Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. D. ir E. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo

R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 2, 6 p. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2007-07-21), - laisvės atėmimu trylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme bei galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų, pirmus trejus metus paskiriant atlikti kalėjime, likusius - pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2007 m. birželio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 17 d. laikas, bei atlikta laisvės atėmimo bausmė pagal 2007 m. gruodžio 19 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 27 str. 2 d., R. D. pripažintas pavojingu recidyvistu.

E. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 2, 6 p. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2007-07-21), - laisvės atėmimu dvylikai metų, pirmus dvejus metus paskiriant atlikti kalėjime, likusius - pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2007 m. birželio 16 d. iki 2007 m. liepos 17 d. laikas, bei nuo 2006 m. gegužės 6 d.

Iš R. D. ir E. Ž. solidariai priteista 9336,10 Lt Kauno teritorinei ligonių kasai už nukentėjusiojo A. N. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 15 d., nuo 16 val. iki 17 val. 21 min., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su A. N. metu, šiam esant bejėgiškos dėl sunkaus girtumo būklės, veikdamas iš anksto susitaręs bendrininkų grupėje kartu su E. Ž., (duomenys neskelbtini) laiptų aikštelėje, tyčia ne mažiau vieną kartą kumščiu sudavė A. N. į veidą, pastarąjį išvedė į lauką, kur ketvirtosios laiptinės prieigoje, E. Ž. išankstinio susitarimo pagrindu tyčia rankomis sudavus A. N. ne mažiau dviejų smūgių į galvą, kumščiais ir kojomis sudavus ne mažiau kaip tris kartus gulinčiam A. N. , iš kurių mažiausiai du kartus į galvą, tuo pat metu, pats kumščiais bei kojomis, ne mažiau kaip šešis kartus tyčia sudavė A. N. į galvą, bei ne mažiau kaip dešimt kartų į kairį petį, kairę alkūnę, kairį dilbį, juosmenį, dešinį žastą, dešinį dilbį, abu kelius, bendrais su E. Ž. smurto veiksmais pargriovė nukentėjusįjį, netrukus po to, vesdamas nukentėjusįjį šalia (duomenys neskelbtini) esančiu taku, ties šio namo III ir I laiptinėmis, dar po du kartus rankomis sudavė nukentėjusiajam į veidą, kuo bendrais su E. Ž. veiksmais padarė nukentėjusiajam A. N. muštinę žaizdą kairio antakio srityje, odos nubrozdinimus kaktoje, kairiame petyje, kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, juosmenyje, poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, kairės akies vokuose pereinant į skruostą, dešinės akies vokuose, viršutinės lūpos raudonyje ir gleivinėje, pasmakrėje, kairio peties, dešinio žasto, dešinio dilbio, abiejų kelių srityse, kraujosruvas veido minkštuosiuose audiniuose abiejuose skruostuose ir viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos srityje ties kandžiais, galvos minkštuose audiniuose dešiniame momenyje, kairiame smilkinyje ir pakaušyje, suvokdamas, kad tokiu veikimo būdu – ilgalaikiu mušimu bei daugybės sužalojimų padarymu, sukelia nukentėjusiajam A. N. dideles fizines kančias bei skausmą, itin žiauriai nužudė bejėgiškos dėl sunkaus girtumo būklės buvusį A.N., kadangi, nuo patirtos galvos traumos, išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, pabrinkimu ir kamieno strigimu, dėl ko 2007 m. birželio 16 d., 23 val. 55 min., A. N. Kauno medicinos universiteto klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje mirė.

