Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. nutarties, kuria A. G. skundas dėl Valstybinės kelių inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Klaipėdos regiono departamento 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarimo panaikinimo netenkintas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinės kelių transporto inspekcijos Klaipėdos regiono departamento vyriausiasis specialistas, 2011 m. rugpjūčio 19 d. A. G., surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, už tai, kad 2011 m. liepos 18 d. 17.50 val., Klaipėdos mieste, Jūrininkų pr. ties sankirta su Minijos g., dokumentų patikrinimui buvo sustabdytas R. S. vairuojamas krovininis automobilis “Scania R143M” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis UAB “duomenys neskelbtini” su puspriekabe “Desot OPL 3AT”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vykstantis maršrutu Klaipėda – Šilutė ir vežantis tuščią konteinerį. Patikrinimo metu matuojant teleskopine matavimo liniuote “Stabila”, tipas (duomenys neskelbtini) 500, Nr. 111, nustatyta, kad transporto priemonė didžiagabaritė, nes transporto priemonės su kroviniu faktinis aukštis 4,19 m, tai 0,19 m viršijo Susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 patvirtintą “Maksimalūs leidžiami transporto priemonių matmenys, leidžiamos ašies apkrovos, leidžiamos bendros masės” I skyriaus 2.1 punkte nustatytą maksimalų transporto priemonės aukštį – 4,0 m. R. S. vairavo transporto priemonę neturėdamas specialaus nustatytos formos leidimo, suteikiančio teisę didžiagabaritinei transporto priemonei važiuoti Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais. A. G., būdamas įmonės direktoriumi ir atsakingas už krovinių vežimo veiklą įmonėje, neužtikrino, kad vairuotojas, veždamas krovinį be leidimo, neviršytų kelių transporto priemonės maksimalų leistiną aukštį.

Tokiu būdu A. G. pažeidė Lietuvos Respublikos Kelių įstatymo (2002-10-03 Nr. IX-1113 redakcija) 20 straipsnio reikalavimus “naudotis valstybinės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais ir jų infrastruktūra didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis galima tik suderinus tai su kelio savininku ir gavus leidimą”. Šiais veiksmais A. G. padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 145 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, jog teismas nepagrįstai vadovavosi 2011-07-18 matavimo akte užfiksuotais duomenimis, nepaisant byloje esančių įrodymų dėl jų nepatikimumo, įrodymų prieštaravimo tarpusavyje. Apelianto teigimu, matavimo akte, kuris yra pirminis pažeidimo užfiksavimo dokumentas, nėra nurodyti jokie duomenys apie matavimo metu naudotą matavimo prietaisą. Administracinio teisės pažeidimo protokolas yra išvestinis teisinis dokumentas, surašomas pirminio (techninio) dokumento - matavimo akto - pagrindu. Todėl matavimo akte nesant duomenų dėl konkretaus matavimo prietaiso naudojimo, ginčytinas tokių duomenų nurodymas vėliau surašomame protokole. Be to, tiek matavimo aktą, tiek 2011-07-18 administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė ir pasirašė matavimo faktiškai neatlikęs pareigūnas - vyr. inspektorius S. M. Šias aplinkybes pagrindžia jo paties parodymai teismo posėdžio metu, kurių metu, parodžius liudytojui jo paties darytą fotografiją ginčijamo matavimo metu, jis patvirtino, kad nuotraukoje atliekant matavimus užfiksuotas asmuo yra jo kolega. Be to, liudytojo parodymai yra prieštaringi. Teismo posėdžio metu vienais atvejais liudytojas teigė, jog matavo jis ir matavimas buvo atliktas tik vieną kartą, nepaisant vairuotojo prašymo permatuoti. Vėliau, liudytojui parodžius jo paties darytą nuotrauką ginčijamo matavimo metu, liudytojas iš esmės pakeitė parodymus ir teigė, jog matavo jo kolega, kad matuojama buvo ir antrą kartą, o liudytojas tik darė nuotraukas. Esant tokiems prieštaravimams, apelianto nuomone, liudytojo parodymai negali būti laikomi tinkamu įrodymu byloje, pagrindžiančiu pažeidimo padarymą.

