Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Zigmo Pociaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. R., jo atstovui advokatui Regimantui Špelveriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas R. S. atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti iš gyvenamosios vietos (miesto) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 69 ir 71 straipsniais, R. S. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – per 6 mėnesius atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą ir įmokėti į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą 10 MGL dydžio, t. y. 376,60 Eur, įmoką.

Iš R. S. priteista 57,42 Eur Klaipėdos teritorinei ligonių kasai nuostoliams atlyginti.

Iš R. S. priteista 175,47 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui nuostoliams atlyginti.

Iš R. S. priteista nukentėjusiajam D. R. 50 Eur turtinei ir 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. S. priteista nukentėjusiajam D. R. 1420 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis 2016 m. vasario 6 d., apie 4.30 val., viešoje vietoje – prie naktinio klubo „P.“, (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., tyčia du kartus papurškė ašarinių dujų D. R. į veidą, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini) m., D. R. išlipus iš taksi automobilio, priėjęs R. S. pašalinių asmenų akivaizdoje tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį D. R. į veidą, po to šis nugriuvęs ant taksi automobilio variklio dangčio susitrenkė veidą ir todėl patyrė veido sumušimą, susidarė poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kraujo išlaja po kairės akies jungine, poodinės kraujosruvos abiejų lūpų kairėje, pereinančios į lūpų vidinį paviršių, odos nubrozdinimas kairiame skruoste, nosies minkštųjų audinių patinimas ir nosies kaulų lūžimas. Tokiu būdu R. S. dėl chuliganiškų paskatų demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir elgdamasis įžūliai padarė D. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vertindamas liudytojo V. M. parodymus, apygardos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis. Nors liudytojas V. M. (taksi vairuotojas) pirmosios instancijos teismo posėdyje nepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad R. S. sužalojo D. R., tačiau apygardos teismas mano, kad norint atskleisti šio liudytojo parodymų esmę, jo patikimumą, šiuo atveju būtina įvertinti V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Tiek suvestas akistaton su kaltinamuoju R. S., tiek pirmosios instancijos teismo posėdžiu metu, pastarajam susitikus su nuteistuoju, jis atsisakė tyrimo metu duotų parodymų, kad būtent R. S. buvo tas asmuo, kurį jis matė smurtaujant prieš D. R. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos, policijos pareigūnės R. S. ir J. K., kurios atliko visus procesinius veiksmus su V. M., nurodė, kad pastarasis tiek atpažinimuose (2016 m. gegužės 12 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu, 2016 m. rugsėjo 22 d. asmens parodymo atpažinti per stiklą metu), tiek visose apklausose (2016 m. gegužės 12 d., 2016 m. rugsėjo 29 d.), parodymų patikrinime vietoje (2016 m. rugsėjo 29 d.) teigė, kad būtent R. S. smurtavo prieš D. R. V. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė detalias faktines aplinkybes apie įvykį, teigė, kad R. S. jam buvo pažįstamas iš anksčiau ir jis iš karto po įvykio nukentėjusiajam nurodė jį kaip asmenį, kuris jį sumušė. Be to, ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. M. nurodė, kad suprato, jog tarp D. R. ir asmens, kuris sumušė, iki jų susitikimo prie jo taksi automobilio, jau prieš tai buvo kilęs konfliktas. Tai, kad tarp R. S. ir D. R. buvo kilęs konfliktas, patvirtino liudytojai E. E., J. A. ir E. N. Apygardos teismo išvadą, jog būtina vadovautis liudytojo V. M. ikiteisminio tyrimo metu iki akistatos duotais parodymais, nes būtent jie yra teisingiausi, išsamūs ir neprieštaringi, patvirtino taip pat bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus gauti duomenys, kuriuose nors ir neužfiksuota, kad pareigūnai darė poveikį liudytojui V. M., tačiau nustatyta, kad liudytojas savo pirminius parodymus pakeitė tik todėl, kad nukentėjusysis D. R. ir nuteistasis R. S. nurodė, jog susitaikė. Taigi akivaizdu, jog pats liudytojas pripažino, kad pakeitė parodymus, tačiau pažymėjo, jog iš tikrųjų teisingi yra pirminiai parodymai, kuriais teismas ir turi vadovautis, nes jie buvo pateikti nesant išorinės aplinkos ir susijusių asmenų įtakos bei tendencingo poveikio.

