Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-08 · Administracinė byla Nr. I-630-643/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-05-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-09-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-08
Bylos Nr.
I-630-643/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02978-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
R. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-630-643/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02978-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė

dalyvaujant pareiškėjui R. S. (R. S.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. S. (R. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (buvęs atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)) (toliau – ir Vilniaus PN), 4 600 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d. ir 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m ploto reikalavimas, turintis tekti vienam kameroje laikomam asmeniui, todėl negalėjo laisvai judėti. Sanitarinis mazgas kamerose buvo atitvertas tik 130 cm aukščio sienele, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonūs kvapai, nes jame nebuvo įrengta ventiliacija. Kamerose langai buvo su grotomis, todėl per jas nepatekdavo natūrali dienos šviesa bei grynas oras, kameros neišsivėdindavo. Kamerose buvo šalta.

Nurodo, kad taip pat buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, esančiose rūsyje, kuriose buvo drėgna, nuo sienų luposi dažai bei byrėjo tinkas. Kalinimas tokiomis sąlygomis pažeidė pareiškėjo garbę ir orumą, jis patyrė dvasinių bei psichologinių išgyvenimų.

Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kameroje Nr. 356, kurioje durys buvo su stiklu, kurio matmenys apie 110 cm ilgio ir apie 20 cm pločio, todėl atliekant gamtinius reikalus galėjo būti stebimas pareigūnų ir kitų pro kamerą praeinančių asmenų. Šioje kameroje pareiškėjas buvo kalinamas su dar kitu asmeniu. Sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes buvo ne sėdimas, o tupimas. Šioje kameroje neturėjo nei privatumo, nei patogumo atlikti gamtinius reikalus.

Dėl visų nurodytų kalinimo sąlygų, pareiškėjo teigimu, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, jis prarado pasitikėjimą savimi, turėjo kreiptis į psichologą, kad galėtų ramiai jaustis ir miegoti, todėl mano, kad jam kilo neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas R. S. (R. S.) prašė skundą patenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Šalies argumentai

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Vilniaus PN (buvęs atstovas Lukiškių TI-K) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–25).

Atsiliepimas

Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose visiškai atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus kameroje užimamų baldų plotą, kadangi nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai to nenumato.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji neretai patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami langų stiklus, klozetus ir net sanitarinio mazgo sieneles, todėl suremontuotas kameras neretai tenka iš naujo remontuoti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pabrėžia, kad asmens privatumui užtikrinti, 2017 m. Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Langai pritaikyti vėdinimui.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K kamerose apšvietimas ir oro temperatūra atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

Atsakovės atstovas taip pat nurodo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą tėra jo siekis pasipelnyti valstybės sąskaita, nes Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo išdėstyti argumentai, nepatvirtina privalomų deliktinei atsakomybei kilti sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2018 m. vasario 15 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m ploto reikalavimas, todėl negalėjo laisvai judėti.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsiliepime į skundą, Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 17–19, 26–28) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 106, 110, 111, 114, 123, 196, 257, 258, 266, 267, 274, 278, 283, 289, 291, 299A, 318, 356, 362, 365, 377, 380.

