- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-25
- Bylos Nr.
- e2A-280-431/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02047-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“
- Atsakovas
- M. L.
- Kategorijos
- 2.6.28.3Specialiosios pasaugos rūšys
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Visvaldo Kazakiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ ieškinį atsakovui M. L. dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3 768,00 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad 2018 m. gruodžio 7 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Pagal Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ 2018 m. gegužės 8 d. sudarytą sutartį automobilis buvo perduotas transportuoti į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę. UAB „Sauda“ 2018 m. spalio 2 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ir 2019 m. rugsėjo 2 d. reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimu bei susijusių dokumentų priėmimo-perdavimo aktu perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo skolą už transporto priemonės saugojimą. Transporto priemonė nuo 2018 m. gruodžio 11 d. leidimo atsiimti transporto priemonę iki ieškinio parengimo 2020 m. liepos 22 d. buvo saugoma 589 dienas. Tačiau ieškovė reikalauja iš atsakovo atlyginti skolą tik už 269 saugojimo dienas. Pagal 2018 m. gegužės 8 d. sutartyje nustatytus įkainius už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą atsakovo skola sudaro 3 768,00 Eur (2,00 Eur + ((269 dienos x 14,00 Eur)).
2. Saugotos transporto priemonės savininke VĮ „Regitra“ buvo nurodyta R. Š.. Tačiau Vilniaus apskrities VPK darbuotojas nurodė, jog transporto priemonės savininke yra UAB „Zhangalov-KZ“. Transporto priemonės valdytojas, atsakovas, ieškovei neteikė jokios informacijos apie tikrąją transporto priemonės savininkę, į siųstą laišką neatsakė. VĮ „Regitra“ 2020 m. balandžio 29 d. pateikė atsakymą, jog R. Š. 2017 m. spalio 5 d. pateikė deklaraciją, jog automobilį pardavė UAB „Zhangalov-KZ“, kuri transporto priemonės savo vardu neįregistravo. Ieškovei susisiekus su šia įmone telefonu, įmonės atstovas nurodė, jog automobilis parduotas A. P., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), o pačią 2017 m. spalio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį atsiuntė tik 2020 m. gegužės 7 d. Pagal Vilniaus apskrities VPK pateiktą informaciją pažeidimo padarymo transporto priemonę metu vairavo atsakovas. Vilniaus apskrities VPK tik 2019 m. gegužės 31 d. pateikė informaciją, jog automobilis gali būti grąžintas savininkui ar valdytojui, nes 2018 m. gruodžio 11 d. išduotas leidimas atsiimti transporto priemonę savininkui.
3. Išlaidas ūkio subjektui už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iki automobilio atsiėmimo iš aikštelės dienos privalo atlyginti savininkas ir valdytojas solidariai. Todėl ieškovė pagal CK 6.6 straipsnį pasirinko prievolės (išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą atlyginimo) įvykdymo reikalauti iš atsakovo (valdytojo). Kokiais pagrindais atsakovas vairavo transporto priemonę ieškovė nežino. UAB „Sauda“ savininkui ar valdytojui apie galimybę atsiimti automobilį nepranešė, nes neturėjo tokios pareigos, tai turėjo padaryti policija. Ieškovei nėra žinoma, kiek truko administracinės bylos nagrinėjimas. Atsakovas apie transporto priemonės nuvežimą žinojo nuo 2018 m. gruodžio 7 d., o apie galimybę ją atsiimti žinojo nuo 2019 m. rugsėjo 14 d., kai jam buvo įteiktas ieškovės pranešimas apie skolą bei pradinės kreditorės UAB „Sauda“ pranešimas apie reikalavimo perleidimą. Skola susidarė ne dėl ieškovės veiksmų, tačiau dėl atsakovo neveikimo, nes jis nesiėmė jokių veiksmų atsiimti transporto priemonę.
4. Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam buvo pranešta viešo paskelbimo būdu, neatvyko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2020 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, jog transporto priemonę pažeidimo metu vairavo atsakovas, kuris 2018 m. gruodžio 7 d., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo šį automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Atsakovui jau buvo atimtos teisės vairuoti transporto priemonę. Todėl atsiimti transporto priemonę galima buvo tik esant savininko leidimui, su kitu asmeniu, kuris turi teisę vairuoti transporto priemonę. Tokia situacija turėjo būti aiški tiek UAB „Sauda“, tiek ieškovei, kurią atstovauja diplomuotas teisininkas.
7. Tiek pradinė kreditorė UAB „Sauda“, tiek ieškovė atsakovą apie už saugomą automobilį susidariusią skolą bei reikalavimo teisės perleidimą informavo pranešimais, kurie atsakovui buvo įteikti tik 2019 m. rugsėjo 14 d. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalį išlaidas ūkio subjektui už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iki automobilio atsiėmimo iš aikštelės dienos privalo atlyginti savininkas ir valdytojas solidariai. Atsakovas įvykio metu buvo transporto priemonės valdytojas. Automobilio savininkas pažeidimo metu pagal 2017 m. spalio 7 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, buvo A. P., gyvenantis (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, kaip valdytojas, ar tuometis savininkas A. P., būtų atsiskaitę su ieškove ar pradine kreditore bent iš dalies.
Šalies argumentai
8. Ieškovė nurodė, jog pagal VĮ „Regitra“ duomenimis transporto priemonės nuvežimo dieną, 2018 m. gruodžio 7 d., Kelių transporto priemonių registre automobilio savininke buvo nurodyta R. Š.. Tačiau byloje esantis VĮ „Regitra“ 2018 m. gruodžio 7 d. išrašas patvirtina, jog jau tuomet buvo užfiksuota, kad minėta savininkė 2017 m. spalio 15 d. pranešė apie transporto priemonės pardavimą kitam asmeniui. Įvykio metu transporto priemonė jau buvo išregistruota ir jos dalyvavimas viešajame eisme buvo draudžiamas. Nuo pat pradžių VPK žinojo, kad transporto priemonės nuvežimo metu R. S. nebebuvo automobilio savininke. Taip pat VPK žinojo, kad automobilio savininke yra UAB „Zhangalov-KZ“. Apie tai, kad išrašuose duomenys pateikiami būtent tokiu formatu ieškovei, kaip nuolat besiverčiančiai skolų išieškojimu iš transporto priemonių valdytojų ir savininkų verslu, turėjo būti neabejotinai žinoma ir suprantama. Teismas konstatavo, kad pirminė kreditorė turėjo duomenis apie savininką Lietuvoje jau 2019 m. sausio 9 d.
Žemesnės instancijos teismas
9. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad UAB „Sauda“ iki reikalavimo perleidimo ieškovei buvo informavusi valdytoją (atsakovą) ar savininką apie galimybę atsiimti automobilį, apie laikymo įkainius ir skolos dydį. UAB „Sauda“ pagal sutarties su VPK 7.6 punktą turi pareigą visada imtis priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos, informuoti transporto priemonės savininkus ir (ar) valdytojus apie saugomų automobilių vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek visais kitais teismui žinomais atvejais analogiškose bylose UAB „Sauda“ tokios informacijos savininkams neteikia, tai yra pažeidinėja sutarties sąlygas, nevykdo savo pareigos. Todėl automobilis saugomas toliau, dienų skaičius didėja, didėja savininko skola ir ji yra UAB „Sauda“ preziumuojama.
