Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-822-742-14

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-16
Bylos Nr.: A-822-742-14
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00984-2011-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Stasys Gagys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas: A. K.
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo: H. B.

Kategorijos

1.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A822-742/2014Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00984-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 1.2.; 38.; 70.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui H. B., dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartimi nagrinėti administraciniame teisme buvo priimti šie A. K. 2012 m. kovo 28 d. patikslintame skunde suformuluoti reikalavimai:

1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos (toliau – Gričiupio seniūnija) organizuoto 2011 m. lapkričio 3 d. kai kurių institucijų pareigūnų ir gyventojų susirinkimo nutarimą (protokolą Nr. 51-8-161), kuriuo nutarta: „Kryžių, esantį sklype (duomenys neskelbtini), perkelti į Petrašiūnų bažnyčios šventorių š. m. lapkričio 5 d.“;

2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. R15-909-(K2219) „Dėl (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus“;

3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. R15-70-(K93) „Dėl prašymo užtikrinti (duomenys neskelbtini) gatvės kryžiaus apsaugą“;

4) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę imtis priemonių, užtikrinančių (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus apsaugą, vykdant Lietuvos Respublikos įsipareigojimus pagal Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos 2 straipsnio nuostatas, grąžinant jį į ankstesnę buvimo vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje, organizuojant kryžiaus išsaugojimą ir atliekant jo konvencinį dokumentavimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis ginčija savivaldybės priimtus sprendimus, kuriais remiantis, buvo suniokotas (duomenys neskelbtini) gatvės skvero atminimo kryžius ir jo gamtinė aplinka. Pareiškėjo teigimu, Kauno miesto savivaldybės 2011 m. lapkričio 25 d. sprendime nėra nurodomas joks teisinis jo priėmimo pagrindas, abejones kelia skundžiamo sprendimo teisėtumas, nes jame suformuluotos išvados prieštarauja Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos imperatyvioms teisinėms normoms. Teigė, kad skundžiamas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. R-15-909-(K-2219) ir Gričiupio seniūnijos 2011 m. lapkričio 3 d. susirinkimo protokolo Nr. 51-8-161 nutarimas yra nepagrįsti teisės aktų normomis, todėl turi būti teismo panaikinti. Pareiškėjas skunde nurodė kryžiaus gamtinės aplinkos niokojimo aplinkybes, 2011 m. lapkričio 3 d. vykusio susirinkimo eigą, 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. R-15-909-(K-2219), Gričiupio seniūnijos 2011 m. lapkričio 3 d. susirinkimo protokolo Nr. 51-8-161 neatitikimus su susirinkimo vaizdo įrašu. Pareiškėjas skunde akcentavo, jog Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) kryždirbystę ir kryžių simboliką pripažino unikalia žmonijos vertybe, kurią Lietuvos valstybė, ratifikavusi Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, yra įsipareigojusi saugoti. Pabrėžė, kad vienas iš aktyvių atminimo kryžiaus pastatymo iniciatorių (duomenys neskelbtini) gatvės skvere buvo pareiškėjo tėvas A. K. Taip pat nurodė, kad atsižvelgus į nurodytoje konvencijoje įtvirtintus tikslus, pareiškėjas siekia išsaugoti (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžių jo pastatymo vietoje. Pareiškėjas teigė, kad jo teikti pasiūlymai 2011 m. lapkričio 3 d. vykusiame susirinkime nebuvo svarstyti ir nagrinėti.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui H. B. priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – ir ginčo žemės sklypas), kuriame stovėjo kryžius, buvo suformuotas detaliuoju planu, patvirtintu Kauno miesto valdybos 1999 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 1042 ir pakartotinai patvirtintu Kauno miesto valdybos 2000 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 101. Atsakovas pažymėjo, kad šie sprendimai nėra nuginčyti ir yra galiojantys. 2011 m. lapkričio 3 d. Gričiupio seniūnijoje vykęs susirinkimas buvo tik bandymas geranoriškai išspręsti konfliktą tarp gretimų sklypų savininkų, todėl jis jokios teisinės reikšmės pareiškėjui neturėjo. Kauno miesto savivaldybės Bendrojo plano paskelbimas, skvero statuso nesuteikimas ginčo žemės sklypui nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas. Pareiškėjas nenurodo, kuo konkrečiai pažeistos jo teisės, kokias teises ir teisėtus interesus turi pareiškėjas tiek į kryžių, tiek į ginčo žemės sklypą. Skundo reikalavimą dėl kryžiaus grąžinimo į ankstesnę buvimo vietą atsakovas laiko visiškai nepagrįstu ir nemotyvuotu, nes nei kryžius, nei sklypas Kauno miesto savivaldybei nepriklauso, o jo perkėlimas buvo ne Kauno miesto savivaldybės iniciatyva, todėl šio reikalavimo prašo netenkinti. Atsižvelgdamas į tai, kad skundžiami aktai pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių, atsakovas prašė šią bylos dalį nutraukti.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 3 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo A. K. reikalavimų panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos organizuoto 2011 m. lapkričio 3 d. kai kurių institucijų pareigūnų ir gyventojų susirinkimo nutarimą (protokolą Nr. 51-8-161), Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. R15-909-(K2219) „Dėl (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus“ ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. R15-70-(K93) „Dėl prašymo užtikrinti (duomenys neskelbtini) gatvės kryžiaus apsaugą“ nutraukė, o reikalavimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė.

Teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo H. B. 2005 m. sausio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 0,06 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 1901-0113-0041, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), kuriame buvo pastatytas kryžius. Kauno miesto apylinkės teismas, atmesdamas H. B. ieškinį dėl pareigojimo nugriauti jam priklausančiame ginčo žemės sklype stovintį kryžių, 2009 m. kovo 12 d. sprendime konstatavo, jog kryžių tuo metu laisvos valstybinės žemės sklype, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), pastatė grupė privačių asmenų ir perdavė jį visuomeniniams tikslams. Kryžiaus statyboje dalyvavęs A. K. (pareiškėjo tėvas) iki savo mirties vienas ar su kitais asmenimis jokių teisių į kryžių nebuvo įgijęs. Kauno apygardos teismas, 2009 m. birželio 2 d nutartimi atmesdamas H. B. apeliacinį skundą, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.395 straipsniu, nurodė, jog parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, privaloma aptarti nuosavybės teisių į juos perėjimo klausimą. Kadangi žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorio dalyviai H. B. ir G. S. nuosavybės teisių perėjimo į šiame sklype stovintį kryžių neaptarė, teismas konstatavo, jog nuosavybės teisės į šį daiktą perėjo žemės sklypo pirkėjui H. B.. Todėl H. B., remiantis CK 4.37 straipsniu, įgijo teises savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektus ir jais disponuoti (civilinė byla Nr. 2-740-528/2009). Taip pat nagrinėjant bylą, nustatyta, jog H. B. 2010–2011 metais ėmėsi veiksmų, siekdamas iš ginčo žemės sklypo iškelti jame stovintį kryžių, tačiau to iki 2011 m. lapkričio 5 d. neįgyvendino. Tai patvirtina bylos rašytiniai įrodymai. Kauno AVPK Kauno miesto Dainavos PK Girstupio PN tyrėjas išnagrinėjo A. K. 2010 m. rugpjūčio 16 d. prašymą įspėti H. B. ir kitus asmenis ir, nenustatęs H. B. veikoje administracinio teisės pažeidimo įvykio bei sudėties, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal LR ATPK 188 straipsnį nutraukė. Nurodytas nutarimas buvo paliktas nepakeistas Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atmetęs A. K. apeliacinį skundą, konstatavo, jog H. B. veiksmai griaunant kryžių buvo atliekami, laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (administracinė byla Nr. II-34-505/2011). Taip pat nustatyta, kad atsakovas, gavęs 2011 m. lapkričio 2 d. A. K. prašymą, parengė 2011 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. R15-909-(K2219) „Dėl (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus“, atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. sausio 17 d. prašymą, 2012 m. sausio 26 d. parengė raštą Nr. R15-70-(K93) „Dėl prašymo užtikrinti (duomenys neskelbtini) gatvės kryžiaus apsaugą“. Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijoje 2011 m. lapkričio 3 d. vykusio susirinkimo, sukviesto apsvarstyti H. B. nuosavybės teise priklausančio kryžiaus iškėlimo iš (duomenys neskelbtini) žemės sklypo į Petrašiūnų bažnyčios šventorių klausimą, metu buvo nutarta kryžių, esantį (duomenys neskelbtini), į Petrašiūnų bažnyčios šventorių perkelti 2011 m. lapkričio 5 d. Pareiškėjas A. K. skundžiamus atsakovo raštus ir Gričiupio seniūnijoje vykusio susirinkimo protokolą vertino kaip individualius administracinius aktus. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo ginčijami dokumentai yra informacinio turinio raštai, neįtakojantys jo teisinio statuso, nesukeliantys pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

