Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5724-776/2015 pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovei UAB „Gerbūnis“ dėl terminuotos darbo sutarties pripažinimo neterminuota, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. S. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas pripažinti, kad 2015 m. sausio 5 d. darbo sutartis Nr. 83, sudaryta tarp ieškovo K. S. ir atsakovės UAB „Gerbūnis“, buvo neterminuota, o ieškovo K. S. atleidimą iš darbo UAB „Gerbūnis“ pripažinti neteisėtu bei laikyti, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, taip pat priteisti iš atsakovo ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 62,29 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 130,00 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 444,31 Eur išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, tai yra už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, bei priteisti 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2015 m. sausio 5 d. su atsakove UAB „Gerbūnis“ sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią iki 2015 m. kovo 31d. buvo priimtas dirbti (duomenys neskelbtini). Pasibaigus darbo sutarties terminui, atsakovas darbo sutarties nenutraukė, pareikalavo atsinešti savo turimą darbo sutarties egzempliorių, o 2015 m. balandžio mėnesio pradžioje atsakovė atgaline data surašė kitą darbo sutartį ta pačia 2015 m. sausio 5 d. data bei tuo pačiu darbo sutarties numeriu, tačiau įrašė kitą darbo sutarties terminą nurodydama, kad darbo sutartis galioja iki 2015 m. balandžio 30 d. Ieškovo nuomone, jo ir atsakovės darbo santykiams faktiškai tęsiantis ir po terminuotos darbo sutarties termino pasibaigimo, 2015 m. sausio 5 d. jo su atsakove sudaryta darbo sutartis tapo neterminuota. Ieškovas nurodė, kad jis 2015 m. balandžio 29 d. buvo hospitalizuotas (duomenys neskelbtini) ir kad tos pačios dienos ryte apie tai sms žinute informavo atsakovę, kuri pasiteiravo, kiek laiko ieškovas bus ligoninėje. Tačiau ligoninėje paaiškėjo, kad atsakovė atleido ieškovą iš darbo. Atsakovė apie ieškovo nedarbingumą buvo informuota, tačiau atleido ieškovą iš darbo taip pažeisdama LR DK 131 straipsnio 1 dalį. Ieškovas nepageidauja būti grąžintas į ankstesnį darbą ir teigia, kad atsakovė pažeidė pareigą visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną ir iki šiol su juo neatsiskaitė, nes 2015 m. gegužės 6 d. atsakovė už 2015 m. balandžio mėnesį išmokėjo tik dalį darbo užmokesčio, t. y. 382,00 Eur, nors turėjo sumokėti 444,31 Eur. Ieškovas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia tuo, kad nesąžiningas atsakovės elgesys, neteisėtas atleidimas iš darbo nedarbingumo laikotarpiu sukėlė jam stiprų sukrėtimą, nes gydytojams informavus, jog jis nėra socialiai draustas ir dėl to gali tekti pačiam padengti visas operacijos bei pooperacinio gydymo išlaidas, patyrė didžiulį psichologinį stresą, o visa atsakovės neteisėtų veiksmų įtakota situacija sukėlė didžiulius išgyvenimus, neteisingumo jausmą.

Atsakovė UAB „Gerbūnis“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad su ieškovu sudarė vieną vienintelę terminuotą darbo sutartį nuo 2015 m. sausio 5 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., o šį faktą patvirtina įmonės darbo sutarčių registravimo žurnalas. Atsakovė nurodė, kad jokių naujų sutarčių su ieškovu nebuvo sudarinėjama. Po darbo sutarties termino pasibaigimo jokių darbo santykių su ieškovu nebuvo nei realiai (faktiškai), nei formaliai, nes ieškovas nedirbo (nebuvo po termino pasibaigimo darbe), o atsakovė tinkamai ir laiku sutvarkė ieškovo atleidimo iš darbo pasibaigus sutarties terminui dokumentus. Atsakovė iki pat darbo sutarties nutraukimo momento (ir vėliau) negavo jokių ieškovo raštų, prašymų išleisti gydymui, siuntimų gydymui, nedarbingumo pažymėjimų. Atsakovės teigimu, ieškovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad su juo atsiskaityta netinkamai ir kaip jis apskaičiavo savo nurodytas darbo užmokesčio sumas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.

