- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-25
- Bylos Nr.
- 2A-333-210/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- S. K.
- Atsakovas
- notarui M
- Kategorijos
- 2.6.8.3Vartojimo sutartis
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-19785-877/2019 pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovams notarui M. K., „Luminor Bank“, AS, veikiančiam per „Luminor Bank“, AS, Lietuvos skyrių, dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ab intio, notaro vykdomojo įrašo panaikinimo ir įpareigojimo vykdyti sutartį, trečiasis asmuo antstolė R. G..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė S. K. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama atsakovo „Luminor Bank“, AS, veikiančio per „Luminor Bank“, AS, Lietuvos skyrių, vienašališkai atliktą 2014 m. sausio 24 d. Kreditavimo sutarties Nr. 2513-2014-88120 nutraukimą pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu ab intio, jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą „Luminor Bank“, AS, vykdyti 2014 m. sausio 24 d. Kreditavimo sutartį Nr. 2513-2014-88120; panaikinti notaro M. K. 2019 m. vasario 18 d. vykdomąjį įrašą Nr. MK-1710/2019.
2. Ieškovė nurodė, kad su AB DNB bankas (dabar „Luminor Bank“, AS, Lietuvos skyrius) 2014-01-24 sudarė kreditavimo sutartį Nr. 2513-2014-88120 (toliau – Kreditavimo sutartis), kurios įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas ieškovės turtas – žemės sklypas (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) ir gyvenamasis namas (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esantys adresu: (duomenys neskelbtini). 2018-11-06 pranešimu dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo atsakovas ieškovę informavo, kad ieškovės įsiskolinimas bankui 2018-11-06 sudaro 554,02 Eur, iki 2018-12-11 nesumokėjus skolos, Kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta bei bus pradėtas priverstinis skolų išieškojimas iš ieškovės turto ir piniginių lėšų. Ieškovė 2018-11-05 (dar iki banko 2018-11-06 raginimo sumokėti skolą) bankiniu pavedimu atsakovui sumokėjo 280 Eur, o 2018-12-12 bankiniu pavedimu atsakovui sumokėjo 280 Eur. Taigi, ieškovė 2018-11-05 ir 2018-12-12 bankiniais pavedimais atsakovui pervedė iš viso 560 Eur sumą, tai visiškai padengia 2018-11-06 banko pranešime nurodytą susidariusią ieškovės skolą. Ieškovės teigimu, visiškai padengus susidariusią minimalią skolą atsakovui, pastarasis neturėjo pagrindo nutraukti Kredito sutarties, tačiau ieškovė iš antstolės R. G. sužinojo, kad atsakovas Kredito sutartį vienašališkai nutraukė ir kreipėsi į notarą M. K. dėl vykdomojo įrašo atlikimo. 2019-02-18 notaras M. K. atliko vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vykdymas yra perduotas antstolei R. G., kuri yra užvedusi vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir joje vykdo priverstinį skolų išieškojimą iš ieškovės atsakovo naudai. Būste, kurį šiuo metu išvaržo antstolė R. G., kartu su ieškove gyvena jos nepilnametis sūnus. Siekdama apginti savo, kaip vartotojos, ir savo nepilnamečio vaiko teises, ieškovė prašo pripažinti Kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, panaikinti vykdomąjį įrašą bei įpareigoti atsakovą vykdyti Kredito sutartį.