Pareiškėjas 2017 m. vasario 13 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114 (plotas 7,31 kv. m) ir joje buvo vienas. 2017 m. vasario 14 d. buvo laikomas kameroje Nr. 299A (plotas 7,45 kv. m) ir joje buvo vienas. 2017 m. vasario 15–kovo 12 d. buvo laikomas kameroje Nr. 299A su dar kitu asmeniu. 2017 m. kovo 13 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 289 (plotas 7,78 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas. 2017 m. kovo 14–16 d. kameroje Nr. 289 buvo dviese, 2017 m. kovo 17 d. vienas, 2017 m. kovo 18–21 d. dviese, 2017 m. kovo 22 d. vienas, 2017 m. kovo 23–27 d. dviese, 2017 m. kovo 28 d. vienas, 2017 m. kovo 29–balandžio 2 d. dviese. 2017 m. balandžio 3 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 196 (plotas 7,94 kv. m) ir joje buvo dviese. 2017 m. balandžio 4–12 d. kameroje Nr. 196 buvo dviese (pareiškėjas kartu su kitu asmeniu), 2017 m. balandžio 13–14 d. vienas, 2017 m. balandžio 15–gegužės 2 d. dviese, 2017 m. gegužės 3 d. vėl vienas, o 2017 m. gegužės 4–8 d. vėl dviese. 2017 m. gegužės 9 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 289 ir joje buvo vienas, 2017 m. gegužės 10–12 d. šioje kameroje buvo dviese, 2017 m. gegužės 13 d. vienas, 2017 m. gegužės 14–30 d. dviese, 2017 m. gegužės 31 d. vienas, 2017 m. birželio 1–5 d. dviese, 2017 m. birželio 6 d. vienas, 2017 m. birželio 7–8 d. dviese, 2017 m. birželio 9 d. vienas, 2017 m. birželio 10–20 d. dviese, 2017 m. birželio 21 d. vienas, 2017 m. birželio 22–birželio 29 d. dviese, 2017 m. birželio 30 d. vienas, 2017 m. liepos 1–11 d. dviese, 2017 m. liepos 12 d. vienas, 2017 m. liepos 13–17 d. vėl dviese. 2017 m. liepos 18–20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 266 (plotas 7,74 kv. m) su dar kitu asmeniu. 2017 m. liepos 21–23 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 289. 2017 m. liepos 24 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 278 (plotas 7,92 kv. m) ir joje buvo vienas. 2017 m. liepos 25–rugpjūčio 30 d. pareiškėjas kameroje Nr. 278 buvo su dar kitu asmeniu (dviese). 2017 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 274 (plotas 7,84 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas, o 2017 m. rugsėjo 1–7 d. su dar kitu asmeniu. 2017 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 291 (plotas 7,73 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas, 2017 m. rugsėjo 9–11 d. dviese, 2017 m. rugsėjo 12 d. vienas, o 2017 m. rugsėjo 13 d. vėl dviese. 2017 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 258 (plotas 34,71 kv. m) ir joje buvo laikomi keturi asmenys, vėliau tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 377 (plotas 7,33 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas. 2017 m. rugsėjo 15–19 d. kameroje Nr. 377 buvo laikomi du asmenys. 2017 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 365 (plotas 6,48 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 21–26 d. buvo laikomas kameroje Nr. 362 (plotas 7,28 kv. m) su dar kitu asmeniu. 2017 m. rugsėjo 27–spalio 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 318 (plotas 7,81 kv. m) su dar kitu asmeniu. 2017 m. spalio 19 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 257 (plotas 34,57 kv. m) ir joje buvo vienas, vėliau tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 123 (plotas 7,42 kv. m) ir joje taip pat buvo laikomas vienas. 2017 m. spalio 20–lapkričio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 356 (plotas 8,31 kv. m) su dar kitu asmeniu. 2017 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 266 (plotas 7,74 kv. m) ir joje buvo vienas, o 2017 m. lapkričio 3–7 d. dviese. 2017 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN). 2017 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123 (plotas 7,42 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas. 2017 m. lapkričio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 283 (plotas 7,69 kv. m) ir joje buvo laikomas su dar kitu asmeniu, o 2017 m. lapkričio 22 d. vienas. 2017 m. lapkričio 23 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN. 2017 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110 (plotas 7,48 kv. m) su dar kitu asmeniu. Pareiškėjas kameroje Nr. 110 buvo laikomas ir 2017 m. gruodžio 9–10 d. su dar kitu asmeniu. 2017 m. gruodžio 11–12 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 291 (plotas 7,73 kv. m) su dar kitu asmeniu. 2017 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN. 2017 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106 (plotas 7,38 kv. m) bei laikomas vienas. 2017 m. gruodžio 16 d.–2018 m. sausio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 267 (plotas 7,63 kv. m) su dar kitu asmeniu, 2018 m. sausio 4 d. vienas, 2018 m. sausio 5–15 d. su dar kitu asmeniu, 2018 m. sausio 16–17 d. vėl vienas. 2018 m. sausio 18 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN. 2018 m. vasario 12 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111 (plotas 7,45 kv. m) kartu su kitu asmeniu. 2018 m. vasario 13 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 380 (plotas 7,35 kv. m) ir joje buvo vienas, o 2018 m. vasario 14 d. dviese. 2018 m. vasario 15 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės PN.