10. Teismas pripažino, kad tai yra sisteminis, nuolatinis nesąžiningo verslo modelis, siekiant kaip įmanoma ilgiau laikyti savo žinioje transporto priemonę tam, kad galima būtų gauti už jos laikymą kuo didesnį pinigų kiekį, nepriklausomai nuo to, kaip saugotojas arba jo teisių perėmėjas elgiasi konkrečioje situacijoje automobilio savininko ir buvusio valdytojo atžvilgiu. Ieškovės laiškai, siųsti R. S., buvo visiškai nereikalingi ir nepagrįsti, kadangi jau tuomet pagal registro duomenis ji nebuvo transporto priemonės savininkė. Tai patvirtina, jog ieškovė viską daro formaliai tokiu būdu, kad transporto priemonė liktų „saugoma“ ir toliau iki ieškinio padavimo dienos. Po to ieškovas „gera valia“ formaliai mažina savo reikalavimą per pusę tam, kad sudarytų sąžiningo kreditoriaus įvaizdį tiek atsakovui, tiek teismui.
11. Pagal LITEKO duomenis 2018-2020 m. teismuose buvo (yra) pateikta virš 300 analogiškų UAB „Jurisdictus“ bylų. Ši „sistema“ yra tokia, kad automobilio saugotojas laikydamas transporto priemonę ir turėdamas pareigą informuoti automobilio savininką apie teisę atsiimti automobilį ir pareigą sumokėti už laikymą šių savo pareigų niekada neatlieka. Tada, vietoj to, kad pačiam kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, perleidžia reikalavimo teisę kitam juridiniam asmeniui, kuris po gana netrumpo laikotarpio kreipiasi į teismą dėl dar didesnės skolos priteisimo iš automobilio savininko ir valdytojo. Tokiu būdu skolos dydis ženkliai išauga ir tampa tūkstantinis visais atvejais paduodant ieškinį. Niekas neanalizuoja, kad sulaikyto automobilio kaina jau seniai yra keletą kartų mažesnė negu skola, kad sulaikyti automobiliai tampa metalo laužu išieškojimo procesuose. Pradiniam kreditoriui kreipiantis į teismą nedelsiant ir neilginant automobilio saugojimo laiko skolos priteisimas būtų greitesnis. Tačiau tokiu atveju skolos suma būtų mažesnė keletą kartų (pvz., po mėnesio tai būtų ne didesnė kaip 422 Eur suma visais atvejais).
12. Jeigu mažesnė suma mažina ieškovės pajamas, tai kreiptis į teismą kuo ankščiau kreditorei neapsimoka, tam reikalinga vilkinti kreipimosi į teismą procesą. Sutartyje su policijos komisariatu jokių realių poveikio priemonių automobilio saugotojai dėl jos nesikreipimo į teismą kuo greičiau nėra numatyta. Tai leidžia jai piktnaudžiauti suteiktomis teisėmis, nesikreipti į teismą dėl skolos išieškojimo kuo greičiau. Toks UAB „Sauda“ elgesys neatitinka rūpestingam civilinių santykių dalyviui keliamų elgesio reikalavimų. Susidariusi situacija visada leidžia nepagrįstą naujojo kreditoriaus praturtėjimą dėl kito asmens padaryto teisės pažeidimo ir pirminio kreditoriaus sąmoningo neveikimo.
13. Analogiškos bylos rodo, kad tai visuotinė tokią paslaugą teikiančių bendrovių Lietuvoje sistema, kuria siekiama didinti saugojamų automobilių saugojimo laiką ir tokiu būdu gauti papildomą pelną, o ne teikti realią saugojimo paslaugą visuomenei po automobilio priverstinio nuvežimo (teismo pastaba – tai galėtų atlikti ir bendrovės prie miestų komisariatų, kurios išsilaikytų pačios ir pelnas tektų valstybei), kuri būtų interesų derinys tiek pirminio kreditoriaus, tiek automobilio savininko atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą lėmė konkrečių šalių veiksmai: tiek ieškovės, tiek automobilio savininko, kuris nesiėmė jokių veiksmų saugomai transporto priemonei susigrąžinti, kaip ir pradinės kreditorės elgesys, delsiant atsakovą įspėti apie skolą. Todėl nesikreipimas į teismą laiku yra vertinamas, kaip nepagrįsto praturtėjimo siekimas formaliu būdui. Tai yra nesąžiningas ir neteisingas, sisteminis pirminės kreditorės ir ieškovės elgesys, kuris prieštarauja CK 1.5 ir CPK 7 straipsnių prasmei ir tikslams.
