- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-22
- Bylos Nr.
- I-2437-257/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01181-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Atsakovas
- R. I.
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą atsakovui R. I. dėl permokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymas priteisti iš atsakovo R. I. išnaudotų už jam nepriklausančių atostogų dalį permoką – 415,29 Eur (keturis šimtus penkiolika eurų ir 29 ct).
Pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas ir atsakovas R. I. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimais (37-38 b. l.). Atsakovas prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (39 b. l.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas skunde (2–4 b. l.) nurodė, kad Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau ir – Šiaulių aps. VPK) gautas Šiaulių aps. VPK Finansų skyriaus viršininkės B. G. 2014-04-28 tarnybinis pranešimas Nr. 40-PR5-7138 „Dėl atostoginių permokos išieškojimo“, kuriame nurodyta, jog Šiaulių aps. VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresniajam tyrėjui R. I. nuo 2013-05-13 iki 2013-06-17 už 2013 metus buvo suteiktos kasmetinės atostogos ir paskaičiuoti bei išmokėti jam atostoginiai. Tačiau pareigūnas R. I. nuo 2013 m. liepos 31 d. Šiaulių aps. VPK viršininko įsakymu nušalintas nuo pareigų, o 2014 m. balandžio 23 d. atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Atleidimo iš vidaus tarnybos dieną R. I. buvo išmokėti atostoginiai už 2013 metus, kai suteiktų atostogų dienų skaičius viršijo jam priklausiusių atostogų dienų skaičių už dirbtą laiką 2013 metais. Kadangi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau ir – Vidaus tarnybos statutas) nereglamentuoja, kas sudaro darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, todėl taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau ir – DK) 170 straipsnyje nustatytos taisyklės ir atitinkamai šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog į šį laiką įskaitomas faktiškai dirbtas laikas. 2013 m. rugpjūčio 5 d. Šiaulių aps. VPK gavus iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos duomenų, kad R. I. yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, buvo priimtas Šiaulių aps. VPK viršininko 2013-08-05 įsakymas Nr. 40-TE-481 „Dėl komisarui inspektoriui R. I., komisarui inspektoriui G. A., vyresniajam inspektoriui G. V. darbo užmokesčio nemokėjimo“, kuriuo nuo 2013-07-31 atsakovui nutrauktas darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių piniginių sumų mokėjimas. Šiaulių aps. VPK Vidaus tyrimo poskyryje atlikus tarnybinį patikrinimą ir konstatavus, kad R. I. savo veiksmais pažemino įstaigos, kurioje dirba, autoritetą ir pareigūno vardą, buvo pasiūlyta pastarąjį atleisti iš vidaus tarnybos. Esant Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytam pagrindui, Šiaulių aps. VPK viršininko 2014-04-23 įsakymu Nr. 40-TE-365 „Dėl komisaro inspektoriaus R. I. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atsakovas buvo atleistas iš vidaus tarnybos ir įpareigotas grąžinti išmokėtus pinigus už 15 jau išnaudotų (bet nepriklausiusių) kalendorinių dienų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 30 d., kas sudaro 415,29 Eur (1433,91 Lt) permoką. Atsakovas ketino geranoriškai grąžinti permoką, tačiau pareiškėjui pareikšdavo prašymų dėl darbo užmokesčio perskaičiavimo, jo įvertinimo, viršvalandžių kompensavimo, reikšdamas pretenzijas dėl neteisingo apmokėjimo už darbą poilsio dienomis, naktį bei dirbtus viršvalandžius ir permokos Šiaulių aps. VPK negrąžino iki šiol. Šis susirašinėjimas su R. I. tęsiasi nuo 2014 m. gegužės mėn. Vidaus tarnybos statutas nereglamentuoja išskaitų iš darbo užmokesčio. DK 224 straipsnyje numatyti išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai ir jo 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, įstaigai ar organizacijai, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu darbuotoją atleidžiant iš darbo nepasibaigus tiems darbo metams, už kuriuos jis gavo atostogas, išieškoti už neatidirbtas atostogų dienas; išskaita už šias dienas nedaroma, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant jo kaltės. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-02-21 įsakyme Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (ginčo laikotarpiu aktuali 2007-06-18 įsakymo Nr. 5-V-405 redakcija). Iš to seka, kad išskaita iš darbuotojo darbo užmokesčio išieškoti už neatidirbtas atostogų dienas darbdavio administracijos nurodymu gali būti daroma, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo tokiais įstatymuose numatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais, į kurių sudėtį įeina juridinio fakto – darbuotojo kaltės – buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1423-492/2015). Atsižvelgiant į tai, kad R. I. iš vidaus tarnybos atleistas dėl pareigūno vardo pažeminimo, t. y. dėl pastarojo atleidimo iš tarnybos yra jo kaltė, todėl atsakovas liko skolingas Šiaulių aps. VPK 415,29 Eur už išnaudojusią, bet jam nepriklausiusią atostogų dalį – 15 kalendorinių dienų. Kadangi atsakovas iki šios dienos nėra grąžinęs permokos pareiškėjui, todėl kreipiamasi į teismą dėl šios sumos priteisimo.