Taigi, iš sprendime nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2017 m. vasario 13–lapkričio 7 d., 2017 m. lapkričio 20–22 d., 2017 m. gruodžio 8–12 d., 2017 m. gruodžio 15 d.–2018 m. sausio 17 d., 2018 m. vasario 12–14 d., t. y. iš viso 313 parų. Iš sprendime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas arba kartu su kitais asmenimis. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš sprendime nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekdavo nuo 3,64 kv. m iki 34,57 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad kamerose trūko erdvės judėti, atmestini kaip nepagrįsti, nes visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimai pažeisti nebuvo.

Iš byloje esančio Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (b. l. 21). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi, Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Atsižvelgdamas į sprendime išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju atsakovės atstovas nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atitvertas tik 130 cm aukščio sienele. Be to, pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 356, kurioje durys buvo su stiklu, kurio matmenys apie 110 cm ilgio ir apie 20 cm pločio, todėl atliekant gamtinius reikalus galėjo būti stebimas pareigūnų ir kitų pro kamerą praeinančių asmenų. Sanitarinis mazgas šioje kameroje neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes unitazas buvo ne sėdimas, o tupimas. Dėl tokių kalinimo sąlygų buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Pažymi, kad kameroje Nr. 257, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpos kabina su durimis. Kitose kamerose Nr. 106, 110, 111, 114, 123, 196, 318, 356, 362, 365, 377 ir 380, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, asmens privatumui užtikrinti, įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.) 16.5 papunktyje buvo nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Kaip jau anksčiau nustatyta, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose: Nr. 106, 110, 111, 114, 123, 196, 257, 258, 266, 267, 274, 278, 283, 289, 291, 299A, 318, 356, 362, 365, 377, 380. Iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, kad ginčo laikotarpiu užuolaidos buvo įrengtos šiose pareiškėjo kamerose: Nr. 106, 110, 111, 114, 123, 196, 318, 356, 362, 365, 377 ir 380, o kameroje Nr. 257 įrengta atskira sanitarinio mazgo kabina su durimis (b. l. 22). Iš atsakovės atstovo atsiliepimo taip pat matyti, kad kamerose Nr. 258, 266, 267, 274, 278, 283, 289, 291, 299A, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, užuolaidos nebuvo įrengtos.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei sprendime nustatytas aplinkybes, R. S. (R. S.) laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 10 parų (2017 m. vasario 13 d., 2017 m. balandžio 13–14 d., 2017 m. gegužės 3 d., 2017 m. rugsėjo 14, 20 d., 2017 m. spalio 19 d., 2017 m. lapkričio 20 d., 2017 m. gruodžio 15 d., 2018 m. vasario 13 d.) buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, taip pat kameroje Nr. 257, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpos kabina. Likusias 303 paras Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos arba buvo laikomas vienas kamerose, kuriose nebuvo įrengta užuolaida.

Akcentuotina, jog teisės aktai nenustato, kokio konkrečiai tipo unitazas (sėdimas ar tupimas) turi būti įrengtas gyvenamosiose kamerose, todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad kameroje Nr. 356 unitazas buvo ne sėdimas, o tupimas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 303 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su galimu pareigūnų netinkamu elgesiu, todėl teismas, pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl grotų ant langų, kamerų vėdinimo ir higienos sąlygų (oro temperatūros, drėgmės, apšvietimo) Lukiškių TI-K kamerose

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl to, kad kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo atskiros ventiliacijos, todėl kamerose buvo nemalonus kvapas. Neturtinę žalą taip pat kildina ir dėl to, kad kamerose langai buvo su grotomis, todėl per jas nepatekdavo natūrali dienos šviesa bei grynas oras, kameros neišsivėdindavo. Kamerose buvo šalta.

