- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-12
- Bylos Nr.
- I-1462-815/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04331-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- Darbo
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Eglės Žulytės–Janulionienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Darbo partijos skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėja Darbo partija (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. ĮAS-2-9 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti VSDFV pareiškėjos 2018 m. spalio 3 d. pateiktą prašymą išnagrinėti iš naujo.
Nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į VSDFV pirmą kartą. 2018 m. spalio 3 d. antrą kartą kreipėsi į VSDFV su prašymu Nr. SD-255 (toliau – ir Prašymas), kuriuo prašė atidėti (duomenys neskelbtini) Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD įmokos) mokėjimą ir leisti atidėtą sumą sumokėti pagal suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką. VSDFV, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos (toliau – ir Fondo Taryba) 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. DO-2-15 (toliau – ir nutarimas) nepritarti VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo laiko atidėjimui, skundžiamu Sprendimu pareiškėjos prašymą tenkinti atsisakė.
2. Pareiškėja skunde nesutinka su Sprendimu, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Darbo partija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 51.1.1 ir 51.1.2 punktais pateikė visą privalomą informaciją ir argumentus, tačiau Sprendime neįvertinta pateikta informacija, o pats Sprendimas nemotyvuotas.
2.2. Atsakovė, Sprendime nenurodo motyvų, kodėl Darbo partijos prašymas negali būti tenkinamas ar kokius trūkumus reikia ištaisyti, kad būtų galima pasinaudoti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 19 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe.
Žemesnės instancijos teismas
2.3. Atsakovė Sprendimą priėmė vadovaudamasi Fondo Tarybos nutarimu, tačiau paties nutarimo prie sprendimo nepridėjo, jo turinio nedetalizavo.
2.4. Pažymėjo, kad vadovaujantis Taisyklių 58.1.6 punktu atsakovė privalėjo, remdamasi VSDFV teritorinio skyriaus išvadomis, išnagrinėti prašymą ir priimti pagrįstą ir motyvuotą sprendimą. Sprendimo motyvai galėtų atsispindėti ir VSDFV teritorinio skyriaus išvadose, tačiau tokiu atveju jos turėtų būti nurodytos sprendime ir pateiktos pareiškėjai, kas faktiškai nebuvo padaryta. Taisyklės numato ir procedūrinį reikalavimą atsižvelgti į Fondo Tarybos pasiūlymus, tačiau šis procedūrinis reikalavimas ir jo įgyvendinimas negali būti laikomas vieninteliu motyvu pagrindžiančiu sprendimą.
3. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Sprendime aiškiai ir išsamiai privalo būti nurodytos nustatytos aplinkybės, kurių pagrindu yra atsisakoma tenkinti Prašymą, be to, turi būti atskleistos visos teisinį santykį reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos. VSDFV Sprendimas yra priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, o įstatymo nuostatų nesilaikymas sudaro savarankišką pagrindą panaikinti įstatymo normų neatitinkančius viešojo administravimo subjektų priimamus sprendimus.
II
Atsakovė VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 27-28) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją iš esmės grindžia tokiais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
VSDFV skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas
1. Vadovaujantis VSD įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 8 punktu VSDFV turi teisę atidėti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo, viršijančio 30 tūkst. eurų iki vienų metų. VSD įstatymo 29 straipsnio 1 dalis numato, kad Fondo Taryba yra lygiateisio trišalio bendradarbiavimo pagrindu sudaryta kolegiali institucija, nagrinėjanti ir priimanti sprendimus socialinio draudimo politikos įgyvendinimo klausimais. Remiantis šio straipsnio 3 dalimi Fondo Taryba sudaryta iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių, atstovaujančių apdraustųjų asmenų interesus ginančioms organizacijoms, darbdavių organizacijoms ir valstybės institucijoms. VSD įstatymo 30 straipsnio 4 dalis nustato, kad Fondo Taryba nagrinėja ir teikia pasiūlymus VSDFV dėl draudėjų prašymų atidėti VSD įmokų skolų, viršijančių 30 tūkst. eurų, mokėjimą.
2. Pagal Taisyklių 58.1.6 papunktį VSDFV, priimdama sprendimą dėl socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo, atsižvelgia į Fondo Tarybos pasiūlymus dėl įsiskolinimo atidėjimo.
3. Atsakovės manymu, išdėstytas nagrinėjamos situacijos teisinis reglamentavimas suponuoja imperatyvą atsižvelgti į Fondo Tarybos nutarimus dėl VSD įmokų įsiskolinimo mokėjimo atidėjimų (neatidėjimų) ir atitinkamai jais vadovautis. Esant Fondo Tarybos nutarimui VSD įmokų įsiskolinimo mokėjimo neatidėti, VSDFV neturi teisinio pagrindo priimti priešingo sprendimo – socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo mokėjimą atidėti. VSDFV sprendimas priimtas priešingas nei įtvirtintas Fondo Tarybos nutarimu, reikštų, kad į tokį Fondo Tarybos nutarimą atsižvelgta nebuvo.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1. Šioje administracinėje byloje inter alia (lot. be kita ko) nustatyta:
1.1. Pareiškėja 2018 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 15-19) pirmą kartą kreipėsi į VSDFV per valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrių) prašydama VSD įmokų sumokėjimą ir VSD įmokų baudos išieškojimą atidėti vieneriems metams, o įsiskolinimą sumokėti per 4 metų laikotarpį. Pagal pateiktą grafiką: sumokėti iki 2023 m. rugpjūčio 20 d. pradedant mokėjimą 2019 m. rugsėjo mėn.
