Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-15 · Administracinė byla Nr. I-3118-739/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-15
Bylos Nr.
I-3118-739/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00040-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
D. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3118-739/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00040-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 51.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 15 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2–3) nurodė, kad jis skundžia laikotarpį nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. kovo 31 d., kuriuo jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje. Svarbiausia yra tai, kad jis negalėjo atlikti religinių apeigų, nes nebuvo tam skirtos patalpos (koplytėlės), tad jis užsinorėjęs bet kada negalėjo nueiti pasimelsti į tam tinkamą patalpą. Jis buvo paskirtas į 4-tą būrį, 2-gyvenamąją patalpą, 18-kos vietų, kurioje teko gyventi su 24–26 asmenimis, todėl buvo ankšta, jam nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma – 3,1 kv. m. Pravieniškių PN-AK buvo pažeistas jo privatumas, kadangi bendro naudojimosi duše nebuvo sienelių ar kitokių atitvarų tarp dušo ragelių. Dėl to jis būdamas nuogas privalėjo maudytis kitiems matant, būdavo, kad ir pareigūnai užeidavo į dušą, o Pravieniškių PN-AK pareigūnėmis dirba ir moterys. Lokaliniame sektoriuje (būryje) buvo dušo kabina. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Sanitariniame mazge jį galėjo nuolat stebėti tie patys pareigūnai ir kiti nuteistieji, dėl to jis jautė privatumo stygių, jausdavosi nemaloniai. Jo būryje buvo pilna parazitų – blakių, tarakonų, pelių, tuo buvo pažeistos higienos normas atitinkančios gyvenimo sąlygos, atlikta deratizacija ir dezinfekcija buvo neefektyvi. Pastatas, kuriame buvo jo būrys, buvo avarinės būklės, bet kada galėjo atsitikti nelaimė, nuo sienų byrėjo plytos, tinkas, langų rėmai išlūžę, neatitiko standartų, todėl jis nuolat jausdavo įtampą. 4-tame būryje, 2-oje gyvenamojoje patalpoje buvo blogas apšvietimas, skaitant skaudėdavo akis. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 15 000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovės.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 10–15), kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 4-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, nurodė šios gyvenamosios patalpos plotą, joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Paaiškino, kad gyvenamoji patalpa buvo bendrabučio tipo. Nurodė, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje apšvietimas buvo įrengtas vadovaujantis teisės normų reikalavimais, gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. Nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę. Bendro naudojimo dušinėje tarp maudymosi vietų įrengtos 120 cm aukščio pertvaros. Pataisos įstaiga yra sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų naikinimo, pagal kurią įstaigoje teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. 2019 m. kovo 14 d. rašte Nr. S-5917 „Dėl papildomų duomenų teikimo“ atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl religinių apeigų atlikimo, išpažinimo. Nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų, sanitariniame mazge įrengtos kabinos, pisuarai atskirti sienelėmis ne žemesnėmis kaip 1,5 cm aukščio. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad pataisos įstaigos pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų ir jų nepažeidė, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veikimu ar neveikimu padarė jam žalos. Teigė, kad nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. kovo 31 d. (b. l. 2). Tačiau atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 10–11) yra nurodyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje buvo laikomas nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2017 m. kovo 31 d., o ne nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. kovo 31 d., kaip teigė pareiškėjas. Pravieniškių PN-AK 3-o sektoriaus 3-io sektoriaus Resocializacijos skyriaus vyriausiojo specialisto 2019 m. sausio 18 d. pažymoje (b. l. 19) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistės 2019 m. vasario 4 d. pažymoje (b. l. 20) taip pat yra duomenys, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje buvo laikomas nuo 2017 m. kovo 20 d. Prie atsiliepimo pridėtame lape (b. l. 16), kuriame yra duomenys iš įskaitos kortelės, yra nurodyta, kad pareiškėjas atvyko į Pravieniškių PN-AK 3-ą sektorių 2017 m. kovo 21 d., tačiau šis atsiliepimo priedas yra nepasirašytas, o kituose minėtuose atsakovės atstovo dokumentuose yra nurodyta kita pareiškėjo atvykimo data – 2017 m. kovo 20 d., todėl teismas nesivadovauja šio atsiliepimo priedo nurodytais duomenimis. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje buvo laikomas nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2017 m. kovo 31 d. Todėl byloje sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2017 m. kovo 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis negalėjo atlikti religinių apeigų, nes nebuvo tam skirtos patalpos (koplytėlės), tad jis užsinorėjęs bet kada negalėjo nueiti pasimelsti į tam tinkamą patalpą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 106 straipsnis įtvirtina nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas. To paties straipsnio 1 dalis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 184 punktas nustato, kad atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą. Šių taisyklių 185 punktas nustato, kad religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 13) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 4 d. pažymoje (b. l. 20) paaiškino, kad 2016 m. balandžio mėn. dėl pradėtų rekonstravimo darbų pradėtas nuteistųjų perkėlimas į laisvalaikio centro patalpas, kuriose buvusios koplytėlės patalpose įrengtos gyvenamosios patalpos, dėl patalpų trūkumo Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje koplytėlės nėra. Tad atsakovės atstovas neneigė aplinkybės, kad koplytėlės 3-ame sektoriuje ginčo laikotarpiu nebuvo. Tačiau pareiškėjas, skunde teismui teigdamas, kad jis negalėjo atlikti religinių apeigų, nes nebuvo tam skirtos patalpos (koplytėlės) (b. l. 2), nenurodė, kad jis kreipėsi dėl to į Pravieniškių PN-AK administraciją. Atsakovės atstovas 2019 m. vasario 14 d. rašte „Dėl papildomų duomenų teikimo“ (b. l. 39) nurodė, kad pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl religinių apeigų atlikimo, išpažinimo. Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. kovo 6 d. pažymoje (b. l. 41) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Turto valdymo skyrių dėl religinių apeigų nesikreipė. Bylos medžiagoje nėra duomenų apie tokio pobūdžio pareiškėjo prašymus Pravieniškių PN-AK administracijai. Tad byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu sudaryti jam galimybę melstis tam tikroje patalpoje. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK administracija žinojo apie tokį pareiškėjo poreikį, tačiau atsisakė išspręsti šią problemą. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK atsisakė pareiškėjui suteikti atitinkamas patalpas maldai. Be to, pareiškėjas skundžiasi dėl to, kad jis negalėjo atlikti religinių apeigų dėl koplytėlės nebuvimo 2017 m. kovo 20 d. – 2017 m. kovo 28 d. laikotarpiu, t. y. neilgu 9 dienų trukmės laikotarpiu. Teismo vertinimu, šis pareiškėjo nusiskundimas pernelyg trumpalaikis, kad sukeltų žymias neigiamas pasekmes. Iš nuteistųjų dienotvarkės (b. l. 26–28) matyti, kad kiekvieną dieną yra numatytas laisvalaikis, kurio metu pareiškėjas galėjo užsiimti norima veikla, be kita ko – ir melstis. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, bendrabučio tipo patalpose, kur galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje (b. l. 11), pareiškėjas pats atitinkamai galėjo pasirinkti vietą, tinkančią maldai atlikti, nors tam skirtos patalpos ir nebuvo. Taigi pareiškėjui nebuvo apribotos teisės melstis. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo paskirtas į 4-tą būrį, 2-gyvenamąją patalpą, kurioje buvo įrengta 18 miegamųjų vietų, joje teko gyventi su 24–26 asmenimis, todėl buvo ankšta, jam nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma – 3,1 kv. m.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų bendrabučių tipo patalpose plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 papunktis). Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).

Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 4-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos (b. l. 10–11). Atsakovės atstovas duomenis apie pareiškėjo gyvenamąsias patalpas pateikė atsiliepime (b. l. 10–11), prie atsiliepimo pridėjo Pravieniškių PN-AK 3-io sektoriaus Resocializacijos skyriaus vyriausiojo specialisto 2019 m. sausio 18 d. pažymą (b. l. 19), kurioje esantys duomenys apie gyvenamąją patalpą ir joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių atitinka atsiliepime nurodytus duomenis. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad teisės normose nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas bendrabučių tipo patalpose – 3,1 kv. m, nebuvo pažeistas, ir pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos buvo užimtos (b. l. 11). Tuo tarpu pareiškėjas, nors ir teigė, kad 4-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 18 miegamųjų vietų, ir joje jis buvo laikomas su 24–26 asmenimis, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo atsiliepime ir Pravieniškių PN-AK darbuotojo pažymoje nurodytais duomenimis. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie gyvenamosios patalpos plotą ir joje buvusį miegamųjų vietų skaičių.

Taigi, vadovaujantis minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 10–11, 19), nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje buvo paskirtas gyventi ir buvo laikomas 4-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 89,11 kv. m, kurioje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui gyvenamojo ploto teko 3,71 kv. m (89,11 / 24 = 3,71). Ši gyvenamoji patalpa buvo bendrabučio tipo (b. l. 11). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas, patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi į bylą nėra pateiktas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius. Apibendrinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas gyvenamosiose patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas). Be to, pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, dienotvarkėje nustatytu laiku jis galėjo judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje (b. l. 11). Tai pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui I. V. tekusio minimalaus gyvenamojo ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pataisos namuose (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017).