14. Teismas nesivadovauja teismų praktika, kuri analogiškus ieškinius tenkina visiškai, nes reikalaujamos skolos dydis buvo dirbtinai padidintas tiek UAB „Sauda“, tiek ieškovės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009 išaiškino, kad iš esmės pirminio kreditoriaus su policijos atstovais sutartyje turėjo būti numatyta mėnesinė saugojimo kaina, o ne dienos laikymo kaina. Tai rodo, kad buvusioje sutartyje numatyta sąlyga užmokestį skaičiuoti už kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo termino, yra nesąžininga visais atvejais ir yra nenaudinga tiek valstybinės institucijos atstovams, tiek transporto priemonių savininkams ir valdytojams, kai jiems sukuriama pareiga mokėti mokesčius, kurių dydis akivaizdžiai viršija paslaugos ir kainos santykį. Tokios situacijos teismai negali nematyti ir nevertinti. Visi automobiliai stovi atviroje neasfaltuotoje saugojimo aikštelėje, kuri yra išsinuomota, kurios nuomotojai keičiasi priklausomai nuo susitarimo su Vyriausiuoju policijos komisariatu termino. Pavyzdžiui, automobilių saugojimo aikštelėse prie Vilniaus oro uosto automobilio saugojimas 30 d. kainuoja nuo 75 Eur. Tai 5,6 karto pigiau negu UAB „Sauda“ kaina. Ir tai nėra pats pigiausias automobilio laikymas saugojimo aikštelėje Vilniuje.
15. Teismas turėtų pagrindą tenkinti ieškovės reikalavimą iš dalies realaus skolininko – automobilio savininko atžvilgiu. Tačiau ieškinyje atsakovu patrauktas ne savininkas, o pažeidimo metu buvęs automobilio valdytojas. Todėl teismas nepasisako dėl konkretaus ieškinio dydžio priteisimo šioje dalyje savininko atžvilgiu. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas iki reikalavimo perleidimo būtų informuotas apie saugomą automobilį, besikaupiančią skolą ir galimybes jį atsiimti. Nėra jokios galimybės konstatuoti, kad atsakovas turėjo realią teisę valdyti automobilį ir po to, kai VPK 2018 m. gruodžio 11 d. leido atsiimti transporto priemonę savininkui. Negalima daryti net prielaidos, kad automobilio savininkas pažeidėjui suteikė teisę valdyti savo automobilį bet kada vėliau, kaip kitą po pažeidimo dieną.
Žemesnės instancijos teismas
16. Atsakovas neturėjo galimybės pats atsiimti transporto priemonės iš saugojimo aikštelės, nes tam yra būtinas automobilio savininko realus leidimas valdyti transporto priemonę arba neformalus įgaliojimas. Taip pat jam to neleistų padaryti ir VPK, kadangi atsakovui jau yra atimtos teisės vairuoti transporto priemonę administracinėje byloje. UAB „Sauda“ neturėjo teisėto pagrindo atiduoti transporto priemonės atsakovui be savininko sutikimo ir netiesiogiai su kito asmens pagalba. Todėl nėra jokio pagrindo ieškinį tenkinti vien todėl, kad SEAKĮ numatyta solidari automobilio savininko ir valdytojo atsakomybė. Siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą bei užkertant kelią naujosios kreditorės nepagrįstam praturtėjimui bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, ieškovei skola turėtų būti priteisiama iš tikrojo automobilio savininko (galimai A. P.).