Vertindamas Gričiupio seniūnijoje 2011 m. lapkričio 3 d. vykusio susirinkimo protokolą ir jame suformuluotą nutarimą, teismas vadovavosi seniūnijų ir seniūnų veiklą reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo normomis bei susirinkimo metu galiojusiais Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnijų nuostatais (toliau – Nuostatai), patvirtintais Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. A-3013, su pakeitimais, patvirtintais Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. A-4650. Įvertinus bylos duomenis, konstatuota, kad Gričiupio seniūnijoje 2011 m. lapkričio 3 d. vykusiame susirinkime buvo nagrinėjamas Gričiupio seniūnijos gyventojų bendruomenėje iškilęs ginčytinas klausimas, kaip H. B., siekiančio jam priklausantį kryžių iš ginčo žemės sklypo perkelti į Petrašiūnų bažnyčios šventorių, privačius interesus suderinti su tam prieštaraujančios dalies seniūnijos bendruomenės narių interesais taip, kad būtų neįžeisti gyventojų religiniai įsitikinimai, užtikrinta pagarba krikščionybės simboliui, nepažeisti teisės normų reikalavimai ir geros moralės principai. Nustatyta, kad Gričiupio seniūnijoje vykęs susirinkimas buvo sukviestas ne atsakovo iniciatyva ir ne dėl 2011 m. lapkričio 2 d. gauto A. K. prašymo. Įvertinęs Gričiupio seniūnijoje vykusiame susirinkime dalyvavusių asmenų ratą, svarstyto klausimo pobūdį, susirinkime dalyvavusių asmenų pasisakymus, teismas padarė išvadą, kad tai buvo Gričiupio seniūnijos teritorijoje gyvenančių asmenų, seniūnijos, policijos ir prokuratūros įstaigų atstovų neformalus susitikimas, kurio tikslas buvo apsvarstyti bendruomenės nariams iškilusį klausimą ir padėti jį taikiu būdu išspręsti. Teismo vertinimu, nėra pagrindo šio susirinkimo vertinti kaip Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 14 punkte ir Nuostatų 12.11 punkte nurodytos sueigos, jo metu svarstyto klausimo priskirti Vietos savivaldos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų klausimų kategorijai, o susirinkimo metu parengto protokolo ir jame suformuluoto nutarimo dėl H. B. nuosavybės teise priklausančio kryžiaus perkėlimo – viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu. Teismo nuomone, Gričiupio seniūnijos teritorijoje gyvenančių asmenų bei seniūnijos, policijos ir prokuratūros įstaigų atstovų neformalaus susirinkimo metu priimtas nutarimas turėjo tik patariamąjį, rekomendacinį pobūdį.

Išanalizavęs atsakovo parengtų 2011 m. lapkričio 25 d. rašto Nr. R15-909-(K2219) „Dėl (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus“ ir 2012 m. sausio 26 d. rašto Nr. R15-70-(K93) „Dėl prašymo užtikrinti (duomenys neskelbtini) gatvės kryžiaus apsaugą“ turinį, padaryta išvada, kad juose pareiškėjui yra pateikta informacija, t. y. žinios, duomenys, apie Kaune, (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo suformavimą, jam parengto detaliojo plano patvirtinimą bei tikslinimą, nuosavybės teisių į šį sklypą įregistravimą ir jų turėtoją; nurodytame žemės sklype stovėjusio kryžiaus statusą, jo pastatymo 1999 metais ir perkėlimo 2011 m. lapkričio 5 d. iš ginčo žemės sklypo į Petrašiūnų parapijos bažnyčios teritoriją aplinkybes. Teismo vertinimu, šiuose raštuose nėra suformuluota nuostatų, pažeidžiančių pareiškėjo teisėtus interesus, suteikiančių jam teises ar nustatančių pareigas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog pareiškėjo skundžiami atsakovo raštai Nr. R15-909-(K2219) ir Nr. R15-70-(K93) yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjo teisinio statuso neįtakojantys dokumentai, bet ne individualūs administraciniai aktai. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad administracinės bylos rašytinių dokumentų duomenys, teismų sprendimų bei nutarčių išvados pagrindžia raštuose pateiktą informaciją. Atsižvelgiant į tai ir remiantis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu, administracinės bylos dalis dėl reikalavimų panaikinti atsakovo raštus ir protokolinį nutarimą nutraukta, kaip nepriskirta administracinių teismų kompetencijai.

