Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. R. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015-10-23 nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 139 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 7 dalimi, nuteistoji R. R. įpareigota per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos viešai atsiprašyti nukentėjusiosios A. G..

Civilinis ieškinys tenkintas dalinai, priteista iš R. R. A. G. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 289,62 Eur atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nuteista už tai, kad 2014-08-18, apie 20 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), A. G. važiuojant dviračiu, iš namo kiemo per tvorą iššokęs R. R. priklausantis nenustatytos veislės šuo A. G. įkando į ranką, tuo padarydamas nukentėjusiajai kairės plaštakos III piršto kastinę žaizdą su tiesiamosios sausgyslės sužalojimu ir piršto išnirimu, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes kairės plaštakos III piršto tiesiamosios sausgyslės sužalojimas ir piršto išnirimas sutrikdė sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

Nuteistosios R. R. įsitikinimu, teismas, kvalifikuodamas jos veiksmus rėmėsi įvykio metu, t.y. 2014-08-18, negaliojusio teisės akto nuostata – Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, kuri galiojo iki 2013-01-01 ir kuri numatė, kad savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų. Apeliantės nuomone, iš asmens negalima reikalauti elgesio, kokį numato negaliojančios teisės aktų nuostatos, ir taikyti baudžiamąją atsakomybę už negaliojančių teisės aktų nuostatų nesilaikymą.

Nuteistoji R. R. teigia, kad Kelmės rajono apylinkės teismas skundžiamame 2015-10-23 nuosprendyje pripažindamas ją kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d., nurodė, kad šuo, užpuolęs ir įkandęs nukentėjusiajai A. G., priklausė jai (R. R.). Tačiau net ir nustačius, jog nukentėjusiajai A. G. įkando jos name laikytas šuo, nėra absoliučiai jokio pagrindo teigti, kad būtent jai (R. R.) nuosavybės teise ir priklausė šis šuo. Liudytojų parodymai, kad anksčiau šį šunį matė jos (R. R.) kieme ar nuteistąją jį vedžiojant, negali būti laikomi pagrindu pripažinti, kad šuo nuosavybės teise priklausė jai, kadangi ji kaip ir bet kuris kitas asmuo gali vedžioti ir ne jai nuosavybės teise priklausantį šunį. Apeliantės teigimu, ikiteisminio tyrimo metu, ji parodė, jog savo namuose laikydavo šunį, kurį 2006 metais nusipirko jos sūnus, ir kad sūnus gyvena tame pačiame name. Taigi, jos namuose laikytas šuo atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nuosavybės teise priklausė jos sūnui E. R.. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei privačios kaltintojos A. G. iniciatyva, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, kad šuo nuosavybės teise priklauso jos sūnui E. R.. Esant šioms aplinkybėms, apeliantės nuomone, skundžiamame teismo 2015-10-23 nuosprendyje padarytos išvados, kad šuo priklausė jai (R. R.), yra nepagrįstos.

Apeliantė skunde pažymi, kad teisės doktrinoje neginčijamai yra pripažįstama, jog gyvūnai, o taip pat ir šunys, yra laikomi padidinto pavojaus šaltiniais ir kad pavojingo šaltinio valdytojas turi pareigą rūpintis, kad pavojų keliantis šaltinis nepadarytų žalos kitiems asmenims. Todėl, apeliantės nuomone, pareiga rūpintis, kad padidinto pavojaus šaltinis nepadarytų žalos kitiems asmenims, o esant žalai - pareiga už tai atsakyti, tenka padidinto pavojaus šaltinio, t.y. šuns valdytojui, o ne savininkui. Apeliantės manymu, valdytojo atsakomybę patvirtina ir gyvūnų laikymą reglamentuojantys teisės aktai. Nuteistoji teigia, kad Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas įtvirtina, jog gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Taigi, pareiga užtikrinti, kad laikomas gyvūnas nekeltų grėsmės žmonėms yra numatyta ne tiesiog savininkui, kaip reglamentavo iki 2013-01-01 galiojęs įstatymas, o gyvūno laikytojui (valdytojui). Nagrinėjamu atveju, tiek nukentėjusioji, tiek pro šalį važiavę liudytojai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad šunį su pavadžiu vedžiojo, t.y. būtent valdė nenustatytas jaunuolis. Todėl, apeliantės nuomone, galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d., subjektu arba asmeniu padariusiu padariusių nusikalstamą veiką gali būti tik jaunuolis vedžiojęs šunį, o ne ji.