Pripažino ieškovo K. S. ir atsakovės UAB „Gerbūnis“ 2015 m. sausio 5 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 83 neterminuota.

Nutraukė ieškovo K. S. ir atsakovės UAB „Gerbūnis“ 2015 m. sausio 5 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 83 šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisė ieškovui K. S. iš atsakovės UAB „Gerbūnis“ 1 573,97 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už 107 darbo dienas nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki teismo sprendimo priėmimo ir po 14,71 Eur vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo, laikant jog yra penkių darbo dienų savaitė.

Priteisė ieškovui K. S. iš atsakovės UAB „Gerbūnis“ 308,91 Eur išeitinę išmoką.

Priteisė ieškovui K. S. iš atsakovės UAB „Gerbūnis“ 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Priteisė ieškovui K. S. iš atsakovės UAB „Gerbūnis“ 187,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisė iš atsakovės UAB „Gerbūnis“ valstybei 142,00 Eur žyminio mokesčio.

Dėl terminuotos darbo sutarties pripažinimo neterminuota. Teismas pritarė ieškovo pozicijai, kad atsakovė, kvestionuodama darbo sutarties, kurioje nurodytas terminas iki 2015 m. kovo 31 d., autentiškumą, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad buvo sudaryta vienintelė darbo sutartis su terminu iki 2015 m. balandžio 30 d. Priešingai, atsakovė pateikė tik deklaratyvius teiginius apie galimą Šiaulių teritorinės darbo biržos ir ieškovo susitarimą pateikti melagingus duomenis apie šalių sudarytą darbo sutartį. Atsižvelgiant į tai, visus atsakovės argumentus dėl 2015 m. sausio 5 d. darbo sutarties sudarymo aplinkybių ir jos termino nustatymo, teismas atmetė kaip nepagrįstus laikydamas, kad šalys 2015 m. sausio 5 d. sudarė darbo sutartį susitardamos dėl vienintelio termino, t. y. dėl darbo sutarties galiojimo termino iki 2015 m. kovo 31 d.

Byloje nenustatyta, kad ieškovas ar atsakovė iki pasibaigiant darbo sutarties terminui 2015 m. kovo 31 d. pareikalavo ją nutraukti. Pasibaigus darbo sutarties terminui 2015 m. kovo 31 d. šalys tęsė darbo teisinius santykius, t. y. ieškovas toliau dirbo darbo sutartimi sutartą plataus profilio statybininko darbą, todėl teismas pripažino, kad ieškovo K. S. ir atsakovės UAB „Gerbūnis“ 2015 m. sausio 5 d. sudaryta darbo sutartį Nr. 83 tapo neterminuota.

Teismo vertinimu, atsakovės veiksmai sudarant darbo sutarties antrąjį variantą atgaline data, rodo, kad šiuo konkrečiu atveju darbdavys siekė po 2015 m. kovo 31 d. išvengti galimo darbuotojo atleidimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), kuris dėl taikomų įspėjimo terminų, kompensacinių išmokų ir kitų institutų yra mažiau palankus darbdaviui. Todėl teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas iš esmės nesuprato terminuotos darbo sutarties sudarymo aspektų ir negalėjo teisiškai įvertinti atsakovės po 2015 m. kovo 31 d. atliktų veiksmų, ir siekdamas apsaugoti darbuotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės darbo sutarties šalies, interesus, laikė būtinybę užkirsti kelią galimam darbdavio, kuriam terminuotos darbo sutarties sudarymas yra palankesnis, piktnaudžiavimui savo padėtimi bei terminuotos darbo sutarties institutu. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad po 2015 m. kovo 31 d. 2015 m. sausio 5 d. darbo sutartis Nr. 83, sudaryta tarp ieškovo K. S. ir atsakovės UAB „Gerbūnis“, tapo neterminuota.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir neteisėto atleidimo iš darbo teisinių padarinių. Teismas nustatė, kad ieškovas buvo nedarbingas nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. liepos 3 d., o atsakovė neterminuotą darbo sutartį, nesilaikydama LR DK 129 straipsnio nuostatų, nesant darbuotojo kaltės nutraukė 2015 m. balandžio 30 d. Atsakovė laikosi pozicijos, kad apie ieškovo nedarbingumą ji nieko nežinojo, nes ieškovas neįvykdė savo pareigos informuoti darbdavį apie savo nedarbingumą, tačiau antstolio R. K. 2015 m. rugpjūčio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 255 teismui patvirtino, kad ieškovas ėmėsi veiksmų informuoti darbdavį apie savo nedarbingumą. Teismas laikė, kad ieškovas tinkamai įvykdė savo pareigą informuoti darbdavį apie neatvykimo į darbą priežastis. Tinkamą informavimą teismui patvirtino ir ta aplinkybė, kad atsakovė nustačiusi, kad darbuotojo nėra darbo vietoje be, jos manymu, pateisinamos priežasties nefiksavo darbuotojo pravaikštos ir nenurodė jam pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe.