III. Apeliacinio skundo argumentai
17. Ieškovė UAB „Jurisdictus“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Teismo sprendimas grindžiamas išankstiniu nusistatymu, remiantis subjektyviais apibendrintais vertinimais, o ne konkrečioje byloje analizuojamais įrodymais. Teismas rėmėsi argumentais, kurie nebuvo tirti byloje, nėra ir negalėjo būti žinomi ieškovei. Teismas analizavo ieškovės elgesį laikotarpiu, kuris nepatenka į ieškinio ribas. Todėl buvo pažeisti šalių lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principai. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas neturėjo teisės atsiimti transporto priemonės. Pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį išlaidas ūkio subjektui už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iki automobilio atsiėmimo iš aikštelės dienos privalo atlyginti savininkas ir valdytojas solidariai. Todėl tiek transporto priemonės savininkui, tiek valdytojui pareiga apmokėti priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla jau po įvykio. Įstatymas nesieja pareigos apmokėti nuvežimo ir saugojimo išlaidų su teise atsiimti automobilį.
17.2. Pareiga apmokėti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas visada atsiranda po policijos priimto sprendimo priverstinai nuvežti automobilį. Teismo argumentas, jog transporto priemonės valdytojas neturi pareigos apmokėti pirmiau nurodytų išlaidų, nes po įvykio neturi teisės atsiimti automobilį, akivaizdžiai prieštarauja įstatymui ir yra nelogiškas. Iki sprendimo priverstinai nuvežti transporto priemonę jokių išlaidų tiesiog nėra. Pagal teismo aiškinimą reiškia, jog transporto priemonės valdytojas niekada neatsako už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Tokia išvada prieštarauja įstatymo paskirčiai ir yra nesuderinama su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią aiškinimas, kad viešosios teisės pažeidėjas neprivalo atlyginti pirmiau nurodytų išlaidų, prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam protingumo principui.
17.3. Ieškovė pateikė įrodymus, jog atsakovas pažeidimo metu valdė transporto priemonę, padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, dėl kurio automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas pradinės kreditorės aikštelėje, tai yra pagrindė savo teisę gauti atlyginimą už atliktą transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Teismas savo iniciatyva surinko įrodymus, kad atsakovas buvo nubaustas už tai, jog automobilį vairavo neblaivus. Atsakovas atsiliepimo neteikė, neginčijo nei pareigos apmokėti išlaidas, nei galimybės atsiimti automobilį. Teismas perkėlė ieškovei pareigą įrodyti, kad atsakovas turi teisę atsiimti automobilį iš aikštelės. Tokia teismo išvada iš esmės yra neteisinga, nes pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Todėl atsakovas turėtų pateikti įrodymus, kad jam tokia pareiga nepriklauso.
17.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pradinė kreditorė ir ieškovė apie transporto priemonės savininką žinojo jau 2019 m. sausio 9 d., kai gavo policijos atsakymą apie saugomų transporto priemonių savininkus ir valdytojus. Vilniaus AVPK duomenys apie transporto priemonės savininkus ir valdytojus savininkus nėra neginčijami. Pagal policijos duomenis transporto priemonės savininke buvo nurodyta UAB „Zhangalov-KZ“, o pagal VĮ „Regitra“ duomenis – R. Š.. Todėl ieškovė turėjo išsiaiškinti, kodėl skirtingi subjektai pateikia skirtingus duomenis. UAB „Zhangalov-KZ“ el.laišką su transporto priemonės savininko duomenimis pateikė tik 2020 m. gegužės 7 d. Taigi 2019 m. sausio 9 d. ieškovė žinojo tik tai, kad galima transporto priemonės savininkė yra UAB „Zhangalov-KZ“.
17.5. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalis numato du subjektus, kurie turi pareigą apmokėti nuvežimo ir saugojimo išlaidas ir kurių pareiga yra solidari. Pagal CK 6.6 straipsnį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Todėl kreditorius yra laisvas pasirinkti, iš kurio solidaraus atsakovo reikalauti prievolės įvykdymo. Ieškovė pasinaudojo teise reikalauti prievolės įvykdymo tik iš vieno iš skolininkų – transporto priemonės valdytojo. Jokioje teisės normoje nėra nurodyta, jog teisė valdyti daiktą baigiasi dėl daiktui pritaikytos administracinių nusižengimų teisenos užtikrinimo prievartos priemonės. Tiek patikėjimo, tiek nuomos, tiek panaudos atvejais susitarimai nutrūksta tik iš anksto įspėjus daikto valdytoją. Jokio leidimo, įgaliojimo ar kito dokumento transporto priemonės valdytojas pateikti neprivalo, kad atsiimtų transporto priemonę.
