- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-29
- Bylos Nr.
- 2-1997/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01419-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „DNB lizingas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „RVD paslaugos“, R. S., R. A.
- Kategorijos
- 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „DNB lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo akcinės bendrovės „DNB lizingas“ ieškinį solidariems atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „RVD paslaugos“, R. S. ir R. A. dėl įsiskolinimo pagal lizingo sutartis, delspinigių ir baudos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normos, reglamentuojančios civilinės bylos rūšinį teismingumą, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas AB „DNB lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:
solidariai iš atsakovų UAB „RVD paslaugos“, R. S. ir R. A. priteisti 208 639,51 Lt pradelstų mokėjimų pagal lizingo sutartis, 5 567,22 Lt delspinigių bei 20 159,68 Lt baudą;iš atsakovo UAB „RVD paslaugos“ priteisti 7,51 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo 208 639,51 Lt sumos, ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo 25 726,90 Lt (20 159,68 Lt + 5 567,22 Lt) sumos;solidariai iš atsakovių R. S. ir R. A. priteisti 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 1 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo AB „DNB lizingas“ ieškinį. Teismas nutarė, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš 7 lizingo sutarčių, prie kiekvienos iš kurių buvo pasirašytos įsiskolinimo mokėjimo sutartys, bei iš laidavimo sutarčių, kuriomis buvo užtikrintas minėtų lizingo sutarčių vykdymas. Iš ieškovo pateiktų skolos paskaičiavimų teismas nustatė, kad reiškiami savarankiški reikalavimai, grindžiami skirtingais pagrindais (lizingo sutartimis), kurie gali būti nagrinėjami atskirose bylose ir kurių kiekvieno suma, apskaičiuojant pagal kiekvieną lizingo sutartį, neviršija 150 000 Lt. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal teismų praktiką savarankiškų tarpusavyje nesusijusių reikalavimų aritmetinė sudėtis, nors ir atitinkanti CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą sumą, negali lemti bylos rūšinio teismingumo pirmąja instancija apygardos teismui, padarė išvadą, kad savarankiškų reikalavimų sujungimas į vieną ieškinį nekeičia bylos teismingumo ir ji lieka teisminga apylinkės teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-401/2012).
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas AB „DNB lizingas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus
apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti ieškinio priėmimo klausimą. Ieškovas teigia, kad kasacinio teismo praktikoje, kuria vadovaujasi pirmosios instancijos teismas, buvo nagrinėjamas neprivalomo procesinio bendrininkavimo atvejis. Tuo tarpu šioje byloje reiškiant kelis reikalavimus tiems patiems atsakovams tuo pačiu teisiniu pagrindu bei esant privalomo bendrininkavimo atvejui ieškinio reikalavimų bendros sumos taisyklė yra taikoma ir lemia rūšinį bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-401/2012), ką patvirtina nusistovėjusi Vilniaus apygardos teismo praktika. Ieškovas pažymi, kad visos lizingo sutartys buvo sudarytos vienu metu bei yra identiškos, jomis buvo siekiama to paties tikslo – lizingo gavėjo veiklos vykdymui reikalingo transporto priemonių parko sukūrimo; visos lizingo sutartys buvo nutrauktos tuo pačiu raštu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta rūšinio teismingumo taisyklė, nustatanti pirmąja instancija nagrinėjamų civilinių bylų, kuriose ieškinio suma didesnė kaip 150 000 Lt, teismingumą apygardų teismams, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinio sumos paskaičiavimo taisyklės yra įtvirtintos CPK 85 straipsnyje. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis, tuo atveju, jei ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai, ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą (CPK 85 str. 1 d. 10 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013, kuria remiasi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ieškovas, yra konstatuota, kad minėta savarankiškų ieškinio reikalavimų sudėjimo taisyklė taikoma tik tuo atveju, kai pareikštų ieškinio reikalavimų atžvilgiu egzistuoja ieškovų arba atsakovų privalomasis bendrininkavimas (CPK 43 str. 1 d. 1 p.). Tuo tarpu nustačius, jog byloje egzistuoja ieškovų arba atsakovų neprivalomojo bendrininkavimo atvejis (CPK 43 str. 1 d. 2 p.), ieškinio suma nustatoma atskirai pagal kiekvieno ieškinio reikalavimo sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-560/2009).