Atsiliepimas
Atsakovas R. I. atsiliepime (29–33 b. l.) nurodė, kad prašo netenkinti Šiaulių aps. VPK prašymo dėl permokos grąžinimo. Nurodė, kad ginčas yra kilęs 2014 metais, kai Šiaulių aps. VPK atstovai, vadovaudamiesi tarnybinio patikrinimo išvada, pareikalavo grąžinti išmokėtus pinigus už pernaudotas atostogas. Nurodė, kad iki šiol iš Šiaulių aps. VPK nėra gavęs atsakymo, kokiais įstatymais buvo vadovaujamasi apskaičiuojant visą jo darbo užmokestį: ar Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu, ar Lietuvos Respublikos darbo kodeksu. Atsižvelgiant į tai, kad nėra išspręstas ir jo reikalavimas perskaičiuoti darbo užmokestį nuo 2009-01-01 iki 2013-08-01, todėl prašo teismo kartu nagrinėti jo reikalavimą įpareigoti Šiaulių apskrities VPK perskaičiuoti ir sumokėti jam neišmokėtą darbo užmokestį. Dėl pareiškėjo reikalavimo atsakovas nurodė, kad iš vidaus tarnybos yra atleistas vadovaujantis 2014-04-22 tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS-32. Pabrėžė, kad nuo 2013-08-01 nedirba ir yra nušalintas nuo pareigų ne tarnybinio patikrinimo metu, o BPK numatyta tvarka, todėl laikotarpis nuo 2013-08-01 iki 2013-12-31, už kurį reikalaujama grąžinti išmokėtus pinigus už 15 kalendorinių dienų pernaudotų kasmetinių atostogų yra nepagrįstas, nes tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje gali nuspręsti, ar nušalinimas buvo teisėtas ir tik tada galima reikalauti grąžinti išmokėtus pinigus. Šiaulių aps. VPK vadovaujasi Darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Šiuo atveju dėl kaltės pasisakys teismas įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje. Tarnybinio patikrinimo metu jis nuo pareigų nušalintas nebuvo, tarnybinis patikrinimas minėtu laikotarpiu, už kurį reikalaujama grąžinti permokėtas atostogas, atliekamas nebuvo. Šiaulių aps. VPK viršininkas, atleidęs jį iš vidaus tarnybos, turi ne tik teisę reikalauti grąžinti pinigus, bet ir pareigą sumokėti neišmokėtus pinigus už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą, kadangi nuo 2009 metų dirbant Šiaulių aps. VPK ONTB vyresniojo tyrėjo pareigose ne visada buvo apmokamas arba tik dalinai buvo apmokamas darbas poilsio ir švenčių dienomis, už viršvalandinį darbą bei darbą nakties metu. Kartais perdirbtos valandos būdavo pridedamos prie atostogų einant kasmetinių atostogų, jei nesusidarydavo už viršvalandinį darbą pilna darbo diena, tai laikas už viršvalandinį darbą nebūdavo pridedamas prie atostogų bei už jį nebūdavo apmokama. Todėl 2014-05-12 kreipėsi į Šiaulių aps. VPK, kad būtų peržiūrėti nuo 2009 m. sausio 1 d. visi Šiaulių aps. VPK viršininko įsakymai dėl darbo poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą, kurį jis dirbo, bei paskaičiuotas neišmokėtas atlyginimas, tačiau 2014-05-30 Šiaulių aps. VPK viršininko raštu Nr. 40-S-22231 nurodė, kad jo prašymas netenkintinas ir nepagrįstas. Minėtą ginčą dėl netinkamai mokėto darbo užmokesčio bei permokėtų atostoginių grąžinimo bandė su Šiaulių aps. VPK išspręsti taikiai, tačiau Šiaulių aps. VPK neteikė informacijos: ar darbo laiko apskaičiavimas, kai už darbą poilsio ir švenčių dienomis, perdirbtos valandos pridedamos prie kasmetinių