Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-366-1044/2018 pagal ieškovės Ž. P. ieškinį atsakovui E. U. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir atsakovo E. U. priešieškinį ieškovei Ž. P. dėl kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išvadą byloje teikiančios institucijos – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Ž. P. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, įtrauktos į apskaitą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašą dėl atsakovo E. U. kaltės; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų S. K. U., gimusio (duomenys neskelbtini) ir M. U., gimusios (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą kartu su ieškove (motina); 3) nustatyti ieškovės siūlomą skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką; 4) priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams išlaikymą kiekvienam po 160 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 5) paskirti ieškovę nepilnamečių vaikų turto tvarkytoja uzufrukto teise; 6) po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ieškovei palikti pavardę „P.“. Nurodė, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nes jis pažeidė sutuoktinio lojalumo pareigą, neprisidėjo prie namų ūkio ir vaikų išlaikymo, nedėjo maksimalių pastangų išsaugoti santuoką, nepakankamai rūpinosi ieškove, neteikė reikiamos moralinės pagalbos, nesistengė rasti priimtinų būdų išspręsti nesutarimus, dažnai vartojo alkoholį, lošė ir švaistė šeimos pinigus. Paaiškino, kad atsakovas dirbo perspektyviu žurnalistu internetiniame portale, o 2009 m. balandžio mėn. sužinojęs, kad jį ketina atleisti, išėjo vaiko priežiūros atostogų ir beveik kas antrą vakarą išeidavo į barą išgerti alkoholio, grįždavo naktimis, pasitaikius progai lošė. Tuo metu ieškovė laukėsi antrojo vaiko, patyrė didelį emocinį stresą, tačiau palaikymo ir pagalbos iš vyro nesulaukė. Likus dviem dienoms iki antrojo gimdymo, atsakovas namo grįžo paryčiais girtas, miegojo visą dieną. Atsakovui nustojus gauti tėvystės pašalpą 2010 m. vasarą dėl finansinės padėties šeima privalėjo persikraustyti iš senamiestyje nuomojamo buto į ieškovei priklausantį butą (duomenys neskelbtini), o 2010 m. rugsėjo mėnesį ieškovė grįžo į darbą. Dėl atsakovo elgesio (alkoholio vartojimo, lošimo, nuolatinių barnių) pradėjo galvoti apie santuokos nutraukimą, tačiau dėl vaikų gerovės bandė išsaugoti santuoką. Tuo metu atsakovas vykdė individualią veiklą ir kartais gaudavo pajamų už tekstų rašymą, tačiau metų pabaigoje susikaupdavo nemokėti mokesčiai, kurių didžiosios dalies atsakovas nesumokėdavo. Atsakovas vienoje darbovietėje išdirbdavo neilgai, šeimai nuolat trūko pinigų, todėl šeimą rėmė ieškovės tėvai. Atsakovas 2014 m. rudenį pralošė 1 000 Lt, skirtus automobilio remontui, kuriuos davė ieškovės tėvai. Atsakovui 2015 m. įsidarbinus Kėdainiuose, o ieškovei Jonavoje, šalys nusprendė laikinai persikraustyti į Jonavą. Tačiau gyvenant Jonavoje atsakovas vėl neteko darbo ir nedirbo nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. gegužės mėn., kol įsidarbino (duomenys neskelbtini). Kadangi santuokoje atsakovas nesirūpino šeima, turėjo ydingų įpročių, lengvabūdiškai žiūrėjo į šeimą ir gyvenimą, sutuoktinių bendras gyvenimas tapo negalimas.Atsakovas E. U. su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, o ieškovės kaltinimai jam nepagrįsti jokiais įrodymais. Santuokos iširimo priežastis yra pačios ieškovės pasikeitęs požiūris į šeimą, nenoras gyventi su tuo pačiu vyru, svajonė patirti naują meilę, romantiką su kitais vyrais. Šalims 10 metų gyvenant santuokoje, auginant du mažamečius vaikus ieškovei šeimyninis gyvenimas nusibodo, ieškovė pradėjo ieškoti nuotykių už šeimos ribų, jos aplinkoje atsirado kiti vyrai, su kuriais ieškovė pradėjo kurti santykius. Ieškovė išėjo iš bendrų namų, nors jis norėjo išsaugoti šeimą, o vėliau, nepasitarusi su juo, išvyko iš Jonavos į Vilnių ir kartu pasiėmė