Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui K. L., atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Aušrai Valaikaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovei Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. Ž. dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovė, Administracija) 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. V3-295 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ bei priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu iš jo buvo išieškota 2 909,09 Eur skola (su palūkanomis) Vaikų išlaikymo fondui (toliau – ir Fondas), susidariusi laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. R. L. išmokėtas išmokas. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimu buvo nutraukta jo ir R. L. (šiuo metu Ž.) santuoka. Pasak pareiškėjo, jis sutiko teikti išlaikymą tik sūnui Justui, nes kiti du vaikai, tarp kurių ir duktė R. L., nėra jo vaikai pagal kilmę, tačiau teismas priteisė išlaikymą ir R. L., motyvuodamas, kad pareiškėjas nepasinaudojo savo teise kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo. Remiantis šiuo teismo sprendimu buvo pradėtas vykdymo procesas, o vėliau ir išmokų mokėjimas iš Vaikų išlaikymo fondo. Pareiškėjas pabrėžė, jog 2015 m. balandžio 13 d. Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimu buvo nuginčyta R. L. tėvystė ir nustatyta, kad pareiškėjas nėra jos tėvas pagal kilmę.

Pareiškėjo nuomonė, minėtos aplinkybės rodo, kad Vaikų išlaikymo fondas patyrė išlaidas ne dėl jo kaltės, o dėl netinkamos teismo ir buvusios sutuoktinės R. L. veiklos. Atkreipė dėmesį, jog R. L. dar iki R. L. gimimo momento žinojo, kad pareiškėjas nėra ir negali būti jos tėvas, tačiau vengė ginti vaiko teises ir teisėtus vaiko interesus, be kita ko, vaiko teisę žinoti, kas yra jo tikrasis tėvas ir teisę būti jo išlaikomam. Kreipdamasi į teismą dėl santuokos nutraukimo ir išlaikymo vaikams priteisimo, R. L. pateikė teismui tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip sudarė prielaidas teismui priimti nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, o teismo sprendimui įsiteisėjus, ji nepagrįstai kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondą, kuris formaliais pagrindais ėmė mokėti išmokas.

Pareiškėjo teigimu, kadangi jis nebuvo R. L. tėvas pagal kilmę, todėl niekada neturėjo pareigos išlaikyti šį vaiką. Valstybė atitinkamas išlaidas patyrė ne dėl jo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, todėl valstybei atsiradusios neigiamos pasekmės nėra priežastiniu ryšiu susijusios su pareiškėjo netinkamu veikimu ar neveikimu, taigi skolininko teisinio statuso suteikimas yra neteisingas, neprotingas ir nesąžiningas.

Atsakovė Administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–19).

Nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai su tėvystės nuginčijamo faktu apskritai nesiejami. Pažymėjo, kad Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimu iš K. L. buvo priteistas išlaikymas R. L., mokant periodinėmis išmokomis. Iš antstolės pažymos matyti, kad pareiškėjas priteisto išlaikymo nemokėjo, todėl pareiškėjas laikytinas skolininku, kuris Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir VIFĮ) prasme nėra siejamas su biologinės tėvystės faktu. Kadangi pareiškėjo pareiga mokėti išlaikymą R. L. buvo nustatyta teismo sprendimu, todėl būtent teismo sprendimas, kurio pagrindu antstolis R. Ž. (L.) išdavė pažymą, buvo pagrindu Administracijai mokėti už pareiškėją išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo buvusi pareiškėjo sutuoktinė R. Ž. atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 39–41).

R. Ž. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jai gimė duktė R., o su pareiškėju susituokė (duomenys neskelbtini) Pats pareiškėjas, žinodamas, kad jis nėra šio kūdikio biologinis tėvas, pasiūlė suteikti R. savo pavardę. Tėvystė buvo pripažinta pateikus civilinės metrikacijos skyriui pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo. Paaiškino, kad su pareiškėju kartu gyveno iki 1999 m. (duomenys neskelbtini) Joniškio rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą nutraukti jos ir pareiškėjo santuoką bei priteisti išlaikymą vaikams. Išlaikymas buvo priteistas ir R. L., nes pareiškėjas tuo metu buvo įrašytas jos tėvu. R. Ž. pabrėžė, jog pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje, jam buvo žinomas teismo sprendimo turinys, tačiau Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimo neskundė, į teismą dėl tėvystės nuginčijimo nesikreipė. Atkreipė dėmesį, jog, nors teismo posėdyje ir buvo pareiškęs, kad jis nėra biologinis R. tėvas, tačiau po sprendimo priteisti iš jo lėšas vaikų išlaikymui tam tikrą laiką skyrė lėšų vaikų, tuo pačiu ir R., išlaikymui. Pareiškėjas turėjo visas galimybes ginčyti tėvystę tiek tuo metu, kai buvo nagrinėjama santuokos nutraukimo byla, tiek vėliau. R. Ž. teigimu, kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, ji nepateikė tikrovės neatitinkančios informacijos apie tai, kad pareiškėjas yra R. L. tėvas, nes, kol nėra pripažinta, kad vaiko gimimo įraše nurodyti neteisingi tėvų duomenys, asmenys, nurodyti vaiko gimimo įraše kaip tėvai, jais laikomi nuo pat vaiko gimimo. Pareiškėjui nesikreipus į teismą ir nenuginčijus tėvystės, teismas visiškai pagrįstai tenkino reikalavimą priteisti išlaikymą ir R. L. kaip pareiškėjo dukrai, todėl ir skundžiamas Administracijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. Ž. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 157).

Skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Administracijos 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. V3-295 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) sprendimu Joniškio rajono apylinkės teismas nutraukė pareiškėjo ir R. L. (šiuo metu Ž.) santuoką ir priteisė iš pareiškėjo K. L. vaikams, tarp kurių ir R. L., išlaikymą – po 125 Lt į mėnesį nuo 2001 m. spalio 29 d. iki vaikų pilnametystės (b. l. 74–75).

Kadangi pareiškėjas priteisto išlaikymo nemokėjo, R. L. 2008 m. balandžio 11 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti (b. l. 20, 21).

Administracijos direktorius 2008 m. spalio 23 d. sprendimu nusprendė R. L. nuo 2008 m. balandžio 11 d. kiekvieną mėnesį mokėti 125 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, išmokas pervedant į R. L. sąskaitą (b. l. 23). Apie minėtą sprendimą bei tai, kad valstybė perima jo pareigą mokėti lėšas vaikui išlaikyti ir išreikalauti išmokėtas sumas bei palūkanas, pareiškėjas buvo informuotas 2008 m. lapkričio 28 d. Administracijos raštu (b. l. 25).

2015 m. balandžio 13 d. Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas nėra R. L. biologinis tėvas (b. l. 9).

Administracija 2016 m. balandžio 11 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. V3-295 iš pareiškėjo išieškoti 2 909,09 Eur skolą Vaikų išlaikymo fondui, kurią sudaro Fondo lėšos, išmokėtos R. L. už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2014 m. spalio mėn. (b. l. 36–37).

Teismas pažymi, kad pagal VIFĮ 3 str. 1, 2, 4 d. Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą.

VIFĮ 11 str. 1 d. įtvirtinta, kad Fondo administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis Fondo išmokas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas Fondo išmokas, įgyja teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas Fondo išmokas ir reikalauti 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų Fondo išmokų sumų nuo jų išmokėjimo šio įstatymo 3 straipsnio nustatyta tvarka iki jų visiško išieškojimo iš skolininko.

Pažymėtina, kad pagal VIFĮ 2 str. 4 d. skolininkas yra asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos.

Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, pareiškėjas šiuo atveju laikytinas skolininku VIFĮ įstatymo aspektu, t. y. įsiteisėjusiu Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimu iš pareiškėjo buvo priteistas išlaikymas R. L., kurio jis nemokėjo, todėl pareiškėjo pareigą mokėti išlaikymą perėmė Fondas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neskundė teismui Administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 23 d. sprendimo R. L. mokėti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, todėl pastarojo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas šiuo atveju netikrinamas.

Kaip minėta, VĮFĮ 11 str. įtvirtina atsakovei teisę reikalauti, kad skolininkas (šiuo atveju pareiškėjas) grąžintų išmokėtas Fondo išmokas bei sumokėtų 5 proc. metines palūkanas. Tokią atsakovės teisę nustato ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. A1-355 patvirtinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai (toliau – ir Nuostatai), pagal kuriuos Administracijos veiklos tikslus bei funkcijas, be kita ko, sudaro Fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininkų užtikrinimas.

Teismas atkreipia dėmesį, kad skolininko statusas, VIFĮ taikymo prasme nėra siejamas su biologinės tėvystės faktu. Skolininko asmenį apibrėžia teismo sprendimas priteisti išlaikymą vaikui ir priteisto išlaikymo nemokėjimo (netinkamo mokėjimo) faktas. Kol pareiškėjo tėvystė nebuvo nuginčyta, pareiškėjas buvo laikomas R. L. tėvu, jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas teikti išlaikymą R. L., taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsakovė turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą priimti skundžiamą 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. V3-295 išieškoti Fondo mokėtas lėšas iš pareiškėjo. Be to, teismas atkreipia dėmesį, jog Joniškio rajono teismo sprendimas kuriuo buvo nuginčyta pareiškėjo tėvystė, buvo priimtas ir įsiteisėjo R. L. jau sulaukus pilnametystės, taigi visą laikotarpį, kada Fondas mokėjo išmokas R. L., pareiškėjas buvo jos tėvu, kuriam, be kita ko, teismo sprendimu buvo nustatyta pareiga teikti jai išlaikymą.

Nuostatų 12.2 p. nustatyta, kad užtikrindama iš Fondo išmokėtų išmokų atgavimą Administracija teisės aktų nustatyta tvarka išieško iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Administracijai apie aplinkybių, nurodytų VIFĮ 6 str. 1 d., atsiradimą. Byloje nenustatyta, kad R. Ž. netinkamai vykdė savo, kaip pareiškėjos VIFĮ prasme, pareigas. Nėra jokių duomenų apie tai, kad ji atsakovei būtų pranešusi klaidingą informaciją arba nepranešusi apie atsiradusį Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindą, todėl reikalauti išmokėtų išmokų iš R. Ž. Administracija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

VIFĮ 1 str. 1 d. nustatyta, kad valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas, taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis VIFĮ 11 str., darytina išvada, kad ginčijami Administracijos 2016 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. V3-295 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo, taigi pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagristas. Skundą atmetus, netenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.