Anot apelianto, byloje taip pat nėra įrodymų, pagrindžiančių faktą, jog egzistuoja aprobuotos taisyklės/metodika, nustatančios matavimo procedūros atlikimo tvarką, eigą, duomenų fiksavimo tvarką, permatavimo galimybę, iškilusių ginčų sprendimo būdą ir t.t. Jokie teisės aktai nenustato, ar transporto priemonė turi būti matuojama visuose, ar tik viename kampe, ar ji privalo būti permatuota iškilus ginčams, ar matavimo metu pareigūnai privalo leisti dalyvauti vairuotojui, ar matuojama vieną, ar daugiau kartų, ar transporto priemonė matavimo metu turi būti užvestu varikliu ir pan. Tokiu būdu kiekvienas pareigūnas matavimą atlieka pagal savo sugebėjimus ir supratimą, neišvengiamai susiduriant su žmogiškojo faktoriaus egzistavimu, galinčiu labai smarkiai iškreipti matavimo duomenis. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas S. M. teismo posėdžio metu, teigdamas: „matavimas yra labai paprastas dalykas. Yra paimama matavimo priemonė ir pridedama prie matavimo objekto“, „aš taisyklių nemačiau kaip reikia matuoti sunkiasvorę transporto priemonę“, „matuojame pagal savo vidinį įsitikinimą“. Be to, apeliantas pažymi, kad matavimai atlikti ne transporto priemonei naudojantis Lietuvos Respublikos keliais, tačiau jai stovint, esant išjungtam varikliui, su užtrauktu rankiniu stabdžiu, ko niekada nebūna, kai transporto priemonė naudojasi valstybinės reikšmės keliais, t. y. transporto priemonės matmenys užfiksuoti ne tuo metu, kai ji faktiškai naudojosi keliais (važiavo), ko pasėkoje užfiksuoti duomenys neleidžia konstatuoti pažeidimo padarymo. Transporto priemonei naudojantis keliais matmenys nebuvo užfiksuoti. Be to, byloje esantys įrodymai (ištrauka iš „Scania“ automobilių naudojimo instrukcijos) pagrindžia faktą, jog automobiliui sustojus ir išjungus variklį jo aukščio duomenys pasikeičia, todėl matavimo akte užfiksuotais duomenimis negali būti vadovaujamasi skiriant nuobaudą, nes jie nepagrindžia, kad tokie patys matmenys buvo transporto priemonei naudojantis Lietuvos Respublikos keliais. Šių aplinkybių tinkamai neįvertinus ir teismui nemotyvuojant, kodėl vieni įrodymai atmetami, o prieštaringais liudytojo S. M. parodymais remiamasi, tai turėjo esminės reikšmės nepagrįstos nutarties priėmimui. Todėl apeliantas daro išvadą, kad matavimo prietaiso neužfiksavimas matavimo akte, ginčytinos matavimo aplinkybės, konkrečios, aiškios, neginčijamos, nedviprasmiškai reglamentuotos matavimo procedūros nebuvimas neleidžia konstatuoti buvus pažeidimo šiuo konkrečiu atveju. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvykdė pareigos išsiaiškinti, ar buvo padarytas administracinės teisės pažeidimas, ar asmuo kaltas jo padarymu, ar trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat išsiaiškinti kitas bylai reikšmės turinčias aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už važiavimą be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus. Iš teisės normos dispozijos matyti, kad teisės norma, įtvirtinta ATPK 145 straipsnio 2 dalyje, yra blanketinė, nukreipianti į kitą teisės aktą, kuriuo detaliai reglamentuojami teisiniai santykiai. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad A. G. pažeidė Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministro 2002-02-18 įsakymu Nr. 3-66, kuriuo patvirtinti „Maksimalūs leidžiami transporto priemonių matmenys, leidžiamos ašies (ašių) apkrovos, leidžiamos bendrosios masės“, I skirsnio 2.1. punkto reikalavimus, kuriuose nurodyta, jog maksimalus transporto priemonių leidžiamas aukštis - 4,00 m.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas ginčija krovininio automobilio „Skania R143M“ matavimo aplinkybes, bei kelia klausimą dėl subjekto tinkamumo, t. y. ar įmonės direktorius pagrįstai patrauktas atsakomybėn pagal ATPK 145 str. 2 d. Apeliantas savo skundą iš esmės grindžia tuo, jog bauda skirta netinkamam subjektui, nes įmonėje direktoriaus įsakymu patvirtinti vairuotojo pareiginiai nuostatai, kuriais vairuotojas - ekspeditorius įgaliojamas būti atsakingu, kad įmonės transporto priemonė neviršytų leidžiamos ašies apkrovos bendro svorio ir leidžiamų matmenų. 2011-04-28 direktoriaus įsakymu dėl atsakingų asmenų paskyrimo vairuotojai – ekspeditoriai buvo įgalioti kontroliuoti transporto priemonių matmenis, ašių apkrovas, masę, kad nebūtų teisės pažeidimų, taigi apelianto įsitikinimu, įgaliotas asmuo kontroliuoti krovinių vežimo veiklą buvo paskirtas, įgaliojimai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka, įgaliojimus suteikė juos turintis asmuo, įgaliotasis – vairuotojas R. S., teisme patvirtino, jog įgaliojimų apimtį suprato, todėl mano, jog įmonės vadovui administracinė atsakomybė pagal ATPK 145 str. 2 d. negali kilti.