Nagrinėjamu atveju ieškovas AB „DNB lizingas“ (lizingo davėjas) kreipėsi į solidarius atsakovus UAB „RVD paslaugos“ (lizingo gavėjo), R. S. (laiduotoją) ir R. A. (laiduotoją), prašydamas priteisti pradelstas lizingo įmokas, baudas ir delspinigius, susidariusius dėl 7 lizingo sutarčių netinkamo vykdymo, bei įsiskolinimą ir delspinigius, susidariusius dėl Įsiskolinimo mokėjimo sutarčių netinkamo vykdymo. Minėtomis Įsiskolinimo mokėjimo sutartimis buvo pakoreguoti lizingo įmokų mokėjimo terminai bei numatyti delspinigiai už jų nesilaikymą. Vadinasi, šiomis Įsiskolinimo mokėjimo sutartimis buvo įforminti lizingo sutarčių pakeitimai, ką nurodo ir pats ieškovas (CK 6.183 str.). Įvertinus ieškinio reikalavimų pobūdį bei ieškinio faktinio pagrindo turinį darytina išvada, kad solidarūs atsakovai laikytini privalomais bendrininkais pagal kiekvieną vienarūšę prievolę, kylančią iš kiekvienos atskiros lizingo sutarties, o ne privalomais bendrininkais (kaip klaidingai nurodo ieškovas atskirajame skunde) pagal iš visų lizingo sutarčių kylančią bendro pobūdžio prievolę. Šią išvada patvirtina ir tai, kad kiekviena lizingo sutartimi tarp ieškovo ir atsakovų buvo sukurti savarankiški teisiniai santykiai, sukeliantys savarankiškas teisines pasekmes, kas reiškia, jog vienos iš lizingo sutarčių neįvykdymas savaime nenulemia kitos lizingo sutarties neįvykdymo bei atitinkamai įrodžius egzistuojant atsakovų atsakomybę pagal vieną iš lizingo sutarčių savaime nereikš, kad atsakovai yra atsakingi ir dėl kitų lizingo sutarčių nevykdymo. Atsakovų atsakomybė pagal prievoles, kylančias iš lizingo sutarčių, turi būti nustatinėjama vertinant atskirai kiekvienos iš šių lizingo sutarčių dalyką, atsakovų prisiimtas pareigas ir jų neįvykdymo apimtį. Vadinasi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, ieškinio reikalavimai, pareikšti dėl kiekvienos iš 7 lizingo sutarčių netinkamo vykdymo, yra vienarūšiai savarankiški reikalavimai, kurie gali būti nagrinėjami atskirose civilinėse bylose, kiekvieną iš šių reikalavimų atskirai pareiškiant visiems ar keliems solidariems skolininkams (atsakovams). Dėl šios priežasties atmetami kaip nepagrįsti ieškovo atskirojo skundo argumentai, kad šioje byloje egzistuoja privalomasis bendrininkavimas, apimantis reikalavimus, kylančius iš atskirų lizingo sutarčių prievolių (CPK 12 ir 178 str.).
Pažymėtina, kad ieškovo atskirojo skundo argumentai, kuriais jis įrodinėja vienodas lizingo sutarčių pasirašymo aplinkybes, lizingo sutarčių prievolių tapatumą bei lizingo sutarčių nutraukimo momento sutapimą tik patvirtina tai, jog šie reikalavimai yra vienarūšiai ir pagrįsti ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, dėl ko jie gali būti nagrinėjami vienoje civilinėje byloje (CPK 136 str. 1 d.). Tačiau vien tai, kad šie ieškinio reikalavimai yra vienarūšiai jokiu būdu nepaneigia fakto, kad jie yra savarankiški ir kiekvienas jų gali būti atskiro ieškinio dalyku (CPK 43 str. 1 d. 1-2 p.), kurio kiekvieno atskirai suma neviršija 150 000 Lt.
Atmetamas kaip nepagrįstas ir tas ieškovo atskirojo skundo argumentas, kuriuo ieškovas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą įrodinėja remdamasis kitomis Vilniaus apygardos teismo nutartimis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo) svarbą ir nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose, o žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų, tų kategorijų bylose. Iš šio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimo darytina išvada, kad Lietuvos apeliacinio teismo nesaisto žemesnės instancijos teismų, įskaitant ir Vilniaus apygardos teismo, priimti procesiniai sprendimai.
Apeliacine tvarka išnagrinėjus ieškovo AB „DNB lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarties, nebuvo nustatyta pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Taip pat nebuvo nustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl ieškovo atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.