1.2. Pareiškėja antrą kartą 2018 m. spalio 3 d. (b. l. 7-13) kreipėsi į VSDFV per VSDFV Vilniaus skyrių prašydama neatidėti VSD įmokų sumokėjimo ir VSD įmokų baudos išieškojimo vieneriems metams, VSD įmokų įsiskolinimo mokėjimą išdėstyti 3 metams. Pagal pateiktą grafiką: sumokėti iki 2021 m. rugsėjo 1 d., pradedant mokėjimą 2018 m. spalio mėn.
1.3 VSDFV Vilniaus skyrius tarpininkavo dėl (duomenys neskelbtini) Eur VSD įmokų įsiskolinimo praleistais mokėjimo terminais laiko atidėjimo, sumokant įsiskolinimą iki 2021 m. rugsėjo 1 d. VSDFV nuomone tikslinga atidėti Darbo partijai (duomenys neskelbtini) Eur įmokų įsiskolinimo praleistais mokėjimo terminais mokėjimo laiką iki 2021 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 32-33).
1.4. Fondo Taryba 2018 m. lapkričio 21 d. nutarime Nr. DO-2-15 tokiai VSDFV nuomonei nutarimu nutarė nepritarti (b. l. 29, 31).
1.5. VSDFV 2018 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą Nr. ĮAS-2-9 dėl 2018 m. spalio 3 d. dėl gauto pareiškėjos Prašymo, kuriame nurodė, kad vadovaujantis Fondo Tarybos nutarimu, kuriuo Fondo Taryba nepritarė Darbo partijos VSD įmokų įsiskolinimo laiko atidėjimui, nusprendė neatidėti Darbo partijai (duomenys neskelbtini) Eur VSD įmokų įsiskolinimo mokėjimo (b. l. 5, 30).
2. Šioje administracinėje byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra. Tačiau pareiškėja mano, kad jos Prašymas (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 1.2 punktą) buvo neišnagrinėtas arba nagrinėtas nemotyvuojant priimtų sprendimų, todėl skundžiamas Sprendimas (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 1.5 punktą) negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
Pabrėžtina, kad VSDFV Vilniaus skyrius tarpininkavo dėl (duomenys neskelbtini) Eur VSD įmokų įsiskolinimo praleistais mokėjimo terminais laiko atidėjimo, sumokant įsiskolinimą iki 2021 m. rugsėjo 1 d. VSDFV nuomone tikslinga atidėti Darbo partijai (duomenys neskelbtini) Eur įmokų įsiskolinimo praleistais mokėjimo terminais mokėjimo laiką iki 2021 m. rugsėjo 1 d. (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 1.3 punktą). Tačiau Fondo Taryba tokiai VSDFV nuomonei, teismo vertinimu, visiškai nemotyvuotu nutarimu nutarė nepritarti (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 1.4 punktą). Taip pat kaip ir Fondo tarybos, taip pat ir VSDFV skundžiamame sprendime jokių argumentų nėra: teismas jų neranda ir nesupranta.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 30 straipsnio 4 punktą Fondo taryba tiekia tik pasiūlymus Fondo valdybai dėl draudėjų prašymų atidėti socialinio draudimo įmokų skolų, kurie turi būti teismo vertinami kartu su VSDFV sprendimais dėl draudėjų prašymų atidėti socialinio draudimo įmokų skolas. Teismas pabrėžia, kad VSDFV valdybos sprendimai turi būti argumentuoti, iš esmės tokia pat pareiga yra ir Fondo tarybos siūlymams, nes jeigu Fondo tarybos siūlymai yra neargumentuoti, tai į juos Fondo valdyba neturi pareigos atsižvelgti, nes nebūtų į ką atsižvelgti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, taikytinoje administracinių aktų atžvilgiu, vertinant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos, nurodoma: akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Teisėtumo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012, 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1555-662/2018 ir kt.).
Taigi, įvertinęs Fondo Tarybos 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimą Nr. DO-2-15, taip pat VSDFV 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. ĮAS-2-9, teismas nesuranda ir nesupranta minėtų sprendimų motyvų. Vadinasi, nebuvo paisoma Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatyto administracinių aktų teisėtumo imperatyvo, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos
3. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei argumentus, pareiškėjos skundas tenkintinas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. ĮAS-2-9 naikintinas, o VSDFV įpareigotina pareiškėjos 2018 m. spalio 3 d. pateiktą prašymą išnagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos Darbo partijos skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. ĮAS-2-9 „Dėl Darbo partijos įmokų įsiskolinimo sumokėjimo neatidėjimo“ ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškėjos 2018 m. spalio 3 d. pateiktą prašymą išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.