E. Ž. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 15 d., nuo 16 val. iki 17 val. 21 min., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su A. N. metu, šiam esant bejėgiškos dėl sunkaus girtumo būklės, veikdamas iš anksto susitaręs bendrininkų grupėje kartu su R. D. , (duomenys neskelbtini) laiptų aikštelėje, R. D. išankstinio susitarimo pagrindu tyčia ne mažiau vieną kartą kumščiu sudavus A. N. į veidą, pastarąjį išvedus į lauką, kur ketvirtosios laiptinės prieigoje, kumščiais bei kojomis, ne mažiau šešių kartų tyčia sudavus nukentėjusiam į galvą, bei ne mažiau dešimt kartų į kairį petį, kairę alkūnę, kairį dilbį, juosmenį, dešinį žastą, dešinį dilbį, abu kelius, tuo pat metu pats tyčia rankomis sudavė A. N. ne mažiau kaip du smūgius į galvą, bendrais su R. D. veiksmais pargriovė nukentėjusįjį bei kumščiais ir kojomis sudavė ne mažiau kaip tris kartus gulinčiam A. N. , iš kurių mažiausiai du kartus į galvą, netrukus po to, R. D. vedant nukentėjusįjį šalia (duomenys neskelbtini) esančiu taku, ties šio namo III ir I laiptinėmis, ir dar po du kartus rankomis sudavus nukentėjusiajam į veidą, tuo bendrais su R. D. veiksmais padarė nukentėjusiajam A. N. muštinę žaizdą kairio antakio srityje, odos nubrozdinimus kaktoje, kairiame petyje, kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, juosmenyje, poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, kairės akies vokuose pereinant į skruostą, dešinės akies vokuose, viršutinės lūpos raudonyje ir gleivinėje, pasmakrėje, kairio peties, dešinio žasto, dešinio dilbio, abiejų kelių srityse, kraujosruvas veido minkštuosiuose audiniuose abiejuose skruostuose ir viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos srityje ties kandžiais, galvos minkštuose audiniuose dešiniame momenyje, kairiame smilkinyje ir pakaušyje, suvokdamas, kad tokiu veikimo būdu – ilgalaikiu mušimu bei daugybės sužalojimų padarymu sukelia nukentėjusiajam A. N. dideles fizines kančias bei skausmą, itin žiauriai nužudė bejėgiškos dėl sunkaus girtumo būklės buvusį A. N., kadangi, nuo patirtos galvos traumos, išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, pabrinkimu ir kamieno strigimu, dėl ko 2007 m. birželio 16, apie 23 val. 55 min., A. N. Kauno medicinos universiteto klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apie kaltininko tyčios tyrinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Paminėto nutarimo 7 p. taip pat nurodyta, kad nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų.

Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius veiksmus, nukreiptus atimti gyvybę kitam žmogui, tuo pačiu tikslu savo veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę pradėjęs asmuo tai suvokia.

Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų (aukščiau paminėto nutarimo 8 p.).

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 999/07 (02) nurodyta, kad A. N. mirties priežastis – trauminės kilmės kraujo išlaja po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, pabrinkimu ir kamieno strigimu. Visi sužalojimai (išskyrus sužalojimus, nurodytus šios išvados 11 p.) padaryti ne mažiau 18-19 trauminiais poveikiais, t. y. 7-8 - į galvą ir 11 – į kitas kūno sritis. Kuris trauminis poveikis į galvą sukėlė mirtį, lėmusį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, nėra galimybės nustatyti, tai galėjo įvykti nuo bet kurio trauminio poveikio į galvą. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek vienu, tiek keliais kietais bukais daiktais (t. 1, b. l. 60-65). Pirmosios instancijos teisme medicinos specialistas patvirtino savo išvadas ir paaiškino, kad nustatyti būtent nuo kurio trauminio poveikio ar nuo jų visumos į galvą įvyko mirtis negalima (t. 4, b. l. 106). Kolegijos nuomone, šios išvados bei paaiškinimai yra aiškūs, kategoriški, motyvuoti ir nekeliantys abejonių.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. D. pripažino, kad sudavė vieną smūgį kumščiu A. N. į kairę veido pusę laiptinėje, du – tris smūgius kumščiu į veido ir akies sritį prie laiptinės, nuo šių smūgių A. N. nugriuvus, jis sudavė vieną smūgį koja, tačiau nepamena kur pataikė. Taip pat ir E. Ž. sudavė vieną smūgį koja nukentėjusiajam. Po kiek laiko jis nutempė nebepaeinantį A. N. prie (duomenys neskelbtini) namo ir sudavė dar du kartus nukentėjusiajam per veidą, kad šis atsigautų. Jis nenorėjo nukentėjusiojo nei sužaloti, nei nužudyti, o norėjo tik išsiaiškinti dėl telefonų vagystės (t. 2, b. l. 138-145, 152-155; t. 3, b. l. 6-10, 18-21, 22-33). Pirmosios instancijos teisme R. D. nurodė analogiškas nusikaltimo padarymo aplinkybes (t. 5, b. l. 26-27).

