- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-04
- Bylos Nr.
- A-1475-552/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01941-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. balandžio – gegužės mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose plotas neatitiko teisės aktuose nustatymo minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo. Kamerose esantys baldai ir sanitarinis mazgas dar labiau mažino kameros plotą. Pareiškėjas taip pat skunde reiškė pretenzijas dėl galimybės pasinaudoti dušu pasinaudojus reabilitacijos kambariu. Pareiškėjo nuomone, turėtų būti sudaryta galimybė ne mažiau kaip du kartus per savaitę pasinaudoti dušu ar pirtimi. Pareiškėjo teigimu, galimybė nusiprausti po dušu tik vieną kartą per savaitę, žemino jo orumą. Dėl minėtų pažeidimų, pareiškėjo tvirtinimu, jam buvo sudaryti nepatogumai, tyčia ir sąmoningai suvaržytos jo teisės, buvo neišvengiami sveikatos sutrikimai, todėl jis patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus. Lukiškių TI-K nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą. Dėl išvedimo į dušą atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Dušuose nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną šiltu vandeniu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodė, kad šiuo atveju nebuvo būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti jo prašomą žalą nėra.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis kildino iš Lukiškių TI-K veiksmų. Teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 9 d.
Atsiliepimas
7. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl Lukiškių TI-K kamerose jam minimalaus teisės aktais nustatyto ploto neužtikrinimo, nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovo atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičių bei kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas. Bylos medžiaga patvirtino, kad ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. pareiškėjas buvo kalinamas nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto (3,6 kv. m) turėjusio tekti vienam asmeniui reikalavimo, t. y. pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitiko. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. kalint Lukiškių TI-K jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto nebuvo pažeista, todėl laikė, jog viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu, pareiškėjo išdėstyti argumentai teismo atmesti kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl naudojimosi dušu tvarkos, kad pareiškėjui buvo suteikiama galimybė nusiprausti 15 min. vieną kartą per savaitę, pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4–5 nuostatas, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas sutiko, jog kalinimo vietoje buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu 15 min. vieną kartą per savaitę. Tai, kad pareiškėjo netenkino teisės aktuose nustatyta tvarka, nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, paneigiantys šias aplinkybes, Lukiškių TI-K administracijos veiksmuose pažeidimų teismas nenustatė, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmesti kaip nepagrįsti.
9. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo iš atsakovo priteisti 1 000 Eur neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, pažymėjo, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nurodė, kad nebuvo pateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad atsakovas veikė nepagrįstai ir neteisėtai. Nenustačius Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip conditio sine qua non (būtina, privaloma sąlyga) turtinei ar neturtinei žalai kilti, nebeliko būtinybės papildomai teismui pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo teismo netenkintas.
III.
10. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovo atstovo Lukiškių TI-K 1 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų.
11. Pareiškėjas nesutinka, kad jo skundas dėl žalos atlyginimo pirmosios instancijos teisme buvo atmestas. Pareiškėjo teigimu, teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, bei abstrakčiai vertino surinktą bylos medžiagą. Pareiškėjas nurodo, kad kameros techninė būklė buvo bloga – sienų ir lubų danga atsilupusi, krito ant miegamos vietos, asmeninių daiktų, maistui skirtų indų, be to, vietomis buvo pajuodusi, pasidengusi grybeliu, pelėsiu. Pareiškėjas tvirtina, kad kamerose dirbtinis apšvietimas nebuvo užtikintas, o natūralaus nepakako dėl tankių grotų ant lango ir jo mažo matmens. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad nebuvo sumontuoto mechaninio vėdinimo, bei tai, jog sanitarinis mazgas įrengtas kameroje prie durų, taip pažeidžiant pareiškėjo privatumą, kadangi jis galėjo būti stebimas per duryse įrengtą langelį. Be to, sanitariniame mazgas esantis praustuvas surūdijęs, techniškai netvarkingas, o per nuotekų vamzdį sklido dvokas. Pareiškėjo tvirtinimu, kamerose esantis kietasis inventorius (stalas, dviaukštės lovos, spintelės) yra surūdijusio metalo, nusilupusia danga, aštriomis briaunomis, netvarkingas. Į kameros plotą įskaičiuotas ir sanitarinis mazgas bei minėtas inventorius, tačiau pirmosios instancijos teismas neapskaičiavo kiek lieka laisvo ploto judėjimui. Pareiškėjo tvirtinimu, bendro naudojimo dušo patalpos taip pat netvarkingos, nehigieniškos, neįrengtos atskirai persirengimo kabinos, nėra ventiliacijos bei apšvietimo.
Atsiliepimas
12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
13. Vilniaus PN pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Vilniaus PN pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 9 d., atlyginimo.
15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus, byloje surinktus įrodymus, pripažino pareiškėjo pretenzijas dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ir naudojimosi dušu tvarkos, nepagrįstomis ir neįrodytomis.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodo, kad su juo nesutinka, prašo priteisti jam visą nurodytą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Apeliaciniame skunde papildomai nurodoma, kad kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu kamerų sienų ir lubų būklė buvo bloga, jose buvo grybelis ir pelėsis, nebuvo ventiliacijos, taip pat nebuvo užtikrintas nei dirbtinis, nei natūralus apšvietimas, praustuvas ir kietasis inventorius buvo netvarkingi, o dušo patalpos netinkamai įrengtos, taip pat buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo apskaičiuoti kameros laisvą plotą, neįskaičiuojant nei sanitarinio mazgo, nei kamerose esančio inventoriaus užimamo ploto.
17. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
19. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nenurodo jokių argumentų ir motyvų, su kuriomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir kodėl, jo teigimu, šis sprendimas nepagrįstas.
20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų ir dėsto naujus pažeidimus (Nutarties 11 p.). Pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės nebuvo nurodytos. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų, t. y. kamerų būklės, grybelio, pelėsio, ventiliacijos, dirbtinio ir natūralus apšvietimo, praustuvo ir kietojo inventorius būklės, dušo patalpos įrengimo, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo.
22. Primintina, kad pareiškėjas skunde reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą grindė tuo, kad Lukiškių TI-K nebuvo jam užtikrintas minimalus teisės aktuose numatytas gyvenamasis plotas ir pareiškėjo netenkino naudojimosi dušu tvarka, nes buvo suteikiama galimybė nusiprausti 15 min. vieną kartą per savaitę.
23. Dėl apeliacinio skundo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas abstrakčiai vertino byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.
24. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių: kamerų ploto ir naudojimosi dušu tvarkos, todėl teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, vadovavosi ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, t. y. priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ar padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios bausmės atlikimo sąlygos.
25. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas neapskaičiavo kiek lieka laisvo ploto judėjimui, neįskaičiavus sanitarinio mazgo ir kietojo inventoriaus, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tenkantį kameros plotą, pagrįstai neišskaičiavo sanitarinio mazgo ir kietojo inventoriaus (baldų) užimamo ploto.
26. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui turinti tekti gyvenamojo ploto norma (kameros tipo patalpoje – 3,6 kv. m; bendrabučio tipo patalpoje – 3,1 kv. m) pažeista nebuvo. Sprendime pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė nustatytas faktines aplinkybes, taikytiną teisinį reguliavimą bei aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl kalinamam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto apskaičiavimo ypatumų, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir iš naujo pareiškėjo argumentų dėl ploto trūkumo neanalizuoja.
27. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Kaip jau buvo savo sprendime nurodęs pirmosios instancijos teismas, viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
28. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.