Teismas atmetė atsakovės teiginius, kad ieškovas sąmoningai ir iš anksto suplanavo savo neteisėtus veiksmus prieš darbdavį siekdamas, kad, atsakovės teigimu, terminuota darbo sutartis po 2015 m. balandžio 30 d. taptų neterminuota, konstatuodamas, kad atsakovė savo pareigos neįvykdė ir byloje pateiktais įrodymais neįrodė, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo teisėtai.

Kadangi atsakovė po neteisėto darbo sutarties nutraukimo su ieškovu dalykiniais klausimais nebendradarbiavo, neatsakė į žodinius ir rašytinius paklausimus dėl ieškovo atleidimo iš darbo, teismui buvo akivaizdu, kad ieškovą grąžinus į pirmesnį darbą, gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl teismas sprendė, kad ieškovas į pirmesnį darbą negrąžintinas, o 2015 m. sausio 5 d. darbo sutartis Nr. 83 su ieškovu nutrauktina teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Pagal darbdavio pateiktus duomenis, teismas apskaičiavo, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis yra 308,91 Eur. Teismas nesivadovavo ieškovo atliktais skaičiavimais, nes kitos ieškovui priskaičiuotos išmokos nurodytos 8 grafoje – išeitinės išmokos, netekto darbingumo kompensacija, delspinigiai, butpinigiai, maistpinigiai ir kt., pagal Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos 6 punkto nuostatas, tokios darbuotojui išmokėtos sumos į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitomos.

Teismas atsižvelgė į ieškovo darbo stažą UAB „Gerbūnis“ nuo 2015 m. sausio 7 d., todėl priteisė vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, t. y. 308,91 Eur. Ieškovas nebuvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, todėl teismas ieškovui priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Ieškovo vidutinis dienos darbo užmokestis yra 14,71 Eur, laikotarpiu nuo ieškovo atleidimo iš darbo 2015-04-30 iki teismo sprendimo priėmimo buvo 107 darbo dienos, todėl teismas ieškovui priteisė už priverstinę pravaikštą: iki teismo sprendimo priėmimo – 1 573,97 Eur, o nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo – po 14,71 Eur vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant jog yra penkių darbo dienų savaitė.

Dėl visiško atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog darbo bylose darbo užmokesčio išmokėjimo faktą turi įrodyti darbdavys bei įvertinęs darbdavio pateiktus įrodymus, ieškovo pateiktus paaiškinimus sprendė, kad darbo užmokesčio išmokėjimo faktas ieškovui įrodytas. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad jam liko neišmokėta darbo užmokesčio dalis už balandžio mėnesį, nes atsakovė skaičiavo darbo užmokestį ne pagal susitarimą mokėti 4,50 Eur valandinį darbo užmokestį. 2015 m. sausio 5 d. darbo sutarties Nr. 83 3 punkte nustatyta, kad ieškovui mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas ir priedai už pasiektus gerus darbo rezultatus. Ieškovas šios darbo sutarties sąlygos neprašė pripažinti negaliojančia, o teismas apskaičiuoti ieškovui priklausantį darbo užmokestį gali tik remdamasis darbo sutartyje sutartais darbo užmokesčio dydžiu ir jo apskaičiavimo tvarka. Todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės neišmokėto darbo užmokesčio dalį, neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dalį.

Kadangi su ieškovu atsakovė atsiskaitė visiškai, todėl ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, teismas atmetė.

