- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-19
- Bylos Nr.
- A-602-1297-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02168-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- H. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. S. (H. S.) ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, palūkanų ir delspinigių priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas H. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. rugpjūčio 20 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-5205(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-5205(11)); 2) įpareigoti Ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio – 2 638,67 Lt – pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui; 3) priteisti iš atsakovo – Ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 12 007 Lt; 4) priteisti iš atsakovo – Ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 12 007 Lt; 5) priteisti iš atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neturtinę žalą – 30 000 Lt; 6) priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo 30 000 Lt neturtinės žalos sumos, skaičiuojant jas nuo skundo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 7) priteisti iš atsakovo – Ministerijos palūkanas ir delspinigius; 8) priteisti iš atsakovo – Ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; 9) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 dalies 2 punkto nuostata „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 <...> punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d.“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.
Skunde nurodė, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. Ministerija į jo asmeninę sąskaitą kiekvieną mėnesį perveda sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 561,63 Lt, nors 2009 m. kiekvieną mėnesį jam mokėta 2 638,67 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, paskirta pagal Įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas; sprendime Nr. 1D-5205(11) atsakovas nurodė ir tai, jog pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), nurodytoms išmokoms apribojimai taikomi iki 2012 m. gruodžio 31 d.; pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, Pakeitimo įstatymą, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir taikant 2 priede nurodytą formulę pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko, pareigūnų ir karių pensija nepagrįstai ir neteisėtai sumažinta nuo 2 638,67 Lt. iki 567 Lt, be to, nenumatyta jokio teisinio mechanizmo dėl jos grąžinimo, dėl to pareiškėjas negali laisvai dirbti, toliau tęsiamas jo diskriminavimas; Ministerija savo veiksmais pažeidė pareiškėjo konstitucines teises ir interesus; Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio, 16 straipsnio 4 dalies taikymas, o ypač tolimesnis Pakeitimo įstatymo nuostatų taikymas, nemokant dalies pensijos, negrąžinant paimtos pensijos dalies – 12 007 Lt – galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisės aktams; dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai nebuvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą; pareiškėjas yra diskriminuojamas, nes jam pensija sumažinta daugiau kaip 50 procentų, paimta pensijos dalis negrąžinama, itin ribojama jo konstitucinė teisė laisvai dirbti.
Abejojo, ar Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis ta apimtimi, kurioje nustatytas asmenų gaunamų valstybinių pensijų, tarp jų ir paskirtų pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio l daliai, 52 straipsniui, teisinės valstybės principui, ar Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kurioje neįtvirtintas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Tikino, jog tapo įstatymų auka, jam padaryta didėlė turtinė ir neturtinė žala, nemokant palūkanų ir delspinigių. Laikinajame įstatyme buvo nustatyta, jog šio įstatymo nuostatos taikomos tik laikinai, tačiau vėliau Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimuose diskriminaciniu būdu pailgintas Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas ir įtvirtintas paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinamas ilgesniam negu vieneri biudžetiniai metai, o senatvės pensijų gavėjams – ne; tai galimai prieštarauja Konstitucijos nuostatoms. Be to, iš paties Laikinojo įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio nuostatų, taip pat travaux préparatoires darytina išvada, jog Laikinajame įstatyme nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai.
Pažymėjo, jog palyginus Pakeitimo įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) matyti, kad Pakeitimo įstatymo nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, be kita ko, valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, be kita ko, valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Pakeitimo įstatymą nustatytas vienodas valstybinių pensijų perskaičiavimas tiek asmenims, kurių valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, ir todėl pagal Įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) 3 straipsnio 3 dalį valstybinės pensijos turėjo būti atitinkamai sumažintos, tiek asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma minėto dydžio neviršijo, todėl pagal Įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) 3 straipsnio 3 dalį valstybinės pensijos neturėjo būti mažinamos. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, minėta Įstatymo nuostata galimai prieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, neužtikrinti asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, neužtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.