3. Atsakovas nesutikdamas su ieškiniu nurodė, kad 2018-11-06 pranešimu dėl įsipareigojimų atsakovui nevykdymo ir sutarties nutraukimo atsakovas ieškovę informavo, kad jos įsiskolinimas atsakovui 2018-11-06 yra 554,02 Eur, taip pat ieškovė buvo informuota, jog iki 2018-12-11 nesumokėjus skolos, kitą dieną po anksčiau nurodyto termino Kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta bei bus pradėtas priverstinis skolų išieškojimas iš atsakovui įkeisto ir (ar) kito ieškovei priklausančio turto ir piniginių lėšų. Atsakovas ir anksčiau teikė ieškovei pranešimą dėl įsipareigojimų atsakovui nevykdymo. Atsakovas ieškovei dar 2018-09-05 siuntė priminimą Nr. 2018/19.5-L27-3251 (priedas Nr. 1), kuriame nurodė, jog 2018-09-05 ieškovės įsiskolinimas atsakovui yra 492,91 Eur. Taip pat pagal Kredito sutarties bendrosios dalies 55 p. atsakovas 2018-09-05 raštu suteikė papildomą dviejų mėnesių terminą – iki 2018-11-04 įvykdyti Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. sumokėti pradelstą įsiskolinimą. Ieškovė 2018-11-05 sumokėjo atsakovui 280 Eur, tačiau šiuo mokėjimu ji nepadengė susidariusio įsiskolinimo, dėl to atsakovas 2018-11-06 pateikė ieškovei dar vieną įspėjimą Nr. 2018/19.5-L27-4035, kuriame nurodė, kad ieškovės įsiskolinimas 2019-11-06 yra 554,02 Eur, bei suteikė ieškovei papildomą terminą – iki 2019-12-11 sumokėti pradelstas įmokas pagal Kredito sutartį. Atsakovo 2018-11-06 pranešime buvo nurodyta, kad ieškovei negrąžinus pradelsto kredito bei nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių, Kredito sutartis kitą dieną po 2018-12-11 bus vienašališkai nutraukta. Atsakovas papildomai 2018-11-19 el. laišku informavo ieškovę, kad atsakovas paštu išsiuntė ieškovei svarbų pranešimą dėl Kreditavimo sutarties ir prašė susisiekti su atsakovu. Net ir po šio pranešimo ieškovė nei sumokėjo pradelstą įsiskolinimą, nei susisiekė su atsakovu. Ieškovė tik 2019-05-06 kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl taikos sutarties sudarymo, prašymas buvo gautas 2019-05-09, kai jau vyko priverstinis skolos išieškojimo procesas. Atsakovas 2019-05-14 raštu Nr. 2019/19.5-L27-2121 atsisakė sudaryti taikos sutartį vykdymo procese, nurodydamas, kad neigiamas atsakovo atsakymas neapriboja ieškovės teisės mažinti skolą atliekant mokėjimus, o taip pat refinansuoti skolos padengimą kitoje finansų įstaigoje ar pas trečiuosius asmenis.
4. Atsakovas notaras M. K. nesutikdamas su ieškiniu nurodė, kad Vilniaus m. 19-jo notaro biure buvo gautas 2019 m. sausio 3 d. hipotekos kreditoriaus „Luminor Bank“, AS, Lietuvos skyriaus prašymas dėl vykdomojo įrašo atlikimo, kartu buvo pateikta 2014 m. sausio 24 d. sutartinės hipotekos sutartis, 2014 m. sausio 24 d. kreditavimo sutartis, kreditoriaus 2018-09-05 ir 2018-11-06 įspėjimai dėl kredito sutarties nutraukimo, jų išsiuntimą patvirtinantys dokumentai, kreditoriaus atstovo įgaliojimas bei 2019 m. vasario 18 d. pažyma dėl pasikeitusio skolos dydžio. Kadangi notarui buvo pateikti visi vykdomajam įrašui išduoti reikalingi dokumentai, patikrinus kreditoriaus pateiktus duomenis ir atlikus visas pagal įstatymą notarui priskirtas procedūras, 2019 m. vasario 18 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas Nr. (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
6. Ieškovės ginčijamą Kreditavimo sutartį teismas kvalifikavo kaip vartojimo sutartį. Teismas įvertinęs, kad Kredito sutartis buvo sudaryta 30 metų, ieškovei suteikta kredito suma sudarė 39388,32 Eur, 2018 m. lapkričio 6 d. neįvykdyta kredito prievolių suma buvo 554,02 Eur sprendė, kad kredito sutarties sąlygų pagrindu bankas paprasčiau įgijo teisę įspėti apie sutarties nutraukimą bei vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą (t. y. ieškovei praleidus bet kurį mokėjimą ar jo dalį), todėl tokios kredito sutarties sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę paprastesne nei įstatyme nustatyta tvarka nutraukti kredito sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas, yra nesąžiningos, todėl negalioja nuo kredito sutarties sudarymo dienos. Pripažinęs Kredito sutarties 58.1 punkto sąlygą nesąžininga ir negaliojančia, teismas vertino, ar savo esme analogiška teismo išvada būtų pasiekta situaciją vertinant ir pagal įstatyme įtvirtintus sutarties nutraukimo pagrindus.
