Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-399-468/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-06-07
Bylos Nr.: 1A-399-468/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-30292-2018-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
Nuteistasis: R. D.
Nukentėjusysis: V. Š.
Civilinis atsakovas: AB „Lietuvos draudimas“
Advokatai: Vaida Genaitytė

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.6.14Kitos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str. 2 d.)
1.1.7.2.2Bauda (BK 47 str.)
1.2.25.4.1Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 str. 1 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-399-468/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30292-2018-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1;

1.1.8.6.14; 1.1.7.2.2; 1.2.25.4.1; 2.4.6.1.(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei,dalyvaujant prokurorui Artūrui Survilai,nuteistajai R. D., jos gynėjai advokatei Vaidai Genaitytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-04-04 nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 40 MGL, t. y. 2 000 Eur dydžio bauda.

Iš dalies patenkintas nukentėjusiojo V. Š. civilinis ieškinys. Priteista iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ V. Š. naudai 43,17 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Patenkintas V. Š. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo ir priteista iš Rasos D. V. Š. naudai 400 Eur išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. D., vairuodama kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: ji 2018-06-25, apie 13.54 val., Vilniuje, Skroblų g., ties pastatu Nr. 31, vairuodama automobilį AUDI Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama kryptimi link Naugarduko g. pusės, pažeidė Kelių eismo taisyklių V skyriaus 30 punkto (2014 m. spalio 3 d. Nr. 1086 redakcija, galiojusi nagrinėjamo įvykio metu) reikalavimus, numatančius vairuotojo pareigas pėstiesiems, kad vairuotojas, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, tai yra, jai vairuojamu automobiliu važiuodama Skroblų gatve, kelyje su viena eismo juosta, būdama pėsčiųjų perėjos, pažymėtos ženklinimu Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.13.1 p. „ZEBRAS“ ir kelio ženklu Kelių eismo taisyklių 1 priedo V skyriaus Nr. 534 „PĖSČIŲJŲ PERĖJA“, zonoje, nepraleido jos važiavimo krypties atžvilgiu, iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėjos zonoje ėjusio pėsčiojo V. Š., jį partrenkė ir sužalojo. Šio eismo įvykio metu pėsčiajam V. Š. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Šie R. D. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistoji R. D. apeliaciniame skunde prašo

-panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-04-04 nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių.

-atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti eismo įvykių ekspertizę, jog būtų nustatytos eismo įvykio aplinkybės – įvykio vieta ir padaryto sužalojimo aplinkybės.

2.1. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka, mano, kad yra nuteista nepagrįstai, nes veikos tokiomis aplinkybėmis, kokios aprašytos nuosprendyje, ji nepadarė. Mano, kad apylinkės teismas, pakeisdamas kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes ir jai apie tai nepranešdamas iš anksto bei nesudarydamas galimybės pasiruošti gynybai, suvaržė jos teisę į teisminę gynybą, nes ji, kaip kaltinamoji, turi teisę aiškiai žinoti, kuo yra kaltinama. Apeliantės nuomone, apylinkės teismas ne visus byloje esančius duomenis išnagrinėjo ir įvertino visapusiškai ir objektyviai. Be to, apeliantės teigimu, kai kurios teismo išvados nepagrįstos bylos duomenimis, todėl lieka neaišku, kokiu pagrindu buvo suformuotas vidinis teismo įsitikinimas ir padarytos išvados. Taip pat nuosprendyje palikta neaiškumų, kai kurios teismo išvados prieštarauja viena kitoms. Pažymi, jog apylinkės teismas, pripažindamas ją kalta, neatskleidė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos mechanizmo, neteisingai nustatė priežastinio ryšio pobūdį, nepagrįstai neįvertino paties nukentėjusiojo veiksmų. Taip pat apylinkės teismas, pripažindamas ją kalta dėl Kelių eismo taisyklių 30 p. pažeidimo, šias nuostatas aiškino plečiamai, įvesdamas sąvokas, kurių jokie teisės aktai nenumato, todėl ji nesupranta, už kokius veiksmus yra nuteista.