Dėl reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus, teismas konstatavo, kad A. K. nėra atminimo kryžiaus savininkas, todėl neturi subjektyvinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistos ar galimai pažeistos teisės ar teisėtų interesų, susijusių su Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimu šio turto atžvilgiu, teisminės gynybos. Teismas nustatė, kad tokią teisę turi Kultūros ministerija. Tačiau byloje esantys duomenys apie kryžiaus iškėlimo iš ginčo sklypo klausimo svarstymą su (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojais, vietos savivaldybės ir teisėsaugos institucijomis bei religinės bendruomenės atstovu, parinktą naują kryžiaus stovėjimo vietą rodo, kad H. B. priklausančio kryžiaus iškėlimas iš (duomenys neskelbtini) gatvės šio kryždirbystės ir kryžių simbolikai galimo priskirti materialaus daikto nepažeidė, o jo pastatymas viešoje vietoje – Petrašiūnų bažnyčios šventoriuje nemenkina kryžiaus, kaip tam tikro simbolio, vertės, nekelia grėsmės jo saugumui ir užtikrina išlikimą bei netrukdo lankytojams prieiti prie šio objekto. Nustačius, kad kreipdamasis į teismą A. K. neturėjo reikalavimo teisės, skundo reikalavimas įpareigoti Kauno miesto savivaldybę imtis priemonių, užtikrinančių (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus apsaugą, vykdant Lietuvos Respublikos įsipareigojimus pagal Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos 2 straipsnio nuostatas, grąžinant jį į ankstesnę buvimo vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje, organizuojant kryžiaus išsaugojimą ir atliekant jo konvencinį dokumentavimą, atmestas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2012 m. birželio 26 d. teismui pateikė prašymą ištirti, ar Kauno miesto savivaldybės Bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-252, dalis dėl žemės, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini) sklype, neprieštarauja (originale – atitinka) Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsniui. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nebuvo sprendžiami ginčai nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), nei šiam žemės sklypui parengto detaliojo plano ar Kauno miesto valdybos administracinių aktų, kuriais šis planas yra patvirtintas. Teismas, spręsdamas dėl priimtų nagrinėti pareiškėjo reikalavimų, Kauno miesto savivaldybės Bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-252, sprendinių netaikė. Taigi tiesioginio prejudicinio ryšio tarp įvardinto norminio akto ir nagrinėjamos individualios bylos pagal A. K. skundą nėra. Todėl prašomo ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumo ištyrimas neturės tiesioginės reikšmės sprendžiant ginčą dėl pareiškėjo administraciniais aktais vertinamų raštų ir Gričiupio seniūnijoje vykusio susirinkimo protokolinio nutarimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tirti norminio akto Kauno miesto savivaldybės Bendrojo plano atitikties Atkūrimo įstatymo 10 straipsniui.