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai (b. l. 12), tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Šiuo atveju, gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu, todėl atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo gyvenamojoje patalpoje buvo blogas apšvietimas, skaitant skaudėdavo akis.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Ši Higienos norma neišskiria reikalavimų atskirai dieninei ir naktinei apšvietai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 11.6 papunktis, reglamentuojantis lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimus, nustato, kad juose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Šis 11.6 papunktis taikomas pareiškėjo atveju, kadangi pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, o ne kameroje (pagal BVK 75 straipsnio 2 dalį, drausmės grupei priskirti nuteistieji (o ne paprastajai ar lengvajai grupei priskirti nuteistieji) yra laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus).

Atsakovės atstovas 2019 m. vasario 14 d. rašte „Dėl papildomų duomenų teikimo“ (b. l. 39) nurodė, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę atsižvelgdamas į asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-1058, 10.2.6 papunktis). Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 39, 41), Nacionalinis visuomenės sveikatos centras gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu netikrino. Tad byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui būtų teikęs skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų. Į bylą nėra pateikti patikrinimo aktai, tačiau teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12) patvirtino, kad apšvietimas buvo įrengtas vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 4 d. pažymoje (b. l. 20) paaiškino, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtas mišrus apšvietimas (12 šviestuvų). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinamas apšvietimas pagal aptartų teisės normų reikalavimus. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12), be to, paaiškino, kad gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant. Teismas sprendžia, kad perdegus elektros lemputei gyvenamojoje patalpoje, pareiškėjas galėjo apie tai informuoti Pravieniškių PN-AK administraciją. Byloje nėra duomenų, jog, pareiškėjui informavus Pravieniškių PN-AK administraciją apie netinkamą apšvietimą, administracija nesiėmė priemonių šį trūkumą ištaisyti. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo apšvietimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais; sanitariniame mazge jį galėjo nuolat stebėti pareigūnai ir kiti nuteistieji, dėl to jis jautė privatumo stygių, jausdavosi nemaloniai.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Aprūpinimo normų) 7 punktas nustato, kad tualete įrengiami klozetai (kurie gali būti ir tupiami) arba pisuarai (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m). Aprūpinimo normos nenustato reikalavimo sanitariniame mazge atitverti pisuarus vieną nuo kito sienelėmis ar pertvaromis.

Pagal tarptautinių žodžių žodyną, unitazas – tai klozeto puodas (kriauklė) išmatoms ir kitoms nešvarybėms nutekėti išvietėse, kur įrengta kanalizacija (Vaitkevičiūtė, Vilija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: „Žodynas“, 2007, 4-asis patais. ir papild. leid., p. 554), o pisuaras yra specialaus vyrų klozeto kriauklė šlapimui nutekėti (ten pat, p. 853).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 4-tame būryje (b. l. 11, 19). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12), 2019 m. kovo 14 d. rašte „Dėl papildomų duomenų teikimo“ (b. l. 39), Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 4 d. pažymoje (b. l. 20) ir 2019 m. kovo 6 d. pažymoje (b. l. 41) paaiškino, kad 3–6 būriai naudojosi tuo pačiu sanitariniu mazgu, šiame sanitariniame mazge buvo 4 unitazai ir 4 pisuarai, šis sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų, sanitariniame mazge buvo užtikrintas privatumas: sanitariniame mazge įrengtos kabinos, pisuarai atskirti sienelėmis ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio. Taip pat paaiškino, kad sanitarinio mazgo fotografijas pateikti neturi galimybės, kadangi šiuo metu tose patalpose įrengtos kitos patalpos. Teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovės atstovo ir Pravieniškių PN-K darbuotojos nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas taip, kaip nurodė atsakovės atstovas, t. y. sanitariniame mazge buvo įrengtos kabinos, o pisuarai buvo atskirti sienelėmis ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas skunde nedetalizavo konkrečių atvejų, kada jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, matė kiti nuteistieji ar pareigūnai, pareigūnės. Pareiškėjas išsakė abstrakčius teiginius. Atsakovės atstovas patvirtino, kad sanitariniame mazge buvo užtikrintas privatumas (b. l. 39, 41). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad net ir esant unitazams vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018); esant nustatytoms aplinkybėms (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytas aplinkybes (kad 4-to būrio 2-os gyvenamosios patalpos sanitarinis mazgas buvo ne šioje gyvenamojoje patalpoje, o kitoje patalpoje, kad sanitariniame mazge buvo įrengtos kabinos, pisuarai atskirti sienelėmis ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio) ir atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu 4-tame būryje buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus (neveikimą), ir pareiškėjo skundo argumentas dėl to, kad nebuvo užtikrinamas privatumas sanitariniame mazge, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo pažeistas jo privatumas, kadangi bendro naudojimosi duše nebuvo sienelių ar kitokių atitvarų tarp dušo ragelių, dėl to jis būdamas nuogas privalėjo maudytis kitiems matant, ir pareigūnai užeidavo į dušą, o pareigūnėmis dirba ir moterys.

Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad lokaliniame sektoriuje (būryje) buvo dušo kabina.

Aprūpinimo normose nurodyti dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir kitas inventorius. Detalesnio dušo patalpos įrengimo šis teisės aktas nereglamentuoja. Šis teisės aktas nenustato, kad duše turi būti kabinos ar pertvaros. Higienos norma HN 134:2015, Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taip pat nenustato tokių reikalavimų.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 13) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 4 d. pažymoje Nr. 77-164 (b. l. 20) nurodė, jog bendro naudojimo dušinėje privatumui užtikrinti tarp maudymosi vietų įrengtos 120 cm aukščio pertvaros. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad bendro naudojimo dušo patalpoje tarp dušų buvo įrengtos 120 cm aukščio pertvaros. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje). Pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, taip pat 2018 m. birželio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3387-402/2018). Nagrinėjamu atveju, pertvaros tarp dušų buvo įrengtos, nors teisės aktai ir nenustato reikalavimo jas įrengti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nepakankamo, jo teigimu, privatumo užtikrinimo duše ir su tuo susijusių problemų būtų reiškęs pretenzijas pataisos įstaigos administracijai, o ši būtų atsisakiusi šiuos klausimus spręsti. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos psichologės 2019 m. sausio 4 d. pažymos (b. l. 18) duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į šios tarnybos specialistus dėl psichologinių išgyvenimų, atsiradusių dėl sanitariniame mazge pažeidžiamo jo privatumo, nesikreipė. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Todėl pareiškėjo skundo argumentas dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad būryje, kuriame jis buvo laikomas, buvo pilna parazitų – blakių, tarakonų, pelių, tuo buvo pažeistos higienos normas atitinkančios gyvenimo sąlygos, atlikta deratizacija ir dezinfekcija buvo neefektyvi.

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Iš atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 13), Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistės 2019 m. vasario 4 d. pažymoje (b. l. 20) esančių paaiškinimų bei Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 76-203, sudarytos 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“, kopijos (b. l. 21–24) duomenų nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK sudarė sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“. Pagal šios sutarties 1.1, 2.1, 3.2 papunkčius UAB „Utenos deratizacija“ įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, blakių, pelių, žiurkių ir kitų šiame punkte nurodytų kenkėjų) monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas du kartus per mėnesį ir pagal poreikį (b. l. 21). Byloje nėra duomenų, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi. Žalingų graužikų naikinimas vadinamas deratizacija (Vaitkevičiūtė Vilija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: „Žodynas“, 2007, p. 231), o kenksmingų vabzdžių ir voragyvių naikinimas vadinamas dezinsekcija (ten pat, p. 236). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 13) ir Turto valdymo skyriaus specialistė minėtoje pažymoje (b. l. 20) paaiškino, kad patalpose pastebėjus kenkėjus, apie tai informuojama minėta bendrovė, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų), patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Teismo vertinimu, paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 13) ir Turto valdymo skyriaus specialistė minėtoje pažymoje (b. l. 20) taip pat paaiškino, kad ginčo laikotarpiu nebuvo poreikio atlikinėti dezinsekciją ar deratizaciją pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje. Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė minėtoje pažymoje (b. l. 20) paaiškino, kad pareiškėjas neteikė rašytinių kreipimųsi dėl kenkėjų buvimo ar jų naikinimo efektyvumo pataisos įstaigos administracijai. Pats pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kad jis kreipėsi (raštu arba žodžiu) į pataisos įstaigos administraciją dėl kenkėjų būryje ar gyvenamojoje patalpoje. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK administracija, gavusi tokį pareiškėjo nusiskundimą, į tai nereagavo ir neiškvietė kenkėjus naikinančios bendrovės. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl kenkėjų buvimo laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pastatas, kuriame buvo jo būrys, buvo avarinės būklės, bet kada galėjo atsitikti nelaimė, nuo sienų byrėjo plytos, tinkas, langų rėmai išlūžę, neatitiko standartų, todėl jis nuolat jausdavo įtampą.

Higienos normos HN 134:2015 3 punktas nustato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Jos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 11–12) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 4 d. pažymoje (b. l. 20) paaiškino, kad gyvenamosios patalpos, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo tinkamos gyventi, teigė, kad įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę, gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami; nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog byrėjo plytos, neatitinka tikrovės; paaiškino, kad pataisos įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė duomenų, kad buvo kilusi grėsmė jo saugumui, ir kaip tai jį paveikė, tik abstrakčiai teigė, kad dėl jo nurodytos pastato būklės jis jautė įtampą. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovės nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad patalpos, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo tinkamos būklės. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Byloje nenustatytas pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovės Pravieniškių PN-AK ir šios institucijos pareigūnų veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos, negali kilti ir atsakomybė už žalą. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Dalia Pranckienė