Nuteistosios R. R. tvirtinimu, ji ikiteisminio tyrimo metu, t.y. 2015-08-­27 buvo apklausiama kaip liudytoja, bet ne kaip specialioji liudytoja apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos BPK 80 str. 1 p. numato, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 str. 3 d. numatytus liudijimo ypatumus. Tačiau nagrinėjamu atveju jai teisė apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą bei reikalauti būti pripažinta įtariamąja nebuvo išaiškinta (Lietuvos Respublikos BPK 82 str. 3 d.), tokiu būdu pažeidžiant teisingo proceso principą. Apeliantės nuomone, atsižvelgiant į šį esminį baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimą, skundžiamas Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendis naikintinas.

Be to, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 48 str. 7 d., nepagrįstai įpareigojo ją per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos viešai atsiprašyti nukentėjusiosios A. G.. Apeliantės teigimu, Lietuvos Respublikos BK 48 str. neįtvirtintas toks įpareigojimas kaip „viešas atsiprašymas“. Be to, teismo įpareigojimas turi būti konkretus ir apibrėžtas, kad asmuo galėtų jį įgyvendinti. Nagrinėjamu atveju teismas įpareigojo viešai atsiprašyti nukentėjusiosios visiškai neapibrėžiant, ką reiškia sąvoka „viešai“ (matant kitiems asmenims asmeniškai, per spaudą, televiziją ar kitokiu būdu).

Nukentėjusiosios A. G. teigimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad ji keitė parodymus, kad jos parodymai nebuvo nuoseklūs, nes ji visada davė tik teisingus ir nuoseklius parodymus, niekada neabejojo ir visada teigė, kad ją sužalojo būtent R. R. šuo, kad kieme su šunimi buvo jaunuolis (tai R. R. sūnus), kuris po to, kai šuo ją sužalojo, nusitempė jį už pavadžio į namus. Nors R. R. teigia, kad nenustatytą šunį vedžiojo nenustatytas jaunuolis, šie jos teiginiai vertintini tik kaip jos gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusioji įsitikinusi, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina faktą, kad būtent nuteistajai priklausė šuo, kuris ją sužalojo. Tai patvirtino liudytojai I. J., M. B., L. P.. Be to, namo savininkė yra R. R. ir tas šuo buvo laikomas būtent tame R. R. priklausančiame name. Kaip parodė liudytojai, R. R. ne tik laikė tą šunį, bet jį ir vedžiojo bei prižiūrėjo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios R. R. gynėjas advokatas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios A. G. atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi privataus kaltinimo baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant R. R. kaltės klausimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas ir kurie patvirtino R. R. kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai R. R. pripažino kalta bei nuteisė ją pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d ir paskyrė teisingą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl R. R. kaltės. Nuteistosios R. R. kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d. nuteista už tai, kad A. G. važiuojant dviračiu, iš namo kiemo per tvorą iššokęs R. R. priklausantis nenustatytos veislės šuo A. G. įkando į ranką, tuo padarydamas nukentėjusiajai kairės plaštakos III piršto kastinę žaizdą su tiesiamosios sausgyslės sužalojimu ir piršto išnirimu, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d. atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Nuteistoji R. R. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jos pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d. Tvirtina, kad byloje surinkti įrodymai nepagrindžia jos kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nes ji neatliko jokių veiksmų, kurie galėjo nulemti nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, bylą nagrinėjęs teismas neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių, todėl padarytos išvados yra nepagrįstos, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Taigi nuteistoji R. R. ginčija savo kaltę ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant Lietuvos Respublikos BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Atsižvelgiant į paminėtus įstatymo reikalavimus, darytina išvada, kad Kelmės rajono apylinkės teismo išvados dėl R. R. kaltės bei jos veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d. yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d.), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 ir 5 d.) bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Teismas išsamiai ištyrė nuteistosios R. R., nukentėjusiosios A. G., liudytojų I. J., M. B., L. P., A. I., S. V. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, rašytinę bylos medžiagą – įvykio vietos apžiūros protokole, fotonuotraukose, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės sveikatos istorijos išraše užfiksuotas aplinkybes, bei, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma, pagrįstai konstatavo, kad A. G. nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas R. R. šuniui įkandus A. G. į kairės rankos pirštą, tokiu būdu A. G. nesunkiai sužalota dėl R. R. nusikalstamo nerūpestingumo, todėl R. R. veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d. požymius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios A. G. ir byloje liudytojais apklaustų asmenų duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėmis detalėmis sutampa, nukentėjusysis ir liudytojai iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais nesivadovauti priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios A. G. ir minėtų liudytojų duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės sveikatos istorijos išraše esantys duomenys ir kt.). Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiosios A. G. ir liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistąją R. R., todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus ir sprendžiant nuteistosios R. R. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK nuostatas. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