Taip pat A. K. prašė sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 33 straipsnio 2 dalį ir 124 straipsnį. Pareiškėjas nurodė, kad terminas „viešasis interesas“ suponuoja, jog visuomenė yra svarbiausias viešojo intereso gynimo proceso dalyvis. Tačiau fizinio asmens teisę ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą varžo ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos. Pareiškėjas teigė, kad šios nuostatos prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam asmenų lygybės principui (29 straipsnio 1 dalis), varžo asmens teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, skųsti jų sprendimus, taip pat skųsti piliečių ir organizacijų teises pažeidžiančius savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų, bei jų pareigūnų aktus, veiksmus ir sprendimus (33 straipsnio 1 dalis, 124 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui teikiamas asmens kreipimasis. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas suteikia teisę asmenims steigti asociacijas (visuomenines organizacijas, susivienijimus, konfederacijas, sąjungas, draugija ar pan.), turinčias tikslą koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, visuomeninės organizacijos, įsteigtos bei veikiančios pagal nacionalinių teisės aktų reikalavimus, gali būti laikomos suinteresuotomis visuomeninėmis organizacijomis, privalančiomis ginti viešąjį interesą toje srityje, kurioje jai numatyta teisė paduoti pareiškimą. Tokiu būdu, aktyviai veikiančiam asmeniui yra sudarytos galimybės realizuoti savo teises, per narystę asociacijose dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir viešą interesą turinčių sprendimų gamtos ir kraštovaizdžio apsaugos, sveikos aplinkos, krašto regioninių tradicijų, paveldo išsaugojimo ir pan. srityse priėmimo procesuose. Apibendrinęs, teismas nusprendė, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu aplinkybių, sudarančių pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvo nustatyta, todėl A. K. prašymas netenkintas.

III.

Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant nustatyti ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad fiziniai asmenys gali ginti viešąjį interesą tik įstatymų nustatytais atvejais, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 33 straipsnio 2 dalį, 124 straipsnį.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas forma ir turiniu neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, administracinės bylos nagrinėjimo metu neatskleista bylos esmė, neapklausti pagrindiniai liudytojai, skundžiamu sprendimu sujungtos atskiros teisminės procesinės procedūros į vieną, dėl ko iš esmės yra pažeistos jo procesinės teisės ABTĮ nustatyta tvarka dalyvauti jo prašymų nagrinėjimo teisminėse procedūrose.

Šalies argumentai

Skundžiamame sprendime aprašomoji ir motyvuojamoji dalys sujungtos į vieną, kurioje, pažeidžiant nustatytą prašymų nagrinėjimo procesinę tvarką, papildomai išnagrinėti pareiškėjo pateikti rašytiniai prašymai: dėl norminio administracinio akto ištyrimo bei prašymas sustabdyti bylą kreipiantis į Konstitucinį Teismą. Teismas nesiėmė iš esmės spręsti jo rašytinių prašymų, nepriėmė dėl jų rašytinių teismo nutarčių, t. y. nevykdė ABTĮ penkioliktame skirsnyje (ABTĮ 105–109 str.) nustatytos teisminės procedūros. Nors teismas sprendime pasisakė dėl šių prašymų, pareiškėjas nesutinka su šia teismo nustatyta procesine tvarka. Toks neprocesinis bylos nagrinėjimas negalėjo būti ir nebuvo priskirtas pagal teismų procesinių sprendimų klasifikatorių jokiai klasifikatoriuje nustatytai kategorijai. Teismas priimdamas sprendimą motyvuojamoje-konstatuojamoje dalyje sujungė dvi teismines procedūras į vieną, kartu išspręsdamas ir pateiktus teismui rašytinius prašymus, tačiau nepateikė privalomų nuorodų į teismų procesinių sprendimų klasifikatoriaus kodus, nustatančius pareiškėjo pateiktų prašymų nagrinėjimo esmę. Pareiškėjo nuomone, tokie teismo procesiniai veiksmai prieštarauja ABTĮ nustatytoms procesinėms normoms. ABTĮ nėra reglamentuotas dviejų teisminių procedūrų sujungimas ir vykdymas sprendimo priėmimo laikotarpiu, dėl ko iš esmės apribota pareiškėjo teisė dalyvauti jo teiktų teismui rašytinių prašymų nagrinėjimo teisminėje procedūroje (teisė susipažinti su priimtomis rašytinėmis teismo nutartimis, analizuoti teismo nutarčių turinį, bei atsižvelgiant į tai formuluoti naujus prašymus, nesutinkant su teismo nutartimis teikti atskiruosius skundus).

