Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ribotos atsakomybės bendrijos Fingood LLP atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sausio 17 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą, civilinėje byloje Nr. B2-559-622/2013 pagal ieškovo Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ribotos atsakomybės bendrijos Fingood LLP ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Afalitos laivų menedžmentas“ dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys – Lichtenšteino Kunigaikštystės įmonė Knighthill Properties Establishment ir Belizo įmonė Amino Limited,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje.

Atskiruoju skundu keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo atskirąjį skundą, teisėtumo klausimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau tekste - ĮBĮ).

Dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo

ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyta, jog kreditoriai į bankrutuojančio skolininko kreditorių sąrašą įtraukiami pareikštiniu būdu. Visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašas sudaromas pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus, ir pateikiamas teismui tvirtinti. Teismas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo gavimo dienos priima nutartį patvirtinti neginčijamus kreditorių reikalavimus (neginčijamą jų dalį). Kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi tol, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Iš šios nuostatos darytina išvada, kad administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas nėra galutinis ir nereiškia, jog bankroto proceso eigoje nebus galima tvirtinti kreditorinio reikalavimo, kurį kitų bankrutuojančio skolininko kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo metu bankroto administratoriaus ginčijo, tačiau kreditorius vėliau įrodė šį reikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą tik tuo atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti neabejotiną išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimui taikomi aukšti įrodinėjimo standartai, kurie yra sietini su patvirtinto kreditorinio reikalavimo sukeliamų teisinių pasekmių įtaka bankroto procesui ir kitų kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams. Nepagrįstai patvirtinus vieno kreditoriaus finansinį reikalavimą, būtų neteisėtai suvaržomos kitų kreditorių teisės, mažinamos galimybės patenkinti jų kreditorinius reikalavimus.

CPK 7 straipsnyje yra įtvirtintas civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas, kurio esmę sudaro siekis kuo greičiau ir kuo mažesnėmis sąnaudomis teisingai išnagrinėti civilinę bylą. Kartu pažymėtina, jog šis principas galioja ir bankroto procese ir padeda įgyvendinti kreditorių lygiateisiškumo (paritas creditorum) principą. Kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga bankroto procedūrose bei operatyvus bankroto procedūrų vykdymas ir jų užbaigimas, siekiant išvengti teisinių santykių nestabilumo ir teisinio neaiškumo, kuriuos sukelia ilgas bankroto procedūrų vykdymas, atitinka visų bankrutuojančio skolininko kreditorių interesus. Dėl šios priežasties bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi teisę operatyviai spręsti klausimą dėl neginčijamų ir įrodytų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, o dėl ginčijamų kreditorinių reikalavimų teismas gali spręsti, tinkamai išnagrinėjęs jų pagrįstumą, iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis ir CPK 78 straipsnis). Toks kreditorinių reikalavimų tvirtinimo bankroto byloje mechanizmas geriausiai atitinka visų, o ne pavienių kreditorių interesus. Reikalavimas išspręsti visų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti klausimą vienu teismo procesiniu dokumentu nepagrįstai užvilkintų bankroto procedūras ir sukurtų bankrutuojančios įmonės turto nuvertėjimo grėsmę bei mažintų visų kreditorių galimybes iš įmonės turto masės patenkinti savo reikalavimus.

Teismas, išanalizavęs atskirojo skundo argumentus ir faktines bylos aplinkybes, sprendžia, jog pareiškėjo argumentas, jog bankroto administratorius nevykdė pareigos informuoti bankroto bylą nagrinėjantį teismą apie visus kreditorinius reikalavimus yra nepagrįstas. Taip pat yra nepagrįstas argumentas, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas priėmė neteisingą ir neteisėtą nutartį. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog bankroto administratorius vykdė ĮBĮ jam nustatytą pareigą perduoti teismui kreditorinių reikalavimų sąrašą, taip pat informavo pirmosios instancijos teismą apie pareiškėjo kreditorinį reikalavimą. Pažymėtina, jog bankroto administratorius 2012 m. gruodžio 5 d. prašyme dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo išsamiai pagrindė priežastis, dėl kurių ketina ginčyti Fingood LLP kreditorinį reikalavimą. Bankroto administratorius teismui nurodė ir aplinkybę, jog kreipėsi į Fingood LLP atstovą K. K. su prašymu pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius šio kreditoriaus reikalavimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat aplinkybę, jog administratoriaus prašyti dokumentai dar nėra jam pateikti (t. 2, b.l. 32, 33). Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi tvirtindamas neginčijamus kreditorinius reikalavimus, turėjo pagrindą nespręsti klausimo dėl Fingood LLP kreditorinio reikalavimo tvirtinimo ar atsisakymo tvirtinti šį kreditorinį reikalavimą.