Dėl darbuotojui padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Nors ieškovui buvo sudaryta nuomonė, kad 2015 m. sausio 5 d. darbo sutartis yra terminuota, ir dėl to, atsakovės teigimu, sužinojęs apie darbo sutarties nutraukimą pasibaigus jos terminui, jis neturėjo patirti šoko ir kitų neigiamų išgyvenimų, tačiau teismas pastebėjo, kad ieškovas apie atleidimą iš darbo sužinojo neįprastomis sąlygomis, t. y. jam gydantis medicinos įstaigoje. Todėl teismas vertino, kad ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, netikrumą dėl ateities, kai jam buvo paaiškinta, kad atleidus jį iš darbo gali tekti susimokėti iš savo lėšų už jam suteiktas medicinos paslaugas, kurios gali siekti net 3 000,00 Eur. Todėl pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas konstatavo, kad yra visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti. Tačiau teismas nesutiko su ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos dydžiu, nes ieškovas patyrė vienkartinį, trumpai trunkantį išgyvenimą ir iki šiol jaučia tik pasipiktinimą darbdavio veiksmais, tačiau jokių kitų sunkių liekamųjų pasekmių patirti išgyvenimai nesukėlė. Todėl teismas sprendė, kad 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kartu su teismo pritaikytomis kitomis darbuotojo teisių gynybos priemonėmis, yra pakankamas darbuotojui padarytai skriaudai atlyginti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas K. S. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovo reikalavimai netenkinti panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir likusioje dalyje. Padidinti priteistą išeitinę išmoką bei priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Priteisti iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

1. Apeliantas įsitikinęs, kad teismas neteisingai suskaičiavo ieškovo vidutinį darbo užmokestį, todėl neteisingai suskaičiavo ieškovui priklausančią išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas apskaičiuodamas ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio dydį už priverstinės pravaikštos laiką vadovaudamasis atsakovo UAB „Gerbūnis“ į bylą pateikta 2015-06-19 pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, nepagristai 2015-06-19 pažymos aštuntoje grafoje nurodytas išmokas neįskaičiavo į ieškovo vidutinį darbo užmokestį, todėl aiškiai neteisingai suskaičiavo ieškovo vidutinį darbo užmokestį tik 308,91 Eur. Apelianto manymu, minimos „kitos išmokos“, kurių teismas nenustatinėjo, yra ieškovo darbo užmokestis, ir jos visos turėjo būti įtrauktos skaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį. Pažymos 3 grafoje fiksuotas faktiškai ieškovo dirbtas laikas įrodo, kad ieškovo darbo užmokestis priklausė nuo ieškovo išdirbtų valandų skaičiaus, o jokie dienpinigiai, butpinigiai ar maistpinigiai apeliantui niekada nebuvo mokami. Įskaičiavus šias ieškovui priskaičiuotas išmokas į ieškovo vidutinį darbo užmokestį atitinkamai didėja ieškovui priklausanti išeitinė išmoka bei vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

2. Ieškovas tiek 2015 m. kovo mėnesį, tiek 2015 m. balandžio mėnesį išdirbo po 152 valandas, tačiau apeliantui už 2015 m. kovo mėnesį priskaičiuotas 721,43 Eur darbo užmokestis, kai tuo tarpu už 2015 m. balandžio mėnesį – tik 271,43 Eur. Atsakovė nepagrįstai ieškovui sumažino darbo užmokestį už 2015 m. balandžio mėnesį, todėl ieškovas pagrįstai iš atsakovės prašo priteisti 62,29 Eur darbo užmokesčio bei 130 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Teismas, net ir traktuodamas, kad atsakovė, sumokėdama ieškovui už 2015 m. balandžio mėnesį 382 Eur, pilnai yra atsiskaičiusi, privalėjo įvertinti tai, jog atsakovė pažeidė pareigą su ieškovu atsiskaityti jo atleidimo dieną, t.y. 2015 m. balandžio 30 d., ir minėtą 382 Eurų sumą ieškovui pervedė tik 2015 m. gegužės 6 d., todėl už vėlavimo atsiskaityti laikotarpį turėjo sumokėti vidutinį darbo užmokestį.

