- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-20
- Bylos Nr.
- 2K-131/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Olegas Fedosiukas, Jonas Prapiestis (pran.)
- Nuteistasis
- D. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. (D. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) už 2008 m. liepos 26 d. 10.26 val. padarytą nusikalstamą veiką vieneriems metams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d redakcija) už 2008 m. liepos 26 d. 12.00 val. padarytą nusikalstamą veiką vieneriems metams trims mėnesiams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) už 2008 m. liepos 26 d. 15.00 val. padarytą nusikalstamą veiką vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) už 2008 m. liepos 26 d. 19.08 val. padarytą nusikalstamą veiką vieneriems metams devyniems mėnesiams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) už 2008 m. liepos 26 d. 19.15 val. padarytą nusikalstamą veiką dvejiems metams. Vadovaujantis BK 45 straipsniu, 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimas trejiems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), iš D. K. konfiskuoti iš nusikalstamų veikų gauti pinigai – 38,22 Lt.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis, kuria nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Sargybų būrio vyresnysis pasienietis, dirbdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Lavoriškių sienos perėjimo punkte, esančiame Vilniaus rajone, Lavoriškių seniūnijoje, kelyje 103 ,,Vilnius–Polockas“ tarp Lietuvos Respublikos valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1153-1154, siekdamas turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi nesant kyšininkavimo požymių, būtent:
1) 2008 m. liepos 26 d., 10.26 val., iš D. Melnikovo (Melnikov) individualios įmonės vairuotojo O. S. (S.) neteisėtai priėmė 50 Rusijos Federacijos rublių (pagal Lietuvos banko 2008 m. liepos 26 d. valiutų kursą – 4,705 Lt), įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis pateikė D. K. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos Lavoriškių pasienio perėjimo punktą kartu su automobilio „Volvo FH 12.380“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) registracijos dokumentais;
2) 2008 m. liepos 26 d., apie 12.00 val., iš UAB ,,Optim“ vairuotojo A. F. (F.) neteisėtai priėmė 100 Rusijos Federacijos rublių (pagal Lietuvos banko 2008 m. liepos 26 d. valiutų kursą – 9,41 Lt), įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis pateikė D. K. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos Lavoriškių pasienio perėjimo punktą kartu su automobilio „Scania R113M“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) registracijos dokumentais;
3) 2008 m. liepos 26 d., apie 15.00 val., iš S. Kozino (Kozin) individualios įmonės vairuotojo S. S. (S.) neteisėtai priėmė 50 Rusijos Federacjos rublių (pagal Lietuvos banko 2008 m. liepos 26 d. valiutų kursą – 4,705 Lt), įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis pateikė D. K. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos Lavoriškių pasienio perėjimo punktą kartu su automobilio „Volvo 12.420“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) registracijos dokumentais;
4) 2008 m. liepos 26 d., apie 19.08 val., iš AB ,,Kostyna“ vairuotojo A. F. (F.) neteisėtai priėmė 100 Rusijos Federacijos rublių (pagal Lietuvos banko 2008 m. liepos 26 d. valiutų kursą – 9,41 Lt), įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis pateikė D. K. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos Lavoriškių pasienio perėjimo punktą kartu su automobilio „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) registracijos dokumentais;
5) 2008 m. liepos 26 d., apie 19.15 val. iš AB ,,Gertransus“ vairuotojo V. P. (P.) neteisėtai priėmė 10 Lt, įdėtų į draudimo liudijimą, kurį jis pateikė D. K. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos Lavoriškių pasienio perėjimo punktą kartu su Baltarusijos Respublikos piliečio pasu Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mercedes Benz 1840“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) registracijos dokumentais.