Skiriant kardomąją priemonę ikiteisminio tyrimo teisėjui E. Ž. paaiškino, kad prie laiptinės durų sudavė ranka du kartus A. N. per veidą bei vieną kartą įspyrė, tačiau į kurią vietą – nepamena, nes buvo labai girtas. Jis matė, kad A. N. buvo sumuštas, kruvinu veidu (t. 3, b. l. 124-128). Ikiteisminio tyrimo pareigūnams jis tvirtino, kad A. N. tik pastūmė ir sudavė ranka du kartus per veidą (t. 3, b. l. 140-142). Vėlesnėje apklausoje jis paaiškino, kad be paminėtų dviejų smūgių į veidą, jis dar vieną kartą spyrė A. N. , tačiau į kurią vietą įspyrė – nepastebėjo (t. 3, b. l. 14-145, 148). Teisme E. Ž. parodė, kad A. N. prie laiptinės pastūmę, sudavė du kartus ranka per veidą bei vieną kartą įspyrė į kojas (t. 5, b. l. 27-28).

Nuteistasis E. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojų V. B. , J. D. , N. Ž. , V. P., A.P. , V. Z. , R. J. , L. E. ir E. J. parodymai nėra informatyvūs ir jo kaltės nepatvirtina. Su tokiu paminėtų asmenų parodymų vertinimu sutikti negalima. Šie liudytojai patvirtino reikšmingas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (smurto vartojimą, nukentėjusiojo sužalojimo faktą, jo vedimą iš laiptinės). Todėl apygardos teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Kartu atkreiptinas E. Ž. dėmesys, kad savo apeliaciniame skunde jis neteisingai interpretuoja liudytojų V. B. , J. M. ir I. G. parodymus.

Liudytoja V. B. matė, kad, R. D. ištempus iš laiptinės nukentėjusįjį ir numetus jį ant žemės, būtent E. Ž. sudavė kumščiu keturis ar penkis kartus, o R. D. kojomis sudavė ne mažiau penkis smūgius gulinčiam prie laiptinės nukentėjusiajam į galvos sritį. Abu nuteistieji mušė A. N. pasikeisdami, vienas po kito (t. 2, b. l. 40-45, 50-53; t. 4, b. l. 133-134). Ši liudytoja papildomoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad E. Ž. nukentėjusiajam smūgius sudavė kumščiu. Ji taip pat paaiškino, kad negali tiksliai pasakyti į kurią vietą nuteistasis pataikė (jos manymu, kad į galvos ar veido sritį). Iš esmės tokį patį smurto pobūdį paminėta liudytoja nurodė ir apygardos teisme. Taigi, jokių esminių prieštaravimų liudytojos V. B. parodymuose nėra.

Liudytoja I. G. matė, kad nukentėjusįjį R. D. ištempė iš laiptinės ir numetė prie sandėliuko durų ant žemės, sudavė apie tris kartus kojomis į šoną ir apie penkis kartus – į galvą. Išėjęs iš laiptinės E. Ž. taip pat sudavė kelis smūgius kumščiu nukentėjusiajam į veidą (t. 1, b. l. 136-140; t. 4, b. l. 177-178).

Liudytoja J. M. paaiškino, kad prie laiptinės durų, šalia nukentėjusįjį spardžiusio vyro, ji matė stovintį ir E. Ž. , kuris, jai sušukus, nubėgo į laiptinę (t. 2, b. l. 22-24; t. 4, b. l. 109).

Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti visų paminėtų liudytojų nuosekliais parodymais, kuriuos iš dalies patvirtina specialisto išvada, kad nukentėjusysis po patirtų sužalojimų dar kurį laiką galėjo būti sąmoningas ir atlikti savarankiškus veiksmus. Be to, šioje išvadoje visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nustatyti tik viršutinėje kūno dalyje, t. y. nėra nustatyti sužalojimai A. N. kojose. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog prieš nukentėjusįjį laiptinėje smurtavo tik R. D., o po to, R. D. išvedus nukentėjusįjį į lauką, smurtinius veiksmus laiptinės prieigose tęsė jau abu nuteistieji. Jų susitarimas sumušti A. N. buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, nes abu nuteistieji matydami vienas kito atliekamus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę ir pritarė tokiems vienas kito veiksmams.

Tai, kad byloje nenustatyta kurio asmens suduotas smūgis į galvą sukėlė nukentėjusiojo mirtį lėmusį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, nagrinėjamoje byloje neturi esminės reikšmės sprendžiant E. Ž. atsakomybės už kilusius padarinius klausimą. E. Ž., pats tyčia suduodamas smūgius nukentėjusiajam, matydamas, kaip tyčia pastarąjį muša kitas bendrininkas, suvokė, kad bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sužalojimo procese, kad nukentėjusysis, būdamas bejėgiškos būklės dėl girtumo, nėra pajėgus pasipriešinti. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad E. Ž. , mušdamas nukentėjusįjį kartu su R. D., suvokė veikos pavojingumą, galimybę atsirasti įvairiems pavojingos veikos padariniams, tačiau jų savo sąmonėje nedetalizavo, t. y. jį tenkino bet koks nukentėjusiojo sužalojimo sunkumo laipsnis (neapibrėžta tyčia). Todėl E. Ž. pagrįstai pripažintas atsakingu už atsiradusius padarinius.

Taigi, remdamasi paminėtu Senato nutarimu ir jau susiformavusia teismų praktika (Teismų praktikos biuletenis Nr. 30, psl. 336-343, kasacinė byla Nr. 2K-229/2008), kolegija daro išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas laikyti abu apeliantus nužudymo bendravykdytojais yra teisingas.

Nuteistasis E. Ž. apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad teismo medicinos specialistas paaiškino, kad „minėtas (t. y. sukėlęs mirtį) sužalojimas galėjo gautis nukentėjusiajam nukritus“. Aukščiau paminėtos specialisto išvados 6 p. yra nurodyta, kad sužalojimų visuma savęs žalojimuisi ir vienkartiniam griuvimui nebūdinga (t. 1, b. l. 65). Teisme specialistas paaiškino, kad dalis sužalojimų galėjo atsirasti nukentėjusiajam nukritus, veikiant pašalinei jėgai (t. 4, b. l. 106). Tačiau šie paaiškinimai tik dar kartą patvirtina nusikaltimo padarymo mechanizmą – nukentėjusysis iš laiptinės buvo išvestas, pargriautas ant žemės prie laiptinės durų, tempiamas link (duomenys neskelbtini), taip pat keletą kartų numestas ant žemės. Todėl, kolegijos nuomone, aptartose specialisto išvadose jokių prieštaravimų ar E. Ž. kaltę paneigiančių teiginių nėra. Šių išvadų ir paaiškinimų vertinimas įrodymų visumos kontekste yra teismo prerogatyva ir pareiga. Būtent taip šį savarankišką įrodymą ir įvertino apygardos teismas. Nuteistasis E. Ž. apeliaciniame skunde nenurodo kokias dar aplinkybes, kurių ištyrimas reikalauja specialių žinių ir dėl kurių nėra pasisakyta specialisto išvadose bei paaiškinimuose, būtina nustatyti skiriant naują ar komisinę teismo medicinos ekspertizę.

Teismų praktikoje bejėgiška būsena laikoma tokia, kuri gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio ar kitų medžiagų ir pan. (Senato nutarimas Nr. 46 13 p.). Pripažįstant asmenį kaltu nužudžius bejėgiškos būklės žmogų vertinamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar nukentėjusysis galėjo gintis, aktyviai pasipriešinti kaltininkui ar kitaip vengti pavojaus.