7. Byloje esantys rašytiniai įrodymai teismui patvirtino, kad ieškovė netiksliai nurodė įsiskolinimo dydį ir sutarties vykdymo aplinkybes. 2018 m. lapkričio 2 d. ieškovės įsiskolinimas pagal sutartį buvo 832,54 Eur, o tai sudaro daugiau kaip penkių mėnesių įmokas, todėl jų nesumokėjimas sudarė pagrindą teismui konstatuoti esminį sutarties pažeidimą. Teismas pripažino, kad ieškovė elgėsi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Vienintelė ieškovės nurodoma aplinkybė, kad buvo areštuota ieškovės sąskaita, į kurią turėjo būti mokami paskolai dengti skirti pinigai, nesudarė pagrindo spręsti, kad ieškovė negalėjo vykdyti įsipareigojimų pagal sutartį. Teismas vertino, kad laikotarpiu, kai susidarė ieškovės įsiskolinimas, ji dirbo ir gavo pastovų darbo užmokestį, tačiau nesikreipė į atsakovą dėl įmokų atidėjimo, nesikreipė į trečiuosius asmenis dėl sutarties refinansavimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie pradelstus mokėjimus bei nustatytą papildomą terminą pradelstiems mokėjimams padengti, taip pat įspėta, kad nesumokėjus įsiskolinimo, bankas sutartį nutrauks. Nurodytų aplinkybių visuma teismui leido padaryti išvadą, jog atsakovas nustatė protingus terminus ieškovės prievolėms įvykdyti, tačiau pradelsti mokėjimai nebuvo padengti ir per atsakovo nustatytus papildomus terminus, o atsakovas tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, ėmėsi priemonių išsaugoti tarp šalių sudarytą sutartį.
8. Papildomai teismas vertino tai, kad ieškovė turi įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams bendrai 6541,42 Eur sumai, šias skolas jau išieško antstoliai. Ieškovės darbo užmokestis padidėjo, tačiau ne taip žymiai, kad jo pakaktų artimiausiu laiku atsiskaityti su visais kreditoriais. Pareiškėjai ir jos nepilnamečiam sūnui reikalingos lėšos kasdieniam pragyvenimui, todėl visos ieškovės gaunamos pajamos negalės būti skirtos skoloms padengti ir įsipareigojimams vykdyti. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad susidariusioje situacijoje net ir esant geriausiems ketinimams ieškovė nėra pajėgi sutartį įvykdyti, o sutarties neįvykdymas teikia pagrindą atsakovei nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje.
9. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad ieškovė, praleidusi sutarties vykdymo terminą, iš esmės pažeidė sutartį, todėl atsakovas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 1 dalies pagrindu įgijo teisę tokią sutartį vienašališkai nutraukti, o sutartį nutraukus kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo bei į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo, todėl ieškovės ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė S. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantės nuomone, jos ir atsakovo sudarytai būsto kreditavimo sutarčiai turi būti taikomos Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – SNTSKĮ) nuostatos. Nors Kreditavimo sutartis sudaryta 2014-01-24, tačiau, remiantis SNTSKĮ 58 straipsnio 5 dalimi, šiai sutarčiai yra taikomi SNTSKĮ 14 straipsnis, 16 straipsnio 6 ir 7 dalys, 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsniai. Apeliantės teigimu, teismas, nagrinėdamas bylą SNTSKĮ nuostatomis nesirėmė, jų nevertino ir jomis skundžiamo sprendimo negrindė.
