- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-24
- Bylos Nr.
- I1-2318-463/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00466-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. Z. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – VPN) (ginčo laikotarpiu buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 7 500,00 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Toliau dėstomi pareiškėjo skundo argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia tai, kad dėl VPN (buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) neteisėtų veiksmų jam kilo neturtinė žala, kuri turi būti atlyginama pinigine forma.
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. sausio 23 d. buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, dėl kurių žymiai pablogėjo pareiškėjo fizinė ir psichologinė sveikata, atsirado nuolatinis nervingumas ir nemiga, patirti dvasiniai ir emociniai įgyvenimai, nuolat žeminama pareiškėjo garbė ir orumas bei sistemingai pažeidinėjamos teisės. Pareiškėjui pablogėjo sveikata žymiai (smarkiai sutriko miego rutina, skaudėjo nugarą, galvą, maudė sąnarius, nuolat buvo jaučiamas nuovargis). Kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, lubos buvo per žemos, todėl buvo jaučiamas vietos trūkumas, nebuvo galima turėti asmeninio privatumo. Langai buvo apsaugoti storomis metalinėmis grotomis, tiek iš išorės, tiek iš vidaus, dėl ko kameroje nuolat buvo tamsu ir neužtikrintas privalomas natūralus apšvietimas. Nepakankamas ir dirbtinis apšvietimas, dėl ko nebuvo galima rašyti, skaityti. Langai pasenę ir netvarkingi, neužsidarydavo sandariai (reikėjo paremti knygomis). Dėl netvarkingų langų, kamerose buvo labai šalta. Kamerose nuolat jautėsi nemalonus kvapas, kurį skleidė plintantis pelėsis. Prašymai sutvarkyti kameras nebuvo patenkinti, pareigūnai ignoruodavo nuteistųjų skundus dėl įsiveisusio pelėsio. Pareiškėjas ne kartą buvo smarkiai apkandžiotas parazitų (blakių), dėl ko buvo išbertas. Dėl to pareiškėjas kreipėsi į medikus, tačiau vietoje to, kad pareiškėjas būtų perkeltas į kitą patalpą, jam buvo išrašomi tepalai nuo įkandimų ir tabletės nuo alergijos. Higienos sąlygos neatitiko standartų, nes ne kartą pareiškėjui buvo matoma bėgiojančios žiurkės. Uždari pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka nustatytų teisės aktų reikalavimų: nebuvo apšvietimo, nebuvo įrengtas sportinei veiklai skirtas inventorius, nebuvo apsaugos nuo lietaus (įrengtas nedidelis stogelis nebuvo pakankama apsauga), nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, įrengtas tik vienas suolelis). Nebuvo užtikrinta pakankamai galimybių užsiimti kita veikla. Tik 1 valandą per savaitę buvo galima pasinaudoti sporto sale ar pažaisti krepšinį ar stalo tenisą. Visgi, nors pareiškėjas rašė prašymus, tačiau minėtų žaidimų pareiškėjas buvo nuvestas žaisti vos 3–4 kartus per 3 metus. Dušų įrengimas buvo netinkamas, nes neatitinka teisės aktų reikalavimų ir pažeidžia asmens privatumą (nebuvo įrengtos užuolaidos). Buvo galima naudotis tik šaltu (lediniu) vandeniu. Karštu vandeniu buvo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę ir ne ilgiau nei 15 minučių. Pareigūnų elgesys buvo netinkamas, neetiškas, žeidžiantis, jie nuolat piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, naudojo psichologinį smurtą. Pareigūnai piktybiškai, tyčia ignoruodavo iškvietimo signalą ar beldimą į kameros duris. Pareigūnai grubiai keikėsi, nekreipdavo dėmesio į prašymus arba paėmus prašymus dėl skambučio telefonu, pasimatymų, knygų, kitų priemonių jie adresato nepasiekdavo. Jeigu kuris nors pasipiktindavo tokiu pareigūnų elgesiu, tuoj pat būdavo surašomas pažeidimo protokolas ir skiriama nuobauda.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas VPN atsiliepimu (b. l. 15–23) nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą bei atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Reikalavimas taikyti ieškinio senaties terminą grindžiamas tuo, kad pareiškėjas į teismą dėl galimai pažeistų teisių kreipėsi tik 2020 m. sausio 13 d. už pažeidimus, apie kuriuos pareiškėjas žinojo nuo 2016 m. vasario 13 d. Pareiškėjas buvo laikomas, laikantis teisės aktų reikalavimų dėl gyvenamojo ploto užtikrinimo vienam asmeniui. Pareiškėjas jau buvo nekartą kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl savo teisių pažeidimo. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, griežtai vadovaudamiesi nustatytų etikos taisyklių. Kamerų įrengimas atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus. Lubų aukščio teisės aktai nereglamentuoja. Kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Nustatytos apšvietimo normos buvo nepažeistos. Kameros vėdinamos pro langus, išskyrus patalpas, kurios turi mechaninę patalpų vėdinimo sistemą ar kondicionavimo sistemą. Langų įrengimas nepažeidžia asmenų teisių ir teisės aktų reikalavimų, Langai pritaikyti vėdinimui, lengvai atsidaro ir užsidaro, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Reguliariai vėdinant, pelėsio kamerose nebūna. Pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai yra naikinami. Sudaryta paslaugų teikimo sutartis, kad šie parazitai neįsiveistų. Asmenis suteikta teisė vieną katą per savaitę 15 min. nusiprausti po šiltu dušu. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo vykdomos įvairios programos ir taikytos priemonės siekiant socialinės reabilitacijos. Dalyvavimas tokiose veiklose yra paremtas savanoriškumo principu. Ginčo laikotarpiu nebuvo gauta iš pareiškėjo prašymų eiti į sporto salę, žaisti stalo tenisą ir (arba) krepšinį. Yra suteikiamos kokybiškos medicininės paslaugos. Pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka visus teisės aktų reikalavimus (įrengti stogeliai, kad asmenys galėtų pasislėpti nuo kritulių). Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl galimai padarytos neturtinės žalos, kurios dydis nėra sukonkretintas, grindžiamas jokiais įrodymais, o tik samprotavimais. Nesant bent vienos sąlygos, valstybei atsakomybė kilti negali. Pareiškėjas nei vienos sąlygos neįrodė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
2. Valstybės atstovas VPN atsiliepime prašo taikyti 3 metų ieškinio senatį. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatyta, kad: ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų teismui išsiuntė tik 2020 m. vasario 7 d. (žr. žymą ant voko (b. l. 7)). Pareiškėjas prašo teismo priteisti neturtinę žalą, patirtą jam būnat buvusiame Lukiškių tardymo kalėjime-izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. sausio 23 d. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu darytina išvada, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimo savo teisių pažeidimo. Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Byloje nenustatyta objektyvių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ex officio (liet. pagal pareigas). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo dalyje nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. vasario 6 d. paduotas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Todėl pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. vasario 6 d., atmetama.
3. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VPN (ginčo laikotarpiu buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VPN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.
4. VPN teigia, kad priimant pareiškėjo skundą nebuvo įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuris buvo iš dalies patenkintas administracinėje byloje Nr. I-1693-426/2018. Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis nustatyta, kad pareiškėjas iš tikrųjų buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą jau 2018 m. sausio 29 d. su skundu, kuriuo prašė priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. sausio 23 d., grindžiant neturtinę žalą tuo, kad nebuvo užtikrinta jam turinti tekti gyvenamojo ploto norma ir sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas užuolaida, dėl ko pareigūnai galėjo stebėti jį per duris. Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėjus administracinę bylą Nr. I-1693-426/2018 pagal šį pareiškėjo skundą buvo priimtas 2018 m. balandžio 4 d. teismo sprendimas (įsiteisėjo 2019 m. spalio 9 d.), kuriuo pareiškėjui buvo priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kaip matyti šiuo atveju skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo (dalykas) buvo grindžiamas iš esmės dviem aplinkybėmis (pagrindas), kurios nėra keliamos pareiškėjo skunde, kuris priimtas ir nagrinėjamas šioje administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo (dalykas). Tai reiškia, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nėra išspręstas tapatus ginčas dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių. Todėl VPN atsiliepimo argumentas dėl ginčo laikotarpio atmestinas kaip nepagrįstas.
5. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir nustačius, kad pareiškėjas neskundžia VPN atsiliepime pateiktų duomenų dėl jo judėjimo, iš kurių matyti, kad pareiškėjas buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2018 m. sausio 18 d. (b. l. 16–17, 90), darytina išvada, kad šiuo šioje administracinėje byloje toliau CK 6.271 straipsnio prasme sprendžiama dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2018 m. sausio 17 d. pagrįstumo.
6. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, buvo per žemos lubos, dėl ko jam trūko gyvenamojo ploto. Visų pirma pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodo VPN atsiliepime, teisės aktai, reglamentuojantys laisvės atėmimo vietų eksploatavimą ir įrengimą, nenumato lubų matmenų, dėl ko argumentas dėl per žemų lubų savaime nėra pagrįstas. Be to, kaip nustatyta, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pareiškėjui jau buvo priteista neturtinė žala už, be kita ko, 39 paras, per kurias jam buvo neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Vadinasi, pareiškėjo nepatogumai dėl vietos trūkumo jau yra pakankamai kompensuoti. Įvertinus visa tai darytina išvada, kad nėra pagrindo šiuo aspektu pripažinti kokius nors neteisėtus buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus.
7. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad kamerų langai buvo apsaugoti storomis metalinėmis grotomis, tiek iš išorės, tiek iš vidaus, dėl ko kameroje nuolat buvo tamsu ir neužtikrintas privalomas natūralus apšvietimas, be to, buvo nepakankamas ir dirbtinis apšvietimas, dėl ko nebuvo galima rašyti, skaityti. VPN atsiliepime nurodyta, kad langai įrengti nepažeidžiant jokių kamerose laikomų asmenų teisių. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 135:2015) (2015 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) 16.7 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, o pagal 16.9 papunktį, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Šie teisės aktai ir jų nustatyti reikalavimai patvirtina, kad kamerų langai turi būti apsaugoti metalinėmis grotomis, todėl ši skunde nurodyta aplinkybė tik patvirtina, kad šio teisės aktų reikalavimo ginčo laikotarpiu buvo laikomasi. Skundo argumentai dėl apšvietimo stokos laikomi subjektyvia pareiškėjo nuomone ir pretenzija, nes nėra pagrįsti jokiomis reikšmingomis aplinkybėmis, t. y. pareiškėjas nenurodo, kaip nustatė, kad dirbtinis ir natūralus apšvietimas neatitinka teisės aktuose nustatytų normų, ar dėl to buvo kreipęsis į administraciją, kokie buvo administracijos veiksmai, sprendžiant šį klausimą.
8. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad kamerose buvo šalta, nes neužsidarydavo sandariai langai. HN 135:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. VPN atsiliepime nurodoma, kad langai įrengti tinkamai. Iš byloje pateiktų pareiškėjo kreipimųsi į administraciją (b. l. 24–30) matyti, kad pareiškėjas nė karto nesikreipė į administraciją dėl nesandarių langų. Taip pat dėl to pareiškėjas nėra kreipęsis ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą (b. l. 12–14), todėl nėra aišku, kaip pareiškėjas nustatė, kad kamerose buvo mažesnė oro temperatūra nei nustatyta teisės aktuose. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šis skundo argumentas yra deklaratyvus ir abstraktus, dėl ko jo pagrindu nevertinami buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmai dėl tinkamo kamerų apšvietimo.
9. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia ir tuo, kad kamerose nuolat jautėsi nemalonus kvapas, kurį skleidė plintantis pelėsis, o prašymai sutvarkyti kameras nebuvo patenkinti, nes pareigūnai ignoruodavo nuteistųjų skundus dėl įsiveisusio pelėsio. Visų pirma pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodo VPN atsiliepime, už švarą ir tvarką kamerose (sąlygas pelėsiui atsirasti) pirmiausia yra atsakingi patys jose laikomi suimtieji ir nuteistieji (HN 134:2015 37 punktas). Be to, pareiškėjas, priešingai nei teigia grįsdamas skundo argumentą dėl kreipimųsi į administraciją dėl pelėsio, į administraciją ginčo laikotarpiu kreipėsi tik norėdamas sužinoti laikotarpį, kada buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, dėl perkėlimo į nerūkančių kamerą bei higienos priemonių išdavimo. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas argumentą dėl kamerose įsiveisusio pelėsio, grįsdamas tikroves neatitinkančia aplinkybe dėl nesprendžiamų prašymų dėl įsiveisusio pelėsio, neįrodė šios pretenzijos pagrįstumo, todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
10. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad ne kartą buvo matęs kamerose bėgiojančias žiurkes bei buvo smarkiai apkandžiotas parazitų (blakių), dėl ko buvo išbertas. VPN atsiliepime nurodyta, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Byloje pateikta 2018 m. sausio 5 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 575/18-4 (b. l. 31–34), pagal kurią sutarties vykdytojas įsipareigoja naikinti buitinius kenkėjus. Susipažinus su į byla pateiktos pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 41–89) turiniu nustatyta, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs prašymą dėl medicininių paslaugų suteikimo būtent dėl apkandžiojimo. Iš byloje pateiktų prašymų matyti tik tai, kad pareiškėjas aktualiu ginčo laikotarpiu teikė prašymą suteikti jam vizitą pas gydytoją dėl problemų su nosimi (b. l. 88). Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada konkrečiai kreipėsi dėl tariamo sukandžiojimo, kokie konkrečiai vaistai jam neva buvo išrašyti. Nustačius, kad bylos duomenys visgi nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, skundo argumentai dėl bėgiojančių žiurkių, apkandžiojimo laikytini abstrakčiais ir deklaratyviais, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas skunde išreiškė nepasitenkinimą medicininių paslaugų teikimu. Šios administracinės bylos ribose vertinama tik tai, ar buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija užtikrino pareiškėjo teisę gauti medicininę pagalbą. Iš byloje pateiktos pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 41–89) matyti, kad pareiškėjui medicininės paslaugos ginčo laikotarpiu buvo teikiamos, pareiškėjas ne kartą kreipėsi medicininės pagalbos ir buvo tiriamas dėl įvairių negalavimų. Todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti, kokius nors neteisėtus administracijos veiksmus, susijusius su sveikatos priežiūros paslaugų organizavimu ir teikimu pareiškėjui.
11. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina ir iš to, kad uždari pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka nustatytų teisės aktų reikalavimų (nebuvo apšvietimo, nebuvo įrengtas sportinei veiklai skirtas inventorius, nebuvo apsaugos nuo lietaus (įrengtas nedidelis stogelis nebuvo pakankama apsauga), nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, įrengtas tik vienas suolelis). VPN atsiliepime nurodoma, kad pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka visus jiems keliamus reikalavimus. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Vadinasi, suimtieji turi teisę, o ne pareigą eiti į pasivaikščiojimo kiemelius. Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl jo teisės suvaržymo. Pareiškėjas iš esmės nepatenkintas pasivaikščiojimo kiemelio įrengimu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Įvertinus tokį teisinį reguliavimą darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelio netinkamo įrengimo iš esmės yra subjektyvia jo nuomone pagrįstos pretenzijos. Kaip matyti, nurodytos taisyklės nenumato būtino sporto inventoriaus įrengimo pasivaikščiojimo kiemelyje, kaip ir apšvietimo sistemos bei įrengtino konkretaus skaičiaus suoliukų. Be to, nėra nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemelyje turi būti įrengtas ir iškvietimo mygtukas. VPN atsiliepime nurodoma, kad pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nedetalizavo, kada lankėsi pasivaikščiojimo kiemelyje, kuriame nebuvo stogelio, skirto pasislėpti nuo kritulių. Kad nėra kreipęsis į administraciją dėl to patvirtina byloje pateikti ir jau aptarti ginčo laikotarpiu teikti pareiškėjo prašymai. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad šiuo aspektu nėra pagrindo kvestionuoti buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo teisės būti gryname ore užtikrinimo.
12. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad jam ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pakankamai galimybių užsiimti kita veikla, nėra patenkintas, kad tik 1 valandą per savaitę galima pasinaudoti sporto sale ar pažaisti krepšinį ar stalo tenisą ir nors pareiškėjas rašė prašymus, tačiau minėtų žaidimų buvo nuvestas žaisti vos 3–4 kartus per 3 metus. VPN atsiliepime nurodoma, kad administracija ginčo laikotarpiu nėra gavusi pareiškėjo prašymų eiti į sporto salę, žaisti stalo tenisą ir (arba) krepšinį, todėl tokių teisių nei suteikti, nei pažeisti negalėjo. Šį VPN argumentą pagrindžia į bylą pateikti pareiškėjo ginčo laikotarpiu teikti prašymai, kuriuose, kaip teisingai nurodo VPN atsiliepime, nėra prašymų leisti eiti į sporto salą, žaisti stalo tenisą ir (arba) krepšinį. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad aptariami skundo argumentas dėl neužtikrintos veiklos prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl vertinami kritiškai ir jų pagrindu buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmai nėra vertinami.
13. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina taip pat ir iš to, kad pareigūnai elgiasi neetiškai, tyčia ignoruoja iškvietimo signalus ar beldimą į kameros duris. Nurodo, kad, jeigu kuris nors iš suimtųjų pasipiktindavo tokiu pareigūnų elgesiu, tuoj pat būdavo surašomas pažeidimo protokolas ir skiriama nuobauda. VPN atsiliepime nurodoma, kad pareigūnai su suimtaisiais elgiasi laikydamiesi etikos taisyklių. Byloje nėra pateikta pareiškėjo skundų dėl pareigūnų elgesio. Taip pat pareiškėjas nedetalizavo, kada buvo tie atvejai, kada pareigūnai su juo elgėsi neetiškai, nereagavo į būtent jo iškvietimus ir beldimą į kamerose duris. Taip pat nedetalizavo ir kitų aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjo keliamas abejones dėl pareigūnų elgesio su juo. Šiuo atveju, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo nusakomą pareigūnų elgesį, teismas neturi pagrindo vertinti pareigūnų veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.
14. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad buvo pažeistas jo privatumas jam naudojantis dušu, nes jame nėra įrengtos užuolaidos. Taip pat yra nepatenkintas, kad buvo galima naudotis tik lediniu vandeniu, o kaštu – tik 1 kartą per savaitę ir ne ilgiau nei 15 minučių. VPN atsiliepime nurodo, kad teisės aktai numato tai, jog suimtiesiems sudaroma galimybės prausti kūną tik po šiltu dušu kartą per savaitę iki 15 minučių, o, priešingai nei pareiškėjas teigia, dušuose siekiant užtikrinti suimtųjų privatumą, Lukiškių skg. 6 esančių korpusų dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Iš tiesų, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu ginčo laikotarpiu buvo patvirtinta tvarka, pagal kurią suimtieji į dušą buvo vedami kartą per savaitę ir praustis galėjo iki 15 minučių. Tai, kad suimtiesiems turi būti užtikrinta, kad jie praustis galėtų kartą į savaitę numatyta ir HN 134:2015 44 punkte. Todėl pareiškėjo skundo argumentas, kuriuo pareiškėjas tiesiog nesutinka su tokia tvarka, atmetamas kaip nepagrindžiantis buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmų neteisėtumo. Priešingai, šis argumentas patvirtina, kad ginčo laikotarpiu teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016 ir kt.). Nors VPN atsiliepime nurodo, kad pertvaros buvo įrengtos, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių objektyvių duomenų (nuo kada tokios pertvaros yra įrengtos, nors teisės aktai tokių pertvarų įrengimo nenumato ir pan.). Todėl laikoma, kad šiuo atveju pertvarų įrengimas dušuose nėra įrodytas. Visgi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad byloje nenustatyta jokių kitų pareiškėjo teisių pažeidimų darytina išvada, kad nėra pagrindo privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimą vertinti kaip vieną iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
15. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas nėra pagrįstas, todėl atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.