vaikus.Pareikštu priešieškiniu atsakovas prašė priteisti iš ieškovės 13 032,90 Eur kompensaciją už asmenines lėšas, panaudotas butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigyti. Nurodė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgytas 2008 m. gruodžio 30 d. dovanojimo sutarties pagrindu, todėl tarp šalių nedalintinas. Tačiau įsigyjant šį butą atsakovas investavo asmenines savo lėšas – ieškovės tėvai minėtą butą nuosavybės teise įgijo 2004 m. sausio 16 d., atsakovo motina M. U. 2005 m. gruodžio 20 d. pervedė į atsakovo sąskaitą 13 901,76 Eur sumą, o atsakovas 2005 m. gruodžio 28 d. šias lėšas pervedė UAB SEB Būsto bankas, taip iš dalies apmokėdamas dalį paskolos už butą. Ieškovės tėvai 2008 m. gruodžio 30 d. padovanojo šį butą ieškovei. Atsižvelgiant į tai, kad asmeninės atsakovo lėšos buvo panaudotos įsigyti ieškovei asmenine nuosavybe priklausantį turtą, kuris po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo liks ieškovei, ieškovė įpareigotina kompensuoti atsakovui jo lėšas, investuotas į ieškovei asmeninės nuosavybes teise priklausantį turtą. Tik taip nagrinėjamoje byloje būtų užtikrintas teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų įgyvendinimas. Pažymėjo, kad sutuoktinis turi teisę į kompensaciją, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos. Šiuo atveju asmeninės atsakovo lėšos buvo panaudotos įsigyti ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.Ieškovė atsiliepime su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ji yra netinkama atsakovė pagal reiškiamą reikalavimą, kadangi nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvė. Pinigų pervedimo momentu butas priklausė ieškovės tėvams, kuris praėjus daugiau nei trejiems metams buvo padovanotas jai. Kokiu pagrindu atsakovas minėtą pinigų sumą pervedė bankui, duomenų nėra. Be to, pinigai buvo pervesti iki šalių santuokos sudarymo, todėl atsakovas reikalaudamas kompensacijos negali remtis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintu šeimos teisės institutu. Ieškovė prašė taikyti bendrąją ieškinio senatį, nes atsakovo bankinis pavedimas atliktas 2005 m. gruodžio 28 d., todėl ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimą grąžinti sumokėtą pinigų sumą suėjo 2015 m. gruodžio 28 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu panaikino santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) tarp Ž. P. ir E. U. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, įtraukimo į apskaitą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išsprendė kitus ieškinio reikalavimus, priešieškinį atmetė.Remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, šalių paaiškinimais, įvertinęs abiejų sutuoktinių elgesį santuokos metu ir kiekvieno iš jų pastangas išsaugoti santuoką, teismas sprendė, kad nėra pagrindo vienareikšmei išvadai, kad šalių santuoka iširo išimtinai dėl atsakovo kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis). Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes byloje nėra ieškovės neištikimybę patvirtinančių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad sutuoktinio neištikimybė priskiriama prie CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytų prezumpcijų, kada laikoma, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tačiau vien tik nurodymas, kad kitas sutuoktinis buvo (yra) neištikimas, nepakankamas prezumpcijos buvimui konstatuoti, būtina įrodyti neištikimybės faktą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Atsakovo pateiktos ištraukos iš, anot jo, ieškovės dienoraščio nepatvirtina, kad ieškovė, gyvendama santuokoje, buvo neištikima. Kadangi atsakovas nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovės neištikimybės faktą, teismas konstatavo, kad ieškovės neištikimybės faktas byloje neįrodytas, todėl nėra pagrindo spręsti, kad egzistuoja CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kurią ieškovė turėtų pareigą paneigti.Teismo vertinimu, faktine