10.2. Apeliantė įsitikusi, kad atsakovas vienašališkai nutraukdamas Kreditavimo sutartį pažeidė SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apie sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą atsakovas apeliantę informavo tik vieną kartą o ne du kartus, kaip to reikalauja imperatyvi SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalis.
10.3. Ieškovė nebuvo skolinga atsakovui pagal Kreditavimo sutartį, todėl, apeliantės teigimu, sutartis yra nutraukta neteisėtai. Ieškovė 2018-11-05 ir 2018-12-12 bankiniais pavedimais atsakovui pervedė 560 Eur sumą, tai visiškai padengė 2018-11-06 banko pranešime nurodytą susidariusią ieškovės skolą. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė net nebuvo skolinga atsakovui ir dėl to atsakovas neturėjo jokio faktinio pagrindo vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį.
10.4. Apeliantė įsitikusi, kad ji nėra iš esmės pažeidusi sutarties. Ieškovė padengė atsakovo nurodomą sutarties įmokų pradelsimą. Atotrūkis tarp pažadėtojo paskolos mokėjimo ir realiai atlikto mokėjimo yra minimalus, tai reiškia, kad CK 6.217 straipsnio 2 dalies prasme Lietuvos Aukščiausias teismo formuojamos praktikos išaiškinimais ieškovės padarytas sutarties pažeidimas nėra esminis. Nedidelė 554,02 Eur suma negali nulemti atsakovo intereso prievolėje praradimo. Ieškovės kaltės nėra arba pagal sutartį ji nėra didelė ar tyčinė, nes ieškovė įmokų negali atlikti dėl neteisėto vienašalio sutarties nutraukimo. Ieškovė bendravo su atsakovu, pati siūlė visokius paskolos dengimo variantus, todėl ieškovė negali būti kaltinama esant pasyvia ar negalinčia mokėti paskolos įmokas. Varžytynėse pardavinėjamas ieškovės turtas už 64 000 Eur kainą, tai, apeliantės nuomone, reiškia, kad bankas agresyviais veiksmais siekia atgauti ne pagal sutarties terminą visą paskolos sumą. Bankas neįvertino to, kad Kreditavimo sutartis sąžiningai buvo vykdoma daugiau nei 5 metus, todėl vienašališkas sutarties nutraukimas dėl 554,02 Eur kredito įmokų pradelsimo yra neproporcingas ir nesąžiningas ieškovės atžvilgiu.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas „Luminor Bank“, AS, veikiantis per „Luminor Bank“, AS, Lietuvos skyrių, prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Atsakovas nuolat primindavo apeliantei apie jos įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį nevykdymą, tačiau ieškovė elgėsi nerūpestingai, neapdairiai ir nesąžiningai atsakovo atžvilgiu.
11.2. Apeliantė nenurodė, kodėl jos sutartinių įsipareigojimų nevykdymas turėtų būti vertinamas pagal SNTSKĮ nuostatas ir kaip tai pakeistų sprendimą. Apeliantė pabrėžia, kad nagrinėjamai situacijai galėtų būti aktualūs tik SNTSKĮ 21 ir 23 straipsniai, jų atsakovas laikėsi, o apeliantė SNTSKĮ 21 straipsnio 3 dalies nuostatų nesilaikė.