Nurodė, jog pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tokia teisė įtvirtinta ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje, tokią teisę garantuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, jog asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, o pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje teisė į tinkamą teismo procesą apima ir įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginami šios teisės turtiniai aspektai; asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau; Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei ir mokamos iš valstybės biudžeto. Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą bei verslą; konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; oficialioji konstitucinė žmogaus teisių doktrina grindžiama ir principine nuostata, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad, įgyvendinus šią teisę, jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta pensija arba jos dalis; ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims, inter alia įstatyme numatytoms valstybinėms pensijoms (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Remiantis Konstitucinio Teismo praktika, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau negu jokio nedirbantiems ir jokiu verslu nesiverčiantiems asmenims; oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, jog galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta pensija arba jos dalis, mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims inter alia įstatyme numatytoms valstybinėms pensijoms. Taigi, nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo mažinamos pensijos, gali būti nustatytas ne ilgiau kaip vieneriems biudžetiniams metams, tačiau atsakovas tą žinodamas nepaisė paminėtos Konstitucinio Teismo praktikos, priėmė Pakeitimo įstatymą, tokiais veiksmais padidino pareiškėjui turtinę (12 007 Lt) ir neturtinę (30 000 Lt) žalą, be to, nemokėjo palūkanų bei delspinigių.
Išdėstė ir tai, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, galimai prieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsniui. Remiantis Konstitucinio Teismo praktika, asmenų lygiateisiškumas, t. y. žmogaus prigimtinė teisė būti traktuojamam vienodai su kitais, saugo žmogaus laisvės sritį, nes iš esmės žmogus yra laisvas tiek, kiek yra lygus su kitais; asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija (o pagal Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu). Seimas, priimdamas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, nesirėmė asmenų lygybės principu ir nukrypo nuo konstitucinio visų asmenų lygiateisiškumo principo, draudžiančio asmenų diskriminaciją ir privilegijų jiems teikimą, taigi, pareiškėjas tapo šio įstatymo auka, patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurios kiekvieną dieną didėja.
Rėmėsi ir Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatomis dėl Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies prieštaravimo Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostatų prieštaravimo Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, jog pastarasis teisinis reguliavimas tiek, kiek jis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, įsigaliojus minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui, yra visam laikui pašalintas iš Lietuvos teisės sistemos, tačiau jam pensija neperskaičiuota, Ministerija nevykdo paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo, nurodytas teisinis reguliavimas taikomas pareiškėjui kaip dirbančiam pensininkui, tuo jis diskriminuojamas, tapo įstatymų auka, jam padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala, didėjančios kiekvieną dieną.
Manė, jog pašalintas iš Lietuvos teisės sistemos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas teisinis reguliavimas toliau taikomas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu. Tuo tarpu priimant Laikinojo įstatymo ir Įstatymo nuostatas ir jas pratęsiant dar vieneriems metams, buvo pažeisti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 2, 7, 17 straipsnių, Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, Dvyliktojo protokolo 1 straipsnis, Konvencijos 14, 29 straipsniai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20, 21 straipsniai, 23 straipsnio 1 dalis, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnis, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 2 straipsnio 2 dalis, tuo pareiškėjui padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala.