Dėl materialinės teisės normos - BK 2 straipsnio 1 dalies pažeidimo

2.2. Pažymi, kad 2018-06-25 kilusio įvykio metu galiojusi Kelių eismo taisyklių redakcija numatė, kad šių taisyklių 30 punkto reikalavimai pažeidžiami, kai nepraleidžiamas į pėsčiųjų perėją išėjęs pėsčiasis. R. D. paaiškino, kad jai kertant perėją, joje pėsčiųjų nebuvo. 2019-04-04 nuosprendyje atsirado sąvoka „pėsčiųjų perėjos zona“. Apeliantės teigimu, galiojančiame teisiniame reglamentavime yra pateikiamas tik „pėsčiųjų perėjos“ apibrėžimas. Būtent, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (redakcija galiojusi įvykio metu) 2 straipsnio 49 punkte įtvirtinta, kad pėsčiųjų perėja - perėjimo per važiuojamąją kelio dalį vieta, pažymėta kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir ženklinimo linijomis arba tik kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“. Pėsčiųjų perėjos ribas žymi ženklinimo linijos, o jeigu jų nėra - įsivaizduojamos tiesės, einančios nuo kelio ženklų statmenai per kelią. Tokia pat sąvoka pateikiama ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos direktoriaus 2016-11-24 įsakymo „Dėl pėsčiųjų perėjimo per kelius ir gatves organizavimo taisyklių PPOT16 patvirtinimo“ Nr. V-682 10.3 p. nurodant, kad pėsčiųjų perėja tai perėjimo per važiuojamąją kelio dalį vieta, pažymėta kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir ženklinimo linijomis arba tik kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“. Taigi, pėsčiųjų perėjos ribas žymi ženklinimo linija. Nei minėtas įstatymas ir įsakymas, nei KET nepateikia „pėsčiųjų perėjos zonos“ apibrėžimo, be to, šiuose teisės aktuose įtvirtinant pėsčiųjų pareigas bei vairuotojų pareigas pėstiesiems yra numatytos tik pareigos susijusios būtent su „pėsčiųjų perėja“ ir elgesiu joje. Papildomai pėstiesiems numatant teisę per kelią eiti ir ne pėsčiųjų perėja, tačiau tik išimtiniais atvejais ir tik laikantis tam tikrų taisyklių. R. D. manymu, atsakomybė pagal BK 281 straipsnį gali būti taikoma tik už tokius pažeidimus, kurie yra aiškiai įtvirtinti minėtuose teisės aktuose. Priešingas aiškinimas ir teisės aktuose nenumatytų sąvokų išvedimas, apeliantės nuomone, pažeidžia BK 2 straipsnio 1 dalį, kadangi įstatymas yra aiškinamas plečiamai, kas yra draudžiama. Tuo tarpu plečiamai aiškinant įstatymus ir teisės aktus, sudaromos sąlygos visais atvejais siekti vairuotojo atsakomybės, preziumuojant jo kaltę, tuo pačiu atleidžiant pėsčiąjį nuo jam nustatytų pareigų. Tačiau, apeliantės teigimu, jokio asmens kaltė negali būti preziumuojama, kadangi tiek BPK 44 straipsnio 6 dalis, tiek Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, tiek tarptautiniai ir Europos Sąjungos teisės aktai tą draudžia. Be to, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtina visų asmenų lygybę prieš įstatymą, reiškiančią, kad visi turi laikytis įstatymo reikalavimų, neišskiriant vienos ar kitos asmenų grupės.

2.3. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinio teismo nutartyse jokių platesnių ir išsamesnių paaiškinimų dėl sąvokos „pėsčiųjų perėjos zona“ pateikiama nėra, kaip ir nėra nurodoma, kaip tokia sąvoka koreliuoja su Kelių eismo taisyklėmis ir/ar saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nustatytomis taisyklėmis. Apeliantės manymu, apylinkės teismas ją nuteisdamas už tai, kad nepraleido pėsčiųjų perėjos zonoje ėjusio pėsčiojo, pažeidė BK 2 straipsnio 1 dalį, kadangi Kelių eismo taisyklės numatydamos vairuotojo pareigą praleisti per pėsčiųjų perėją einančius pėsčiuosius, nenumato reikalavimo tų pačių taisyklių ir pareigų laikytis „pėsčiųjų perėjos zonoje“, kadangi tokios sąvokos nei Kelių eismo taisyklės, nei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas nenumato. Tuo tarpu, kalbant apie baudžiamąją atsakomybę pagal BK 281 straipsnį, aktai aktualūs yra tik šie teisės. Apeliantės teigimu, tuos atvejus, kai pėstieji kelią kerta ne per pėsčiųjų perėją, Kelių eismo taisyklės reglamentuoja atskirai, nurodant, kad toks kelio kirtimas yra išimtinis bei numatant, kad tokiais atvejais pėstieji privalo duoti pirmenybę vairuotojui.

Dėl nusikalstamos veikos mechanizmo atskleidimo

2.4. Pažymi, jog visais atvejais nusikaltimo mechanizmas turi būti atskleidžiamas aiškiai, tuo pačiu nustatant, ar egzistuoja visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Kadangi BK 281 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visais atvejais itin kruopščiai turi būti nustatytas priežastinis ryšys taip kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (veikos) ir numatytų padarinių.

2.5. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisės doktrinoje ir teismų praktikoje nurodoma, jog pagal BK 281 straipsnį priežastinis ryšys apima du momentus: 1) būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir 2) priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga. Tuo tarpu priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas, t. y. būtinas, ar atsitiktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-38/2008). Apeliantės manymu, dėl šių priežasčių, teismas turėtų įvertinti ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, bet ir kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padariniams atsirasti, ir nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytų padarinių, priežastis.