Šalies argumentai
11.3. Apeliantės negalėjimas sumokėti pradelstų įmokų sudaro pagrindą teigti, kad ji negalėtų vykdyti Kreditavimo sutarties ateityje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Nagrinėjamu atveju byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
15. Sutiktina su apeliantės pozicija, išdėstyta apeliacinio skundo 8.4 punkte, kad Kreditavimo sutarčiai, vadovaujantis SNTSKĮ 58 straipsnio 5 dalimi, galėtų būti taikomi šio įstatymo 14 straipsnis, 16 straipsnio 6 ir 7 dalys, 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsniai. Tačiau apeliantė apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodo, kodėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymą teismas turėjo vertinti pagal šio įstatymo nuostatas ir ar tai lemtų kitokias skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamai situacijai galėtų būti aktualios tik SNTSKĮ 21 ir 23 straipsnių nuostatos.
16. Byloje nustatyta, kad ieškovė S. K. ir AB DNB bankas 2014 m. sausio 24 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 2513-2014-88120, pagal kurią atsakovas ieškovei suteikė 39388,22 Eur dydžio kredito sumą gyvenamajam namui, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), su 0,0845 ha žemės sklypu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) pirkti (1 t., b. l. 18-34). Kredito sutartis buvo užtikrinta žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), hipoteka (1 t. b. l. 11–17). Nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklauso ieškovei. Taigi, ieškovės įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti atsakovui buvo įkeistas žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini). Vadinasi, vienašališkai nutraukdamas paskolos sutartį atsakovas, be kita ko, privalėjo laikytis SNTSKĮ 23 straipsnyje nustatytų paskolos sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindų ir tvarkos (SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 58 straipsnio 5 dalis).
17. SNTSKĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas ir paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį arba pareikalauti grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui tik esant esminiam kredito sutarties pažeidimui, įskaitant šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį. Prieš nutraukdami kredito sutartį arba pareikalaudami grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui nenutraukiant kredito sutarties, kredito davėjas ir paskolos davėjas turi išnaudoti objektyviai įmanomas galimybes ir priemones, įskaitant nurodytas šio įstatymo 21 straipsnyje, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu, nebent kredito sutarties šalys susitaria dėl ilgesnio laikotarpio. Nustatę, kad kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų, kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas turi apie tai raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti. Vienašališkai nutraukti kredito sutartį kredito davėjas ir paskolos davėjas gali tik kai yra visos šios sąlygos: 1) kredito gavėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje ne mažiau kaip du kartus buvo informuotas apie įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą ar netinkamą vykdymą šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka; 2) kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdo ar netinkamai juos vykdo ilgiau kaip 90 dienų arba kredito sutarties šalių sutartą ilgesnį laikotarpį; 3) kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį neįvykdo ar netinkamai juos įvykdo per šioje dalyje nustatytą papildomą terminą; 4) buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai.
18. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovė nuolat netinkamai vykdė iš paskolos sutarties kylančią pareigą mokėti paskolos grąžinimo įmokas, jas mokėti buvo vėluojama daugiau kaip 120 dienų, t. y. iš esmės pažeidė paskolos sutartį. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas ieškovei 2018-09-05 siuntė priminimą Nr. 2018/19.5-L27-3251 (1 t., b. l. 79), kuriame nurodė, jog 2018-09-05 ieškovės įsiskolinimas atsakovui sudarė 492,91 Eur. Taip pat pagal Kredito sutarties bendrosios dalies 55 punktą atsakovas 2018-09-05 raštu suteikė papildomą dviejų mėnesių terminą – iki 2018-11-04 – įvykdyti Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. sumokėti pradelstą įsiskolinimą. 