šalių santuokos iširimo priežastimi buvo skirtingas abiejų sutuoktinių požiūris į šeimą, į šeimos narių teises ir tarpusavio pareigas, ilgainiui atsiradęs nenoras dėti pastangas, kad būtų išsaugota šeima. Abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu, todėl sutriko tarpusavio bendravimas ir dėl to jų bendras gyvenimas tapo negalimas (CK 3.27 straipsnis). Teismas sprendė, kad abi šalys netinkamai vykdė sutuoktinių pareigas: nebuvo lojalios viena kitai, nevykdė pareigų viena kitą gerbti, remti moraliai, nesiekė atkurti (realiai, o ne formaliai) šeiminių ryšių, nesistengė, kad šeima būtų išsaugota, todėl pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).Teismas nustatė, kad butas asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei 2008 m. gruodžio 31 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties pagrindu (CK 3.98 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuo 2004 m. sausio 16 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. minėtas butas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė V. P. P. ir N. P. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (sutarties 1.4 punktas). Taigi priešingai nei teigia atsakovas, tuo metu, kai atsakovas pervedė pinigus bankui, butas nuosavybės teise priklausė ne ieškovei, bet tretiesiems asmenims V. P. P. ir N. P.. Dėl to teisiniai santykiai yra susiklostę ne tarp ieškovės ir atsakovo, bet tarp atsakovo ir banko, trečiųjų asmenų. Teismas pažymėjo, kad įstatymas numato vaikų ir tėvų turto atskirumo principą, todėl vien ta aplinkybė, kad butas buvo įsigytas ieškovės tėvų, o ieškovės ir atsakovo šeimai buvo leista gyventi minėtame bute, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad minėtas turtas nuo 2004 m. nuosavybės teise priklausė ieškovei ar ieškovės ir atsakovo šeimai. Atsakovas, reikšdamas priešieškinį, neginčijo buto dovanojimo sandorio, nereiškė reikalavimo pripažinti turtą bendrąja jungtine nuosavybe.Remdamasis išdėstytu, teismas netenkino atsakovo reikalavimo priteisti iš ieškovės 13 032,90 Eur kompensaciją už asmenines lėšas, panaudotas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto įsigijimui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas E. U. prašo panaikinti arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria santuoka pripažinta nutrūkusi dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei atmesti priešieškinio reikalavimai, ir nustatyti, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, bei patenkinti atsakovo priešieškinį ir priteisti atsakovui iš ieškovės 13 032,90 Eur piniginę kompensaciją už asmenines lėšas, panaudotas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto įsigijimui; likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apelianto kaltė dėl santuokos iširimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu konstatuota nebuvo, tuo tarpu pačios ieškovės teiginiai teismo posėdžių metu bei byloje pateikti ieškovės dienoraščio įrašai aiškiai parodo, kad ieškovės pakitęs požiūris į santuoką, naujų partnerių paieškos bei galiausiai – išsikraustymas į Vilnių paliekant apeliantą, nulėmė santuokos iširimą.Priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, apeliantas niekada neteigė, kad butas jo įsigijimo metu priklausė ieškovei. Ieškovė nuosavybės teisę į butą įgijo vėliau, kuomet jos tėvai padovanojo jai butą, kuriame nuo pat pradžių gyveno ieškovė su apeliantu.