3. Apeliantas nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nes atsakovės veiksmai atleidžiant ieškovą nedarbingumo laikotarpiu, buvo darbdavio tendencingo, tyčinio bei sąmoningo elgesio, rezultatas. Vertinant visus apelianto dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patirtus išgyvenimus prašomas priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra sąžininga bei teisinga kompensacija.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Gerbūnis“ prašo apeliacinį skundą atmesti visiškai bei tarp šalių paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas mažiausiai prieš vieną savaitę iki planinės nesudėtingos ausies operacijos atlikimo turėjo galimybę informuoti darbdavį. Aiškus paties ieškovo pripažinimas leidžia teigti, kad jam buvo suprantama apie terminuotos sutarties sudarymą. Ieškovo atleidimo metu laisvai prieinamoje Sodros sistemoje nebuvo jokios informacijos apie ieškovo nedarbingumą. Atsakovės manymu, apeliacinės instancijos teismas kitaip vertins faktines aplinkybes dėl neterminuotos darbo sutarties pripažinimo. Ieškovas privalėjo įrodyti, kad „kitos išlaidos“ yra būtent darbo užmokestis, tačiau to nepadarė. Teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad su ieškovu atsakovė tinkamai ir visiškai atsiskaitė. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp proceso šalių, teismas turėjo įvertinti, kad net keli ieškovo reikalavimai buvo atmesti, todėl atsakovės naudai turėjo būti priteista proporcinga bylinėjimosi išlaidų dalis, todėl prašoma tai padaryti apeliacine tvarka. Pats ieškovas buvo nesąžiningas atsakovės atžvilgiu, todėl absoliučiai jokios neturtinės žalos ieškovas nepatyrė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovo reikalavimas priteisti iš darbdavio su darbo santykiais susijusias išmokas, atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovui nustatytas tik 308,91 Eur vidutinis darbo užmokesčio dydis ir nuo šio dydžio priteista vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka bei vidutinio darbo užmokesčio dydžiu už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės neišmokėto darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotų atostogų dalį sprendžiant, jog atsakovas su ieškovu visiškai atsiskaitė; nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki visiško atsiskaitymo dienos; nesutinka su sprendimo dalimi, kurioje teismas priteisė tik dalį ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo

Apeliantas nesutinka su teismo paskaičiuotu 308,91 Eur vidutiniu darbo užmokesčio dydžiu, nes teismas 2015-06-19 pažymos aštuntoje grafoje nurodytas išmokas neįskaičiavo į jo vidutinį darbo užmokestį. Su tokia apelianto dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka.

Visų pirma, pagrįstai teismas vadovavosi UAB „Gerbūnis“ 2015-06-19 pažyma Nr. 15/06/19 apie ieškovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas, kurioje yra nurodytas ieškovo dirbtų dienų skaičius bei kas sudaro išmokėtas sumas (39 b. l.). Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintame Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše, kurios 5.2. punktas detalizuoja, kad į vidutinį darbuotojo darbo užmokestį neįskaitoma – išeitinė išmoka, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, nedarbo draudimo išmoka, kitos (iš jų ir materialinės) pašalpos neatsižvelgiant į išmokų šaltinį. Būtent atsakovės UAB „Gerbūnis“ 2015-06-19 pažymoje nurodytos kitos ieškovui priskaičiuotos išmokos 8 grafoje ir patenka į minėtos tvarkos 5 punkto reglamentavimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas ieškovo vidutinį darbo užmokestį dydį, neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti šiomis nuostatomis.

Antra, apeliantas nepagrįstai remiasi skaičiavimais pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2015-06-19 pažymą Nr. I-1969 apie ieškovo valstybinį socialinį draudimą, nes iš šių duomenų nėra aiškus nei ieškovo dirbtų dienų skaičius, nei ieškovui priskaičiuotų ir išmokėtų išmokų suma.

Trečia, nors apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas visiškai nesiaiškino pažymos 8 grafoje nurodytų išmokų paskirties, tačiau apelianto abejonės dėl šių išmokų nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, o tik prielaidomis, kad tai yra jo vidutinio darbo užmokesčio dalis. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad apeliantas neįrodė, kad „kitos išlaidos“ yra būtent jo darbo užmokesčio dalis pagal sudarytą darbo sutartį.