2018 m. rugsėjo 6 d., t. y. nedelsiant po įspėjimo pateikimo, ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu leisti sumokėti paskolos įmokas į kitą banko sąskaitą, nurodydama, kad jos banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) yra areštuota ir visi ieškovės „mokami pinigai nepadengia paskolos“. Į šį ieškovės prašymą atsakovas el. laišku atsakė tik 2018 m. lapkričio 2 d., t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams, nurodydamas banko sąskaitos numerį bei skolos dydį – 832,54 Eur, bei patvirtino, kad ieškovės banko sąskaitos vis dar yra areštuotos. 2018 m. lapkričio 6 d. pranešimu dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo atsakovas ieškovę informavo, kad ieškovės įsiskolinimas atsakovui 2018 m. lapkričio 6 dieną sudarė 554,02 Eur, taip pat ieškovė buvo informuota, jog iki 2018 m. gruodžio 11 d. ieškovei nesumokėjus skolos, kitą dieną po anksčiau nurodyto termino Kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta bei bus pradėtas priverstinis skolų išieškojimas iš atsakovui įkeisto ir (ar) kito ieškovei priklausančio turto ir piniginių lėšų. Nors ieškovei buvo siųsti daugiau kaip du pranešimai dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo, kuriais buvo nustatomas ne trumpesnis kaip 30 dienų papildomas terminas įsipareigojimams įvykdyti, tačiau susidariusi pradelstų įmokų skola nebuvo tinkamai apmokėta. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas bendradarbiavo su ieškove, suteikdavo jai papildomus terminus įsipareigojimams įvykdyti, taikė ieškovei žymiai palankesnes vienašališko sutarties nutraukimo sąlygas, nei buvo numatyta paskolos sutartyje ir įstatyme, todėl darytina išvada, jog buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nutraukdamas paskolos sutartį, atsakovas laikėsi SNTSKĮ 21 ir 23 straipsniuose nustatytų paskolos sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindų ir tvarkos.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta tiek sutartyje numatytais atvejais, tiek įstatyme nustatyta tvarka dėl esminio jos pažeidimo (CK 6.217 straipsnio 1, 5 dalys). Vadinasi, vien sutarties sąlygos dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą pagal paskolos sutarties 58.1 punktą pripažinimas nesąžininga ir negaliojančia savaime nereiškia, kad atsakovas negalėjo pasinaudoti CK 6.217 straipsnyje įtvirtinta galimybe nutraukti sutartį prieš terminą, o banko atliktas vienašališkas sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Šią teismo išvadą patvirtina ir kasacinio teismo formuojama praktika, kurioje išaiškinta, jog vien tai, kad sutartyje įtvirtintas vienašalis sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovės, kaip vartotojos, teises ir interesus, per se (savaime) nereiškia, jog kiti jos reikalavimai – pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę atnaujinti kredito sutarties galiojimą nekeičiant ankstesnių sutarties sąlygų – turėtų būti tenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumas šioje byloje buvo vertinamas pagal CK 6.217 straipsnyje įtvirtintus vienašališko sutarties nutraukimo pagrindus ir sąlygas, t. y. priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas vertino, ar vienašališkai nutraukdamas sutartį, atsakovas laikėsi įstatyme įtvirtintos sutarties nutraukimo tvarkos ir pagrindų.
20. Apeliaciniame skunde taip pat yra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė iš esmės pažeidė sutartį, todėl tai sudarė pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį. Apeliantės teigimu, ieškovės vėlavimas mokėti paskolos grąžinimo įmokas šiuo atveju negalėjo būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas dėl šių priežasčių: 1) ieškovė padengė atsakovo nurodomą sutarties įmokų pradelsimą; 2) atotrūkis tarp pažadėtojo paskolos mokėjimo ir realiai atlikto mokėjimo yra minimalus; 3) nedidelė 554,02 Eur suma negali nulemti atsakovo intereso prievolėje praradimą; 4) ieškovės kaltės nėra arba pagal sutartį ji nėra didelė ar tyčinė, nes ieškovė įmokų negalėjo atlikti dėl neteisėto vienašalio sutarties nutraukimo; 5) ieškovė bendravo su atsakovu, pati siūlė visokius paskolos dengimo variantus, todėl ieškovė negali būti kaltinama esant pasyvia ar negalinčia mokėti paskolos įmokas; 6) varžytynėse pardavinėjamas ieškovės turtas už 64 000 Eur kainą, tai apeliantės nuomone, reiškia, kad bankas agresyviais veiksmais siekia atgauti ne pagal sutarties terminą visą paskolos sumą, 7) bankas neįvertino to, kad Kreditavimo sutartis sąžiningai buvo vykdoma daugiau nei 5 metus, todėl vienašališkas sutarties nutraukimas dėl 554,02 Eur kredito įmokų pradelsimo yra neproporcingas ir nesąžiningas ieškovės atžvilgiu.
