš dviračių tako ir nerodydamas jokių įspėjamųjų signalų, t. y. neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, keitė važiavimo kryptį pasukdamas vairuojamą motorolerį į kairę - važiuojamosios kelio dalies eismo juostos vidurio link (KET 9 p., 28 p., 88 p., 88.2 p, 106 p. 129 p. pažeidimai). Iš to spręstina, kad būtent A. M. padaryti KET pažeidimai ir buvo pagrindine priežastimi pasekmėms kilti.

Atkreipia dėmesį, kad A. M. parodė nepamenantis ar smūgis buvo į kairę ranką, ar į motorolerio kairę vairo pusę, tačiau konkrečiai nurodė, kad smūgis buvo automobilio dešinės pusės veidrodėliu, taigi turėjo matyti ir į kurią vietą (ranką ar vairą) buvo kontaktuota. Be to, A. M. teigė, kad po kontakto motoroleris krito ant kairės pusės, o jis į priešingą pusę (b. 1. 91). Vėlgi kyla klausimas, kaip važiuojant motoroleriu tiesiai (nedarant jokio manevro) ir esant smūgiui iš kairės pusės, galima buvo kristi ant kairio šono. Akivaizdu, kad aptariamu atveju motoroleris būtu virtęs į dešinę pusę. Nesuprantama dar ir tai, kodėl A. M., kaip jis pats teigė, krisdamas į priešingą nei motorolerio kritimo pusę nepatyrė jokių dešinės pusės kūno sužeidimų.

Pažymėjo, kad iš byloje esančios kortelės (b. 1. 46-59) matyti, kad motorolerio vairo rankenos yra aptrauktos guma. Vairo kairės pusės rankenos guma apgadinta, t. y. suplyšusi. Gi ant automobilio dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlio išorinės dalies, išskyrus nežymių įbrėžimų, esminių pažeidimų nematyti. Tad kyla klausimas, ar motorolerio vairo rankena kontakto su veidrodėliu metu galėjo palikti kokius nors įbrėžimus ar kitus kontakto pėdsakus (pvz. gumos likučius), kurie objektyviai patvirtintų tokio kontakto egzistavimą. Nenustatyta ir ar motorolerio vairo rankenos aukštis (matuojant nuo žemės paviršiaus) atitinka automobilio veidrodėlio aukščiui, kas taip pat galėtų patvirtinti ar paneigti buvus būtent tokį kontaktą. Taigi, objektyvių duomenų, kad motorolerio vairo rankena kontaktavo būtent su automobilio veidrodėliu, nėra, t. y. nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų (eksperto išvados, motorolerio vairo rankenos ir automobilio veidrodėlio aukščių išmatavimų, transporto priemonių nustatytų pažeidimų sugretinimų ir kt.), kuriais remiantis galima būtu konstatuoti buvus automobilio veidrodėlio su motorolerio vairo rankena kontaktui. Nors apie tokį kontaktą tvirtino liudytojai A. G. ir J. B., tačiau ir šie parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo. Visų pirma, A. G. ir A. M. yra draugai. Šią aplinkybę patvirtino ir pats A. G., paaiškinime nurodydamas, kad „<...>atsisukau pažiūrėti ir pamačiau - atpažinau, kad atvažiuoja mano draugas A. M. “ (b. 1. 65). Tad keista, kodėl A. G. po eismo įvykio net nepriėjo prie draugo, kad bent pasiteirauti, ar jam reikalinga kokia nors pagalba. Antra, tiek A. G., tiek ir J. B., buvo apklausti praėjus beveik dviem mėnesiams po eismo įvykio ir abu tą pačią dieną (2015-05-07) to paties pareigūno. Minėtą dieną apklausiama J. B. nurodė, kad “<...>įvykį puikiai mačiau, todėl patvirtinu Aurimo žodžius<...>O toliau viskas vyko kaip draugas pasakojo ” (b. 1. 66). Akivaizdu, kad abu liudytojai buvo apklausiami ne tik, kad tą pačią dieną, bet ir tuo pačiu metu. Tai patvirtina ir pati J. B., duodama parodymus 2015-11-11 teismo posėdžio metu „<...>Mes su G. buvome kartu, kai davėme parodymus“ (b. 1. 98). Iš šių duomenų darytina išvada, kad abiejų liudytojų parodymai buvo derinami, kad nebūtų prieštaravimų. Be to, J. B. kategoriškai tvirtino, kad “<... >įvykį puikiai mačiau<...>automobilis lenkė ir kabino veidrodėliu, dėl ko įvyko eismo įvykis“ (b. l. 66). Tačiau teismo posėdžio metu J. B. šiuos parodymus jau pakeitė, nurodydama, kad „Iš tiesų nežinau ar tikrai užkabino<...>” (b. 1. 98). Todėl kyla pagrįstų abejonių, ar A. G. ir J. B. tuo metu buvo įvykio vietoje, o jei ir buvo, tai labai tikėtina, kad paties kontakto nematė ir pateikė melagingas įvykio aplinkybes, siekiant palenkti bylos eigą A. M. naudai. Byloje nebuvo paskirta eismo įvykio techninė ekspertizė siekiant patvirtinti ar paneigti ginčijamas eismo įvykio aplinkybes. Tuo tarpu tiriant bylą, būtina išsiaiškinti objektyvią tiesą, o ne vien tik atlikti formalius tyrimo veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

N. B. skundas atmetamas.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str.1 d.). Apeliaciniame skunde N. B. neigia padaręs jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutartį, Institucijos nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas N. B., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl N. B. kaltės padarius ATPK 127 str. 1 ir 2 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Priimdamas skundžiamą nutartį, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, apylinkės teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir visiškai pagrįstai bei motyvuotai atmetė pažeidėjo skundą dėl Institucijos nutarimo.