Taip pat apeliaciniu skundu A. G. ginčija pareigūnų nustatytas transporto priemonės matavimo aplinkybes. Teigia, kad transporto priemonės „Skania R143M“ su kroviniu aukštis neviršijo leidžiamų 4 metrų, o pareigūnai netinkamai išmatavo aukštį: neįvertino esamų kelio nelygumų, duobių, be to transporto priemonės matmenys užfiksuoti transporto priemonei stovint, esant išjungtam varikliui, su užtrauktu rankiniu stabdžiu, o tai, anot apelianto, smarkiai iškreipė matavimo duomenis. Be to, matavimo akte, kuris yra pirminis pažeidimo užfiksavimo dokumentas, nėra nurodyti jokie duomenys apie matavimo metu naudotą matavimo prietaisą.

Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pagal ATPK 145 str. 2 d. formuluotę, atsakomybė kyla dviems subjektams – vairuotojui ir vadovui ar jo įgaliotam asmeniui, kuriam pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai. Pažymėtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo komercinę – ūkinę veiklą, kuri yra licencijuojama, todėl jos veiklą reglamentuoja ne tik Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti bendri teisės aktai, tačiau ir Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1170 (redakcija galiojusi pažeidimo metu), kuriose nurodyta, kad vadovauti krovinių vežimo veiklai gali tik įmonės vadovas arba įgaliotas asmuo, išlaikęs atitinkamus profesinės kompetencijos egzaminus ir turintis galiojantį profesinės kompetencijos pažymėjimą. Asmuo neturintis atitinkamos kvalifikacijos bei tai patvirtinančio profesinės kompetencijos pažymėjimo negali būti paskirtas ar įgaliotas vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai. Iš bylos medžiagos nėra matyti, jog vairuotojai – ekspeditoriai, turi reikiamą profesinę kompetenciją. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įmonės vadovo atsakomybė negali kilti visiems vairuotojams – ekspeditoriams. A. G., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, yra atsakingas už įmonėje vykdomą veiklą. Taigi apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl netinkamo subjekto patraukimo administracinėn atsakomybėn atmestini kaip nepagrįsti. Apygardos teismui nekyla abejonių, jog A. G., būdamas atsakingas už krovinių vežimo veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo tinkamas subjektas ATPK 145 straipsnio 2 dalies prasme.