Pažymėjo, jog Lietuvos valstybės atsakomybė kyla tik įstatymuose nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijų ir jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, kuris pasireiškia įstatyme nustatytų pareigų neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu jų atlikimu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija perskaičiuota ir nuo 2010 m. sausio 1 d. dalis pensijos neišmokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo ir Įstatymo nuostatomis, toliau tęsiamas pareiškėjo diskriminavimas, priėmus Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimus, t. y. pratęsiant jo galiojimą dar vieneriems metams, kuriuos rengė ir teikė atsakovas, todėl jų veiksmai neteisėti ir nepagrįsti. Pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo ir įgyvendina Seimas. Bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais, todėl neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių Laikinajame įstatyme apriboti pareiškėjo nuosavybės teisės į valstybinę pensiją. Seimo kaltė priimant Laikinąjį įstatymą, toliau tęsiant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimą kvalifikuotina kaip neatsargumas. Kita vertus, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės civilinė atsakomybė be kaltės. Valstybei nustačius paminėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu neteisėtas valstybės diskriminacinis teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Taigi, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė ir iki šiol patiria nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pensijos daliai. Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro teisinį pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Pažymėjo, kad, viena vertus, Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, kita vertus, dėl neteisėtų Ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų (pastarosios veiksmai pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais) pareiškėjui neišmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, šios atsakovas turėtų atsakyti, taikant Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalies analogiją. Viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos; ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatyme nustatytais atvejais. Neturtinė žala asmeniui, kurią padarė valstybės institucija, taikydama teisės aktą, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į žalos pasekmes, šią žalą padariusių atsakovų kaltę, pareiškėjo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Remiantis teismų praktika, taip pat ir EŽTT praktika, neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet toks poveikis, kai žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir turi būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.; atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat nurodė siekiąs neturtinės žalos – 30 000 Lt – atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nes yra Laikinojo ir Valstybinių pensijų įstatymų nuostatų auka, patyrė šoką dėl neteisėto šių įstatymų nuostatų taikymo jo atžvilgiu, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, sumažėjo jo bendravimo galimybės, jis buvo priverstas apriboti savo ir šeimos poreikius, pareiškėjo reputacija pablogėjo, jis negali kiekvieną mėnesį atsiskaityti su banku dėl skolos, dėl padidėjusių komunalinių paslaugų kainų yra priverstas skolintis pinigines lėšas iš giminių ir dirbti; tai yra juntama dvasinė skriauda, kuri nėra vienkartinio pobūdžio ar momentinė, kadangi neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu yra itin intensyvūs ir ilgalaikiai – pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis neišmokama nuo 2010 m. sausio 1 d., neišmokėta valstybinės pensijos dalis iki šiol negrąžinta, diskriminacija toliau tęsiama. Susiklosčiusi padėtis pareikalavo iš pareiškėjo daug laiko, jėgų, sukėlė įtampą, išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, todėl pablogėjo sveikata (padidėjo kraujospūdis, kankina nemiga ir nerimas); minėtų padarinių, kuriuos patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai, pareiškėjas būtų galėjęs išvengti ir laiką skirti kitiems savo poreikiams (kultūriniams, edukaciniams, laisvalaikio), jeigu nebūtų nustatytas ir taikomas pareiškėjo skunde ginčijamas teisinis reguliavimas. Pridūrė, kad 30 000 Lt kompensacija už patirtą dvasinę skriaudą yra aiškiai per maža ir neteisinga, neatitinka sąžiningumo ir protingumo kriterijų, tačiau pareiškėjo tikslas – pirmiausiai atlyginti turtinę žalą (12 007 Lt), o paskui spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Dėl minėtų argumentų Ministerija privalo pareiškėjui išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 12 007 Lt, kurią buvo privalu mokėti nuo 2010 m. sausio 1 d., taip pat palūkanas ir delspinigius.
Pažymėjo ir tai, kad pagrindas priteisti procesines palūkanas yra atsakovo atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju. Per bylinėjimosi laiką Ministerija ir Vyriausybė naudojosi pareiškėjo pensijos dalies lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė pareiškėjo interesus ir privalo Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatyme nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs pareiškėjo nuostoliai.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybė ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skunde pateiktais reikalavimais nesutinka bei prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, nustatantis, be kita ko, ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, suteikta Konstituciniam Teismui, todėl kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, sprendime Nr. 1D-5205-(11) išsamiai ir argumentuotai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos įsigaliojusiu teismo sprendimu prieštaraujančiomis Konstitucijai. Taigi, pagrįsta manyti, jog sprendimas Nr. 1D-5205-(11) yra teisėtas ir pagrįstas.