17.6. Transporto priemonės grąžinimas jos valdytojui reiškia, jog valdytojas grąžinamas į tą pačią padėtį, buvusią iki sprendimo priverstinai nuvežti automobilį priėmimo. Tai niekaip neįtakoja jo valdymo teisių prieš valdymo teisę suteikusį asmenį. Byloje esantis Vilniaus AVPK KPV nusikaltimų eismo saugumui tyrimo skyriaus 2018 m. gruodžio 11 d. raštas nėra leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Šis raštas reiškia, kad galimas automobilio savininkas informuojamas apie tai, jog suderinus su prokuroru, automobilį galima atsiimti. Dokumentu informuojamas tuo metu žinomas automobilio savininkas, kuris nedalyvavo priverstinai nuvežant transporto priemonę, kad automobilis tyrimui nebereikalingas ir jį galima atsiimti, atlikus kitus būtinus veiksmus.
Šalies argumentai
17.7. Teismas nepagrįstai vadovavosi apibendrintais duomenimis apie visas Lietuvoje veikiančias saugojimo aikšteles bei apie Lietuvos teismuose nagrinėtas bylas, kuriose ieškovė reiškė analogiškus reikalavimus kitiems atsakovams. Pagal CPK 179 straipsnį teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teismas veikė ex officio jau po įrodymų tyrimo. Todėl ieškovė net neturėjo galimybės teikti paaiškinimų šiuo klausimu. Teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Teismo nurodytas bylų kiekis parodo ne ieškovės ar saugotojų sisteminį siekį kuo ilgiau saugoti automobilį, kad skola būtų kuo didesnė, o priverstinai nuvežamų ir saugomų transporto priemonių skaičių ir dalies šių transporto priemonių savininkų ir valdytojų atsainų požiūrį į jų pareigas.
17.8. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovės elgesys yra nesąžiningas siekis atlikti kuo daugiau formalių veiksmų, kad automobilis būtų kuo ilgiau saugomas. Teismui buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, jog neaišku, kas yra automobilio savininkas. Teismas įrodymus vertino jau turėdamas visą informacija, tačiau ieškovė, turėdama prieštaringus duomenis, privalėjo imtis veiksmų šiems prieštaravimams pašalinti. Kreipimasis į teismą, neišnaudojus visų galimybių išsiaiškinti realią padėtį, būtų tiek teismo laiko ir lėšų švaistymas, tiek pačios atsakovės rizika patirti bylinėjimosi išlaidas, jei paaiškėtų, jog atsakovu nurodytas asmuo neturi pareigos atsakyti pagal įstatymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
18. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl 3 768,00 Eur skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo iš transporto priemonės valdytojo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
19. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2018 m. gruodžio 7 d. atsakovas vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, todėl 2018 m. gruodžio 7 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl Kelių eismo taisyklių reikalavimo pažeidimo. Pagal 2018 m. gegužės 8 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato su UAB „Sauda“ sudarytą sutartį transporto priemonė buvo nuvežta ir atiduota saugoti UAB „Sauda“ priklausančią saugojimo aikštelę. Vilniaus policijos komisariatas 2018 m. gruodžio 11 d. išdavė leidimą atsiimti transporto priemonę, tačiau ji buvo saugoma UAB „Sauda“ aikštelėje ir iki ieškinio pateikimo. Pagal Sutarties priede Nr. 1 nurodytus įkainius už transporto priemonės nuvežimą iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 2,00 Eur mokestis, o už vienos paros saugojimą – 14,00 Eur mokestis.