Šiuo metu ginčo butas asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei, nors buvo skirtas abiejų sutuoktinių bendram gyvenimui ir šeimos poreikių tenkinimui. Apeliantas ieškovės asmeninės nuosavybės neginčija, tačiau yra įnešęs į šio buto įsigijimą nemažą asmeninių lėšų sumą, kurią ištuokos atveju turi teisę atgauti.Apeliantas savo reikalavimą grindžia CK 3 knygos normomis, reglamentuojančiomis sutuoktinių turto dalybas, kadangi de facto butas buvo įsigytas šeimos poreikiams tenkinti, panaudojant ieškovės ir apelianto asmenines lėšas (gautas iš jų tėvų). Ieškovės tėvai tapo tik formaliais buto savininkais, iš esmės dėl to, kad nei ieškovė, nei apeliantas tuo metu nebūtų galėję pasiimti paskolos banke. Šių aplinkybių neginčijo ir pati ieškovė.Tai, kad apeliantas lėšas už butą pervedė tiesiogiai kreditoriui, patvirtina, kad šios lėšos nebuvo padovanotos ar kitaip neatlygintinai perduotos ieškovės tėvams ar ieškovei.Ieškovė buvo sutikusi kompensuoti apeliantui jo panaudotas lėšas, tačiau šalims nepavykus susitarti dėl santuokos nutraukimo sąlygų, ieškovė pakeitė poziciją.Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais pripažintina, kad būtent ieškovė privalo kompensuoti apelianto išlaidas į butą, nes, nutraukus santuoką, ieškovei asmeninės nuosavybės teise liks apelianto asmeninių lėšų investicijos rezultatas – butas.Apeliantas įvertino jo investuotų asmeninių lėšų santykį su visa buto kaina ir suprato, kad pagrindo pripažinti butą bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir padalyti tarp šalių nutraukus santuoką nėra. Todėl apeliantas pasirinko kitą įstatymo numatytą variantą – prašyti grąžinti investuotas lėšas.Teismas, klaidingai interpretavęs byloje pateiktus įrodymus ir išaiškinimus, neįvertinęs ir pačios ieškovės teiginių, netinkamai nustatė, kad santykis dėl buto yra susiklostęs tarp apelianto ir trečiųjų asmenų – ieškovės tėvų ar net banko. Akivaizdu, kad faktiniai santykiai dėl buto susiklostė tarp ieškovės ir apelianto, ko neneigė ir pati ieškovė. Kadangi teisiniuose santykiuose turi būti vadovaujamasi turinio prieš formą prioriteto principu, šioje situacijoje pripažintina, kad nuo pat pradžių tikroji buto naudos gavėja buvo ir yra ieškovė, todėl būtent ji privalo kompensuoti apelianto įnašą į butą.Ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimą dėl kompensacijos už įneštas asmenines lėšas nėra praleistas, nes apelianto teisių pažeidimas atsirado tik tada, kai ieškovė nusprendė nutraukti santuoką ir atsisakė kompensuoti apeliantui jo įnašą už buto įsigijimą.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Apeliantas ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo grindžia hipotetiniais teiginiais dėl tariamų romantiškų santykių siekio su kitais vyrais, tariama galimybe dėl ieškovės neištikimybės ir tariamu apelianto vienašaliu siekiu išsaugoti ieškovės ir apelianto šeimą. Apeliantas nepateikė jokių realių įrodymų, patvirtinančių tariamą ieškovės neištikimybės faktą, o esminė priežastis, lėmusi ieškovės išsikraustymą (išvykimą iš Jonavos), buvo ieškovės darbo sutarties pasibaigimas.Ieškovė yra įsitikinusi, kad ieškovės ir apelianto santuoka iširo būtent dėl apelianto kaltės, tačiau dėl finansinių sumetimų bei papildomų laiko sąnaudų su teismo sprendimu sutiko ir jo neskundė. Ieškovė bendro gyvenimo su apeliantu metu buvo priversta ieškoti finansinės paramos ir pagalbos iš artimųjų, kas akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovės ir apelianto šeima finansiškai buvo visiška nestabili, negalėjo išsiversti be pagalbos ir paramos. Atsižvelgdama į tai, kad visą santuokos laikotarpį būtent ieškovė rūpinosi šeima, apeliantas turėjo ydingų įpročių, lengvabūdiškai žiūrėjo į šeimą ir gyvenimą, ieškovė apsisprendė dėl santuokos nutraukimo ir yra akivaizdu, kad tokį sprendimą lėmė būtent apelianto elgesys. Apelianto priešieškinio reikalavimas negalėjo būti tenkinamas, nes jis, kaip teisingai sprendė teismas, buvo pareikštas netinkamam atsakovui.Apelianto priešieškinio reikalavimas pareikštas praleidus bendrąjį ieškinio senaties terminą.Apelianto nurodoma piniginė suma buvo sumokėta bankui dar iki santuokos su ieškove sudarymo, o butas tuo metu priklausė ieškovės tėvams, todėl visiškai nesuprantama, kaip ieškovė gavo asmeninės naudos dėl piniginės sumos pervedimo bankui, ir kokiu pagrindu apeliantas šiuose santykiuose remiasi šeimos teisinius santykius reglamentuojančiomis nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).