Sprendžiant klausimą dėl nuteistojo R. S. kaltės, būtina išsamiai įvertinti ir nukentėjusiojo parodymus bei jų reikšmę. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu apklaustas nukentėjusysis D. R. nurodė, kad praeitų metų vasario mėnesį, šeštadienį, buvo naktiniame klube „P.“. Apie 4 val. ryto pamatė žmogų su draugais, jie buvo trise. Priėjo prie R. S. draugo E. N., kalbėdamas su juo, paklausė, ar jis anksčiau dirbo „Pi.“. Pastarasis pasakė, kad dirbo. Jie kalbėjosi ramiai, nesipyko. Prie jų priėjo R. S. ir tuomet jis R. S. paklausė, ar jis maždaug prieš porą metų dirbo „Pi.“, kai jis buvo atvažiavęs su tėvais ir žmona, kai R. S. į klubo vidų įleido visą jų kompaniją, išskyrus jį. R. S. pasakė, kad toks įvykis buvo. Tuomet jis R. S. paklausė, kodėl jo neįleido, bet klube garsiai grojo muzika, todėl jis ne viską girdėjo, ką sakė R. S. Tarp jų kilo nedidelis žodinis konfliktas, jis pasiūlė R. S. eiti į lauką parūkyti bei normaliai pasikalbėti. Tačiau atėjo E. E. (apsauginis) ir juos apramino. Po to jis nuėjo link tualeto, prie biliardo stalo kalbėjo su apsaugininku E. E. Tuomet atėjo R. S. ir jis vėl pakvietė jį į lauką ramiai pakalbėti, parūkyti, kadangi norėjo sužinoti, kodėl jis tada jo taip ir neįleido į klubą. R. S. sutiko išeiti į lauką. R. S. ėjo pirmas, o jis jam iš paskos. Jam paėjus į šoną ir ketinant užsidegti cigaretę, R. S. du kartus papurškė jam į akis. Jis apsiašarodamas nuėjo link pirmo pasitaikiusio taksi automobilio ir į jį įsėdo. Taksi vairuotojo nepažinojo, tik po to išsiaiškino, kad vairuotojo vardas V. M. Po to, praėjus 1–2 min., R. S. pradėjo jį tempti iš automobilio. Jis pasakė R. S., kad pastarasis nuo jo atstotų ir, siekdamas išvengti konflikto, traukdamasis nuo R. S., pradėjo eiti aplink automobilį. R. S. sudavė kelis smūgius jam į veidą, bet apimtas streso jų nejuto, tačiau jam buvo suduotas vienas stiprus smūgis, nuo kurio jis nukrito ant automobilio priekinio dangčio (t. 3, b. l. 192–193).