atostogų, nepažeidžia Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies bei 26¹ straipsnio 1 ir 3 dalies? Šiaulių apskrities VPK atstovai neatsakė į šiuos paklausimus: 1) paaiškinti, ar teisingai buvo mokama už darbą poilsio dienomis, nurodant, kad buvo dirbtas viršvalandinis darbas; 2) paaiškinti, ar teisingai apskaičiuota darbo laiko apskaita, kai už darbą poilsio ir švenčių dienomis (kai privalomas dvigubas apmokėjimas), dirbtos valandos pridedamos prie kasmetinių atostogų (po to už jas apmokant kaip už eilinę darbo dieną); 3) ar toks darbo laiko apskaičiavimas, kai už darbą poilsio ir švenčių dienomis, perdirbtos valandos pridedamos prie kasmetinių atostogų, nepažeidžia Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies bei 26l straipsnio 1 ir 3 dalies? Nurodė, kad dėl visų išdėstytų faktų prašo teismo netenkinti Šiaulių aps. VPK prašymo dėl permokos grąžinimo bei įpareigoti Šiaulių aps. VPK atsakyti į jo prašymus dėl darbo užmokesčio apmokėjimo, kadangi minėtą ginčą dėl darbo užmokesčio perskaičiavimo bei permokos grąžinimo ne teismine tvarka bandė išspręsti nuo 2014 metų, tačiau jam reikalingos informacijos Šiaulių aps. VPK neteikė. Prašo kartu nagrinėti ir jo prašymą dėl jam klaidingai apskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymas netenkintinas.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl 415,29 Eur permokos priteisimo iš atsakovo R. I. dėl išnaudotų (bet nepriklausiusių) penkiolikos kalendorinių dienų kasmetinių atostogų.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas R. I. 2013 m. gegužės 6 d. parašė prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo už 2013 m., t. y. nuo 2013 m. gegužės 13 d. (6 b. l.). Pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 40-AK-132 „Dėl atostogų“ atsakovui R. I. suteiktos nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. birželio 17 d. (35 kalendorinės dienos) kasmetinės atostogos už 2013 metus (7-8 b. l.). R. I. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, todėl buvo priimtas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas Nr. 40-TE-481, kuriuo nuo 2013 m. liepos 31 d. atsakovui R. I. nutrauktas darbo užmokesčio mokėjimas (9 b. l.). Atsakovas atleistas iš vidaus tarnybos 2012 m. balandžio 23 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2013-12-30 iki 2015-04-03), kuris numato, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą (19 b. l.). Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 40-TE-365 „Dėl komisaro inspektoriaus R. I. atleidimo iš vidaus tarnybos“ 3 punktu R. I. buvo įpareigotas grąžinti išmokėtus pinigus už 15 kalendorinių dienų pernaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 30 d. (už metus priklauso 35 kalendorinės dienos) (19 b. l.). Kadangi atsakovas pastarojo nurodymo neįvykdė, Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas kreipėsi į teismą. Teisiniu pagrindu pareiškėjas nurodo Darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo“, kuriame įtvirtinta analogiška nuostata kaip ir Darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punkte, taip pat pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1423-492/2015.