Pažymėjo ir tai, jog valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymuose nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, kuris gali pasireikšti įstatyme įtvirtintos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. Atsakomybės už turtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų veiksmų, būtinąsias sąlygas reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai. Atsižvelgiant į tai, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtinta valstybės valdžios institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, nagrinėjamu atveju turi būti konstatuoti Ministerijos neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys; tik nustačius visas paminėtas sąlygas atsiranda prielaidos pareiškėjo patirtų nuostolių atlyginimui. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas Civilinio kodekso normų taikymą, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės atsiradimo klausimą (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, taikoma iš esmės ta pati taisyklė, atitinkamai atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, apibrėžtą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, ir minėtos žalos specifiką. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai, kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (šiuo atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Manė, jog pareiškėjas, reikalaudamas iš Ministerijos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Be to, pareiškėjo skunde nurodoma patirta neturtinė žala nėra pagrįsta įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, taip pat į tai, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinajame įstatyme nustatyta tvarka, Ministerijos veiksmai yra teisėti, pagrįsti įstatymu, o pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 6 394,68 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai. Tuo tarpu kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas apžvelgė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: Lietuvos policijos generalinis komisaras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu (pareigūno prašymu), 2003 m. birželio 26 d. įsakyme Nr. TE-363 „Dėl tarnybos eigos“ (b. l. 61) atleido pareiškėją iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje nuo 2003 m. birželio 29 d. Ministerijos 2003 m. spalio 29 d. sprendime Nr. 2/17 1680 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 2/17 1680) (b. l. 62) pareiškėjui nuo 2003 m. birželio 29 d. neterminuotai paskirta 2 278,67 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Ministerijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. 11SP-2741 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo H. S.“ (b. l. 64) nuspręsta nuo 2008 m. liepos 19 d. mokėti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą. Šio priedo mokėjimas nutrauktas nuo 2012 m. vasario 22 d. Ministerijos 2012 m. kovo 16 d. sprendime Nr. 11SP-1564 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo nutraukimo H. S.“ (b. l. 65). <...> Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis (pažyma apie asmens įdarbinimus už 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. sausio 31 d. laikotarpį (b. l. 75)), pareiškėjas – H. S. nuo 2012 m. vasario 22 d. dirba (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2012 m. liepos 20 d. skunde (b. l. 66) prašė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nedelsiant išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją; jeigu nebus išmokama paskirta pensija, prašė būtinai nurodyti, kokiu pagrindu (teisės aktas, straipsnis, punktas) pratęstas jo diskriminavimas. Ministerija 2012 m. liepos 30 d. sprendime Nr. 1D-5205(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (b. l. 19, 67–68) informavo pareiškėją, kad mokėti pareiškėjui 2 278,67 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti nepriemoką Ministerija neturi teisinio pagrindo. <...> Iš byloje esančios Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktos 2012 m. spalio 9 d. pažymos Nr. 11D(P)-4514 „Apie 2010–2012 m. pensijos dydį“ (b. l. 71) taip pat matyti, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija – 2 2638,67 Lt (paskirta pensija – 2 278,67 Lt, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360,00 Lt) – nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir sudarė 2 110,94 Lt; 2012 m. vasario mėn. pareiškėjui išmokėta dalis valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo – 260,69 Lt, pareigūnų ir karių valstybinė pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius ir sudarė 2 031,49 Lt; 2012 m. kovo – 2012 m. rugpjūčio mėn. valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nemokėtas, pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius ir 2012 m. kovo mėn. sudarė 1 333,85 Lt, 2012 m. balandžio mėn. – 567,30 Lt, 2012 m. gegužės mėn. – 939,91 Lt, 2012 m. birželio mėn.–2012 m. rugpjūčio mėn. – po 567,30 Lt.
Dėl reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 dalies 2 punkto nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, teismas pažymėjo, jog neabejoja šios nuostatos konstitucingumu, nes ji yra laikino pobūdžio, susijusi su ekonominio sunkmečio problematika, kuri paminėta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime bei šia apimtimi pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-5205(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ teismas nurodė, jog minėtas pareiškėjo reikalavimas netenkintinas, kadangi apskaičiuodama valstybinės pensijos dydį, ši institucija vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. po to, kai buvo priimtas skundžiamas aktas, bei po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu.
Dėl reikalavimo įpareigoti Ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio – 2 638,67 Lt – pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašo įpareigoti Ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio – 2 638,67 Lt – pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pabrėžė, kad pareiškėjui yra paskirta 2 278,67 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 62), kuri kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) yra 2 638,67 Lt (žr. b. l. 19). Pridūrė, kad ši pensija turi būti ribojama pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (b. l. 62), inter alia jos 2012 m. birželio 30 d. redakciją, t. y. ji negali viršyti 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio. Taigi, šia apimtimi nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.
Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo – Ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 12 007 Lt teismas akcentavo, jog pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija mažinta, be kita ko, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (b. l. 71), o pareiškėjas mano, kad tai yra neteisėta ir nepagrįsta. Tačiau teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nutarė, be kita ko, pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, šis mažinimas buvo atliekamas pagal neprieštaraujančias Konstitucijai įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atmestinas kaip nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat dėl šio reikalavimo nurodė, jog pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija mažinta taip pat pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kadangi jis nuo 2012 m. vasario 22 d. dirba (duomenys neskelbtini) (b. l. 75). Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, pagal kuriuos, jo nuomone, jam neteisėtai mažinta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nes, kaip minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nutarė, be kita ko, pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Vadinasi, pareiškėjui, kaip dirbančiam pensininkui (žr. pažymą (b. l. 75)), nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai neteisėtai buvo sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (b. l. 71), todėl jam turi būti grąžinta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 9 d. pažymoje Nr. 11D(P)-4514 (b. l. 71) 5 ir 6 stulpeliuose už 2012 m. kovo mėn.–2012 m. rugpjūčio mėn. nurodomos sumos skirtumas, t. y. 6 394,68 Lt ([1 822,94 Lt × 6 mėn.] – 1333,85 Lt – 939,91 Lt – [567,3 × 4 mėn.] = 6 394,68 Lt). Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi bei akcentavo, jog neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės.
Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo – Ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 12 007 Lt, teismas pabrėžė, jog šį reikalavimą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Teismas atmetė šį reikalavimą kaip nepagrįstą, nes, pirma, pareiškėjui priteista tik 6 394,68 Lt, o ne 12 007 Lt, antra, valstybinė pensija nėra civilinė prievolė, todėl teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad palūkanos, numatytos Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje, tokio pobūdžio bylose negali būti priteisiamos.
Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neturtinę žalą – 30 000 Lt, teismas rėmėsi Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, 6.246 straipsniu. Taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėmis bylomis Nr. A525-1355/2012 ir Nr. A858-2233/2011 bei kt., bei pažymėjo, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu. Pabrėžė, jog šioje byloje, nors pareiškėjui buvo neteisėtai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, tačiau pareiškėjo nurodyti dvasiniai nepatogumai nėra pagrįsti: pirmiausia, pareiškėjui valstybinė pensija buvo nepagrįstai mažinama tik nuo 2012 m. kovo mėn., antra, tuo metu jis dirbo ir tebedirba aukštose pareigose (duomenys neskelbtini) (advokato A. M. paaiškinimai teismo posėdyje), trečia, neturtinės žalos patyrimą pareiškėjas iš esmės grindžia turtiniais praradimais (valstybinės pensijos sumažėjimu). Vadinasi, šioje administracinėje byloje nėra nustatytas neturtinės žalos padarymo faktas. Nesant bent vienos privalomos kumuliatyviai traktuojamos civilinės atsakomybės sąlygos (žalos fakto) pareiškėjo reikalavimas atlyginti 30 000 Lt neturtinę žalą taip pat negali būti tenkinamas.
Teismas taip pat netenkino išvestinio pareiškėjo reikalavimo priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo 30 000 Lt neturtinės žalos sumos, skaičiuojant jas nuo skundo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei reikalavimo iš atsakovo priteisti palūkanas ir delspinigius, konstatavęs, jog minėti pastarąsias sumas nėra valstybės civilinė prievolė. Dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat pažymėjo, jog jis turi per 14 dienų pateikti teismui prašymą su konkrečiu jų apskaičiavimu bei pagrindimu.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102 – 126), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliaciniame skunde iš esmės išdėsto tuos pačius motyvus, kuriais grindė savo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi jame nebuvo nurodytos konkrečios materialinės ir proceso teisės normos, kuriomis teismas vadovavosi priimdamas sprendimą. Teigia, jog teismas pakeitė jo skunde nurodytus reikalavimus, tokiu būdu pažeisdamas jo teises ir teisėtus interesus. Mano, jog teismas klaidingai nesirėmė Konstitucija, įstatymais, Vyriausybės aktais ir kitais galiojančiais teisės aktais, savo sprendimo nemotyvavo, be to, teismas nesilaikė vienodos teismų praktikos, nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pratęsimo konstitucingumo. Taip pat pažymi manąs, jog teismas pažeidė jo teisę kreiptis teisminės gynybos, kadangi skundas liko neištirtas ir neįvertintas. Pabrėžia, jog savo veiksmais teismas tęsia vienos pensininkų grupės diskriminaciją prieš kitas, nesilaiko Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių pusiausvyros.