21. Atsižvelgiant į paminėtus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, toliau šioje byloje spręstinas klausimas, ar netinkamas ieškovės įsipareigojimų vykdymas, t. y. paskolos grąžinimo įmokų nemokėjimas sutartyje nustatytais terminais, šiuo atveju galėjo būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas.
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
23. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nustatant sutarties pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
25. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovei suteikto kredito suma 39388,32 Eur, galutinis kredito grąžinimo terminas 30 metų (1 t., b. l. 18). 2018 m. lapkričio 2 d. ieškovės įsiskolinimas pagal sutartį buvo 832,54 Eur, todėl ieškovei 2018 m. lapkričio 5 d. sumokėjus 280 Eur, įsiskolinimas sumažėjo ir 2018 m. lapkričio 6 d. sudarė 554,02 Eur, tai ir buvo nurodyta įspėjime, kuriuo ieškovei buvo nustatytas terminas visą turimą įsiskolinimą padengti iki 2018 m. gruodžio 11 d. Be to, lapkričio 26 d. ieškovė turėjo sumokėti ir eilinę įmoką, tačiau iki atsakovo nurodytos dienos ieškovė viso įsiskolinimo ir eilinės įmokos nesumokėjo. Iš atsakovo pateiktos lentelės apie visus ieškovės mokėjimus pagal ginčijamą sutartį ir ieškovės sąskaitos išrašus (2 t., b. l. 4-64) matyti, kad jau 2015 m. gruodžio mėn. ieškovė pirmą kartą pavėlavo sumokėti įmokas, nežymiai vėlavo mokėti 2015 m. balandžio mėn., birželio mėn., liepos mėn., rugsėjo mėn., gruodžio mėn., jokių mokėjimų neatliko 2016 m. vasario mėn. ir t. t. 2019 m. gegužės 14 d. raštu atsakovas atsisakė sudaryti su ieškove taikos sutartį, nurodydamas, kad nuo 2016 m. banko darbuotojai sistemingai primindavo apie vėluojamus atlikti mokėjimus. Atsakovas 2018-09-05 raštu suteikė apeliantei papildomą 60 dienų (dviejų mėnesių) terminą – iki 2018-11-04 įvykdyti Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. sumokėti pradelstą įsiskolinimą. Pažymėtina, kad 2018-09-05 apeliantė vėlavo mokėti pagal Kreditavimo sutartį 71 dieną. Atsakovo 2018-11-06 pranešimo dieną apeliantė vėlavo mokėti jau 133 dienas. Taigi, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad sutarties pažeidimai buvo ne vienkartinio, o nuolatinio pobūdžio. Vadinasi, ieškovei nuolat nevykdant sutarties, atsakovas ilgą laiką negavo to, ką pagrįstai tikėjosi gauti pagal paskolos sutartį, nors griežtas įmokų mokėjimas pagal grafiką atsakovui turėjo esminės reikšmės.