Apygardos teismas pažymi, kad iš esmės analogiškus, tik šiek tiek detalesnius parodymus nukentėjusysis D. R. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 139–142; t. 1, b. l. 145–147), todėl atskirai jų, nenorėdamas kartotis, teismas nebeaptaria. Vertindamas nukentėjusiojo D. R. parodymus, apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo parodymai tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminiu tyrimo metu buvo išsamūs, itin detalūs, neprieštaringi, patvirtinantys kitus byloje esančius duomenis. Nukentėjusysis D. R. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė asmenį, su kuriuo prasidėjo konfliktas, tai R. S. D. R. nurodė, kad su R. S. konfliktas iš pradžių kilo baro „P.“ viduje, po to jis apsaugos darbuotojų buvo išprašytas į lauką. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai E. E., J. A., E. N. bei pats kaltinamasis R. S. Pažymėtina, kad byloje duomenų apie tai, kad D. R. bare būtų konfliktavęs dar su kitais lankytojais, nėra. Taip pat jų nenurodė ir tą naktį bare dirbę apsaugos darbuotojai E. E. ir J. A. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu D. R. nurodė aplinkybes, kaip išėjo iš baro, t. y. jog tarp jo ir R. S. kilus žodiniam konfliktui prie jų priėjo baro apsaugos darbuotojas E. E., kuris toliau jiems kalbėtis neleido, juos nuramino. D. R. nuo baro nuėjo vienas, o R. S. liko prie baro, tačiau iš liudytojų E. E., J. A., E. N. ir paties kaltinamojo R. S. duotų parodymų matyti, kad R. S. kartu su dviem draugais (E. N. ir T. V.) iš baro išėjo po tam tikro laiko, kai nukentėjusysis į barą dar nebuvo grįžęs. Liudytojai E. E. ir J. A. nurodė, kad D. R. kruvinas į barą grįžo po to, kai R. S. kartu su draugais buvo išėję iš baro. Šių aplinkybių visuma patvirtina, jog, kai D. R. grįžo į barą kruvinas, R. S. su draugais jau nebuvo. D. R. taip pat nurodė, kas jam į akis papurškė ašarinių dujų bei kas, jam būnant taksi automobilyje, taksi vairuotojo akivaizdoje prieš jį atliko smurtinius veiksmus, dėl to jis patyrė veido sužalojimus ir jam lūžo nosis. Nukentėjusysis nurodė, kad jį iš taksi automobilio ištempė R. S., kuris pastarajam ir sudavė stiprų smūgį į nosį, nuo kurio D. R. nukrito ant taksi automobilio variklio dangčio. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiojo D. R. parodymais, kadangi jie buvo išsamūs bei nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad tarp nukentėjusiojo D. R. ir nuteistojo R. S. anksčiau buvo kilęs konfliktas, nes nuteistasis neįleido nukentėjusiojo į barą, kuriame dirbo apsaugos darbuotoju, savaime neįrodo, jog nukentėjusysis siekė R. S. apšnekėti ar davė klaidingus / melagingus parodymus, tuo labiau, jog nukentėjusiojo parodymus patvirtino kiti byloje esantys duomenys. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog nuteistojo R. S. tvirtinimas, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis, yra tik nuteistojo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aplinkybė, kad D. R. užkalbino nuteistąjį, klausė, kodėl jis yra anksčiau jo neįleidęs į barą, nelaikytina konflikto inicijavimu, tuo labiau, kad negalima teigti, kad D. R. elgesys buvo provokuojamas, ir tai paskatino nuteistąjį pavartoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Noras išsiaiškinti ankstesnį įvykį, nepatogių klausimų uždavimas, pakvietimas pokalbio į lauką, kad geriau būtų galima vienam kitą girdėti, apygardos teismo vertinimu, nelaikytini konflikto inicijavimu ir negali pateisinti teisei priešingų R. S. veiksmų.