Vienas iš apelianto skundo argumentų yra tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole netiksliai nurodyta kokiu atsakomybę nustatančio teisės akto pažeidimu asmuo yra kaltinamas. Su tokiais apelianto skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Tiek iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, tiek iš nutarimo akivaizdu, jog N. B. kaltinamas pažeidęs KET 9, 126 p. reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, nulėmęs kito asmens nežymų sveikatos sutrikdymą ir įvykyje dalyvavusių transporto priemonių apgadinimą. KET 9 p. numato, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui. KET 126 p. įtvirtinta pareiga vairuotojams atsižvelgiant į greitį, laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Apeliantas, skunde cituodamas atitinkamus KET punktus, remiasi Kelių eismo taisyklių redakcija, galiojusia iki 2014-10-11, todėl šie skundo argumentai negali būti laikomi pagrįstais. Administracinio teisės pažeidimo protokole teisingai nurodyta, kokiu atsakomybę nustatančio teisės akto pažeidimu asmuo yra kaltinamas, taigi jo teisė žinoti kuo yra kaltinamas, nebuvo pažeista.

Kaip matyti N. B. pateiktame skunde iš esmės palaiko apylinkės teisme dėstytą poziciją, jog dėl eismo įvykio yra kaltas motorolerio vairuotojas A. M., kadangi jis išvažiavęs iš dviračių tako, pradėjo kairį manevrą, t. y. keitė važiavimo kryptį pasukdamas motorolerį į kairę, kas įtakojo automobilio ir motorolerio kontaktavimą. Tačiau pažymėtina, jog apylinkės teismas, nagrinėdamas N. B. skundą dėl Institucijos nutarimo, atliko įrodymų tyrimą bei pirmiau minėtą apelianto versiją skundžiamoje nutartyje išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai ją paneigė. Su skundžiamoje nutartyje išdėstytais motyvais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas. Tuo tarpu pateiktame apeliaciniame skunde pažeidėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, paneigiančių apylinkės teismo išvadas bei argumentus, o vien tai, kad jis nepripažįsta savo kaltės dėl eismo įvykio kilimo, negali būti pagrindas tenkinti jo skundą.

Apygardos teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. M. paaiškinimais teismo posėdžio metu, jog eismo įvykis įvyko ant tilto, jame dviračių tako nėra, jis važiavo važiuojamąja kelio dalimi 1,7 m atstumu nuo dešiniojo krašto. Matė, kad paskui važiuoja automobilis, kuris jį lenkė ir kliudė. Po kliudymo jis parkrito, automobilio vairuotojas sustojo toliau, liepė jam patraukti arčiau jo automobilio motorolerį (b. l. 90-91). Analogiškas aplinkybes pastarasis nurodė ir 2015-03-18 liudytojo apklausos metu (b. l. 43). Tokius nukentėjusiojo parodymus iš esmės patvirtina ir liudytojų K. M., A. G. ir J. B. parodymai. Liudytojas K. M. nurodė matęs, kad automobilis sustojo už tilto, o motoroleris liko gulėti ant tilto (b. l. 91). Liudytojo A. G. teigimu, jis su drauge ėjo per tiltą ir matė, kaip automobilis pervažiavo ištisinę kelio juostą, tokiu būdu atlikdamas lenkimo manevrą, tačiau grįždamas į savo kelio juostą veidrodėliu kliudė motociklą, motociklininkas nukrito (b. l. 97). Liudytoja J. B. nurodė, jog įvykis įvyko maždaug tilto viduryje, ji ėjo su draugu ir matė važiuojantį motociklą, greta jo važiuojantį automobilį, kuris išvažiavo už kelio juostos ir grįždamas paliko nedaug vietos ir užkabino motociklą. Užkabinus motociklininkas nusirito, motociklas čiuožė šonu. Automobilis sustojo prie laiptukų. Eismo įvykis įvyko maždaug tilto viduryje. Ji tiksliai nežino, kuo automobilis kliudė motociklą, tačiau matė, kad automobilis buvo arti motociklo (b. l. 97-98). Nors apeliantas kritiškai vertina liudytojų A. G. ir J. B. parodymus manydamas, jog jų parodymai buvo derinami tarpusavyje, jie suinteresuoti padėti A. M., tačiau tokie deklaratyvaus pobūdžio argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad minėti asmenys policijoje buvo apklausti tą pačią dieną nesudaro pagrindo daryti išvadas, kad jų parodymai buvo derinami. Byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, jog minėti liudytojai gali būti suinteresuoti padėti nukentėjusiajam ar apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį. A. G. nurodė A. M. tik pažįstantis per savo draugą, yra su juo bendravęs, tuo tarpu J. B. teigė nei A. M., nei N. B. nepažįstanti. Tokiu būdu netikėti aukščiau minėtų liudytojų dėstomomis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis, nėra pagrindo.