Tačiau, apygardos teismo vertinimu, šios bylos baigčiai esminę reikšmę sudaro tai, ar buvo įrodytas transporto priemonės nustatytas aukščio viršijimo faktas.

Vadovaujantis ATPK 257 ir 284 str. nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 str. 2 d. nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 str. 1 d. organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 259). Būtent bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnui), o šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, tenka pareiga nustatyti byloje tiesą, ir šios institucijos pozicija renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvi.

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė nesilaikydamas minėtų reikalavimų. Teismas nesiėmė visų galimų priemonių, kad būtų išsamiai ir visapusiškai įvertintos bylos aplinkybės, pašalinti visi prieštaravimai, nesurinkti ir neištirti visi duomenys, galintys patvirtinti ar paneigti A. G. kaltę dėl jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo.

Apygardos teismas įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad A. G. apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti, o jo kaltė dėl ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nėra įrodyta neabejotinai. Apygardos teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje surinkti įrodymai nepalieka abejonės dėl matavimo teisingumo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas nuo pat pradžių neigė, jog transporto priemonė “Scania R143M” pagal savo technines charakteristikas viršijo nustatytus ir leidžiamus matmenis, savo poziciją grindė tuo, jog aukščio viršijimą lėmė teritorijos nelygumai, rankinio stabdžio užtraukimas, bei matavimai atlikti kuomet transporto priemonės variklis buvo išjungtas. Nesutiko su matavimo rezultatais, nes matavimo metu buvo užfiksuoti skirtingi transporto priemonės aukščiai, iš kurių tik vienas kampas viršijo leistiną 0,19 m, be to, transporto priemonė buvo matuojama ne pagal jos faktinius duomenis kai transporto priemonė juda valstybinės reikšmės keliais, o jai stovint netinkamoje vietoje.

Pirmosios instancijos teismas atmesdamas A. G. skundą ir konstatuodamas, jog byloje yra pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių atlikto aukčio matavimo teisingumą, rėmėsi liudytojo R. S. S. paaiškinimais duotais teismo posėdžio metu, kur jis nurodė, jog matavimas dėl transporto priemonės aukščio buvo atliktas teleskopine matavimo liniuote „Stabila“, kuri yra sertifikuota, be to matavimas buvo atliktas dalyvaujant transporto priemonės vairuotojui. Vairuotojas pretenzijų dėl transporto priemonės matavimo nereiškė, tik prašė leisti patraukti transporto priemonę į kitą vietą ir ją permatuoti esant užvestam varikliui. Tačiau jam to padaryti nebuvo leista, nes specialistai nustatė, jog tam nėra jokio pagrindo (b. l. 44).

Taip pat A. G. kaltė buvo grindžiama liudytojo specialisto S. M. paaiškinimais, kuris nurodė, jog teleskopine matavimo liniuote „Stabila“ nustatyta, kad patikrinus automobilį „Skania R143M“ su puspriekabe, ir vairuotojui nesutikus su matavimo rezultatais, transporto priemonė buvo permatuota visuose keturiuose kampuose, matuota buvo tik aukščiausioje vietoje, o permatuoti važiuojančią transporto priemonę, tokios praktikos nėra. Atskirų taisyklių kaip matuoti sunkiasvorį automobilį taip pat nėra (b. l. 63-64).

Dėl teritorijos nelygumų, pirmosios instancijos teismas A. G. skundo argumentus atmetė motyvuodamas tuo, jog neturi pagrindo abejoti liudytojo bei Institucijos atstovo paaiškinimais.