Priešingai nei teigia nuteistasis R. D. savo apeliaciniame skunde, byloje nustatyta, kad nukentėjusysis buvo labai girtas (pristačius į ligoninę jo kraujyje rastas alkoholio kiekis, atitinkantis sunkų girtumą (t. 1, b. l. 64)). Tai, kad nukentėjusysis buvo girtas, neneigia ir patys nuteistieji. Nukentėjusysis prieš smurto vartojimą gulėjo laiptinėje ant laiptų, nuo smurtaujančių asmenų nesigynė, jiems nesipriešino, jokių aktyvių veiksmų prieš juos neatliko. Liudytojos V. P. (t. b. l. 123-125; t. 4, b. l. 109), V. Z. (t. 2, b. l. 25-27; t. 4, b. l. 109-110) parodė, kad nukentėjusysis buvo pasyvus, nešaukė, tylėjo, pagalbos nesišaukė. Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiojo kūne kovai ir savigynai būdingų specifinių sužalojimų nėra (t. 1, b. l. 65). Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti nukentėjusįjį buvus bejėgiškos būklės dėl sunkaus girtumo yra pagrįstas, neprieštarauja aukščiau paminėto Senato nutarimo nuostatoms bei suformuotai teismų praktikai kasacinėse bylose Nr. 2K-98/2009, 2K-365/2009.

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad žudo itin žiauriai.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo suduota kojomis ir rankomis ne mažiau 18-19 smūgių, iš jų net 7-8 - į galvą, smurtas buvo vartojamas intensyviai ir gana ilgą laiką. Smurtas prieš A. N. buvo pradėtas vartoti jau laiptinėje, iš jos nukentėjusįjį išvedus, tęsiamas prie laiptinės bei tempiant link (duomenys neskelbtini) namo. Teismo medicinos specialistas paaiškino, kad kiekvienas A. N. lavono autopsijos metu konstatuotas sužalojimas buvo lydimas fizinio skausmo (t. 1, b. l. 66). Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į suduotų smūgių skaičių, padarytų kūno sužalojimų pobūdį, smurto intensyvumą, jo trukmę ir kitas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad abu nuteistieji suprato, jog gyvybės atėmimo metu nukentėjusiajam A. N. buvo sukeltos didelės fizinės kančios ir gyvybės atėmimas buvo vykdomas itin žiauriai. Pažymėtina ir tai, kad sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis įstatymo požymis. Jo buvimą teismas konstatavo remiantis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis. Toks apygardos teismo sprendimas neprieštarauja paminėto Senato nutarimo nuostatoms bei suformuotai teismų praktikai kasacinėse bylose Nr. 2K-301/208, Nr. 2K-504/2008, Nr. 2K-187/2009.

Taigi, aptartų įrodymų visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad R. D. ir E. Ž., būdami apsvaigę nuo alkoholio, suduodami kojomis ir rankomis A. N. ne mažiau septynis – aštuonis smūgius į galvą ir ne mažiau vienuolika smūgių į kitas kūno sritis, suvokė savo veikos pavojingą nusikalstamą pobūdį, numatė, kad dėl šių jų veiksmų gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis ar sveikatos sutrikdymas) ir vienodai norėjo bet kurių iš jų atsiradimo. Dėl patirtų sužalojimų A. N. mirė. Tarp R. D. ir E. Ž. nusikalstamos veikos ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio ir gyvybės atėmimo metu jam buvo sukeltos didelės fizinės kančios. Kolegija daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės, kuriomis buvo nužudytas nukentėjusysis A. N., peržengia paprasto (nekvalifikuoto) nužudymo ribas, todėl abiejų nuteistųjų padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 2 ir 6 p.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. D. pavojingu recidyvistu, nenurodė, konkrečiai kuriomis BK 27 str. 2 d. punkto nuostatomis vadovaujasi priimdamas paminėtą sprendimą.

BK 27 str. 1 d. nuostatos numato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Taigi, toks asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai teismas pripažįsta jį kaltu padarius paskutinį nusikaltimą, sudarantį nusikaltimų recidyvą.