Išdėsto, jog atsakovas, įgaliotas nagrinėti jo skundą dėl sumažintos pensijos pagrįstumo ir teisėtumo, pažeidė gero administravimo, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus. Pabrėžia, jog teismas nepasisakė dėl jo reikalavimo mokėti 2 638,67 Lt dydžio pensiją. Mano, jog konkrečiu atveju nebuvo įsigilinta į Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 4 dalį bei neatsižvelgta į tai, jog Laikinajame įstatyme buvo numatyta, jog jo nuostatos bus taikomos tik laikinai. Pažymi, jog teismas sumažintą pensiją jam bet kuriuo atveju turėjo priteisti, nes nebuvo įtvirtinta kompensavimo mechanizmo, o institucijos savo neveikimu ir toliau pažeidžia jo teises. Tačiau teismas minėtojo aspekto visiškai neanalizavo, tokiu būdu, be kita ko, ignoruodamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas teises. Be to, neįtvirtinant pensijų grąžinimo vienai visuomenės grupei, valstybinių pensijų gavėjai yra diskriminuojami senatvės pensijų gavėjų atžvilgiu. Taip pat mano, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į 2010 m. birželio 29 d. nutarime Konstitucinio Teismo pateiktą išaiškinimą apie Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumą. Tikina, jog visa jam paskirtoji pensija – 2 638,67 Lt jam nebuvo mokama, kadangi buvo minėtoji, Konstitucijai prieštaraujanti, nuostata. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A552-2747/2012 bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo joje suformuluotų išvadų. Taip pat nurodo manąs, jog teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo, kadangi Lietuvos Respublikos Seimas turėjo suvokti, kad neturi teisės priimti Laikinąjį įstatymą bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Šiuo aspektu remiasi Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimu bei akcentuoja, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo. Mano, jog teismas turėtų tiesiogiai taikyti Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį ir tokiu būdu, jam priteisdamas žalos atlyginimą, ad hoc užpildyti teisės spragas. Priduria, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nevykdė prievolės grąžinti paimtą pensijos dalį, jam kilo pareiga atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius. Todėl mano, jog turėjo teisę prisiteisti 5 procentų metines palūkanas nuo 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pabrėžia ir tai, jog teismas turėjo jam priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, kadangi jis buvo sudaręs sutartį su advokatu A. M., kam įrodyti pateikė pakankamai dokumentų. Teigia, jog konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas už suteiktas teisines paslaugas prisiteisti 800 Lt sumą, nes tai neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų ribojimų.
Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 138 – 139), kuriuo prašo pakeisti ginčijamą teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo, jį atmetant.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo sprendimas dalyje dėl tenkinto pareiškėjo reikalavimo priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės teisės norma, Konstitucinio Teismo praktiką, todėl nurodytoje dalyje turi būti pakeistas tenkintą pareiškėjo skundo reikalavimą atmetant.
Pažymi, jog teismas, taikydamas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatsižvelgė į tai, jog aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino iš dalies pareiškėjo skundą ir priteisė jam už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.
Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tikina, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d.). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 143 – 144) prašo jį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, aiškiai pasisakė, jog pagal nustatytą formulę valstybinė pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems asmenims galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų, todėl Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai teismo sprendime išdėstytais argumentais atmetė ir kitus pareiškėjo skundo reikalavimus dėl ministerijos atsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos valstybinės pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas dalies, neturtinės žalos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi apeliantas neįrodė, jog ministerijos ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui H. S. (H. S.) (toliau – ir pareiškėjas) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.
Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjui nuo 2003 m. spalio 29 d. Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) sprendimu Nr. 2/17 1680 (b. l. 62) buvo neterminuotai paskirta 2278,67 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Ministerijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. 11SP-2741 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo H. S.“ (b. l. 64) nuspręsta nuo 2008 m. liepos 19 d. mokėti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą, kurio mokėjimas nutrauktas nuo 2012 m. vasario 22 d. Ministerijos 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 11SP-1564 (b. l. 65).
Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (Žin., 2009, Nr. 152-6820) (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris, inter alia, nustatė valstybinių pareigūnų ir karių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Atsižvelgiant į šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo pensija, buvo perskaičiuota pagal Įstatymo 1 priedą, taikant 0,8 koeficientą bei nuo 2010 m. sausio 1 d. ji siekė 2110,94 Lt. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais turėjo draudžiamųjų pajamų bei vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, jo pensija buvo perskaičiuota dar kartą pagal Įstatymo 2 priedą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su jam paskirtosios pensijos sumažinimu, su 2012 m. liepos 20 d. skundu (b. l. 66) kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas nedelsiant išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti visą jam paskirtą valstybinę pensiją, o jeigu nebus išmokama paskirta pensija, prašė būtinai nurodyti, kokiu pagrindu (teisės aktas, straipsnis, punktas) pratęstas jo diskriminavimas. Ministerija 2012 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1D-5205(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (b. l. 19, 67–68) informavo pareiškėją, kad mokėti pareiškėjui 2 278,67 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti nepriemoką Ministerija neturi teisinio pagrindo. <...> Pareiškėjas, nesutikdamas su Vidaus reikalų ministerijos pozicija, 2012 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas minėtąjį sprendimą panaikinti, priteisti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį bei įpareigoti Ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiu ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, priteisti jam procesines palūkanas nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių pensijų sumos, priteisti jam neturtinę 30 000 Lt žalą bei procesines palūkanas nuo šios sumos, priteisti jam iš Ministerijos palūkanas ir delspinigius bei bylinėjimosi išlaidas.
Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Tačiau svarbu pabrėžti, jog toks mechanizmas turi būti nustatomas tik asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija yra sumažinama dideliu mastu, t. y. daugiau nei 20 procentų.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
Iš bylos duomenų – ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos sprendimo bei 2012 m. spalio 9 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos Nr. 11D(P)-4514 (b. l. 71) taip pat matyti, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija – 2 2638,67 Lt (paskirta pensija – 2 278,67 Lt, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360,00 Lt) – nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir sudarė 2 110,94 Lt; 2012 m. vasario mėn. pareiškėjui išmokėta dalis valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo – 260,69 Lt, pareigūnų ir karių valstybinė pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius ir sudarė 2 031,49 Lt; 2012 m. kovo – 2012 m. rugpjūčio mėn. valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nemokėtas, pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius ir 2012 m. kovo mėn. sudarė 1 333,85 Lt, 2012 m. balandžio mėn. – 567,30 Lt, 2012 m. gegužės mėn. – 939,91 Lt, 2012 m. birželio mėn.–2012 m. rugpjūčio mėn. – po 567,30 Lt.
Kaip nurodyta aukščiau, Konstitucinis Teismas išaiškino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštaravo Konstitucijai, todėl spręstina, jog atsakovas Vidaus reikalų ministerija šioje dalyje pagrįstai sumažino pareiškėjui mokėtiną valstybinę pareigūnų ir karių pensiją. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos šioje dalyje. Pastebėtina, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde argumentuoja, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pritaikymo neteisėtumas konkrečiu atveju pasireiškia tuo, jog nebuvo įtvirtintas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas, su tokiais jo motyvais nesutiktina, kadangi neigiamas pareiškėjo valstybinės pensijos pokytis neviršijo 20 proc. ribos (pagal Įstatymo 1 priedą jam pritaikytas koeficientas siekė 0,8), kas suponuoja, jog pareiškėjo valstybinė pensija nebuvo mažinama dideliu mastu.
Tuo tarpu pakartotinis valstybinės pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjui buvo atliktas nepagrįstai, nes minėtoji teisės norma aukščiau cituotu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta antikonstitucine. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė šioje bylos susidariusią pensijos nepriemoką, būtent – 6 394,68 Lt, susidariusius iš turėtos išmokėti sumos (65 742,63 Lt) atėmus realiai išmokėtą sumą (59 347,95 Lt). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrindo prieiti prie priešingų išvadų neturi.
Šiame kontekste atsakytina ir į Vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.
Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensija turi būti ginama.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi administracine byla Nr. A552-2747/2012 bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo joje suformuluotų išvadų. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.). Byloje, kuria remiasi pareiškėjas, buvo iškilęs teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos atlyginimo klausimas, todėl skiriasi šios ir minėtos bylos ratio decidendi.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pratęsimo konstitucingumo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Prašymų kreiptis išsprendimui ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taisyklės netaikomos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, kadangi teismui pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymo normų atitikties Konstitucijai nekilo.
