Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-09-02 · Administracinė byla Nr. A-2043-415/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-05-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-09-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-09-02
Bylos Nr.
A-2043-415/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02978-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Arūnas Sutkevičius
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas baigėsi dėl reorganizacijos)
Pareiškėjas
R. S.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2043-415/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02978-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. S. (R. S.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 4 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d. ir 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m ploto reikalavimas, sanitarinis mazgas kamerose buvo atitvertas tik 130 cm aukščio sienele, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonūs kvapai, nes jame nebuvo įrengta ventiliacija, kamerose langai buvo su grotomis, per kurias nepatekdavo natūrali dienos šviesa bei grynas oras, kameros neišsivėdindavo, kamerose buvo šalta, drėgna, nuo sienų luposi dažai, byrėjo tinkas. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis pažeidė jo garbę ir orumą, jis patyrė dvasinių bei psichologinių išgyvenimų.

Atsiliepimas

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose, pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą nebuvo pažeista. Sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K įrengtas pagal teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, asmens privatumui užtikrinti 2017 metais Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kamerų apšvietimas ir oro temperatūra atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezonu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 909 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2017 m. vasario 13 d. – 2017 m. lapkričio 7 d., 2017 m. lapkričio 20–22 d., 2017 m. gruodžio 8–12 d., 2017 m. gruodžio 15 d. – 2018 m. sausio 17 d., 2018 m. vasario 12–14 d., t. y. iš viso 313 parų. Pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose teko nuo 3,64 iki 34,57 kv. m, todėl ploto norma nebuvo pažeista.

7. Remdamasis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu 10 parų (2017 m. vasario 13 d., 2017 m. balandžio 13–14 d., 2017 m. gegužės 3 d., 2017 m. rugsėjo 14, 20 d., 2017 m. spalio 19 d., 2017 m. lapkričio 20 d., 2017 m. gruodžio 15 d., 2018 m. vasario 13 d.) buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, taip pat kameroje Nr. 257 buvo įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpos kabina. Likusias 303 paras Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos arba pareiškėjas buvo laikomas vienas kamerose, kuriose nebuvo įrengta užuolaida. Tokias kalinimo sąlygas pirmosios instancijos teismas laikė pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį.

8. Kitus pareiškėjo nusiskundimus (dėl kamerų vėdinimo, oro temperatūros, drėgmės, apšvietimo) pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus.

III.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

10. Apeliaciniame skunde Vilniaus pataisos namai dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu, cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką šiais klausimais.

11. Vilniaus pataisos namai pažymi, jog higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad 2013 metais kamerose Nr. 252–257, 2014 metais kamerose Nr. 386–395, 2015 metais kamerose Nr. 406–417, 2016 metais kamerose Nr. 4018–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip kabinos su durimis; kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, tačiau nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose turi būti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

12. Vilniaus pataisos namų teigimu, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Be to, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėti veiksmais (neveikimas), todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų jam galbūt padarytą žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 4 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui R. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Žemesnės instancijos teismas

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad dalį ginčo laikotarpio (303 paras) Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, priteisė pareiškėjui 909 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, taip pat pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, bei priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

18. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina atsakovas, išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K.

20. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

21. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; kt.). Pažymėtina, jog prisijungdama prie Konvencijos Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisei aiškinti bei taikyti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai tiesiogiai taikė Konvencijos nuostatas bei vadovavosi šiuo klausimu suformuota EŽTT jurisprudencija. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie Lukiškių TI-K kameras, kuriose sanitarinis mazgas yra įrengtas kaip kabinos su durimis, taip pat apie sanitarinius mazgus, kuriuose privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, į šiuos duomenis atsižvelgė vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos mastą.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

24. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

25. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

26. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 909 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

27. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysGintaras KryževičiusArūnas Sutkevičius