20. UAB „Sauda“ 2018 m. spalio 2 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi ir 2019 m. rugsėjo 2 d. Reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimu ir susijusių dokumentų priėmimo-perdavimo aktu perleido ieškovei reikalavimo teisę į transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo skolą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovui atlyginti 3 768 Eur skolą už transporto priemonės nuvežimą ir 269 transporto priemonės saugojimo dienas nuo 2018 m. gruodžio 11 d. leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo iki ieškinio surašymo 2020 m. liepos 22 d. VPK 2019 m. gegužės 31 d. nurodė, jog 2018 m. gruodžio 11 d. išduotas leidimas atsiimti transporto priemonę savininkui, tačiau savininke nurodyta UAB „Zhangalov-KZ“. Minėta įmonė 2020 m. gegužės 7 d. pateikė ieškovei informaciją ir įrodymus, jog 2017 m. spalio 7 d. transporto priemonė jau buvo parduota A. P..
Dėl transporto priemonės valdytojo atsakomybės pagal SEAKĮ nuostatas
21. Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį dėl to, jog byloje nebuvo duomenų apie atsakovo teisę atsiimti transporto priemonę, taip pat padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas yra praradęs transporto priemonės valdymo teisę, todėl ieškovės reikalavimas galėtų būti tenkinamas iš dalies tik tuo atveju, jeigu būtų pareikštas transporto priemonės savininkui. Ieškovė teigia, jog SEAKĮ ir CK 6.6 straipsnio nuostatos jai suteikia teisę pasirinkti, kuriam iš solidarių skolininkų reikšti reikalavimą, transporto priemonės savininkui ar jos valdytojui. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais ieškovės argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais (jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET reikalavimus) ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.
23. Pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Taigi šios įstatymų nuostatos suteikia teisę ieškovei pasirinkti, iš kurio SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje nurodytų subjektų – transporto priemonės savininko ar jo valdytojo – reikalauti atlyginimo už transporto priemonės saugojimą. Šiuo atveju buvusio valdytojo galimas neturėjimas teisės vairuoti transporto priemonę ar vėlesnis jos praradimas neatleidžia jo nuo pareigos mokėti už suteiktas saugojimo paslaugas. Atsakovas byloje neteikė jokių duomenų, jog transporto priemonės iš UAB „Sauda“ aikštelės negalėjo atsiimti laiku dėl to, jog savininkas būtų uždraudęs jam organizuoti automobilio atsiėmimą kitų asmenų pagalba. Taigi pripažintina, jog pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino atsakovo, kaip solidaraus skolininko, atsakomybės apimtį ir nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog po eismo įvykio jis neteko teisės valdyti transporto priemonę.
24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014). Tik ieškovui aiškiai išreiškus savo valią dėl atsakovo pasirinkimo ir nesutinkant atsakovo pakeisti kitu pagal CPK 45 straipsnio 3 dalį teismas turi bylą nagrinėti iš esmės.
25. Pažymėtina ir tai, kad teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, negali apsiriboti formaliu netinkamos šalies konstatavimu ir tuo pagrindu atmesti ieškinį, bet turi išnaudoti visas bylos išnagrinėjimo iš esmės galimybes, tarp jų – ir pasiūlyti pakeisti netinkamą šalį tinkama (CPK 45 straipsnis). Tai atitinka civilinio proceso tikslus (CPK 2 straipsnis), civilinės bylos nagrinėjimo koncentruotumo bei ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), teismo pareigą rūpintis išsamiu bylos aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu (CPK 8 straipsnis).
26. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teismo pareigos pasiūlyti ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, ne kartą yra nurodęs, kad teismas neturi apsiriboti vien gramatiniu CPK 45 straipsnio 1 ir 3 dalių aiškinimu, o, vadovaudamasis CPK 7 straipsnyje įtvirtintais proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, CPK 45 straipsniu, 230 straipsnio 1 dalimi, 243 straipsniu, privalo išaiškinti šalims teisę pakeisti netinkamą atsakovą bei išaiškinti šalies nepakeitimo procesinius padarinius. Kai teismas to nepadaro, t. y. nesiūlo ieškovui pakeisti netinkamo atsakovo ir nepaaiškina netinkamos šalies nepakeitimo procesinių pasekmių, sprendžiama, jog padarytas esminis teisės normų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2011).
27. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas, priėmęs ieškinį ir atsakovui nepateikus atsiliepimo į jį, išnagrinėjo civilinę bylą iš esmės per pirmąjį teismo posėdį, neišaiškinęs ieškovei apie, teismo nuomonę, netinkamam atsakovui pareikštą ieškinį ir nepasiūlęs ieškovei pakeisti atsakovo tinkamu atsakovu arba traukti transporto priemonės savininką trečiuoju asmeniu į bylą.
Dėl transporto priemonės savininko neįtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, kaip absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo
28. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustato, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Nagrinėjamoje byloje yra taikomos SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies nuostatos, kurios nustato solidarią transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybę, byloje yra nustatytas ir transporto priemonės valdytojas ir jos savininkas. Tačiau savininkas nebuvo į bylą įtrauktas nei bendraatsakoviu, nei trečiuoju asmeniu.
29. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškove, jog ji turėjo teisę pareikšti ieškinį pasirinktinai transporto priemonės valdytojui ar jos savininkui, o pirmos instancijos teismas nepagrįstai ieškovės ieškinį atmetė, nurodydamas, jog ieškinys gali būti iš dalies tenkinamas tik transporto priemonės savininko atžvilgiu. Tačiau CK nuostatos, reglamentuojančios skolininkų daugetą, nustato ir solidariųjų skolininkų tarpusavio teises ir pareigas. Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Šiuo atveju kiti bendraskoliai laikomi to skolininko laiduotojais (CK 6.9 straipsnio 5 dalis).
30. Pagal CK 6.14 straipsnio 1 dalį teismo priimtas sprendimas dėl kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių ginčo turi įtakos ir kitiems bendraskoliams. Kiti bendraskoliai gali panaudoti 1 dalyje nurodytą teismo sprendimą atsikirtimams kreditoriaus reikalavimui, išskyrus atvejus, kai sprendimas yra pagrįstas tik to skolininko išimtinai asmeniniais santykiais su kreditoriumi (CK 6.14 straipsnio 2 dalis). Ieškinio pareiškimas vienam iš bendraskolių neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį kitiems bendraskoliams, tačiau skolininkas, kuriam pareikštas ieškinys, turi teisę reikalauti įtraukti į bylą kitus bendraskolius (CK 6.14 straipsnio 3 dalis). Nurodytos teisės normos patvirtina, jog nepaisant to, kuriam iš solidariųjų skolininkų kreditorius pareiškė reikalavimą teisme, teismo priimtas sprendimas vieno iš jų atžvilgiu, gali turėti įtakos ir kitų skolininkų teisėms ir pareigoms, tai yra įtakoti jų tarpusavio teisinius santykius dėl priteistos skolos.
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013).
32. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas negali, nesant į bylą įtrauktam transporto priemonės savininkui, pats nustatyti ieškovės pareikšto reikalavimo transporto priemonės valdytojui tenkinimo masto, tai yra pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką analogiškose bylose įvertinti, kokią įtaką priteistinos sumos dydžiui gali turėti pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, savininko ar valdytojo bei saugotojo veiksmai (neveikimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010), ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
33. Nagrinėjamoje byloje esančioje 2017 m. spalio 7 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodytas transporto priemonės savininko A. P. tikslus gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini), jo gimimo metai, paso numeris. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, jog jam būtų išsiųstas 2018 m. gruodžio 11 d. priimtas sprendimas gražinti transporto priemonę savininkui ar ieškovės pranešimas apie UAB „Sauda“ reikalavimo perleidimą.
34. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tiek pirmos instancijos teismo nepasiūlymas ieškovei atsakovu traukti ir transporto priemonės savininką, tiek ir transporto priemonės savininko neįtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu vertintini kaip absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), sudarantys pagrindą panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.