Atsakovės atstovas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka ir nurodo, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Langai prikaityti vėdinimui. Pažymi, kad Lukiškių TI-K kamerose apšvietimas ir oro temperatūra atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio mėnesio pranešime „Dėl R. S. skundo“ (b. l. 29–30) nurodoma, kad kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi ir pritaikyti vėdinimui. Pabrėžiama, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri savo kameras, neturi problemų dėl staigių temperatūros pokyčių ir nemalonaus kvapo. Taip pat nurodoma, kad pagal teisės aktų reikalavimus, kamerose įrengtos langų apsauginės grotos.

HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

TIĮET 13 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose suimtieji ir nuteistieji, išskyrus ūkio darbus atliekančius nuteistuosius, laikomi rakinamose kamerose. Gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. TIĮET 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. TIĮET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas.

PĮĮET 16.9 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas.

Iš byloje esančių Lukiškių TI-K kamerų nuotraukų (b. l. 118, 122) matyti, kad kamerose langai įrengti su grotomis, tačiau tai visiškai netrukdo vėdinti kameras, nes langai pilnai atidaromi. Atsižvelgdamas į sprendime išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog Lukiškių TI-K kamerose langai ir grotos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzija dėl kamerose esančių langų su grotomis, atmestina kaip nepagrįsta.

Iš į bylą atsakovės atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) patikrinimų aktų, matyti, jog ne visi aktai susiję su pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiais ar kameromis, kuriose jis buvo laikomas, todėl teismas vadovausis tik tais patikrinimų aktais, kurie aktualūs nagrinėjam ginčui. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo akto (b. l. 35–37) matyti, jog buvo tikrintos kameros Nr. 123, 110, 106 ir 114 (buvo laikomas 2017 m. vasario 13 d.), kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Patikrinimo metu išmatuota oro temperatūra kameroje Nr. 123 buvo 18,1 °C, santykinė oro drėgmė – 44 proc., oro temperatūra kameroje Nr. 110 buvo 18,2 °C, santykinė oro drėgmė – 35 proc., oro temperatūra kameroje Nr. 106 buvo 18,2 °C, santykinė oro drėgmė – 35 proc., oro temperatūra kameroje Nr. 114 buvo 18,2 °C, santykinė oro drėgmė – 37 proc. Dirbtinė dieninė apšvieta kameroje Nr. 123 buvo 230 lx, kameroje Nr. 106 buvo 210 lx, kameroje Nr. 114 buvo 229 lx, kameroje Nr. 110 buvo 255 lx. Higienos normų pažeidimų minėtose kamerose nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2017 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo akto (b. l. 51–53) matyti, jog buvo tikrintos kameros Nr. 110 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2017 m. gruodžio 9–10 d.), 274 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2017 m. rugpjūčio 31–rugsėjo 7 d.), 283 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2017 m. lapkričio 21–22 d.). Patikrinimo metu nustatyta, kad valymo inventorius ir priemonės šiose kamerose buvo. Langų stiklai buvo vizualiai švarūs. Kameroje Nr. 110 grotų buvimo ant langų nenustatyta. Nariuotakojų ar kitų kenkėjų buvimo vizualiai nenustatyta. Higienos normų pažeidimų minėtose kamerose nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2017 m. spalio 25 d. patikrinimo akto (b. l. 56–58) matyti, jog buvo tikrinta kamera Nr. 274. Patikrinimo metu nustatyta, kad kamera vėdinama per atidaromą langą. Higienos normų pažeidimų nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2017 m. birželio 30 d. patikrinimo akto (b. l. 59–60) matyti, jog buvo tikrinta kamera Nr. 377 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2017 m. rugsėjo 15–19 d.). Patikrinimo metu išmatuota santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 377 buvo 61 proc., o dirbtinė apšvieta buvo 450 lx, tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Higienos normų pažeidimų nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2017 m. lapkričio 13 d. patikrinimo akto (b. l. 62–64) matyti, jog buvo tikrinta kamera Nr. 283. Patikrinimo metu išmatuota oro temperatūra buvo 20 °C. Nustatyta, kad lango stiklai buvo vizualiai švarūs. Higienos normų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2017 m. vasario 27 d. patikrinimo akto (b. l. 91–92) matyti, jog buvo tikrinta kamera Nr. 106. Patikrinimo metu išmatuota oro temperatūra buvo 18 °C. Higienos normų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta.