Dėl sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes jokių apelianto, kaip sutuoktinio, pareigų pažeidimų teismas skundžiamame sprendime nenustatė.Nors, kaip ir nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad iš esmės ji viena nuo santuokos sudarymo išlaikė šeimą ir ja rūpinosi, nes nustatė, kad apeliantas dirbo, gaudavo pajamų ir prisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo, teismas, konstatuodamas abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, nurodė, kad faktine šalių santuokos iširimo priežastimi buvo skirtingas abiejų sutuoktinių požiūris į šeimą, į šeimos narių teises ir tarpusavio pareigas, ilgainiui atsiradęs nenoras dėti pastangas, kad būtų išsaugota šeima. Teismas sprendė, kad abi šalys netinkamai vykdė sutuoktinių pareigas: nebuvo lojalios viena kitai, nevykdė pareigų viena kitą gerbti, remti moraliai, nesiekė atkurti (realiai, o ne formaliai) šeiminių ryšių, nesistengė, kad šeima būtų išsaugota, todėl pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.Taigi teismas motyvavo savo išvadą dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, o tokią išvadą padarė remdamasis byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų, įskaitant šalių paaiškinimus, visuma (CPK 185 straipsnis).Atsižvelgdamas į tai, teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad jo kaltė dėl santuokos nutraukimo nebuvo konstatuota.Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, taigi ir dėl ieškovės kaltės. Todėl dėl apelianto argumentų, kuriais jis grindžia ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, kadangi jų analizė neturėtų jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad aplinkybė, jog vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, nesudaro pagrindo spręsti, kad santuoka iširo tik dėl vieno, o ne dėl abiejų sutuoktinių kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011).

Dėl piniginės kompensacijos priteisimo

CK 3.98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos asmeninės sutuoktinio lėšos.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad butas, kurio dalį įsigijimo kainos padengė apeliantas, niekada nebuvo sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė – iš pradžių butas nuosavybės teise priklausė ieškovės tėvams, o vėliau – pastarųjų buvo padovanotas ieškovei. Be to, lėšas minėto buto įsigijimui apeliantas sumokėjo tada, kai buto savininkai buvo ieškovės tėvai. Todėl, kaip teisingai nurodo ieškovė, apeliantas nepagrįstai reikalauja kompensacijos iš ieškovės priteisimo remdamasis CK 3 knygos normomis.Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad vien aplinkybė, jog butas buvo įsigytas ieškovės tėvų, o ieškovės ir apelianto šeimai buvo leista jame gyventi, nėra pagrindas kitaip (nei tą padarė pirmosios instancijos teismas) kvalifikuoti dėl ginčo buto įsigijimo susiklosčiusių teisinių santykių, t. y. pripažinti, kad jie susiklostė tarp ieškovės ir apelianto. Nors apeliaciniame skunde apeliantas pabrėžia, kad būtent ieškovė turėtų kompensuoti jam asmenines lėšas, panaudotas buto įsigijimui, nes ji nuo pat pradžių buvo tikroji buto naudos gavėja, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas, prisidėjęs asmeninėmis lėšomis prie minėto buto įsigijimo, taip pat gavo iš to naudos, nes, kaip pats nurodo, tame bute nuo pat pradžių (t. y. ir tuo metu, kai butas nuosavybės teise priklausė ieškovės tėvams) gyveno.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 605 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi fakto ir (ar) teisės klausimai, įvertinęs advokato darbo ir laiko sąnaudas rengiant pateikto turinio atsiliepimą į apeliacinį skundą, sumažina prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą iki 400 Eur (CPK 98 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Ž. P. iš atsakovo E. U. 400 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.