Tokiais veiksmais D. K. šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, draudžiančius pareigūnui priimti dovanas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su jo pareigų atlikimu, VSAT Vilniaus rinktinės vado 2008 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 8-345 patvirtinto pareigybės aprašymo 5, 8 punktų bei Vilniaus rinktinės vado 2007 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 8-90 patvirtintos Lavoriškių sienos perėjimo punkto pasienio tikrinimo posto darbo instrukcijos reikalavimus, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2–4 punktuose, 8 punkte nurodytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 4–5 punktuose numatytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, laikytis etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Neteisėtai priėmus pinigus, taip pat nustatyta tvarka neatlikus tinkamo automobilio bei priekabos patikrinimo, didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, neužkirstas kelias galimiems teisės pažeidimams, iškraipytos valstybės institucijos – Valstybės sienos apsaugos tarnybos – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir jį išteisinti.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti, nes teismai, nagrinėdami jo baudžiamąją bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Pasak kasatoriaus, byloje nustatyta, kad VSAT Vilniaus rinktinėje buvo tiriama operatyvinio sekimo byla Nr. PI-3-002-07 apie galimas nusikalstamas veikas, susijusias su piktnaudžiavimu bei kyšininkavimu, sąlyginiu pavadinimu ,,Magistralė“. Šio operatyvinio sekimo objektai buvo Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos pareigūnai D. B., E. G., E. B. ir S. P.. Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnai 2008 m. balandžio 16 d. teikimu Nr. (21/20)-7RN-432(RF) dėl slapto patekimo į negyvenamąsias patalpas bei jų apžiūros kreipėsi į Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoją su prašymu teikti Vilniaus apygardos teismo pirmininkui sankcionuoti slaptą patekimą į negyvenamąsias Lavoriškių pasienio kontrolės punkto patalpas (darbo vietos Nr. 4, 5) bei jų apžiūrą adresu: Vilniaus r., Lavoriškių sen., Lavoriškių k., Vilniaus g. 60, nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2008 m. liepos 17 d. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 16 d. nutartimis Nr. SD-1234, SD-1235, SD-1236, SD-1237 prokurorų prašymą tenkino – sankcionavo techninių priemonių panaudojimą specialiąja tvarka bei slaptą patekimą į nurodytas negyvenamąsias Lavoriškių pasienio kontrolės punkto patalpas.
Kasatorius teigia, kad Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio vyriausiasis specialistas R. Bernackas 2008 m. gegužės 20 d. tarnybiniu pranešimu informavo savo tiesioginį viršininką D. G. apie tai, kad minėtoje operatyvinio sekimo byloje, sąlyginiu pavadinimu „Magistralė“, Vilniaus apygardos teismui nutartimis Nr. SD-1234, SD-1235, SD-1236, SD-1237 sankcionavus techninių priemonių panaudojimą specialiąja tvarka nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2008 m. liepos 17 d., buvo nustatyta, kad yra pakankamai duomenų apie rengiamas, vykdomas nusikalstamas veikas kitų pasieniečių, tarp jų ir jo (kasatoriaus), todėl įstatymo nustatyta tvarka būtina apie juos gautus duomenis išslaptinti ir sankcionuoti slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – ir BPK), siekiant gautus duomenis apie jų vykdomus nusikaltimus, numatytus BK 225, 228 straipsniuose, naudoti kaip įrodymus baudžiamajame procese. Kasatoriaus tvirtinimu, būtent šis dokumentas patvirtina tai, kad Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnai, prisidengdami šiomis sankcijomis, neteisėtai vykdė operatyvinį tyrimą ir prieš jį, o vėliau šiuos neteisėtai gautus duomenis nutarė išslaptinti ir panaudoti ikiteisminiame tyrime. Kasatoriaus nuomone, taip buvo šiukščiai pažeista jo konstitucinė teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 punkto, 6 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio ir BPK 166 straipsnio reikalavimai.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas operatyviniams veiksmams turi būti apygardos teismo motyvuota nutartis ar prokuroro motyvuotas teikimas arba, jei juose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių duomenų, jų išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų (kasacinė byla Nr. 2K-120/2008). Pasak kasatoriaus, dėl jo nebuvo priimta nutarčių taikyti operatyvinio tyrimo veiksmus, todėl nustačius, kad operatyvinis tyrimas pradėtas neteisėtai, visa surinkta informacija neturi jokios įrodomosios vertės (kasacinė byla Nr. 2K-7-141/2008). Kasatoriaus teigimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai netikrino, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Be to, teismai atmetė prašymus išslaptinti bei pridėti prie baudžiamosios bylos operatyvinio sekimo bylą „Magistralė“, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvius veiksmus protokolus.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad Vilniaus rinkinės Imuniteto poskyrio pareigūnas R. Bernackas 2008 m. gegužės 29 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui Š. Astrauskui pateikė siūlymą kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu priimti nutartį dėl slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo BPK 154 straipsnio tvarka, nes, priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą bei esant būtinybei tęsti BPK 44 straipsnio 9 dalyje numatytų asmens teisių ribojimą E. G. bei S. P., o jam (kasatoriui) tokius veiksmus pradėti, yra būtinas sankcionavimas BPK nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Š. Astrauskas 2008 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 5.7-228 Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui pateikė minėto pobūdžio prašymą. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 158 straipsniu, 160 straipsnio 1, 2 dalimis, patenkino prokuroro prašymą bei nutarė leisti atlikti slaptą jo (kasatoriaus) sekimą; slapta du kartus patekti į Lavoriškių užkardos tarnybines patalpas, jose įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių vaizdo, garso įrašymo technines priemones bei atlikti šios technikos priežiūrą; Lavoriškių užkardos tarnybinėse patalpose kontroliuoti ir fiksuoti konkrečių pareigūnų, tarp jų ir jo (kasatoriaus), pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, fiksavimui naudojant visų rūšių garso ir vaizdo įrašymo technines priemones; leisti VSAT pareigūnams vykdyti konkrečių Lavoriškių užkardos pareigūnų, tarp jų ir jo (kasatoriaus), naudojamų transporto priemonių slaptą sekimą (BPK 160 straipsnis) ir slapta daryti vaizdo, garso, įrašus, fotografuoti, panaudojant visų rūšių technines priemones. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis priimti teismams įvertinus įrodymus, kurie buvo renkami atliekant slapto sekimo veiksmus remiantis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi, t. y. įvertinus techninių priemonių panaudojimo, atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus, protokolus bei vaizdo įrašus. Taip, kasatoriaus nuomone, teismai padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nes nepatikrino, ar objektas, kuriame jis buvo sekamas, yra tas pats objektas, kuriame buvo leista įrengti slaptą vaizdo kamerą. Teismai nepatikrino, ar Lavoriškių užkarda yra tas pats objektas, kaip ir Lavoriškių pasienio kontrolės punktas. BPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punkte imperatyviai nurodyta, kad slapto sekimo objektas turi būti apibrėžtas individualiais požymiais. Vilniaus apygardos teismas nutartyse Nr. SD-1234, SD-1235, SD-1236 ir SD-1237 tiksliai apibūdino šias patalpas, nurodydamas ne tik bendrą jų pavadinimą (Lavoriškių pasienio kontrolės punktas), bet ir konkrečius kabinetus – darbo vietas Nr. 4 ir Nr. 5. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi buvo leista Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnams slapta patekti į Lavoriškių užkardos tarnybines patalpas ir ten įrengti slaptą vaizdo kamerą siekiant kontroliuoti ir fiksuoti pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, t. y. slaptą kamerą leido įrengti Lavoriškių užkardoje, kuri dislokuota maždaug už 5 km nuo Lavoriškių sienos perėjimo punkto. Tai, kad Lavoriškių užkarda yra ne tas pats, kas Lavoriškių pasienio kontrolės punktas, kasatoriaus teigimu, matyti iš šių objektų apibrėžimų, pateikiamų teisės aktuose. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 16 straipsnį užkarda yra rinktinės struktūrinis padalinys, įgyvendinantis nustatytas valstybės sienos apsaugos funkcijas priskirtoje pasienio ruožo, teritorinės jūros dalyje, jūrų ar oro uoste. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 2 straipsnio 13 punktą pasienio kontrolės punktas – tarptautiniame oro uoste (aerodrome), atvirame tarptautinei laivybai jūrų ir upių (vidaus vandenų) uoste, geležinkelio stotyje ar prie automobilių kelio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įsteigta vieta, kurioje patikrinimą atlieka Valstybės sienos apsaugos tarnyba, muitinė ir kitos tam įgaliotos valstybės institucijos. Taip pat skiriasi jų dislokacijos vietos (apie 5 kilometrus vienas nuo kito), todėl, kasatoriaus tvirtinimu, akivaizdu, kad minėti įrodymai (slapti vaizdo ir garso įrašai), kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra gauti neteisėtais būdais ir neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimų.
Kasatorius skunde taip pat teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai vadovavosi liudytojų O. S., A. F., S. S., A. F., V. P. parodymais, pažymėdami, jog šių liudytojų parodymai yra tinkamas įrodymų šaltinis. Pagal BPK 78 straipsnį kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, o pagal šio straipsnio 3 dalį – draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, o BPK 80 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Vadovaujantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareiškiant baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 19 d. nutartyje Nr. 2K-225/2009 yra išaiškinęs, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojas paprastai apklausiamas apie jam žinomus kitų asmenų veiksmus, kitas, nustatant tiesą, byloje svarbias aplinkybes. Liudytojui negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindas reikšti įtarimus ar kaltinimus šiam proceso dalyviui. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save teisingo proceso principas yra pažeidžiamas. Vien tai, kad kaip liudytoju apklaustam asmeniui vėliau nepareiškiami įtarimai, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma.
Pasak kasatoriaus, iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad liudytojai O. S., A. F., S. S., A. F., V. P. davė parodymus apie jų pačių dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnyje, nes jie faktiškai prisipažino davę kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Tai, kad šiems liudytojams buvo daromas spaudimas, kasatoriaus teigimu, spręstina ir iš tų faktinių aplinkybių, kad iš jų po atvesdinimo pas tyrėjus buvo paimti laisvos formos pareiškimai apie neva jo (kasatoriaus) įvykdytas nusikalstamas veikas. Kasatoriaus tvirtinimu, pareiškimai buvo „išgaunami“ jau pradėjus ikiteisminį tyrimą jam (kasatoriui), be to, pareiškėjai, pažeidžiant BPK 83 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nebuvo perspėti baudžiamąja atsakomybe pagal BPK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Tai, kad liudytojams O. S., A. F., S. S., A. F., V. P. buvo daromas poveikis, akivaizdu ir iš jų apklausų, nes jiems buvo parodyti vaizdo įrašai ir klausinėjama apie tai, kas juose užfiksuota. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojų teisės aiškiai apibrėžtos BPK 81 straipsnyje, kuriame nenumatyta jų teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ar jos dalimi, o pagal BPK 177 straipsnį ikiteisminio tyrimo duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Tuo tarpu šioje byloje prokuroro nutarties leisti minėtiems liudytojams paviešinti slaptus vaizdo įrašus nėra. Dėl to, kasatoriaus nuomone, šie duomenys buvo paskelbti neteisėtai, siekiant paveikti liudytojus, jog jie parodytų, kad jam (kasatoriui) davė pinigus.
Kasatorius nurodo, kad pagal BPK 83 straipsnį kiekvienas šaukiamas kaip liudytojas asmuo privalo atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ir į teismą bei duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose tais atvejais, kai, atliekant parengtinį tyrimą arba teisme nagrinėjant bylą, kyla būtinybė iškviesti liudytoją arba ekspertą, esantį kitos šalies teritorijoje, reikia kreiptis į šios atitinkamos šalies kompetentingą įstaigą, pavedant jai įteikti šaukimą. Liudytojų, kurie yra užsienio piliečiai, paiešką ir iškvietimą reglamentuoja Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, sudaryto 1985 m. birželio 14 d. tarp Beneliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – Šengeno konvencija) 95, 98 straipsniai. Kasatoriaus teigimu, šias nuostatas įgyvendinantys teisės aktai yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2007 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 4-744 patvirtinta Veiksmų, nustatančių atitiktį nacionalinėje Šengeno informacinėje sistemoje, instrukcija. Vadovaujantis šia instrukcija, paskelbti liudytojo ar įtariamojo paiešką Lietuvos Respublikoje įgaliota atlikti tik viena kompetentinga institucija – Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinis skyrius ir tik pagal Lietuvos teismų ar prokuratūros prašymus. Dėl to, kasatoriaus nuomone, vadovaujantis šiais teisės aktais minėti liudytojai turėjo būti teismo ar prokuratūros prašymu paskelbti Šengeno informacinėje sistemoje kaip paieškomi, o kai jie atvažiuodavo į pasienio kontrolės punktus, pareigūnas privalėdavo išsiaiškinti jų gyvenamąją vietą bei, susisiekęs su kompetentinga Lietuvos Respublikos institucija (SIRENE biuru), informuoti apie duomenų sutapimą bei tokio asmens gyvenamąją ar buvimo vietą arba per Teisingumo ministeriją išsiųsti oficialų prašymą Rusijos Federacijai, kad jos piliečiams būtų įteikti šaukimai atvykti į teismo posėdį. Tuo tarpu iš faktinių bylos aplinkybių, kasatoriaus tvirtinimu, matyti, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nesikreipė į Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinį skyrių dėl oficialios šių liudytojų paieškos, neteisėtai, t. y. be teismo ar prokuratūros prašymo, įvedė jų duomenis į VSATIS duomenų bazę, taip juos sulaikydami Lietuvos pasienio kontrolės punktuose, o po to, atvesdinę į Valstybės sienos apsaugos tarnybos buveinę, paimdavo iš jų pareiškimus dėl kyšio davimo bei apklausdavo kaip liudytojus. Kasatoriaus tvirtinimu, taip ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai bei apkaltinamąjį nuosprendį priėmę teismai padarė esminius baudžiamojo proceso ir Konvencijos 6 straipsnio pažeidimus.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Šarūnas Astrauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. K. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad Operatyvinės veiklos įstatymas reglamentuoja nusikalstamų veikų išaiškinimą, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymą (1, 5 straipsniai). Vadinasi, operatyvinės veiklos subjektai, teisėtai vykdydami operatyvinę veiklą, gavę informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, privalo imtis įstatymuose nustatytų priemonių tinkamai ir laiku atskleisti nusikalstamas veikas, išaiškinti tokias veikas padariusį asmenį. Tais atvejais, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus BK, atliekamas operatyvinis tyrimas. Kai operatyvinės veiklos subjektai, veikdami pagal Operatyvinės veiklos įstatymą nustato pakankamai duomenų, išsamiai apibūdinančių nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, pradedamas ikiteisminis tyrimas.
Pasak prokuroro, baudžiamojoje byloje yra VSAT pareigūno R. Bernacko tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad, atliekant sankcionuotus operatyvinius veiksmus, buvo gauta informacija apie Lavoriškių užkardos pareigūnų, tarp jų ir D. K., daromas nusikalstamas veikas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas R. Bernackas tarnybiniame pranešime nurodė, kad operatyvinio sekimo byloje surinktos informacijos pakanka tolesnių veiksmų atlikimui BPK nustatyta tvarka. Vadinasi, prokuroro teigimu, tame operatyvinio tyrimo etape buvo konstatuota, kad D. K. veiksmų tyrimas bus vykdomas ne pagal Operatyvinės veiklos įstatymo reglamentuotas procedūras, o taikant kitas, BPK numatytas, procesines prievartos priemones. Dėl to, kasatoriaus teiginys, kad prieš jį buvo pradėtas neteisėtas operatyvinis tyrimas, yra nepagrįstas. Prokuroro tvirtinimu, ikiteisminio tyrimo pradėjimo vada ir pagrindas atitiko įstatyme keliamus reikalavimus, t. y. ikiteisminis tyrimas dėl D. K. buvo pradėtas pagrįstai bei teisėtai, kaip tai nustato BPK 166 straipsnis.
Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Tuo tarpu šioje byloje kaltinimas D. K. nebuvo grindžiamas duomenimis, kurie būtų gauti atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus. Pasak prokuroro, visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, pagrindžiantys kaltinimą, buvo gauti atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus bei taikant neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. gegužės 30 d. nutartį. D. K. yra nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas jau po pradėto ikiteisminio tyrimo. Būtent dėl šios priežasties pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, prokuroro tvirtinimu, netikrino bei nevertino operatyvinio tyrimo teisinių, faktinių pagrindų.
Prokuroras teigia, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjo 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi buvo leista Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnams Lavoriškių užkardos tarnybinėse patalpose slapta kontroliuoti ir fiksuoti kasatoriaus pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, t. y. slaptą kamerą leido įrengti Lavoriškių užkardoje, kuri dislokuota maždaug už 5 km nuo Lavoriškių pasienio kontrolės punkto. Teisėjo 2008 m. liepos 15 d. nutartimi buvo leista ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmus dėl VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos pasieniečių, tarp jų ir dėl D. K.. Pasak prokuroro, BPK 158, 160 straipsniuose nurodyta, kokie duomenys turi būti nurodyti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje dėl savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir slapto sekimo. Šiuo aspektu Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjo 2008 m. gegužės 30 d. nutartyje asmuo, prieš kurį veiksmas bus atliekamas ar kuris bus sekamas, prokuroro teigimu, buvo apibūdintas tinkamai ir tiksliai: nurodyta D. K. pareigybė, vardas, pavardė ir asmens kodas. Nutartimi buvo leista ikiteisminio tyrimo pareigūnams slapta du kartus patekti į Lavoriškių užkardos tarnybines patalpas, jose įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių vaizdo, garso įrašymo technines priemones, atlikti šios technikos priežiūrą. Nutartimi taip pat buvo leista Lavoriškių užkardos tarnybinėse patalpose kontroliuoti ir fiksuoti D. K. pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus. Prokuroro nuomone, Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjo 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi buvo leidžiama slapta sekti (BPK 160 straipsnio 1, 2 dalys) konkretų asmenį – D. K. – ir konkrečioje darbo vietoje, t. y. Lavoriškių užkardoje. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnams sekamasis asmuo buvo žinomas iš anksto, todėl nebuvo jokios procesinės būtinybės gauti teismo leidimą sekti konkretų objektą, pavyzdžiui, Lavoriškių užkardos pastatą ar Lavoriškių pasienio kontrolės punkto statinius. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 11 straipsnyje yra nustatyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos organizacinė struktūra. Viena iš šios tarnybos organizacinės struktūros dalių yra užkarda (Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šio įstatymo 16 straipsnyje tarnybos užkarda apibrėžiama kaip rinktinės struktūrinis padalinys, įgyvendinantis nustatytas valstybės sienos apsaugos funkcijas priskirtoje pasienio ruožo, teritorinės jūros dalyje, jūrų ar oro uoste. Vadinasi, VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkarda, kaip VSAT organizacinės struktūros dalis, savo funkcijas ir uždavinius įgyvendina ir Lavoriškių pasienio kontrolės punkte, šio punkto patalpos yra ir užkardos tarnybinės patalpos. Taigi Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas 2008 m. gegužės 30 d. nutartyje minėtas patalpas siejo su jų priklausomybe VSAT struktūriniam vienetui, t. y. užkardai. Be to, prokuroro teigimu, BPK 160 straipsnis nereikalauja išsamiai apibūdinti sekimo objektų, t. y. įstatymas nereikalauja, kad sekamasis objektas būtų tiksliai apibrėžtas remiantis dar ir kitais teisės aktais. Dėl to, prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginiai, kad Lavoriškių užkarda ir Lavoriškių pasienio kontrolės punktas yra skirtingi objektai, nes teisės aktai nevienodai apibrėžia jų požymius, nepagrįsti ir atmestini.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo ir tai, kad liudytojo suradimo ir jo iškvietimo į apklausą būdas niekaip nesietinas su jo parodymų turiniu. Pagal BPK 78 straipsnį (2002 m. kovo 14 d. redakcija ) kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Pasak prokuroro, iš baudžiamosios bylos matyti, kad O. S., A. F., S. S., A. F., V. P. žinojo reikšmingas šiai bylai aplinkybes, todėl pagrįstai buvo šaukiami kaip liudytojai. Kita vertus, priešingai nei teigia kasatorius, šie asmenys byloje buvo apklausti laikantis visų BPK numatytų reikalavimų, atkreipiant dėmesį į tai, kad aptartų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas šiuo atveju nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas, t. y. jie buvo apklausti apie kitų asmenų, o šiuo konkrečiu atveju – apie D. K. – veiksmus. Prokuroras pabrėžia, kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas ne dėl minėtų vairuotojų, bet dėl pasieniečių, tikėtina, padariusių nusikalstamas veikas. Tuo tarpu kasatoriaus minima BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata taikoma tik asmenims, kurie duoda parodymus apie savo paties, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios yra pradėtas tyrimas. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes tam tikras pinigų sumas Lavoriškių užkardos pareigūnams, tarp jų ir D. K., vairuotojai davė ne savo iniciatyva, o dėl jiems primestos, pačių pareigūnų sukurtos tvarkos, t. y. siekiant išvengti dirbtinai užtęsto dokumentų bei automobilio patikrinimo. Be to, pasak prokuroro, šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir tai, kad baudžiamojon atsakomybėn dėl analogiškų nusikalstamų veikų buvo patraukti 22 Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos pasienio pareigūnai, dirbę Lavoriškių sienos perėjimo punkte. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad minėti liudytojai būtų buvę kviečiami apklausoms pažeidžiant BPK nustatytą tvarką, o galimi procedūriniai pažeidimai niekaip nesuvaržė paties D. K. teisių ir teisėtų interesų, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su nurodytais galimais pažeidimais, atmestini.
Prokuroras teigia, kad nuteistojo D. K. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies: apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta iš esmės dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, išdėstyti jo atmetimo motyvai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą liudijančios aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Nuteistojo D. K. kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo baudžiamąją bylą. Dėl to kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra ir teiginių, kuriais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų taikymu.
Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su įrodymų leistinumu
1. Iš kasacinio skundo matyti, kad esminiai kasatoriaus skundo argumentai yra susiję su įrodymų leistinumu. Pasak kasatoriaus, įrodymai jo baudžiamojoje byloje yra surinkti neteisėtai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas. Dėl to pirmiausia pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmė baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Vadinasi, teismas, spręsdamas, ar ištirtus duomenis pripažinti įrodymais, turi patikrinti, ar jie gauti įstatyme nustatytais būdais ir ar jie gali būti patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis, buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Pagal tas pačias taisykles vertinami ir duomenys, gauti kitų įstatymų ar kitokių teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinės bylos Nr. 2K-430/2011, 2K-493/2011).
2. Kasatorius skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartimis Nr. SD-1234, SD-1235, SD-1236, SD-1237 buvo leistas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka tik dėl pareigūnų D. B., E. G., E. B. ir S. P., todėl dėl jo operatyvinis tyrimas buvo vykdomas neteisėtai, o neteisėtai gauti duomenys panaudoti ikiteisminiame tyrime. Kasatoriaus nuomone, taip buvo šiurkščiai pažeista jo konstitucinė teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 punkto, 6 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio bei BPK 166 straipsnio reikalavimai.
2.1. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymą operatyvinės veiklos subjektai, teisėtai vykdydami operatyvinę veiklą, gavę informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, privalo imtis įstatymuose nustatytų priemonių tinkamai ir laiku atskleisti nusikalstamas veikas, išaiškinti tokias veikas padariusį asmenį. Tais atvejais, kai nusikalstamos veikos požymiai nenustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus baudžiamojo įstatymo straipsniuose, atliekamas operatyvinis tyrimas (1, 5, 9 straipsniai). Kai operatyvinės veiklos subjektai, veikdami pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, surenka pakankamai duomenų, apibūdinančių nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka pradedamas ikiteisminis tyrimas.
2.2. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Lavoriškių pasienio kontrolės punkte slapta vaizdo stebėjimo įranga buvo sumontuota vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartimis Nr. SD-1234, SD-1235, SD-1236, SD-1237, o duomenys apie D. K., tikėtina, daromas nusikalstamas veikas buvo gauti jam atliekant minėtame pasienio kontrolės punkte tarnybines funkcijas. Vadovaujantis gauta informacija BPK 166 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu duomenys buvo renkami BPK nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinimas ir teismų sprendimai D. K. grindžiami duomenimis, gautais taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones (BPK 158, 160 straipsniai), apklausiant liudytojus, išreikalaujant dokumentus ir kt., t. y. duomenimis, gautais baudžiamojo proceso įstatymo numatytais būdais. Vadinasi, nei kaltinimas, nei teismų sprendimai D. K. nebuvo grindžiami duomenimis, gautais Operatyvinės veiklos įstatyme nustatyta tvarka atliekant slaptą vaizdo stebėjimą.
2.3. Taigi D. K. baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai, duomenys buvo renkami nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, o nuteistojo teisė į privatų gyvenimą nebuvo suvaržyta. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Taigi įtariamas nusikalstamų veikų darymu asmuo pats atsisako teisės į privatų gyvenimą ta apimtimi, kurią nulemia jo daromas nusikaltimas. Nusikalstamai veikai netaikomas žmogaus privataus gyvenimo apsaugos principas (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
3. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai, grįsdami savo sprendimus įrodymais (slaptais vaizdo ir garso įrašais), kurie buvo renkami atliekant slapto siekimo veiksmus remiantis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nes nepatikrino, ar objektas, kuriame jis buvo sekamas, yra tas pats objektas, kuriame buvo leista įrengti slaptą vaizdo kamerą, t. y. ar Lavoriškių užkarda yra tas pats objektas, kaip ir Lavoriškių pasienio kontrolės punktas. Tai, kad Lavoriškių užkarda yra ne tas pats, kas Lavoriškių pasienio kontrolės punktas, kasatoriaus tvirtinimu, matyti iš šių objektų apibrėžimų, pateikiamų teisės aktuose. Dėl to, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad minėti įrodymai (slapti vaizdo ir garso įrašai), kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, gauti neteisėtais būdais ir neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimų.