Pareiškėjo nuomone, teismas byloje taip pat neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo pateiktą Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo išaiškinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo buvo ir yra nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, prieštaravo ir prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, be pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, gauna kokią nors kitą pensiją ir kad jo gaunamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo mažintas taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Todėl konkrečiu atveju byloje pagrįstai buvo netaikytos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo atmetė pagrįstai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, be kita ko, išaiškino, kad viešosios teisės normos, reglamentuojančios teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos. Šioje byloje traktuoti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką kaip piniginį įsiskolinimą bei remtis privatinėmis teisės normomis taip pat nėra pagrindo.
Taip pat nurodytina, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai, kadangi pareiškėjo pažeistos teisės dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo yra faktiškai apgintos priteisiant jam valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką.
Galiausiai pareiškėjas kelia prieštaravimus dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas savo skunde (b. l. 18) išreiškė prašymą iš atsakovo priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Išlaidoms pagrįsti pareiškėjas taip pat pateikė atstovavimo sutartį, sudarytą su advokatu A. M. (b. l. 40) ir sąskaitą už teisines paslaugas (b. l. 41), kuriose detalizuotos jam suteiktos teisinės paslaugos bei nurodyta, jog iš viso pareiškėjas advokatui sumokėjo 1000 Lt. Pirmosios instancijos teismas savo ruožtu konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas prisiteisti bylinėjimosi išlaidas iš esmės yra pagrįstas, tačiau teismas paliko pareiškėjo reikalavimą nenagrinėtą, kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jis tikrai sumokėjo šią sumą advokatui, be to, advokato sąskaitoje nėra nurodomas laikas, sugaištas teisinių paslaugų teikimui. Pirmosios instancijos teismas taip pat išaiškino pareiškėjui teisę pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu iš išsamiu pagrindimu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia apygardos administracinio teismo pozicija nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, jog kai prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų pateikiamas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti užtikrinamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo operatyvumas įgyvendinant įtvirtintą teismo pareigą paskirstyti bylinėjimosi išlaidas galutiniame sprendime dėl bylos esmės (ABTĮ 87 str. 5 d. 2 p.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui užteko duomenų bylinėjimosi išlaidų klausimui išspręsti iki bylos nagrinėjimo pabaigos, tačiau jis šio klausimo vis tiek nesprendė. Teisėjų kolegija nesutinka su tais sprendime nurodytais motyvais, jog konkrečiu atveju reikėjo papildomai pateikti duomenis, jog pinigai advokatui buvo iš tiesų sumokėti bei reikalavimą nurodyti konkretų valandų skaičių, ir vertina tokius reikalavimus kaip perteklinius. Pirmuoju aspektu pažymėtina, jog teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų realumo, kadangi jo prašomos sumos už teisines paslaugas yra protingos, o požymių, kad jis piktnaudžiautų bylinėjimosi išlaidų institutu nenustatyta. Antruoju aspektu pastebėtina, jog konkretaus valandų skaičiaus, praleistų teikiant vieną ar kitą teisinę paslaugą, detalizacija taip pat nelaikytina reikšminga, kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punktas priteistiną užmokesčio dydį sieja su konkrečių paslaugų pobūdžiu, o ne su valandų skaičiumi, praleistų teikiant jas.
Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo teisė prisiteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo yra nekvestionuotina, kadangi pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino jo skundą (ABTĮ 44 str. 1 d.), spręstina, jog konkrečiu atveju jam turėtų būti priteista 50 procentų pagrįstų proceso išlaidų (CPK 93 str. 2 d.). Tokia išvada darytina todėl, jog iš esmės byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl dviejų Laikinojo įstatymo nuostatų pritaikymo pareiškėjo atžvilgiu teisėtumo, iš kurių dėl vienos, t. y. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, pareiškėjas procesą laimėjo. Minėta, jog pareiškėjas iš viso prašė priteisti 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų, kas yra protinga, Rekomendacijų neviršijanti suma, todėl procentiškai jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteistina 500 Lt bylinėjimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Apibendrinant pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo naikinti nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai yra atmestini. Teismas paliko nenagrinėtu bylinėjimosi išlaidų klausimą, nors, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, turėjo jį išspręsti galutiniame sprendime dėl bylos esmės. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis, be kita ko, proceso operatyvumo bei ekonomijos principais, priteisia pareiškėjui 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei pareiškėjo H. S. (H. S.) apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui H. S. (H. S.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.