Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 4-29-3-00929-2011-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 39.2; 41.1; 79.1.

2011 m. gruodžio 27 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gražvydas Poškus

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau– Telšių apskr. VPK Mažeikių r. PK) apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimo, V. G. administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo nutarė administracinio teisės pažeidimo bylą, dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau–ATPK) 50 straipsnio pažeidimo, nutraukti nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Telšių apskr. VPK Mažeikių r. PK Viešosios policijos Prevencijos poskyrio tyrėjas 2011-11-09 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad V. G. padarė smulkųjį svetimo turto pagrobimą vagystės būdu, o būtent: 2011-10-16 9.37 val., iš AB „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, esančios adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, vagystės būdu pagrobė suskystintų automobilinių dujų už 87,82 Lt. Šiais veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 50 straipsnyje.

Telšių apskr. VPK Mažeikių r. PK viršininkas apeliaciniu skundu prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimą panaikinti ir administracinę bylą nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas rėmėsi tik administracinėn atsakomybėn traukiamo V. G. paaiškinimu, kad pagrobti suskystintas automobilines dujas, tikslo jis neturėjo, už suskystintas automobilines dujas nesusimokėjo, nes pamiršo. Apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad V. G. aiškindamas aplinkybes gali būti suinteresuotas asmuo, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Apelianto manymu teismas, klaidingai įvertino kitą faktinę aplinkybę, jog V. G. įėjo į degalinę ir degalinės operatoriaus paprašė patikrinti kiek kortelėje yra pinigų, pripažino, kad tokiu būdu V. G. nesislėpė, tyčios nesusimokėti už degalus neturėjo, kitu atveju būtų prisipylęs degalų ir nuvažiavęs net neužėjęs į degalinės patalpas pas degalinės operatorių. Šiuo atveju tokie V. G. veiksmai būtent patvirtina, kad V. G. pasitikrinęs sąskaitą žinojo, kad už degalus nesusimokėjo, žinojo, kad už degalus reikia susimokėti, todėl už kelių minučių po to kai įsipylė degalus negalėjo užmiršti, kad už degalus nesusimokėjo. Tokie V. G. veiksmai parodo, kad jis tyčia norėjo suklaidinti operatorių.

Apelianto teigimu, net ir tokiu atveju, jei V. G. veiksmuose už nesusimokėtus degalus nebuvo tyčios, nėra pagrindas nutraukti administracinę bylą, kadangi ATPK 50 straipsnyje numatytas administracinis teisės pažeidimas yra padaromas tada, kai svetimas turtas pagrobiamas vagystės, sukčiavimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių. ATPK 9 straipsnyje, numatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Nurodo, kad šiuo atveju teismas priėmė sprendimą nutraukti administracinę bylą neįžvelgdamas V. G. veiksmuose tyčios, tačiau visiškai nenagrinėjo ar V. G. veiksmuose nebuvo neatsargumo kaip kaltės formos. Kadangi ATPK 11 straipsnyje numatyta, kad administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. V. G. savo paaiškinime nurodo, kad įėjo į degalinę, pasitikrino sąskaitos likutį, už degalus nesusimokėjo, žinojo, kad reikia už degalus susimokėti, tačiau įsipylęs degalus už juos nesusimokėjo, nes pamiršo ir išvažiavo. Taip V. G. dėl neatsargumo nenumatė, kad jo veikimas ar neveikimas gali sukurti žalingas pasekmes (padaryti turtinį nuostolį degalinei), bet turėjo ir galėjo jas numatyti.

Apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.

ATPK 50 straipsnyje yra numatyta, kad smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki septynių šimtų litų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad V. G. administracinio teisės pažeidimo byla, dėl ATPK 50 straipsnio pažeidimo, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarimu, nutraukta. Tokį sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, kad V. G. tyčios pagrobti svetimą turtą neturėjo, jis atvykęs į degalinę nuėjo pas operatorių ir padavė jam kortelę pasitikrinti ar šioje kortelėje yra pinigų, kas laikytina, kad jis nesislėpė, tyčios nesumokėti už įsipiltus degalus, t. y. pagrobti svetimą turtą, neturėjo. Priešingu atveju, norėdamas pagrobti svetimą turtą jis būtų iš karto prisipylęs kuro ir nuvažiavęs, o nėjęs į degalinę ir davęs operatoriui kortelę.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą ir patikrinęs ją vertinimo aspektu, daro išvadą, kad apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nutarimą, nepagrįstai rėmėsi vien V. G. paaiškinimais, kadangi jis yra administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir yra suinteresuotas bylos baigtimi bei konstatuoja, kad siekiant objektyviai nustatyti tiesą, administracinio teisės pažeidimo byloje, yra būtina apklausti degalinės operatorių, apie tai kokius veiksmus jis atliko su V. G. paduota kortele, kokia kortelė tai buvo, apie ką su V. G. buvo kalbama, taip pat būtina apklausti ir moterį, su kuria, kaip matyti iš prie bylos medžiagos pridėto vaizdo įrašo, V. G. automobiliu atvažiavo į degalinę bei nustatyti jai žinomas nagrinėjamo įvykio aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vagystės subjektyviosios pusės būtinasis požymis yra administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens tyčia, t.y. vagystė yra tiktai tyčinė veika, kai kaltininkas suvokia, jog turtas yra svetimas ir nori jį užvaldyti bei to siekia aktyviais veiksmais, todėl apelianto teiginiai, apie galimybę V. G. nubausti už neatsargią svetimo turto vagystę, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (nutartys administracinėse bylose Nr. Nr. N16-1024/2007, N62-96/2009, N62–507/2010, N62-2799/2010, N575-1040/2011, N62-1705/2011) yra visiškai neteisingi ir nepagrįsti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta daroma išvada, kad apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nutarimą nesiėmė visų priemonių tinkamai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. priimtas nutarimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas, o administracinio teisės pažeidimo byla gražintina iš naujo tirti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusiai institucijai, nes būtina rinkti naujus įrodymus – nustatyti kartu su V. G. degalinėje buvusią moterį bei ją apklausti apie šio įvykio aplinkybes.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo tirti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatui.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.