Apeliaciniame skunde yra atkreiptas dėmesys ir į liudytojų E. E. bei J. A. parodymus, kad nukentėjusysis D. R. buvo labai piktas dėl anksčiau kilusio konflikto tarp jo ir nuteistojo R. S., kai pastarasis nukentėjusiojo neįleido į barą. Liudytojas E. E. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad 2016 m. vasario mėnesį dirbo apsaugininku bare „P.“. D. R. buvo bare, linksminosi ir vartojo alkoholį. R. S. į barą atėjo su draugais. R. S. buvo prie baro ir jį pamatęs D. R. priėjo bei paklausė, ar šis nedirbo „Pi.“. Jis su kitu apsaugininku stovėjo nuo jų per 3–4 metrus. Viso pokalbio, vykusio tarp R. S. ir D. R., negirdėjo, bet pamatęs, kad tarp jų vyksta kažkas negero, priėjo prie jų. D. R. pasakė R. S., kad šis kažkada jo su tėvu neįleido į „Pi.“, kad jis jam padarė prieš tėvą gėdą. Matėsi, kad D. R. ant tos kompanijos, R. S. su draugais, buvo labai įpykęs. D. R. pagriebė iš R. S. bokalą, padėjo jį ant baro ir, paėmęs R. S. už rankos, ties alkūne, vedėsi pastarąjį pasiaiškinti į lauką. Kad neįvyktų konfliktas, jis jų iš baro neišleido ir pasakė D. R., kad parūkyti eitų vienas. Kai D. R. išėjo, R. S. bare dar buvo apie 25–30 min., gėrė alų, po to su draugais išėjo. Tiksliai pasakyti negali, nes į laikrodį nežiūrėjo, be to, praėjo daug laiko. Į barą D. R. grįžo kruvinu veidu, su draugu ir pasakė, kad jį sumušė, prašė kviesti policiją. Grįžus D. R., R. S. su draugais baro viduje jau nebebuvo. Patvirtino, kad tikslesnės aplinkybės, laiko tarpai buvo nurodyti ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 193–194). Analogiškus parodymus liudytojas E. E. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 53–56, 57–60). Apygardos teismas pažymi, kad liudytojo E. E. parodymai iš esmės sutampa su kito liudytojo J. A. parodymais.

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas J. A. nurodė, kad tą naktį dirbo bare „P.“ apsaugos darbuotoju. Tiksliai pasakyti visų aplinkybių negali, kadangi praėjo daug laiko, bet prisimena, kad tarp D. R. ir R. S. kilo konfliktas. D. R. priėjo prie R. S., pradėjo šnekėtis. Iš D. R. pusės matėsi nepasitenkinimas, puolimas. Tuomet jis su kolega priėjo prie jų ir juos, pasakę, jog eitų aiškintis į lauką, kad bare nebūtų jokių konfliktų, išskirstė. D. R. pakvietė R. S. eiti į lauką pašnekėti. Paaiškino, kad D. R. išėjo į lauką, o R. S. apsisuko ir grįžo į barą išgerti alų. D. R. išėjus, R. S. su draugais iš baro išėjo po 20–30 min. Tikslaus laiko pasakyti negali, bet D. R. kruvinas su draugu į barą grįžo apytiksliai už 1 val. D. R. pasakė, kad jį užpuolė, sumušė. D. R. buvo kruvina nosis, akys. Nurodė, kad po įvykio praėjo daug laiko, todėl teismas gali remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio metu, kadangi tuo metu jis buvo nurodęs tikslesnes įvykio aplinkybes. Taip pat patvirtino, kad galėjo ir netiksliai nurodyti grįžimo, išėjimo laikotarpį, nes darbo metu jie į laikrodį nežiūri (t. 3, b. l. 194–195). Pažymėtina, jog liudytojo J. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo šiek tiek tikslesni, tačiau dėl esminių aplinkybių jie iš esmės sutapo su parodymais, duotais teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, o aplinkybių, kurių liudytojas tiksliai neprisiminė, nagrinėjant bylą ir nenurodė, pažymėdamas, kad negali pasakyti, nes nepamena. Taigi akivaizdu, jog abiejų liudytojų parodymai yra neprieštaringi, patvirtina ir papildo vieni kitus, tačiau negalima teigti, kad šie parodymai paneigia R. S. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo arba kad įneša abejonių, kurios turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl R. S. turėtų būti išteisintas.