Pareiškėjo nuomone, netinkama bylos sprendimo procesinė tvarka galėjo lemti neteisingą ABTĮ materialiųjų normų taikymą. Nepriėmęs atskiros nutarties dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas galimai peržengė administraciniam teismui nustatytas kompetencijos ribas bei pats ėmėsi spręsti Konstitucinio Teismo jurisprudencijos klausimą, sprendime paneigė fizinių asmenų teisę tiesiogiai (ne per juridinius asmenis) kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Tokiais veiksmais teismas pažeidė nustatytą procesinę tvarką ir apribojo pareiškėjo teisę dalyvauti prašymo nagrinėjimo teisme bylos procese, teikti atskirąjį skundą dėl atsisakymo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Mano, kad teismas nesiimdamas nutartimi spręsti pareiškėjo 2012 m. birželio 26 d. prašymo ištirti ar norminis aktas atitinka įstatymą priėmimo nagrinėjimui teisme klausimo ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, ir nepriimdamas šiuo klausimu teismo rašytinės nutarties, apribojo jo procesines teises dalyvauti minėto rašytinio prašymo nagrinėjimo procese, gauti šiuo klausimu teismo nutartį, susipažinti su nutarties turiniu, o esant reikalui, šią nutartį skųsti atskiruoju skundu. Teigia, kad ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisminė procedūra yra privaloma atlikti bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu. Apelianto nuomone, tik teismui nustatyta procesine tvarka sprendžiant teismo nutartimi prašymo priėmimo klausimą ir užtikrinant proceso šalių procesines teises, galėjo būti pagrįstai išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės, sudarančios pagrindą nustatyti tirti ar motyvuotai atsisakyti tirti norminio akto teisėtumą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. A525-209/2011).

Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėdamas bylą į posėdį neiškvietė ir neapklausė pagrindinių liudytojų – Gričiupio seniūnijos seniūnės J. Ž., Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos vyr. specialistės J. T., (duomenys neskelbtini) Atminimo kryžiaus vertimo iniciatorius H. B.. Pareiškėjo nuomone, neapklausius liudytojų, teismas ir proceso dalyviai negalėjo išsiaiškinti svarbių teisminiam procesui aplinkybių, dėl ko bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo ir negalėjo būti atskleista bylos esmė. Galbūt todėl, teismas skubotai ir nepagrįstai sprendime padarė išvadą, kad A. K. nesutinka su atminimo kryžiaus perkėlimu. 2013 m. balandžio 30 d. teismo posėdyje buvo išklausyta proceso šalių nuomonė dėl pareiškėjo pateikto rašytinio prašymo iškviesti liudytojus. Teismas priėmė 2013 m. birželio 21 d. nutartį, kurios rezoliucinėje dalyje pažymėjo, kad dėl liudytojų iškvietimo bus sprendžiama vėl išklausius proceso šalių nuomonės (pakartotinai). Pareiškėjo teigimu, tokie nutarties teiginiai, suponuoja išvadą, kad teismas nesiėmė aktyvių ir būtinų veiksmų dėl svarbių bylai liudytojų iškvietimo į teismo posėdį, teisminio proceso metu nesiekė išsiaiškinti svarbių bylai aplinkybių.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo skundžiami atsakovo raštai bei susirinkimo nutarimas (protokolas) yra tik informaciniai, bet ne individualūs administraciniai aktai. Pažymi, kad 2011 m. lapkričio 3 d. susirinkimo nutarime akte buvo aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (nutarta „Kryžių, esantį sklype (duomenys neskelbtini), perkelti į Petrašiūnų bažnyčios šventorių š. m. lapkričio 5 d.“), o atsakovo 2011 lapkričio 25 d. ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimai yra priimti vykdant viešojo administravimo funkcijas, pareiškėjui išsiųsti paštu, jų turinyje nurodoma jų apskundimo tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nesutinka su apelianto nuomone, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų reikalavimų. Pažymi, kad prašymų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą bei ištirti norminio teisės aklo teisėtumą nagrinėjimas reglamentuotas Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 ir 111 straipsniuose. Šiose teisės normose nėra įsakmiai nustatyta, jog tokie prašymai turi būti išsprendžiami rašytinėmis nutartimis. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl minėtų apelianto prašymų tenkinimo, pasisakė, jog šių prašymų pagrįstumą spręs išnagrinėjęs bylą iš esmės, visapusiškai išanalizavęs bylos aplinkybes ir ištyręs byloje pateiktus įrodymus. Todėl šie prašymai ir buvo išspręsti, priimant teismo sprendimą. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, tokiu būdu nebuvo sujungtos į vieną dvi teisminės procedūros – tokiu būdu, vadovaujantis ekonomiškumo ir operatyvumo principais, buvo išnagrinėti visi byloje pateikti prašymai ir dėl jų pasisakyta galutiniame teismo sprendime. Pareiškėjo procesinės teisės nėra apribotos – teisės motyvai, dėl kurių prašymai buvo atmesti, yra išsamiai išdėstyti teismo sprendime, kuris gali būti skundžiamas apeliacine tvarka, apeliantas šia teise pasinaudojo, todėl jo teisės pažeistos nebuvo, taigi pirmosios instancijos teismas jokių procesinių pažeidimų nepadarė.