Apeliantė ginčija, kad ji yra šuns savininkė, teigia, kad ji savo namuose laikydavo šunį, kurį 2006 metais nusipirko jos sūnus, ir kad sūnus gyvena tame pačiame name, taigi, jos namuose laikytas šuo nuosavybės teise priklausė jos sūnui E. R.. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Iš bylos aplinkybių (pačios nuteistosios R. R. ir liudytojų parodymai) nustatyta, kad šunį įsigijo pati R. R., jį augino, prižiūrėjo, maitino. Teisme apklausta R. R. nurodė, kad ji turėjo mišrūnę kalytę, ji buvo ruda, baltu kaklu, kojos ir uodegos galas baltas, jos šuo buvo neveislinis, turguje už jį mokėjo 30 lt, taip pat nurodė, kad jos sūnus nuo 9 m. iki 20 m. gyveno užsienyje ir tik dabar 1,5 m. gyveno su ja. Teisme apklausti liudytojai I. J., M. B.. L. P. parodė, kad šunį, užpuolusį A. G., R. R. kieme jie yra matę anksčiau ne kartą, matė, kaip juo rūpinasi ir vedžioja R. R., be to, L. P. nurodė, kad po to, kai R. R. šuo užpuolė ją ir jos augintinį, pati R. R. jai skambino norėdama susitarti dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į šiuos nuteistosios R. R. ir liudytojų parodymus, galima daryti išvadą, kad 2006 m. įsigytu šunimi rūpinosi ne R. R. sūnus, kuris, pasak pačios nuteistosios, ilgą laiką gyveno užsienyje, o R. R. ir tokiu būdu konkliudentiniais veiksmais prisiėmė atsakomybę už šuns laikymą, todėl pastaroji privalo atsakyti už savo nusikalstamai nerūpestingus veiksmus, nes būdama šuns šeimininkė ir atsakinga už šuns priežiūrą, R. R. turėjo būti dėmesinga visuomenės interesams ir griežtai laikytis Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje taip pat yra nurodyta, jog rūpestingas ir apdairus savininkas visais atvejais privalo imtis visų reikiamų apsaugos priemonių kontroliuoti savo gyvūnų elgesį (pavyzdžiui, statyti užtvarus, papildomai juos supančioti), kad užkirstų kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2011, 2K-5-942/2015). Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 str. 2 d. 3 p. nustatyta, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui (minėto įstatymo 2 str. 8 p. nurodyta, kad gyvūno laikytojas – tai asmuo, kuris yra gyvūno savininkas ar jį laiko atlygintinai ar neatlygintinai, 12 p. nurodyta, kad gyvūno savininkas – asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso gyvūnas). Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad R. R. būdama šuns savininke šių įstatyme numatytų savo pareigų neįvykdė. Nors nuteistosios R. R. įsitikinimu, teismas, kvalifikuodamas jos veiksmus rėmėsi įvykio metu, t.y. 2014-08-18, negaliojusio teisės akto nuostata – Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, kuri galiojo iki 2013-01-01, tačiau kaip matyti, šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo reikalavimai šuns savininkui dėl gyvūnų priežiūros nepakitę.