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į liudytojų E. E. ir J. A. parodymus, kad nukentėjusysis D. R. buvo labai piktas ir norėjo eiti aiškintis santykius su nuteistuoju R. S. Visų pirma pažymėtina, kad tokie parodymai patys savaime nepaneigia nuteistojo R. S. veiksmuose buvus nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėties požymių. Be to, išankstinis D. R. neigiamas nusiteikimas prieš nuteistąjį R. S., siekis spręsti ir aiškintis anksčiau tarp jų kilusio konflikto aplinkybes nepaneigia bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, jog prieš D. R. buvo vartotas fizinis smurtas ir jam iš chuliganiškų paskatų padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. D. R. nusiteikimas, neblaivumas, parodytos neigiamos emocijos nepaneigia prieš jį padaryto nusikaltimo fakto, tuo labiau, tai nereiškia, kad nusikaltimo negalėjo padaryti R. S. ar kad nuteistojo atliktų veiksmų nusikalstamumą paneigia paties nukentėjusiojo D. R. elgesys (kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusiojo veiksmai nelaikytini provokuojamais). Kitos apeliaciniame skunde aptartos liudytojų E. E. ir J. A. parodymų detalės, kad kai D. R. grįžo į barą su kruvinu veidu, R. S. su draugais jau buvo išėjęs, bei kad išėjus nukentėjusiajam į lauką, R. S. į lauką išėjo tik po maždaug 20 minučių, nepaneigia nuteistojo R. S. kaltės padarius nusikaltimą. Apygardos teismo vertinimu, liudytojų nurodytos aplinkybės kaip tik patvirtina kitus byloje esančius duomenis. Ir kiti liudytojai, ir pats nukentėjusysis yra nurodę, jog po fizinio smurto pavartojimo prieš nukentėjusįjį D. R. nuteistasis R. S. su savo draugais iš įvykio vietos pasišalino ir į barą „P.“ nebegrįžo. Taigi logiška, kad nukentėjusiajam D. R. grįžus į barą sukruvintu veidu, t. y. po fizinio smurto prieš jį pavartojimo, nuteistojo R. S. ir kitų kartu su juo buvusių asmenų bare „P.“ jau nebuvo. Liudytojų nurodyta to vakaro įvykių eigos aplinkybė, kad pirmiausia į lauką išėjo nukentėjusysis D. R., o tik po kurio nuteistasis ir kiti su juo buvę asmenys, taip pat nepaneigia R. S. kaltės. Bare „P.“ esant daug žmonių, apsaugos darbuotojai, liudytojai E. E. ir J. A. tam tikrų to vakaro įvykio detalių galėjo ir nepamatyti (lieka nepaneigta versija, jog nuteistasis R. S. į lauką išėjo kartu su nukentėjusiuoju, o papurškęs dujų, grįžo į barą, vėliau į lauką išėjo antrą kartą, kai pavartojo prieš D. R. fizinį smurtą) arba praėjus nemažai laiko tam tikras įvykio detales atsimena ne visai tiksliai, ypač tas, kurios reikalauja detalumo (atstumo, laiko tarpo ir kt. nurodymas). Taigi apygardos teismas daro išvadą, kad liudytojų E. E. ir J. A. parodymai papildo kitus byloje esančius duomenis, kartu sudaro neprieštaringą įrodymų visumą.

Grįžtant prie liudytojo V. M. parodymų vertinimo, pažymėtina, jog apeliaciniame skunde yra akcentuojama, kad liudytojas nurodė pažįstąs nuteistąjį R. S., nes yra vežęs jį namo, tačiau atlikus parodymų patikrinimą vietoje, paaiškėjo, kad nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) g. gyvena kitas klubo „Pi.“ apsaugos darbuotojas – D. B. Liudytoja R. S. tiek apeliacinės instancijos, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pažymėjo, jog D. B. nuotraukos liudytojui V. M. atpažinti neteikė. Atpažinimas nebuvo daromas, kadangi neatitiko požymiai, t. y. D. B. buvo aukštas, liesas, o nukentėjusysis pirminiuose parodymuose įtariamąjį apibūdino kaip žemo ūgio (t. 4, b. l. 116). Šiuo atveju apygardos teismas gali tik pritarti atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentui, jog liudytojas V. M. pagal savo darbines pareigas per dieną atliekantis daug pervežimų galėjo neteisingai prisiminti nuteistojo R. S. gyvenamosios vietos adresą, tačiau teisingai prisiminė aplinkybę, kad nurodytu adresu yra vežęs darbuotoją iš klubo „Pi.“. Kur kas svarbesnė aplinkybė, jog liudytojas V. M. nuteistąjį R. S., kaip asmenį, padariusį nusikaltimą prieš D. R., atpažino asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu (t. 2, b. l. 4–5) bei asmens parodymo atpažinti (per stiklą) metu (t. 2, b. l. 10–16). Taigi klaidingai nurodytas R. S. gyvenamosios vietos adresas, kitoms aplinkybėms sutampant, savaime nepaneigia liudytojo V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumo. Papildomai pažymėtina, jog šią išvadą patvirtina ir paties nukentėjusiojo D. R. pateiktas garso įrašas, iš kurio matyti, kad nors liudytojas V. M. kalba apie jam daromą poveikį, tačiau nurodo žinantis, kad R. S. sumušė D. R. (t. 1, b. l. 157–167).