Tačiau įvertinus pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytus motyvus konstatuotina, jog apelianto gynybos versija iš esmės liko nepaneigta. Pirmosios instancijos teismas nepašalino esamų prieštaravimų dėl transporto priemonės matavimo aplinkybių, kurios galėjo iškreipti transporto priemonės matavimo duomenis. Pažymėtina, jog tiek vairuotojas R. S., tiek įmonės vadovas A. G. nuo pat pradžių teigė, jog transporto priemonės matavimo duomenys buvo iškreipti, nes pareigūnai matuodami transporto priemonę neįvertino kelio nelygumų, duobių, transporto priemonės matmenys užfiksuoti transporto priemonei stovint, esant išjungtam varikliui, su užtrauktu rankiniu stabdžiu. Matuojant transporto priemonę vairuotojas prašė leisti užvesti transporto priemonės variklį, teigdamas, kad automobilis „Skania“ važiuodamas automatiškai reguliuoja sąstato aukštį, o jį sustabdžius ir išjungus variklį, automobilis pereina į stovėjimo ar pakrovimo/iškrovimo padėtį, pakeisdamas aukščio parametrus. Kai transporto priemonė vėl užvedama, automobilis grįžta į transportinę padėtį, t. y. pakeičia aukščio parametrus. Taigi, automobilio aukštis esant įjungtam ir išjungtam varikliui skiriasi.

A. G., pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaip įrodymą, pateikė transporto priemonės “Skania” automobilio gamintojo charakteristiką, kurioje nurodyta, kad kai automobilis sustoja automatiškai išsijungia variklis ir jis pereina į kitą rėžimą. Transporto priemonė yra sukonstruota taip, kad ji turi automatinį valdymo kompiuterį, kuris nustato automobilio transportinę padėtį. Tačiau visas šis procesas vyksta tiktai automobiliui eksplotuojant, važiuojant keliais. Kuomet automobilis sustoja automatiškai išjungiamas degimas ir pereinama į kitą rėžimą. Gamintojo instrukcijoje nurodoma, jog norint patikrinti transporto priemonės aukštį, reikia užvesti variklį, leisti padirbti jam, atleisti rankinį stabdį, pastatyti automobilį lygioje padėtyje ir 2-3 kartus įjungti rankinio valdymo rėžimą, kad transporto priemonė sugrįžtų į savo transportinę padėtį (b. l. 53-57).

Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kai transporto priemonės aukštis esant įjungtam ir išjungtam varikliui skiriasi ir byloje esant ginčui, specialistai galėjo išmatuoti transporto priemonę ir įjungus automobilio variklį, nes nustatytas viršytas transporto priemonės su kroviniu aukštis buvo labai nežymus, vos 19 cm. Apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas S. M. patvirtino, jog jam žinoma, kad stovinčios transporto priemonės pagalvės nusileidžia ir aukštis pamažėja, taigi nelieka pažeidimo. Taip pat nurodė, jog vairuotojui nebuvo leidžiama užvesti transporto priemonės variklio, nes vairuotojai visada siekia tai padaryti, jog nuleisti „pagalves“ (b. l. 64). Taigi analizuojant liudytojo parodymus duotus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, akivaizdu, jog specialistai žinojo ir suprato, jog transporto priemonės aukštis įjungus ir išjungus variklį keičiasi. Todėl, apygardos teismui nesuprantama, kodėl esant ginčui, vairuotojui buvo neleidžiama įjungti transporto priemonės variklio, juolab kaip, kad pagrįstai nurodo apeliantas, jog matavimai atlikti ne transporto priemonei naudojantis Lietuvos Respublikos keliais, tačiau jai stovint, esant išjungtam varikliui, su užtrauktu rankiniu stabdžiu, ko niekada nebūna, kai transporto priemonė naudojasi valstybinės reikšmės keliais, t. y. transporto priemonės matmenys užfiksuoti ne tuo metu, kai ji faktiškai naudojosi keliais, o ATPK 145 str. 2 d. numatytas pažeidimas padaromas tik važiuojant kelių transporto priemone. Institucijos teigimu, pareigūnai negali atlikti važiuojančios transporto priemonės matavimo, tačiau apygardos teismas pažymi, jog ginčas kyla ne dėl važiuojančios transporto priemonės, o dėl transporto priemonės įjungo/išjungto variklio.