Anksčiau minėti nukentėjusiosios A. G. ir liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią R. R. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistosios R. R. teiginiais. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nuteistosios R. R. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad jos namo kiemo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), tvoros vartai į kiemą visuomet yra atidaryti ir bet kuris trečiasis asmuo gali nevaržomai įeiti į jai priklausančio namo kiemą, už tvoros, kad padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d., subjektu arba asmeniu padariusiu padariusių nusikalstamą veiką gali būti tik jaunuolis vedžiojęs šunį, o ne ji, vertina kaip nuteistosios R. R. gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.

Nuteistoji R. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji ikiteisminio tyrimo metu, t.y. 2015-08-­27 buvo apklausiama kaip liudytoja, bet ne kaip specialioji liudytoja apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, ir jai teisė apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą bei reikalauti būti pripažinta įtariamąja nebuvo išaiškinta, tokiu būdu pažeidžiant teisingo proceso principą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. R. buvo apklausta kaip liudytojas apie veiką, už kurią vėliau jai buvo pateiktas kaltinimas privataus kaltinimo tvarka. R. R. apklausa vyko ne pagal Lietuvos Respublikos BPK 82 str. 3 d., R. R. neinformuota apie teisę turėti įgaliotą atstovą, reikalauti kad būtų pripažinta įtariamąja ir pan. Ji įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nors tai neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 82 str. 3 d. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 80 str. 1 p. asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 str. 3 d. numatytus liudijimo ypatumus. Tokia situacija, kai R. R. buvo apklausta kaip liudytoja, o vėliau dėl tos pačios veikos jai pareikštas kaltinimas privataus kaltinimo tvarka, šioje konkrečioje byloje nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, lėmusiu neteisėto nuosprendžio priėmimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas R. R. kaltę grindė ne tik jos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, bet įrodymų visuma (liudytojų parodymai, eksperto išvada ir kt.). Nuteistosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo vertinami ir neturėjo įtakos teismo sprendimui dėl kaltės nustatymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, jog R. R. apklausa ikiteisminio tyrimo metu vyko ne pagal Lietuvos Respublikos BPK 82 str. 3 d. nuostatas, šioje byloje nesukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad nuteistajai R. R. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra neteisinga. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajai R. R. bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistosios asmenybę, į tai, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, ir skyrė jai laisvės apribojimą 2 metams. Teisėjų kolegija visapusiškai įvertinusi R. R. asmenybę, jos padarytą nusikalstamą veiką ir neigiamų padarinių dydį ir faktines priežastis, nuteistosios elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, tai, kad R. R. šuo ne pirmą kartą sužaloja žmogų (liudytojos L. P. parodymai), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai R. R. bausmę Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų nepažeidė ir pagrįstai nustatė, jog R. R. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant jai ilgiausios trukmės laisvės apribojimo bausmę. R. R. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir adekvati padarytai nusikalstamai veikai.

Apeliaciniu skundu nuteistoji R. R. nesutinka su jai teismo paskirtu įpareigojimu - per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos viešai atsiprašyti nukentėjusiosios A. G..

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas minėtą įpareigojimą nuteistajai R. R. paskyrė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 48 str. 7 d. nuostatomis. Lietuvos Respublikos BK 48 str. 7 d. numatyta, jog teismas vietoj Lietuvos Respublikos BK 48 str. 5 ir 6 dalyse nurodytų draudimų ar įpareigojimų asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtas įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė R. R. įpareigojimą per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos viešai atsiprašyti nukentėjusiosios A. G., dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo (1 t., 51-55, 66-70 b. l.) nei proceso dalyviai, nei pati nuteistoji neprašė teismo paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, dėl ko, pirmosios instancijos teismas negalėjo savo iniciatyva taikyti minėtos įstatymo normos. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo keistinas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p.), naikinant nuosprendžio dalį dėl įpareigojimo per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos viešai atsiprašyti nukentėjusiosios A. G..