Iš sprendime nustatytų aplinkybių matyti, jog atsakovas paneigė tik dalį pareiškėjo nusiskundimų dėl minėtų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose. Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas (pvz., NVSC Vilniaus departamentą) aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. S. (R. S.) skunde nenurodo, kad ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar NVSC Vilniaus departamentą dėl neužtikrinto apšvietimo, temperatūros ar kitų higienos normų reikalavimų nesilaikymo Lukiškių TI-K kalinimo metu. Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde neindividualizuoja savo nusiskundimų, o tik abstrakčiai nurodo menamus kamerų higienos normų pažeidimus, nekonkretizuoja, kokiais laikotarpiais, kokiose kamerose pasireiškė jo minimi galimi pažeidimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas labai abstrakčiai nurodo, kad kamerose buvo šalta, tačiau nenurodo kuriose kamerose ir kokią temperatūrą jis laiko per šalta. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie natūralaus apšvietimo trūkumą kamerose, todėl darytina išvada, kad ši pareiškėjo pretenzija yra grindžiama tik jo paties subjektyvia nuomone. Kaip nurodo ir LVAT savo praktikoje, natūralaus apšvietimo trūkumą pareiškėjui galėjo kompensuoti dirbtinė apšvieta (žr., 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2088-492/2018), kuria pareiškėjas nesiskundė. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Akcentuotina ir tai, jog pareiškėjas nenurodė, kad langai Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis kalėjo buvo netinkami vėdinimui, be to, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerų langai yra tvarkingi bei pritaikyti vėdinimui. Kaip matyti iš sprendime nustatytų aplinkybių, Lukiškių TI-K kameros vėdinamos tokiu būdu, koks yra tinkamas pagal teisės aktų reikalavimus, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo pretenzija dėl atskiros ventiliacijos nebuvimo, atmestina kaip nepagrįsta.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl kamerų vėdinimo ir higienos sąlygų (oro temperatūros, drėgmės, apšvietimo), atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K jam sukėlė dvasinių bei psichologinių išgyvenimų, buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas. Pareiškėjas turėjo kreiptis į psichologą, kad galėtų ramiai jaustis ir miegoti.

Byloje esanti pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos Nr. 05-A/2017/694 kopija (b. l. 12–15) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konsultuotas psichologo, jam paskirti vaistai. Pareiškėjas skundėsi sutrikusiu miegu, dirglumu ir nervingumu. Tačiau, teismo nuomone, nėra objektyvių galimybių nustatyti priežastinį ryšį tarp kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų ir pareiškėjo sutrikusio miego, nes toks sutrikimas galėjo atsirasti dėl įvairių priežasčių, kurios nebūtinai susijusios su kalinimo sąlygomis, tai patvirtina pareiškėjo sveikatos istorijoje užfiksuoti nusiskundimai, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjas „skundžiasi nemiga, nerimu, nes dabar teismai“ (b. l. 14). Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar kitaip netinkamai su juo elgtis.

Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirto pažeidimo trukmę, pripažintina, kad pareiškėjas R. S. (R. S.) dėl nustatyto pažeidimo (303 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 4 600 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 909 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), priteistina 909 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė daugiau argumentų, susijusių su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis, tačiau, teismo nuomone, jie abstraktūs, nėra esminiai ir niekaip nekeičia šiame sprendime konstatuotų išvadų, todėl dėl jų teismas nepasisakys. Pažymėtina ir tai, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 105 straipsnio 4 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. S. (R. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 909 Eur (devynis šimtus devynis eurus) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė