Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (iki reorganizacijos - Utenos skyrius), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (iki reorganizacijos - Utenos skyrius), ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. (1016)VPE_SP5-256 ir VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (6.5)1-4347 teisėtumo ir pagrįstumo, atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei neturtinės žalos atlyginimo.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į VAAT su skundu, ginčydamas VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus dėl atsisakymo jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, taip pat prašydamas įpareigoti VSDFV Utenos skyrių grąžinti jam nuo 2019 m. liepos 18 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV, 500 Eur neturtinę žalą. VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-1175-484/2020 pareiškėjo A. M. skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6587 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019-08-02 sprendimo Nr. (10.34) DV_S-29215“; panaikino VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. (10.34) DV_S-29215 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo“; įpareigojo VSDFV Utenos skyrių pareiškėjo 2019 liepos 18 d. prašymą išnagrinėti iš naujo; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

VSDFV Utenos skyrius, vykdydamas teismo sprendimą, 2020 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (10.16E)DV_S-11537 „Dėl A. M. dokumentų pateikimo“, kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu parengti Nuostatų 6 punkte nurodytus dokumentus. Šio rašto kopija buvo išsiųsta ir pareiškėjui, kuriuo jis buvo informuotas, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo / neskyrimo bus priimtas gavus visus pensijos skyrimui reikalingus dokumentus per Nuostatų 12 punkte nurodytą terminą.

Policijos departamentas 2020 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 5-S-5758 „Dėl A. M. dokumentų pateikimo“ persiuntė VSDFV Utenos skyriui pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą ir darbo užmokesčio atestatą (pažymėjimą).

Išnagrinėjęs gautą medžiagą, VSDFV Utenos skyrius 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (1016)VPE_SP5-256 „Dėl atsisakymo A. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ nusprendė pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes buvęs pareigūnas neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimui būtinų sąlygų. Atsakovas sprendime nurodė, kad pareiškėjo bendras tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 17 metų 11 mėnesių 28 dienos, jis iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje atleistas 1995 m. spalio 7 d., atleidimo pagrindas – Tarnybos statuto 43 straipsnio 5 dalis (už drausmės pažeidimą), todėl, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra ištarnavęs Įstatyme nustatyto laiko.

Pareiškėjas 2020 m. gegužės 22 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui dėl teismo sprendimo vykdymo, kuriame, be kita ko, patvirtino 2020 m. gegužės 21 d. gavęs VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą, tačiau nurodė laukiantis, kada jam bus mokama pareigūnų ir karių pensija, o teismo sprendimas nėra vykdomas.

VSDFV Utenos skyrius 2020 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (10.16) DV_S-14956 „Dėl įvykdyto teismo sprendimo“ informavo pareiškėją, kad teismo sprendimas buvo įvykdytas ir priimtas naujas VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta skirti pareigūnų pensiją, nes pareiškėjas neatitinka įstatyme numatytų būtinųjų sąlygų. Rašte pareiškėjui dar kartą paaiškinta VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo apskundimo tvarka ir terminai.

Pareiškėjas 2020 m. birželio 2 d. pateikė skundą VSDFV, kuriame prašė išnagrinėti neteisėtus VSDFV Utenos skyriaus veiksmus dėl teismo sprendimo nevykdymo ir jokio sprendimo nepriėmimo.

VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (6.5)1-4347 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus veiksmų ir 2020-05-27 rašto Nr. (10.16) DV_S-14956“ pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. skundą atmetė ir nurodė, kad VSDFV Utenos skyriaus veiksmai vykdant VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-1175-484/2020 yra teisėti ir pagrįsti, o 2020 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (10.16) DV_S-14956 suteikta informacija apie minėto teismo sprendimo vykdymą yra teisinga.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, aiškinant Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies turinį, nustatyta, kad aptartame teisiniame reglamentavime įtvirtintos tam tikros sąlygos, kurioms esant asmeniui skiriama valstybinė pensija: 1) pareigūnas dėl savo paties kaltės turi būti pašalintas iš atitinkamų tarnybų (nagrinėjamu atveju – vidaus reikalų sistemos) iki 2016 m. sausio 1 d.; 2) pareigūnas iki 2016 m. sausio 1 d. turi būti ištarnavęs atitinkamose tarnybose (nagrinėjamu atveju – vidaus reikalų sistemoje) 20 ir daugiau metų; 3) nuo atleidimo iš tarnybos turi būti praėję 3 metai arba pareigūnui yra sukakęs įstatymų nustatytas išleidimo į atsargą amžius (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžius) (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-525/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1701-756/2019; 2019 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-210-525/2019).

Tarnybos statuto 43.5 punkte buvo nustatyta, kad pareigūnai atleidžiami iš tarnybos už drausmės pažeidimą. Ginčai dėl atleidimo iš darbo sprendžiami teismine tvarka (Tarnybos statuto 44 punktas). Tarnybos statutas neteko galios 2006 m. rugpjūčio 30 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje –(duomenys neskelbtini) pareigų atleistas 1995 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1995 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 58t/e, atleidimo pagrindas – Tarnybos statuto 43 straipsnio 5 punktas (už drausmės pažeidimą)(manytina, kad Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape padarytas rašymo apsirikimas, kadangi šis atleidimo iš tarnybos pagrindas nurodytas Tarnybos statuto 43.5 punkte), t. y. dėl savo paties kaltės. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad ikiteisminis tyrimas 1995 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu jo atžvilgiu buvo nutrauktas, todėl jis turi teisę gauti pareigūnų ir karių pensiją, teismas pažymi, kad pareiškėjo atleidimo pagrindas buvo ne jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, o drausmės pažeidimas. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė įrodymų, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1995 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 58t/e, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, yra nustatyta tvarka nenuginčytas teismine tvarka. Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad nagrinėjamos bylos dalykas nėra ir negali būti pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisėtumas, šios aplinkybės, priimdamas sprendimą dėl atsisakymo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neturėjo teisės kvestionuoti ir atsakovas. Iš Policijos departamento pateikto Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo matyti, kad 1995 m. spalio 7 d. pareiškėjo tarnybos laikas pensijai yra 17 metų 11 mėnesių 25 dienos. Kadangi pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje dėl jo paties kaltės 1995 m. spalio 7 d., t. y. iki 2016 m. sausio 1 d. ir iki šios datos buvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 17 metų 11 mėnesių 25 dienas, jis atitiko vieną iš Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų valstybinei pensijai skirti – kad po jo atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai, tačiau neatitiko kitos sąlygos – nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų.

Pareiškėjas skunde remiasi Tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, kad iki Tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus Tarnybos statutui nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje. Laikosi pozicijos, kad atitinka įstatymo reikalavimus pensijai gauti ir teigia, kad turėjo teisėtą lūkestį, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką sistemoje (ne mažiau nei 5 metus) ir sukakus išėjimo į atsargą amžių – 45 ar 50 metų. Pažymėtina, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama Pensijų įstatymo nustatyta tvarka. Iš pareiškėjo skundo turinio spręstina, kad jis mano, jog jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija turėjo būti skiriama Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Minėtoje Įstatymo nuostatoje numatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje, Vadovybės apsaugos 5 ir daugiau metų. Tačiau šis Pensijų įstatyme numatytas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pagrindas pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas, nes byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos dėl savo paties kaltės iki 2016 m. sausio 1 d.

Skundų nagrinėjimo VSDFV tvarką reglamentuoja Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės, patvirtintos Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, kurių 18 punkte nustatyta, kad skundas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo skundo su visais papildomais dokumentais (informacija) gavimo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. skundas VSDFV buvo gautas 2020 m. birželio 8 d., o skundžiamas VSDFV sprendimas Nr. (6.5)1-4347 buvo priimtas 2020 m. liepos 2 d., t. y. per 17 darbo dienų nuo skundo gavimo. Taigi, darytina išvada, jog VSDFV, nagrinėdama pareiškėjo skundą, laikėsi Taisyklių 18 punkte nustatytų skundo nagrinėjimo ir sprendimo dėl jo priėmimo termino. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundo argumentas dėl praleisto skundo nagrinėjimo termino atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas konstatuoja, kad atsakovas VSDFV Utenos skyrius, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, pagrįstai taikė Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (1016)VPESP5-256 teisingai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nustatytų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VSDFV Utenos skyriaus veiksmų, 2020 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4347 pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė, konstatavusi, kad VSDFV Utenos skyriaus veiksmai, vykdant VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-1175-484/2020 yra teisėti ir pagrįsti, o 2020 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (10.16) DV_S-14956 suteikta informacija apie minėto teismo sprendimo vykdymą yra teisinga.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiami sprendimai priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti, todėl pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus nėra. Netenkinant skundo reikalavimų dėl VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimų panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo ir ją mokėti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV 500 Eur neturtinę žalą, teigdamas, jog patyrė ilgai trunkančius dvasinius išgyvenimus, nervinę įtampą, pablogėjo sveikata, jaučiasi pažemintas, privalėjo kreiptis į teisininkus ir patirti išlaidų dėl to, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo netinkamai nagrinėja jo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, nepagrįstai atsisakydami ją skirti ir mokėti.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV veiksmų priimant sprendimus, kuriais atsisakyta skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir jos nemokant. Teismas VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. (1016)VPE_SP5-25 ir VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (6.5)1-4347 pripažino teisėtais ir pagrįstais, todėl akivaizdu, kad nėra įrodyta viena iš atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygų – nenustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, todėl pareiškėjo prašymas priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atmetus pareiškėjo skundą, bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.