Dėl kreditoriaus teisės pateikti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nespręstas klausimas dėl jo finansinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje bei kuria išspręstas kitų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas

Pagal bendrąsias civilinio proceso teisės normas apeliacinį procesą turi teisę inicijuoti tik dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 305 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad kol kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas teismo, jis turi tik teises, nustatytas ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje. Tiktai teismo nutarčiai, kuria patvirtinami jo finansiniai reikalavimai, įsiteisėjus, bankrutuojančios įmonės kreditorius tampa byloje dalyvaujančiu asmeniu ir įgyja visas kreditoriaus teises, tarp jų ir teisę skųsti teismo nutartį dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio mėn. 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012 ir kt.). Specialioji teisės norma, įtvirtinta ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje, apibrėžia baigtinį ratą asmenų, turinčių teisę inicijuoti nutarčių, priimtų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo klausimu, peržiūros procedūrą. ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos. Ši nuostata reiškia, jog atskirasis skundas gali būti paduodamas tik tuo atveju, kai teismo sprendime buvo nagrinėjamas konkretaus kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimas ir priimtas sprendimas dėl šio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo ar netvirtinimo. ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje taip pat nurodyta, kad kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų. Minėtoje teisės normoje yra nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių skųsti nutartis dėl kreditorių finansinių reikalavimo patvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti. ĮBĮ nenumato nurodytos normos taikymo išimčių.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nurodytos specialiosios teisės normos turinį, pareiškėjas negali būti priskiriamas prie tokią subjektinę teisę turinčių asmenų, kadangi pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi, dėl kurios atskirojo skundo nepriėmė pirmosios instancijos teismas, sprendė dėl administratoriaus neginčijamų kreditorinių reikalavimų ir nesprendė klausimo dėl kreditorių, kurių reikalavimai administratoriaus buvo ginčijami, įtraukimo į kreditorių sąrašą. Taigi, 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi nėra išspręstas apelianto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimas, todėl jis neturi teisės skųsti ir teismo nutarties ar jos dalies, kuria patvirtinti kitų kreditorių reikalavimai. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, tuo atveju, kai atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties paduoda neturintis šios teisės asmuo, laikoma, kad apeliacinis procesas inicijuojamas be teisėto pagrindo. Dėl šios priežasties teismas turi tokio asmens paduoto skundo nepriimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi nesprendė klausimo dėl ginčijamų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartyje, dėl kurios pareiškėjas teikė nepriimtą atskirąjį skundą, nebuvo pasisakyta dėl Fingood LLP teisių bei pareigų ir šiuo atveju atskirojo skundo objektas neegzistuoja. Faktas, jog būtent Fingood LLP inicijavo bankroto bylos iškėlimą ir joje yra ieškovas, neturi teisinės reikšmės šios bendrovės teisei teikti atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutarties.

Papildomai išaiškintina, jog Klaipėdos apygardos teismui išnagrinėjus Fingood LLP finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą ir priėmus nutartį šiuo klausimu, Fingood LLC, vadovaudamasis ĮBĮ 26 straipsnio 6, dalimi galės paduoti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria bus išspęstas jo kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog įsiteisėjus nutarčiai dėl kreditorinio reikalavimo, didesnio nei 250 Lt, patvirtinimo, kreditorius, kurio atžvilgiu priimta ši nutartis, per 7 dienas gali skųsti taip pat ir anksčiau priimtas teismo nutartis, kuriomis patvirtinti kitų kreditorių reikalavimai, jei jie yra didesni nei 250 Lt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012 ir kt.). Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog pareiškėjo argumentas, kuriuo įrodinėjama, jog pareiškėjo teisė skųsti teismo nutartį yra suvaržyta, yra nepagrįstas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, BUAB „Afalitos laivų menedžmentas“ bankroto bylą nagrinėjantis Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. balandžio 16 d. nutartimi pareiškėjo Fingood LLP prašymą dėl šios įmonės kreditorinio reikalavimo patvirtinimo paskyrė nagrinėti teismo posėdyje 2013 m. gegužės 17 d., taigi, nuo nutarties, kuria bus patvirtintas Fingood LLP kreditorinis reikalavimas, įsiteisėjimo dienos šis kreditorius įgis visas ĮBĮ kreditoriui suteikiamas teises, tarp jų ir teisę paduoti atskiruosius skundus.

Dėl išvardintų priežasčių teismas konstatuoja, jog Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. sausio 17 d. nutartimi teisingai išsprendė atskirojo skundo dėl to paties teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutarties priėmimo klausimą. Kiti pareiškėjo atskirajame skunde pateikiami argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam šio ginčo išsprendimui, todėl Lietuvos apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. B2-559-622/2013, palikti nepakeistą.