Kitų byloje esančių duomenų, jų vertinimo, pripažinimo įrodymais ar atmetimo nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde neginčija. Taigi apygardos teismas jų atskirai papildomai nebedetalizuoja, nes pirmosios instancijos teismas yra atlikęs išsamų šių duomenų vertinimą, kuriam apeliacinės instancijos teismas pritaria. Papildomai pažymėtina, kad apeliacinio skundo teiginys, jog nukentėjusysis D. R., būdamas neblaivus ir naktį išėjęs iš baro, sukonfliktavo su kitais asmenis, dėl to ir buvo padarytas nusikaltimas prieš jį, yra nepagrįstas jokiais kitais byloje esančiais duomenimis, todėl apygardos teismas tokius argumentus vertina tik kaip nuteistojo gynybinę versiją. Apibendrindamas tai, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nuteistasis R. S. savo apeliaciniame skunde nurodydamas tam tikras aplinkybes, kodėl nesutinka su teismo motyvais, apsiriboja tik bylos duomenų citavimu, tačiau nepateigia jokių pagrįstų motyvų, duomenų sisteminimo, analizės, kodėl viena ar kita aplinkybė yra pagrįsta arba nepagrįsta. Apeliantas savo skunde bando „išrinkti“ aplinkybes, kurios patvirtina nuteistojo gynybinę versiją, tačiau byloje yra gausu duomenų, kurie patvirtina pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisingumą ir pagrįstumą, o esamus duomenis privalu vertinti kaip visetą, bet ne fragmentiškai. Taigi konstatuotina, kad byloje esančių duomenų visuma įrodo nuteistojo R. S. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, t. y. iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiajam D. R. sveikatą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ir teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu buvo pateiktas prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo, taip pat byloje yra pateikti pinigų priėmimo kvitas ir sąskaita faktūra už teisines paslaugas, kurie patvirtina, jog nukentėjusysis D. R. advokatui Regimantui Špelveriui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 300 Eur (t. 4, b. l. 97, 98). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012).

Atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat nedraudžia nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. Nagrinėjamojoje byloje apeliacinį skundą padavė nuteistasis R. S. ir šis skundas atmetamas. Atsižvelgdamas į tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo D. R. interesais, jis kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos surašant atsiliepimą ir atstovaujant jam Klaipėdos apygardos teisme, todėl prašymas priteisti procesines išlaidas tenkintinas. Papildomai pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme buvo surengti keturi posėdžiai, trijuose nukentėjusiajam D. R. atstovavo advokatas Regimantas Špelveris, advokatas parengė išsamų ir pagrįstą atsiliepimą į apeliacinį skundą, jame detaliai aptardamas reikšmingas aplinkybes, kurios patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad nukentėjusiojo prašoma priteisti 300 Eur suma už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme nėra per didelė, už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatui atitinka darbo ir laiko sąnaudas bei protingumo, teisingumo kriterijus. Todėl nukentėjusiajam priteistina 300 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo R. S. priteisti nukentėjusiajam D. R. 300 Eur proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.