Atsakovas sutinka su teismo pozicija dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatos ir pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvimo, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-860/2013, 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-390/2013, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nagrinėjęs šį klausimą, dėl jo yra suformavęs aiškią ir nuoseklią teismų praktiką. Taip pat pritariama pirmosios instancijos teismo motyvui, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tirti, ar norminis administracinis aktas atitinka įstatymą. Nagrinėjamoje byloje teismas netaikė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T-252, skundo reikalavimai niekuo nesusiję su Bendrojo plano sprendiniais, todėl nagrinėjamu atveju Bendrasis planas negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių.

Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, kuriuos teismas teisingai įvertino ir atskleidė bylos esmę. Teismas nagrinėjo bylą apelianto keliamų reikalavimų ribose, ir tam, kad būtų įvertintas keliamų reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas, pakako byloje surinktų įrodymų, todėl papildoma liudytojų apklausa nebuvo reikalinga.

Atsakovas pažymėjo, kad kryžiaus perkėlimas visų pirma susijęs su kryžiaus savininko valia ir jam suteikta teise laisvai disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, todėl nei Kauno miesto savivaldybės administracija, nei seniūnija, nei kiti 2011 m. lapkričio 3 d. susirinkime dalyvavę asmenys niekaip negalėtų įtakoti savininko valios ir priimto sprendimo. Todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad susirinkimo protokolas jokių teisinių pasekmių apeliantui negalėjo sukelti, turėjo tik patariamąjį, rekomendacinį pobūdį. Niekuo nesusijusios su ginčijamu Protokolu pareiškėjo minimos Nematerialaus kultūros paveldo konvencijos nuostatos, nes kryžius nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, be to, į nematerialaus kultūros paveldo sąrašą yra įrašyta kryždirbystė ir kryžių simbolika, tačiau ne konkretūs kryžiai ar jų pastatymo vietos.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pasisakė, jog skundžiamuose atsakovo raštuose nėra suformuluota nuostatų, pažeidžiančių apelianto teisėtus interesus, suteikiančių jam teises ar nustatančių pareigas. Tokių nuostatų nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Atsakovas sutinka su teismo sprendimo išvada, kad raštai tėra informacinio pobūdžio, todėl ši bylos dalis nutraukta pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus perkėlimo į Petrašiūnų bažnyčios šventorių, teisėtumo bei pagrįstumo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimu, kuriuo administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos organizuoto 2011 m. lapkričio 3 d. susirinkimo nutarimą (protokolo Nr. 51-8-161), Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. R15-909-(K2219) ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. R15-70-(K93) nutraukė, o reikalavimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė, be kita ko, atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant nustatyti ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad fiziniai asmenys gali ginti viešąjį interesą tik įstatymų nustatytais atvejais, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 33 straipsnio 2 dalį, 124 straipsnį.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos organizuoto 2011 m. lapkričio 3 d. susirinkimo nutarimą (protokolo Nr. 51-8-161), Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. R15-909-(K2219) ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. R15-70-(K93), teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia atkreipia dėmesį į teisinį reglamentavimą, susijusį su seniūnijų kompetencija priimant sprendimus. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 1 dalį ( 2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-971 redakcija) seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. To paties įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos reglamentuoja seniūnijų funkcijas, konkrečiai kalbant – pagal 1 punktą seniūnija, neviršydama savo įgaliojimų, seniūnijos teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina; pagal 17 punktą seniūnija organizuoja ir (arba) kontroliuoja savivaldybės kelių, bendrojo naudojimo teritorijų, kapinių, želdinių, gatvių, šaligatvių valymą ir priežiūrą; pagal 12 punktą seniūnija nustatyta tvarka dalyvauja rengiant gyventojų apklausas; pagal 15 punktą seniūnija dalyvauja organizuojant arba organizuoja gyventojų poilsį ir kt. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį seniūnijos veiklą reglamentuoja savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti seniūnijos veiklos nuostatai. Vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. Rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. A-3013 patvirtintais Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnijų nuostatų 12.11 punktu seniūnijos, vykdydamos joms pavestus uždavinius, šaukia seniūnijos gyventojų sueigas, organizuoja susirinkimus su Seimo nariais, Savivaldybės tarybos nariais ir Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojais, apibendrina seniūnijos bendruomenės atstovų pasiūlymus, juos analizuoja ir išvadas bei siūlomus sprendimus teikia Savivaldybės administracijos direktoriui. Tai suponuoja išvadą, kad galutinius sprendimus dėl seniūnijos bendruomenės atstovų siūlymų yra įgaliota priimti Savivaldybės administracija. Nagrinėjamu atveju 2011 m. lapkričio 3 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos organizuoto susirinkimo metu buvo nutarta kryžių, esantį (duomenys neskelbtini), perkelti į Petrašiūnų bažnyčios šventorių tų pačių metų lapkričio 5 d. Tuo tarpu Kauno miesto savivaldybės administracija, nors ir nepriimdama atskiro akto dėl minėto Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnijos minėto sprendimo, pritarė jam bei pranešė pareiškėjui, kad 2011 m. lapkričio 3 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos sprendimas buvo įvykdytas ir (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžius, Petrašiūnų klebonui V. T. sutinkant, 2011 m. lapkričio 5 d. perkeltas į tinkamą ir gerbiamą vietą – Petrašiūnų bažnyčios šventorių.