Kadangi Vidaus tarnybos statutas nereglamentuoja išskaitų iš darbo užmokesčio, todėl šiuo atveju taikytinas Darbo kodeksas.
Darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalyje nurodyti atvejai, kada galima daryti išskaitas iš darbuotojų atlyginimo. Darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, įstaigai ar organizacijai, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu darbuotoją atleidžiant iš darbo nepasibaigus tiems darbo metams, už kuriuos jis gavo atostogas, išieškoti už neatidirbtas atostogų dienas. Išskaita už šias dienas nedaroma, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant jo kaltės.
Darbo kodekso 224 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus. Įvertinus minėtos teisės normos turinį, darytina išvada, jog šiuo atveju įstatymo leidėjas įtvirtino pareigą darbdaviui, reiškiančiam reikalavimą dėl permokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš darbuotojo, įrodyti ne tik permokėto darbo užmokesčio faktą, bet ir aplinkybę, jog permokėto darbo užmokesčio dalis susidarė dėl skaičiavimo klaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-11-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1355/2002, nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąvoka „skaičiavimo klaida“ yra aiškinama kaip sąskaitybos klaida. Sąskaityba nagrinėtos bylos prasme reiškė ne tik aritmetinį darbo užmokesčio skaičiavimą, bet ir kitus veiksmus, susijusius su darbo užmokesčio apskaita ir išmokėjimu (žodis “sąskaityba” lietuvių kalboje apibrėžiamas kaip sąskaitų tvarkymas: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 677).
Taigi, iš Darbo kodekso matyti, kad 224 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte numatytos išskaitos administracijos nurodymu, o 224 straipsnio 3 dalyje – apie išieškojimą iš darbuotojo darbo užmokesčio.
Atsižvelgiant į Darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą teisinį reguliavimą spręstina, jog Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 40-TE-365 „Dėl komisaro inspektoriaus R. I. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (19 b. l.) 3 punkte buvo pagrįstai atsakovui nurodyta grąžinti Šiaulių aps. VPK permoką už panaudotas atostogas, kadangi atsakovas atleistas iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo (esant atsakovo kaltei). Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas ne administracijos patvarkymų, susijusių su išskaitomis iš valstybės tarnautojui išmokėto darbo užmokesčio, klausimas, o išieškojimo iš atleistam valstybės tarnautojui išmokėto darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų, teisėtumas ir pagrįstumas, kai pareiškėjas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje ir nagrinėjamoje byloje skiriasi bylų nagrinėjimo ribos bei aplinkybės, todėl pareiškėjo nurodyta nutartimi, kaip teisminiu precedentu, tiesiogiai remtis negalima.
Įvertinus Darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatas darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju netaikomas Darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Remtis reikia Darbo kodekso 224 straipsnio 3 dalimi, kuria vadovaujantis nėra pagrindo priteisti prašomą sumą iš atsakovo, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, apskaičiuojant atsakovo darbo užmokestį skaičiavimo klaida nebuvo padaryta. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad permokėto darbo užmokesčio dalis susidarė dėl skaičiavimo klaidos. Permoka susidarė dėl to, kad R. I. buvo išmokėti atostoginiai už 2013 metus, kai suteiktų atostogų dienų skaičius viršijo jam priklausiusių atostogų dienų skaičių už dirbtą laiką 2013 metais.
Byloje taip pat aktualus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas teisinis pagrindas.
CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis (1 d.). Taigi, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma, asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 40-AK-132 „Dėl atostogų“ atsakovui R. I. suteiktos nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. birželio 17 d. (35 kalendorinės dienos) kasmetinės atostogos už 2013 metus (7-8 b. l.). R. I. pasinaudojo atostogomis, jam už jas buvo sumokėta. Taigi nagrinėjamu atveju R. I. už atostogas buvo išmokėta esant teisiniam pagrindui. Vėliau atleidžiant atsakovą iš vidaus tarnybos, t. y. po turto, išmokų už kasmetines atostogas, įgijimo išnyko šio turto įgijimo pagrindas. Tokiu atveju turto gavėjui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą, kaip įgytą be pagrindo.
Tačiau CK 6.241 straipsnis draudžia išreikalauti be pagrindo įgytas lėšas, darbo užmokestį ir jam prilygintas išmokas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos (1 dalies 4 punktas). CK nedetalizuojamos darbo užmokesčiui prilygintos išmokos, tačiau, vertinant darbo užmokesčio tikslą atlyginti darbuotojui už jo pasiektą kiekybinį ir kokybinį darbo rezultatą, manytina, kad išmokos už kasmetines atostogas, nors ir nėra darbo užmokestis už pasiektą konkretų rezultatą ir dirbtą tam tikrą laiko tarpą, tačiau gali būti priskiriama darbo užmokesčiui prilygintoms išmokoms kaip atlygis už darbą poilsiui skirtu laiku. Pagal CK 6.241 straipsnį šios išmokos turi būti įgytos be pagrindo arba jų įgijimo pagrindas turi būti išnykęs po jų įgijimo. Įstatymų leidėjas nustatė dvi alternatyvias draudimo išreikalauti be pagrindo įgytą darbo užmokestį ir jam prilygintas išmokas išimtis: be pagrindo įgytų lėšų gavėjo nesąžiningumą ir sąskaitybos klaidą.
Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas sąžiningumo kriterijus aiškinamas kaip vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo - jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo - veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjamos aplinkybės, patvirtinančios asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės doktrinoje bei administracinių teismų praktikoje sąžiningumas taip pat suprantamas kaip bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise, o sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-98/2013).
Teismas, įvertinęs objektyvųjį (atsakovo elgesio objektyviuosius požymius, patvirtinančius jo rūpestingumą, atidumą, apdairumą) ir subjektyvųjį (atsakovo vidinius motyvacinius veiksnius) kriterijus, taip pat byloje surinktą medžiagą, sprendžia, jog nėra įrodymų, kad atsakovas veikė nesąžiningai arba kad buvo padaryta sąskaitybos klaida. Visų pirma, pastarojo straipsnio taikymo kontekste galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl asmuo, norintis, jog kaip iš be pagrindo įgytos sumos būtų išieškota iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų, turi įrodyti, jog asmuo, be pagrindo įgijęs nurodyto pobūdžio sumas, buvo nesąžiningas arba jog buvo padaryta sąskaitybos klaida. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, tai pat nepatiekė įrodymų, jog atsakovas, įgydamas permoką už atostogas, buvo nesąžiningas arba jog buvo padaryta sąskaitybos klaida. Akivaizdu, jog už suteiktas atostogas atsakovui tuo metu buvo išmokėta esant teisiniam tam pagrindui. Teismo vertinimu, atsakovo veiksmuose nėra jokių nesąžiningo veikimo požymių. Laikytina, jog pareiškėjas, suteikdamas atostogas už neatidirbtą laikotarpį, prisiėmė tokių veiksmų pasekmių riziką. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog šiuo atveju pareiškėjas neįrodė CK 6.421 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo išimčių, todėl nėra pagrindo priteisti iš atsakovo R. I. jam išmokėtą sumą, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsakovas R. I. atsiliepimu taip pat suformulavo savo reikalavimus (dėl galimai klaidingai apskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio) bei prašo juos nagrinėti kartu su pareiškėjo skunde pareikštu reikalavimu, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje nesprendžiami atsakovo reikalavimai. Atkreiptinas dėmesys, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pareiškėjo skundo dalykas – materialinis teisinis reikalavimas. Būtent pastarojo apimtyje ir turi būti nagrinėjamas iškeltas ginčas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui. Skundo dalykas ir pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad formuluojamas reikalavimas dėl permokos priteisimo. Laikantis teismui paduoto skundo nagrinėjimo ribų taisyklių, byla nagrinėtina tik skunde nurodyto reikalavimo ribose.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą atsakovui R. I. dėl permokos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.