Pagal BK 27 str. 2 d. 1 p., nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu, turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą.

Pagal BK 27 str. 2 d. 2 p., nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą.

Pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas bent už vieną nusikaltimą, esantį būtinąja sudėtine recidyvo dalimi, arba kai išnyksta teistumas už sunkiausią iš nusikaltimų, sudarančių recidyvą, kadangi asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų (BK 97 str.).

Byloje nustatyta, kad R. D. , turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkaus nusikaltimo - išžaginimo sunkinančiomis aplinkybėmis – padarymą, padarė naują labai sunkų nusikaltimą – kvalifikuotą nužudymą. Tai atitinka BK 27 str. 2 d. 1 p. numatytą sąlygą, kuriai esant asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog paskutinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. D. padarė, būdamas jau šešis kartus teistas už tyčinius nusikaltimus žmogaus sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamybei, bei už nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, t. y. už nusikalstamų veikų, priskiriamų labai sunkių, sunkių, apysunkių ir nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarymą. Tai reiškia, kad jau iki paskutinio nusikaltimo, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo R. D. buvo recidyvistas (BK 27 str. 1 d.).

Šiems teistumams neišnykus ir jiems esant nepanaikintiems įstatymų nustatyta tvarka, R. D. padarė naują labai sunkų nusikaltimą. Tai atitinka BK 27 str. 2 d. 2 p. numatytą sąlygą. Todėl skundžiamo nuosprendžio aprašomoji ir rezoliucinės dalys tikslintinos, nekeičiant nuosprendžio bei nurodant, kad R. D. pripažintinas pavojingu recidyvistu, vadovaujantis BK 27 str. 2 d. 1 ir 2 p. nuostatomis. Tenkinti šio nuteistojo apeliaciniame skunde esantį prašymą - panaikinti pripažinimą pavojingu recidyvistu - nėra juridinio pagrindo.

Viena iš BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui būtina nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ir dėl to nuoširdžiai gailisi.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikaltimą, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas.

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.).

Nuteistasis R. D. savo kaltę padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, pripažino tik iš dalies, t. y. jis nepripažino esminių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis nenurodė visos savo nusikalstamų veiksmų apimties. Jis nesuteikė pagalbos nukentėjusiajam, itin žiauriai sumuštą paliko prie apleisto namo, neiškvietė medikų, todėl, kolegijos nuomone, jo nuoširdus gailėjimasis yra tik deklaratyvus. Taigi, neesant visų būtinų baudžiamojo įstatymo nustatytų sąlygų, nėra teisinio pagrindo R. D. dalinį prisipažinimą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p.

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis prieš smurto vartojimą jokių tyčinių veiksmų prieš smurtaujančius asmenis neatliko, jiems jokių įžeidžiančių žodžių nepasakė. Gulėjimą laiptinėje ant laiptų jokiu būdu negalima vertinti kaip neatsargų skatinimą nusikalsti prieš jį. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo R. D. aiškinimą apie vagystę (apie prieš metus laiko pavogtą telefoną ar telefonus). Nuteistojo E. Ž. aiškinimai, kad nukentėjusysis jį keikė (nors tuo metu E. Ž., pasak jo paties, girtas miegojo savo bute, esančiame antrame aukšte), yra neįtikinami, nelogiški ir šioje situacijoje negyvenimiški.

Taigi, byloje nenustatyta nei viena aplinkybė patvirtinanti, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas. Todėl tenkinti nuteistojo R. D. skundo prašymą tokį nukentėjusiojo elgesį pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p., nėra pagrindo.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam R. D. trylikos metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41, 54, 56 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei), kaltininko asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, nedirbantis, įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, administracine tvarka baustas, anksčiau teistas, veiką padarė būdamas recidyvistu), jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (veika padaryta bendrininkų grupe bei apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui) ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei į kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam R. D. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nežymiai didesnis už sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui.

Apeliantas E. Ž. paskirtos bausmės neginčija, todėl kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje nerevizuoja.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų R. D. ir E. Ž. apeliacinius skundus atmesti.