Teisėjų kolegija ginčijamus Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos 2011 m. lapkričio 3 d. nutarimą (protokolinis sprendimas Nr. 51-8-161) ir Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. R15-909-(K2219) vertina taip, kad jie leidžia suprasti, kad konkrečiu atveju sprendimas perkelti kryžių buvo priimtas. Todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos 2011 m. lapkričio 3 d. nutarimo (protokolinio sprendimo Nr. 51-8-161) ir Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. R15-909-(K2219) bei 2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. R15-70-(K93) informacinio pobūdžio bei teismo sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti atsakovo raštus ir protokolinį nutarimą nutraukti.

Tačiau teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas A. K. šioje byloje, net jos dalyje, negali būti laikomas suinteresuotu subjektu, turinčiu teisę kreipti į teismą. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuosavybės teisių į sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, atkūrimas, atitinkamų želdinių naikinimas ir sklypo pardavimas vyko nepažeidus teisės aktų reikalavimų. Kryžiaus perkėlimas visų pirma sietinas su H. B. teise laisvai disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, bet ne su pareiškėjo teisėmis ar jų pažeidimu. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių patvirtinti pareiškėjo suinteresuotumą. Kaip teisingai yra pažymėjęs pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas taip pat neturi teisės ginti viešąjį interesą.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas A. K. neturi teisinio suinteresuotumo kreiptis į teismą dėl galimai pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, bei pagrįstai atmetė skundo reikalavimą įpareigoti Kauno miesto savivaldybę imtis priemonių, užtikrinančių (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus apsaugą, vykdant Lietuvos Respublikos įsipareigojimus pagal Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos 2 straipsnio nuostatas, grąžinant jį į ankstesnę buvimo vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje, organizuojant kryžiaus išsaugojimą ir atliekant jo konvencinį dokumentavimą.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kryžiaus perkėlimas į Pivašiūnų bažnyčios šventorių nemenkina jo, kaip religinio simbolio reikšmės ir nekelia grėsmės saugumui, priešingai užtikrina išlikimą ir galimybę visuomenei jį lankyti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos 2011 m. lapkričio 3 d. nutarimą (protokolinio sprendimo) Nr. 51-8-161, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. R15-909-(K2219) ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. R15-70-(K93) keistina pareiškėjo skundą atmetant, nesant jo suinteresuotumo, likusi sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant nustatyti ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad fiziniai asmenys gali ginti viešąjį interesą tik įstatymų nustatytais atvejais, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 33 straipsnio 2 dalį, 124 straipsnį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu aplinkybių, sudarančių pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nėra nustatyta, todėl A. K. prašymo netenkina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

„Pareiškėjo A. K. skundą atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasStasys GagysSkirgailė Žalimienė