- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-22
- Bylos Nr.
- A-3203-520/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03163-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- P. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas P. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) jis buvo kalinamas nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) neužtikrinant jo privatumo prausiantis duše. Vilniaus PN buvo 12 dušo galvučių, vienu metu prausėsi 12 asmenų, todėl pareiškėjas prausimosi duše metu jautėsi nužiūrinėjamas kitų asmenų, o tai pareiškėjui kėlė didelį stresą, jį traumavo ir žemino. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dušu pasinaudojo 157 kartus, t. y. 157 kartus jis jautė stresą, pažeminimą, nepilnavertiškumą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN 1 gyvenamajame korpuse įrengtos 2 tvarkingos dušo patalpos, skirtos 1 gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 metų pradžioje 1 gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN 1 gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos pertvaromis. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir NVSC) niekada neturėjo pastabų Vilniaus PN dušų patalpoms.
5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Vilniaus PN neturi galimybės pateikti duomenų, kuriais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN 1 gyvenamajame korpuse, kadangi pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka Kybartų pataisos namuose, kuriuose yra pareiškėjo asmens byla.
6. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, todėl nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu naudojosi galimybe praustis duše, nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo P. L. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo pažeista; kitą skundo dalį atmetė.
8. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, maudymasis duše be skiriamųjų sienelių sukėlė nepatogumus, aptarė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) 28–29 punktus ir nurodė, kad teisės aktai nenustatė ir nenustato reikalavimo, jog pataisos namuose turėjo būti ar turi būti įrengtos pertvaros privatumui dušo patalpose užtikrinti. Teismas analizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje konstatuota, kad pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo, o nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.
9. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 5 dalį pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tik su vyrais, dušu naudojosi taip pat tos pačios lyties asmenys. Atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kuriais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN 1 gyvenamajame korpuse (kuriame nuo 2017 metų pradžios dalyje dušų, o 2018 metais visuose dušuose buvo įrengtos dušų pertvaros), nei paaiškinimais, nei įrodymais nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušais, juose neįrengus pertvarų, todėl teismas visas abejonės vertino asmens, kuris kreipėsi su skundu, naudai ir sprendė, kad atsakovo atstovas visą ginčo laikotarpį neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis dušu.
10. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, kuriuos ginčo laikotarpiu būtų lėmęs naudojimasis pertvarų neturinčiais dušais Vilniaus PN. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį. Pareiškėjo privatumo naudojantis dušu (nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.) neužtikrinimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl teismas sprendė, kad teisės pažeidimo pripažinimas pareiškėjui yra pakankama ir teisinga satisfakcija.
III.
11. Pareiškėjas P. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą, bylą peržiūrėti iš esmės ir priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
12. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju tokios būtinybės nėra, o teismo atliktas kai kurių faktinių aplinkybių vertinimas neatitinka nei aptarto teisinio reglamentavimo, nei teismų suformuotos praktikos. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, jog kai pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas.
13. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendime nurodyta aplinkybė, jog pažeidimas pareiškėjui sukėlė tik trumpalaikius nepatogumus, neva nesusijusius su dvasiniais išgyvenimais, yra subjektyvaus pobūdžio, todėl šiuo atveju reikia vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, jog jei užtikrinant įstatyme nustatytas teises nebuvo veikiama taip, kaip nustato teisės aktai, kad būtų gerbiamas orumas, ir šis pažeidimas tęsėsi pakankamai ilgai, konstatuotina, jog asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis sąlygomis paprastai patiria neturtinę žalą, atlyginamą pinigais. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018 dėl to paties pažeidimo, padaryto to paties atsakovo atstovo, teisėjų kolegija priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
14. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra diskriminacinis, pažeidžia Konvencijos 14 straipsnį. Pareiškėjo įsitikinimu, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) privatumo pažeidimus traktuoja kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Atsiliepimas
15. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
16. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas nagrinėjamoje byloje laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia analogiškus argumentus kaip ir skunde, nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, neindividualizuoja ir nepagrindžia subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui išspręsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui P. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už jo kalinimą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Vilniaus PN nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jam neužtikrintu privatumu prausiantis duše ir dėl to patirta neturtine žala, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Vilniaus PN nepateikė duomenų, kuriais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN 1 gyvenamajame korpuse (kuriame nuo 2017 metų pradžios dalyje dušų, o 2018 metų visuose dušuose buvo įrengtos dušų pertvaros) esančiuose dušuose, neįrengus pertvarų, ir pripažino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus PN neužtikrinant jo privatumo naudojantis dušu. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui nepriteistinas žalos atlyginimas pinigais, ir nurodo, kad jam turi būti priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą, pažymėtina, kad nacionaliniuose teisės aktuose nesant nustatytai pareigai įrengti pertvaras duše, jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo, t. y. tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).
22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl kitų jo bausmės atlikimo sąlygų nesiskundus, nereiškus pretenzijų atsakovo atstovui dėl neužtikrinamo jo privatumo naudojantis dušu, byloje nesant duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai ignoravęs pareiškėjo žmogiškąjį orumą, t. y. kad buvus pareiškėjo prašymui atsisakė imtis priemonių dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo, pirmosios intancijos teismas pagrįstai nekonstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Deklaratyvus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia Konvencijos 14 straipsnį, nesuteikia pagrindo abejoti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu šiuo aspektu.
23. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.)
24. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.
25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. bei atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.
26. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
27. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).
28. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimas pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas tokių pasekmių taip pat nenurodė, o apeliaciniame skunde akcentuojamas pakankamai ilgas pažeidimo laikotarpis yra tik viena aplinkybė, į kurią turi atsižvelgti teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, vertindamas pažeidimo mastą ir, kuri neturi būti nepagrįstai sureikšminama. Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus PN pareigūnams, administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl neužtikrinamo privatumo naudojantis dušu, o taip pat, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
29. Vertindama pareiškėjo argumentą, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018 dėl to paties pažeidimo, padaryto to paties atsakovo atstovo, buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018 buvo analizuotos kito nuteistojo kalinimo Vilniaus PN sąlygos, be kita ko, ir privatumo užtikrinimas naudojantis dušu, nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 15 d., vertinti atsakovo atstovo pateikti duomenys ir apie dušų įrengimą, t. y. į bylą pateiktos nuotraukos patvirtino, kad dušuose pertvaros nėra, vienu metu dušu naudojosi keli asmenys, todėl buvo nuspręsta, jog kito nuteistojo privatumas naudojantis dušu galėjo būti pažeistas visą jo kalinimo Vilniaus PN laikotarpį (498 paras), o taip pat nustatyta, kad dalį jo kalinimo laikotarpio kitam nuteistajam galėjo kilti tam tikrų nepatogumų dėl nepakankamo tualetų skaičiaus, uždarius remontuojamus, todėl šiam nuteistajam priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
30. Nagrinėjamu atveju reiškiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl tik pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimo, byloje yra duomenų apie Vilniaus PN dušų atskyrimą sienelėmis, tačiau, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušais, nes atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN 1 gyvenamajame korpuse. Taigi pareiškėjo nurodytos bylos ir apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos skiriasi ratio decidendi (argumentas, kurio grindžiamas sprendimas), todėl ja vadovautis nėra pagrindo.
31. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1931-261/2020) konstatuojama, jog už tokio pobūdžio pažeidimą, koks yra nustatytas ir šioje byloje, nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, ir apsiribojama pažeidimo pripažinimu.
32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.