3.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi patenkino prokuroro prašymą ir, vadovaudamasis BPK 158 straipsniu, 160 straipsnio 1, 2 dalimis, ikiteisminio tyrimo pareigūnams leido atlikti dėl konkrečių VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos pasieniečių, tarp jų ir dėl kasatoriaus, tyrimą, neatskleidžiant savo tapatybės, t. y. užmegzti ryšius su jais bei slapta daryti jų pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų vaizdo ir garso įrašus, fotografuoti; slapta naudoti technines priemones, kontroliuojant ir fiksuojant jų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus gyvenamosiose ir negyvenamosiose patalpose, kuriose jie lankosi, transporto priemonėse, kuriomis jie naudojasi; slapta du kartus patekti į Lavoriškių užkardos tarnybines patalpas, jose įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių vaizdo, garso įrašymo technines priemones, atlikti šios technikos priežiūrą; Lavoriškių užkardos tarnybinėse patalpose kontroliuoti ir fiskuoti jų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus; vykdyti jų naudojamų transporto priemonių slaptą sekimą; fiksuoti minėtus veiksmus slapta darant vaizdo, garso įrašus, fotografuoti panaudojant visų rūšių vaizdo, garso įrašymo, fotografavimo technines priemones. Vadinasi, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi buvo leista sekti konkrečius asmenis jų darbo vietoje – Lavoriškių užkardoje. Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas analogiškas baudžiamąsias bylas, yra konstatavęs, kad Lavoriškių užkarda yra VSAT Vilniaus rinktinės struktūrinis padalinys, į kurios struktūrą savo ruožtu patenka jos teritorijoje esantys pasienio kontrolės punktai, todėl leidimas atlikti tam tikrus veiksmus užkardoje reiškia leidimą juos atlikti bet kuriame tos užkardos struktūriniame padalinyje (kasacinės nutartys Nr. 2K-332/2011, 2K-430/2011, 2K-493/2011, 2K-536/2011, 2K-38/2012).
3.2. Taigi, kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad slapti vaizdo ir garso įrašai, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra gauti neteisėtais būdais ir neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimų.
4. Kasatorius skunde teigia ir tai, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai vadovavosi liudytojų O. S., A. F., S. S., A. F., V. P. parodymais. Pasak kasatoriaus, iš bylos aplinkybių matyti, kad šie liudytojai, pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punktą, parodymus davė apie savo pačių dalyvavimą darant BK 227 straipsnyje numatytas veikas ir, pažeidžiant BPK 83 straipsnio 4 dalį, nebuvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BPK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Be to, kasatoriaus nuomone, šie, kaip liudytojai apklausti, asmenys į apklausas buvo iškviesti pažeidžiant tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias liudytojų – užsienio piliečių iškvietimo į apklausą procedūras.
4.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Už melagingų parodymų davimą liudytojas atsako pagal BK 235 straipsnį (BPK 78 straipsnis, 80 straipsnio 1 punktas, 83 straipsnio 4 dalis).
4.2. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad O. S., A. F., S. S., A. F., V. P. kaip liudytojai buvo apklausti, nes jie akivaizdžiai žinojo reikšmingas šiai bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad šie asmenys kaip liudytojai buvo apklausiami atliekant ikiteisminį tyrimą dėl D. K. piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 2 dalis), o ne dėl jų pačių, tikėtina, padaryto kyšininkavimo. Pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 184 straipsniu, minėtus liudytojus apklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas dalyvaujant D. K. bei jo gynėjui; jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui bei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kaip to ir reikalaujama BPK 276 straipsnio 1, 4 dalyse, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje ir, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, įvertinti tiek atskirai, tiek kitų bylos duomenų kontekste. Byloje nėra duomenų, kad šių liudytojų parodymai buvo gauti neteisėtu būdu ar pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, jog liudytojo suradimo ir jo iškvietimo į apklausą būdas nesietinas su liudytojo parodymų turiniu, skunde keliami procedūriniai klausimai skundžiamų sprendimų teisėtumui jokios įtakos neturi (kasacinės bylos Nr. 2K-430/2011, 2K-493/2011, 2K-536/2011, 2K-38/2012).
4.3. Taigi apklausiant O. S., A. F., S. S., A. F., V. P. kaip liudytojus nebuvo pažeistos BPK 78 straipsnio, 80 straipsnio 1 punkto, 83 straipsnio 4 dalies nuostatos.
5. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes D. K. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, o jo kaltė įvykdžius jam inkriminuotus nusikaltimus grindžiama išsamiu bei nešališkai visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir byloje esančių įrodymų viseto įvertinimu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi D. K. baudžiamąją bylą, nenustatė esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų renkant, pripažįstant duomenis įrodymais ir juos vertinant. Dėl to nėra teisinio pagrindo naikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus nuteistojo D. K. baudžiamojoje byloje.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. K. kasacinį skundą atmesti.