Pažymėtina, jog nėra jokių aprobuotų taisyklių/metodikos, kuriomis pareigūnas, atliekantis matavimą, privalo vadovautis matavimo metu. Nėra numatyta ar transporto priemonė matavimo metu turi būti užvestu varikliu ar išjungtu. Liudytojas R. S. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog transporto priemonių tikrinimo metodikos neturi, transporto priemonių matavimą atlieka pagal vidinį įsitikinimą, taigi šiuo konkrečiu atveju, nėra paneigta apelianto gynybos versija, jog nežymiai viršytam transporto priemonės nustatytam leistinam aukščiui įtakos galėjo turėti išjungtas transporto priemonės variklis. Ginčytinos matavimo aplinkybės, konkrečios, aiškios, neginčijamos, nedviprasmiškai reglamentuotos matavimo procedūros nebuvimas neleidžia konstatuoti buvus pažeidimui šiuo konkrečiu atveju.

Teismas pabrėžia, kad įrodinėjimo teorijos principiniai nuostatai reikalauja, kad teisės pažeidimą padariusio asmens kaltė (tuo pačiu ir pažeidimo sudėtis) būtų įrodyta neginčijamais įrodymais, kurie neduotų pagrindo atsirasti nei menkiausiai abejonei, nes neįrodytas kaltumas yra prilyginamas įrodytam nekaltumui. Tuo pagrindu teismas konstatuoja, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą surašę ir administracinę nuobaudą skyrę Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos pareigūnai padarė nepagrįstą išvadą, kad transporto priemonė „Skania R143M“ viršija maksimalų leistiną aukštį. Nei administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo Institucijoje metu, nei nagrinėjant skundą Tauragės rajono apylinkės teisme, nebuvo surinktas pakankamas pagrindas neginčijamų įrodymų, patvirtinančių Institucijos pareigūnų išvadą. Be to, kaip jau minėta, nebuvo pašalinti prieštaravimai dėl ginčytinų matavimo aplinkybių. Dėl šios priežasties apygardos teismas daro išvadą, kad iš esmės vien tik liudytojų parodymai negali būti pakankamu pagrindu apelianto skundui atmesti, nes surinktų duomenų visuma vis tiek duoda pakankamą pagrindą atsirasti pagrįstai abejonei. Iš esmės liko nepaneigta apelianto A. G. gynybos versija ir, tuo pačiu, jo skundo argumentai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką taikant teisės normų aktus, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai, taip kad būtų suvokiami visiems teisinių santykių subjektams ( pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylų Nr. N12-150/2004, Nr. N3-1257/2007, Nr. N444-220/2008, Nr. N575-339/2009 ir kt.). Nagrinėjamuoju atveju byloje esantys duomenys patvirtina, jog daryti vienareikšmiškos išvados, jog transporto priemonės matavimai buvo atlikti tinkamai, negalima. Kadangi nėra konkrečios, aiškios, neginčijamos, nedviprasmiškai reglamentuotos matavimo procedūros, todėl spręstina, kad A. G. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai, be to sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.

Kadangi teismui iškilo pagrįsta abejonė dėl surinktų įrodymų patikimumo bei pakankamumo, teismas daro išvadą, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių neginčijamai patvirtinti, kad krovininio automobilio „Skania R143M“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Desot“ OPL 3AT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), matmenys viršijo Susisiekimo ministerijos nustatytą aukštį (4 m). Nagrinėjant bylą kilę prieštaravimai nepašalinti ir šiuo metu nesant galimybių jų pašalinti, aiškinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai, todėl trūkstant neginčijamų įrodymų, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, nutarimas naikintinas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina, nesant administracinio teisės pažeidimo numatyto ATPK 145 straipsnio 2 dalyje sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas,

nutarė:

A. G. skundą tenkinti, Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartį ir Vilniaus Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarimą, panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą A. G. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.