Be to, minėtų asmenų nurodytos įvykio aplinkybės visiškai sutampa su byloje esančiais rašytiniais įrodymais – eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame užfiksuoti duomenys patvirtina, kad transporto priemonių susidūrimas įvyko ant tilto (b. l. 21-22); 2015-03-29 vaizdo medžiagos apžiūros protokolu, iš kurio matyti Vilkaviškio g. vaizdas iki tilto, kur užfiksuotas Vilkaviškio g. važiuojantis motoroleris, tačiau nenustatyta, kad pastarasis darytų kokius nors staigius judesius pasibaigus dviračių takui (b. l. 39); transporto priemonių techninės apžiūros aktais, kurie patvirtina, jog automobiliui „Subaru Legacy“ nustatyti apgadinimai priekinės ir galinės dešinės pusės sparne ir duryse, o motoroleriui „Aprilia“ konstatuoti apgadinimai kairėje pusėje (b. l. 25-26); fotonuotraukomis iš eismo įvykio vietos, kuriose užfiksuota eismo įvykio vieta ir transporto priemonių apgadinimai (b. l. 46-59); specialisto išvada, kurioje A. M. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 38). Taigi byloje ištirtų įrodymų visuma neginčytinai nustatyta, kad N. B. protokole nurodytu laiku ir vietoje vairuodamas automobilį „Subaru Legacy“ , nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepaliko saugaus tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus ir kliudė tiesiai važiuojantį motorolerį, dėl ko buvo apgadintos abi transporto priemonės, o motorolerio vairuotojui nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors skunde pažeidėjas teigia, kad dėl eismo įvykio kaltas ne jis, o motorolerio vairuotojas, eismo įvykis buvo sąlygotas ne jo, o A. M. kelių eismo taisyklių pažeidimų, tačiau tokie jo samprotavimai visiškai nepagrįsti. Apelianto pateikta įvykio versija vertintina tik kaip jo pasirinkta gynybos pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės, nes ji akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui.

Tai, kad nenustatyta ar motorolerio vairo rankenos aukštis (matuojant nuo žemės paviršiaus) atitinka automobilio veidrodėlio aukščiui nesudaro pagrindo abejoti nustatytu eismo įvykio kilimo mechanizmu. Teismo posėdžio metu N. B. nors ir neigdamas savo kaltę, tačiau patvirtino, jog motoroleris jį kliudė nuo automobilio veidrodėlio per visą dešinį šoną (b. l. 90). Taigi priešingai nei apeliaciniame skunde, aplinkybės dėl transporto priemonių kontaktavimo automobilio veidrodėliu iš esmės neginčijo. Nors apelianto teigimu motoroleris važiavo didesniu nei 1,7 m. atstumu nuo dešiniojo kelkraščio, tačiau tokius apelianto teiginius iš esmės paneigia tiek nukentėjusiojo A. M. parodymai, tiek liudytojų A. G. ir J. B. paaiškinimai, tuo tarpu eismo įvykio vietos plane užfiksuota galima motorolerio slydimo žymė neleidžia daryti kategoriškos išvados dėl tikslios A. M. padėties eismo įvykio metu buvimo nuo dešiniojo kelkraščio. Kiti skundo argumentai susiję su A. M. ir jo vairuojamo motorolerio kritimo aplinkybėmis neturi jokios įtakos N. B. kaltės klausimui, juolab nepaneigia N. B. atliktų veiksmų ir eismo įvykio kilimo priežastinio ryšio.

Įrodymų tyrimas nėra begalinis procesas, jų turi būti surenkama ir ištirta tiek, kad tai leistų padaryti pagrįstas išvadas dėl tiriamo įvykio. Šiuo atveju byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai spręsti, jog dėl eismo įvykio yra kaltas apeliantas. Įvertinus aukščiau aptartus duomenis, konstatuojama, kad N. B. 2015-05-26 nutarimu pagal ATPK 127 str. 1, 2 d. nubaustas teisingai. Apeliacinio skundo teiginiai, kad nebuvo pilnai ištirti ir tinkamai įvertinti visi įrodymai, kad jo veiksmų vertinimas pagal KET 126 punktą neatitinka faktinių duomenų, nepagrįstas, nes kaip minėta, jo kaltė yra grindžiama byloje esančiais neabejotinais duomenims, jokių abejonių nekyla ir dėl jo veiksmų teisinio vertinimo atitikimo nustatytoms aplinkybėms. Dar papildomai tirti kitus įrodymus, skiriant eismo įvykio techninę ekspertizę, vadovaujantis ekonomiškumo ir bylų tyrimo operatyvumo principais, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tokiu būdu keisti ar naikinti teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir daryti priešingas išvadas apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-11-20 nutartis paliekama nepakeista, o N. B. skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį nepakeistą ir N. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.