- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-04
- Bylos Nr.
- I-320-189/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01941-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriame prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti atlyginti 1 000 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad 2018 m. balandžio–gegužės mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose plotas neatitiko teisės aktuose nustatymo minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo. Kamerose esantys baldai ir sanitarinis mazgas dar labiau mažina kameros plotą. Pareiškėjas taip pat skunde reiškia pretenzijas dėl galimybės pasinaudoti dušu pasinaudojus reabilitacijos kambariu. Pareiškėjo nuomone, turėtų būti sudaryta galimybė ne mažiau kaip du kartus per savaitę pasinaudoti dušu ar pirtimi. Pareiškėjo teigimu, galimybė nusiprausti po dušu tik vieną kartą per savaitę, žemino jo orumą. Dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui buvo sudaryti nepatogumai, tyčia ir sąmoningai suvaržytos jo teisės, buvo neišvengiami sveikatos sutrikimai, todėl patyrė neturtinę žalą.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti (2019 m. vasario 15 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–16).
Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K teisės aktų keliamus reikalavimus atitiko. Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą. Dėl išvedimo į dušą nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dušuose yra nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną šiltu vandeniu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti jo prašomą žalą nėra.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos, bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. (b. l. 10, 18).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas.
Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkto reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą T. prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą L. ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą O. prieš Lenkiją). EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
Byloje nėra ginčo dėl atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičių bei kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas (b. l. 10). Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. pareiškėjas buvo kalinamas nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto (3,6 kv. m) turėjusio tekti vienam asmeniui reikalavimo, t. y. pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitiko (b. l. 10). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. kalint Lukiškių TI-K jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto nebuvo pažeista, todėl laikytina, jog viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu, pareiškėjo išdėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat reiškia pretenzijas dėl naudojimosi dušu tvarkos, kad jam suteikiama galimybė nusiprausti 15 min. viena kartą per savaitę.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4–5 nuostatas, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas sutinka, kad kalinimo vietoje yra sudaryta galimybė nusiprausti po dušu 15 min. vieną kartą per savaitę. Tai, kad pareiškėjo netenkina teisės aktuose nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikti įrodymai, paneigiantys šias aplinkybes, Lukiškių TI-K administracijos veiksmuose pažeidimų nenustatyta, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmesti kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti atlyginti 1 000 Eur neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad atsakovas veikė nepagrįstai ir neteisėtai. Nenustačius Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip conditio sine qua non (lot. - būtina, privaloma sąlyga) turtinei ar neturtinei žalai kilti, nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.