Nors apeliantas nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi dėl ieškovui pagal darbo sutartį priklausančio darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimo, tačiau pakankamų argumentų, paneigiančių tokias teismo išvadas, nepateikia. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismo ieškovui paskaičiuotu 308,91 Eur vidutiniu darbo užmokesčio dydžiu. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo didinti ieškovui teismo priteistos išeitinės išmokos bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl visiško atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju

Nors apelianto teigimu, tiek 2015 m. kovo mėnesį, tiek 2015 m. balandžio mėnesį išdirbo po 152 valandas, tačiau ieškovui už 2015 m. kovo mėnesį priskaičiuotas 721,43 Eur darbo užmokestis, kai tuo tarpu už 2015 m. balandžio mėnesį – tik 271,43 Eur, tačiau šiuo konkrečiu atveju kovo mėnesį papildomai buvo paskaičiuota 450 Eur suma, kaip išmoka, kuri nepatenka į Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 5.2. punktą. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad darbo užmokestis ieškovui buvo skaičiuojamas pagal 2015 m. sausio 5 d. darbo sutarties Nr. 83 3 punktą, kuriame nustatyta, kad ieškovui mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas ir priedai už pasiektus gerus darbo rezultatus. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas šios darbo sutarties sąlygos neprašė pripažinti negaliojančia, bylą nagrinėjęs teismas ieškovui priklausantį darbo užmokestį apskaičiavo remdamasis darbo sutartyje sutartais darbo užmokesčiu ir jo apskaičiavimo tvarka. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad atsakovė nepagrįstai ieškovui sumažino darbo užmokestį už 2015 m. balandžio mėnesį. Atsižvelgiant į tai ieškovas nepagrįstai iš atsakovės prašo priteisti 62,29 Eur darbo užmokesčio bei 130 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Apelianto įsitikinimu teismas, privalėjo įvertinti tai, kad atsakovė pažeidė pareigą su ieškovu atsiskaityti jo atleidimo dieną, t.y. 2015 m. balandžio 30 d., ir 382 Eurų sumą ieškovui pervedė tik 2015 m. gegužės 6 d., todėl už vėlavimo atsiskaityti laikotarpį atsakovė turėjo sumokėti vidutinį darbo užmokestį. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka, kadangi bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kad tuo atveju, kai teismas pripažįsta darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau darbuotojas į darbą negrąžinamas ir darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, darbuotojui priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (DK 300 str. 4 d.), darbo sutarties nutraukimo padariniai, reglamentuoti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje, netaikytini ir vidutinis darbo užmokestis už uždelsimą atsiskaityti su atleistu darbuotoju nuo jo neteisėto atleidimo dienos nepriteistinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2012).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnis).

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006). Konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008). Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-2/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008).

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pripažindamas ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, atsižvelgė į tai, kad ieškovas nedarbingumo laikotarpiu buvo priverstas aiškintis, kaip bus apmokėtos jam suteiktos medicinos paslaugos, be to, jam su sugyventine tuo metu laukiantis kūdikio, patyrė pasipiktinimą ir nepatogumus. Tačiau teismas nesutiko su ieškovo prašomos priteisti 1000,00 Eur neturtinės žalos dydžiu, laikydamas, kad ieškovas patyrė vienkartinį, trumpai trunkantį išgyvenimą ir iki šiol jaučia tik pasipiktinimą darbdavio veiksmais, tačiau jokių kitų sunkių liekamųjų pasekmių patirti išgyvenimai nesukėlė. Todėl, 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas kartu su teismo pritaikytomis kitomis darbuotojo teisių gynybos priemonėmis, teismas laikė pakankamu darbuotojui padarytai skriaudai atlyginti.

Apeliantas nesutinka su teismo priteistu 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nes atsakovės veiksmai atleidžiant ieškovą nedarbingumo laikotarpiu, buvo darbdavio tendencingo, tyčinio bei sąmoningo elgesio rezultatas. Su tokia apelianto pozicija nesutiktina.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtu atleidimu iš darbo, pripažįsta, kad patirti nepatogumai gydymo įstaigoje galėjo ieškovui sukelti neigiamų išgyvenimų, t. y. jam buvo padaryta neturtinė žala, tačiau šiuo atveju atsižvelgia į tai, jog apeliantas iš anksto turėjo galimybę informuoti darbdavį apie planuojamą atlikti jam operaciją, todėl tokie jo paties veiksmai nebuvo nepriekaištingi, ir sprendžia, kad šiuo atveju 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas kartu su teismo pritaikytomis kitomis darbuotojo teisių gynybos priemonėmis pažeidimo yra pakankama satisfakcija.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Atsakovė nepateikė įrodymų pagrindžiančių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jos nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.