26. Apeliantė teigia, kad ji 2018-11-05 ir 2018-12-12 bankiniais pavedimais pervedė atsakovui 560 Eur sumą, tai visiškai padengė 2018-11-06 pranešime nurodytą įsiskolinimą, o visiškai padengus minimalią skolą atsakovui, pastarasis neturėjo pagrindo nutraukti sutarties. Teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusio teismo pozicijai, kad ieškovė savaip interpretuoja įsiskolinimo dydį ir sutarties vykdymo aplinkybes. Byloje nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 2 d. ieškovės įsiskolinimas pagal sutartį buvo 832,54 Eur, o tai sudaro daugiau kaip penkių mėnesių įmokas. Ieškovė elgėsi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Laikotarpiu, kai susidarė ieškovės įsiskolinimas, ieškovė gavo pajamas, todėl galėjo mokėti įsipareigojimus atsakovui. Ieškovė buvo pasyvi, nesikreipė tiesiogiai į atsakovę dėl įmokų mokėjimo atidėjimo, nesikreipė į trečiuosius asmenis dėl sutarties refinansavimo. Byloje pateikti duomenys rodo, kad atsakovas ne kartą raštu informavo ieškovę apie pradelstus įsipareigojimus bei ragino juos įvykdyti per papildomai nustatytus terminus, įspėjo apie galimą sutarties nutraukimą, tačiau sutarties vykdymo trūkumai nebuvo tinkamai pašalinami. Nors ieškovės pradelstų kredito grąžinimo įmokų suma, lyginant ją su visa ieškovei suteiktos paskolos suma, sąlyginai nėra didelė, tačiau vien ši aplinkybė pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes neleidžia daryti išvados apie vienašališko sutarties nutraukimo neteisėtumą.
27. Antstolių informacinės sistemos registro duomenimis, sprendimo priėmimo dieną antstolis M. L. pagal Kauno apylinkės teismo vykdomąjį raštą vykdė 2009,99 Eur išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išieškotojo UAB „Moment Credit“ naudai; antstolis M. L. pagal Kauno apylinkės teismo vykdomąjį raštą vykdė 231,15 Eur išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išieškotojo UAB „B2 Kapital“ naudai; antstolis R. B. pagal Kauno apylinkės teismo vykdomąjį raštą vykdė 657,86 Eur išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išieškotojo „PlusPlus Baltic“, OU, naudai; antstolis R. B. pagal Kaišiadorių rajono notaro A. B. vykdomąjį įrašą vykdė 2024,27 Eur išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išieškotojo „PlusPlus Baltic“, OU, naudai; antstolis R. B. pagal Kaišiadorių rajono notaro A. B. vykdomąjį įrašą vykdė 1618,15 Eur išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išieškotojo „PlusPlus Baltic“, OU, naudai. Kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, ieškovės įsipareigojimai kitiems kreditoriams sudaro bendrą 6541,42 Eur sumą ir šias skolas jau išieško antstoliai. Pareiškėjai ir jos nepilnamečiam sūnui reikalingos lėšos kasdieniam pragyvenimui, todėl visos ieškovės gaunamos pajamos negalės būti skirtos skoloms padengti ir įsipareigojimams vykdyti. Apeliantė šių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija ir tai nepaneigia teismo nustatytų faktinių aplinkybių apie blogą ieškovės turtinę padėtį ir nepatvirtina realių ieškovės galimybių tinkamai vykdyti iš paskolos sutarties kylančius įsipareigojimus ateityje. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos anksčiau aptartos aplinkybės sudarė atsakovui prielaidas manyti, kad tinkamas paskolos sutarties vykdymas ateityje yra mažai tikėtinas.
28. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką nustatant vienašališkai nutraukiamos sutarties pažeidimo pobūdį, konstatavo ne tik formalaus pagrindo nutraukti sutartį buvimą, tačiau vertino visumą aplinkybių, kurios yra reikšmingos nustatant sutarties pažeidimo mastą ir galimybę ją toliau vykdyti. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė apeliaciniame skunde tinkamai nepagrindė, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, ieškovė iš esmės pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo, siekdama, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliaciniame skunde ieškovė kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, savaime nėra pakankamas pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu. Išanalizavusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskolos sutarties nutraukimas šiuo atveju atitiko CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išdėstytus sutarties nutraukimo dėl esminio pažeidimo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo atsakovo atlikto vienašališko sutarties nutraukimo pripažinti neteisėtu.
Dėl bylos procesinės baigties
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
30. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.