Taip pat pažymėtina, kad nustačius, jog R. R. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nukentėjusiosios A. G. civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti priteistas pagrįstai, nes A. G. dėl nusikalstamų R. R. veiksmų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, jis patyrė fizinį skausmą, išgąstį, stresą kitus neigiamus psichologinius išgyvenimus, nepatogumus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus šiuos kriterijus, atsižvelgęs į pasekmes nukentėjusiosios sveikatai, į nuteistosios turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, iš R. R. nukentėjusiajai A. G. pagrįstai priteisė visą prašomą priteisti neturtinės žalos dydį – 3000 Eur, ir ši suma nelaikytina per didele.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistosios R. R. padarytą veiką, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip apeliaciniu skundu prašo nuteistoji R. R., nėra pagrindo.

Nukentėjusiosios A. G. atstovas advokatas V. Blažaitis apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą (2015-11-18, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtinantį, kad nukentėjusioji A. G. sumokėjo savo atstovui advokatui V. Blažaičiui 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios įstatymo nuostatos taip pat galioja nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinį skundą padavė tik nuteistoji R. R.. Nuteistosios apeliaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios A. G. interesais. Turėdama teisę pateikti rašytinį atsiliepimą byloje, ji kreipėsi profesionalios pagalbos į advokatą surašant atsiliepimą ir atstovaujant ją apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Nukentėjusiosios turėtos išlaidos surašant atsiliepimą ir atstovaujant ją teisme turi būti apmokėtos. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nukentėjusiosios išlaidos advokatui yra pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistosios apeliacinio skundo argumentų surašant atsiliepimą, atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, atsižvelgdama į tai, kad procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistosios skundą, kuris iš esmės yra atmetamas – tenkinama tik nedidelė skundo dalis dėl R. R. skirto įpareigojimo, taip pat įvertinusi bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiosios atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiosios interesus apeliacinės instancijos teisme, suteiktų paslaugų apimtį, daro išvadą, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų 300 Eur suma nėra aiškiai per didelė, ji proporcinga advokato įdėtam darbui atstovaujant nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teisme, todėl ši suma priteistina iš nuteistosios R. R..

Nuteistosios R. R. gynėjas advokatas A. Uleckas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą pripažinti R. R. patirtas 640 Eur išlaidas gynėjo paslaugoms apmokėti proceso išlaidomis ir priteisti jas iš A. G.. Kartu su prašymu advokatas pateikė 2015-11-13 sąskaitos už teisinę pagalbą Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją ir 2016-01-06 sąskaitą už teisinę pagalbą Nr. (duomenys neskelbtini) bei šių sąskaitų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus – 2015-11-16 mokėjimo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją ir 2016-01-06 pinigų priėmimo kvitą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kurie patvirtina, kad nuteistoji R. R. sumokėjo savo gynėjui advokatui A. Uleckui 640 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą bei gynybą apeliacinės instancijos teisme.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BPK VIII skyrius „Proceso išlaidos ir jų atlyginimas“ nenumato bylinėjimosi išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo galimybės nuteistajam, kai byloje priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d. nurodyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymų leidėjo imperatyviai reglamentuota, jog tik išteisintas baudžiamojoje byloje kaltinamasis gali kreiptis dėl proceso išlaidų atlyginimo ir tik tuo atveju teismas sprendžia proceso išlaidų atlyginimo klausimą. Nagrinėjamu atveju, R. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d., jos statusas nukentėjusiosios A. G. atžvilgiu yra kaip nuteistosios, todėl jokios nuteistosios R. R. patirtos proceso išlaidos susijusios su jos gynėjo paslaugomis iš nukentėjusiosios A. G. negali būti priteistinos. Remiantis tuo, darytina išvada, kad nesant teisinio pagrindo nuteistosios R. R. gynėjo advokato A. Ulecko prašymas dėl išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015-10-23 nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 7 dalimi nuteistoji R. R. įpareigota per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos viešai atsiprašyti nukentėjusiosios A. G..

Priteisti iš nuteistosios R. R. nukentėjusiajai A. G. 300 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Netenkinti nuteistosios R. R. gynėjo advokato Arno Ulecko prašymo dėl išlaidų priteisimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.