2.6. R. D. teigimu, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neatskleidė veikos mechanizmo, nes nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių, taip pat nenustatė priežastinio ryšio pobūdžio. Vilniaus miesto apylinkės teismas nuosprendyje paliko daug neaiškumų, kai kurių aplinkybių nenustatinėjo, be to, kai kurios išvados prieštarauja viena kitoms, o kai kurios išvados nėra pagrįstos aiškiais argumentais ar bylos duomenimis, dėl ko galėtų būti laikomos nebent tik prielaidomis. Apylinkės teismas nustatė tik nukentėjusiojo sužalojimo laipsnį, kad tai yra nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau nurodė, kad nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo nustatymas nėra reikšmingas. Tuo pačiu teismas darė išvadas dėl nukentėjusiojo sužalojimų atsiradimo aplinkybių, tokias išvadas grįsdamas prielaidomis. Pavyzdžiui, nuosprendyje nurodoma, kad kitokio pobūdžio sužalojimai, liudijantys nukentėjusiojo kontaktą su automobiliu, galėjo būti nefiksuoti, nes medikai buvo susitelkę ties kojos lūžiu. Apeliantės manymu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad jos automobilis nebuvo apgadintas, ant jo nebuvo matyti jokių dulkių nubraukimo žymių ar pan., kas liudytų kontaktą su nukentėjusiuoju, t. y. jo partrenkimą. Nebuvo nustatyta, kad nuteistoji vairuojamu automobiliu pervažiavo jam koją. Apklaustas specialistas J.M. P. paaiškino, kad tokio pobūdžio sužalojimas galimas ir tokiu atveju, kai asmuo griūna. Be to, specialisto teigimu, automobiliui atsitrenkus į žmogų, turėtų likti nubrozdinimai ar mėlynės kontakto vietoje. Nukentėjusysis apklausiamas po specialisto paaiškinimų jau teigė, kad apeliantė automobiliu jam atsitrenkė į koją, į kairės pusės šoną, tačiau kitokių sužalojimų nustatyta nebuvo.

2.7. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme gynėja prašė teismo iškviesti ir apklausti 2018-06-25 į įvykį atvykusius greitosios medicinos pagalbos darbuotojus, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Pats nukentėjusysis kartu su civiliniu ieškiniu pateikė medicininius dokumentus, liudijančius, kad jis dvi savaites buvo gydomas stacionariai. Iš šių medicininių dokumentų matyti, kad buvo fiksuotos netgi tokios aplinkybės kaip nukentėjusiojo kiti susirgimai - psoriazė, epilepsija, taip pat alergija penicilinui ir neblaivumas. Taigi, apeliantės nuomone, nukentėjusiojo apžiūros po eismo įvykio metu galėjo būti fiksuoti ir bet kokie kiti sužalojimai, jeigu tokių būtų buvę.

2.8. Apeliantės manymu, apylinkės teismas nukentėjusiojo sužalojimų aplinkybes turėjo nustatyti aiškiai ir tiksliai, nes to nepadarius negalima teigti, jog nukentėjusysis buvo sužalotas dėl R. D. veiksmų. Be to, teismas neištyrė versijos, ar nukentėjusysis negalėjo susižaloti pats, tiesiog griūdamas, ką buvo nurodęs ir specialistas, pasisakydamas, kad tokio pobūdžio sužalojimai galimi ir griūnant. Asmens sužalojimas yra kvalifikuojantis BK 281 straipsnio 1 dalies požymis, todėl, mano, kad sužalojimo aplinkybės taip pat turi būti ištirtos ir įvertintos visapusiškai ir objektyviai.

2.9. R. D. teigimu, iš apylinkės teismo nuosprendžio sunku suprasti, kur teismas laiko buvus įvykio vietą, kadangi pateikiama daug prieštaringų išvadų. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad jos automobilio didžioji dalis buvo pėsčiųjų perėjos ženklinimo ribose, taigi, teismo nuomone, ji faktiškai užtvėrė pėstiesiems praėjimą per pėsčiųjų perėją. Skundžiamame nuosprendyje taip pat pažymima, kad pėsčiasis ėjo per pėsčiųjų perėją, nebėgo. Galiausiai konstatuojama, kad įvykis įvyko už pėsčiųjų perėjos ribų - „pėsčiųjų perėjos zonoje“.

2.10. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad iki apžiūros protokole užfiksuotos vietos apeliantės automobilis neva nuriedėjo, nors nebuvo įsitikinta, ar tai iš viso įmanoma. R. D. teigimu, apylinkės teismas šiuo klausimu pateikė tik prielaidas, nes tokiai išvadai turėjo būti įvertinta automobilio judėjimo greitis. Ji nurodė, kad tik atleido stabdžio pedalą ir pradėjo riedėti, taigi automobilio greitis buvo 1-2 km/h. Taip pat, turėjo būti įvertintas laikas, per kurį žmogus gali nueiti, kaip teismas nurodo, apie 1 metro atstumą. Automobilis AUDI Q7 yra ilgas automobilis, jo ilgis siekia 5 metrus. Pagal apylinkės teismo išvadas apie automobilio judėjimą, reikėtų suprasti, kad apeliantė pėsčiąjį arba partrenkė ir pervažiavo arba įvykio vieta yra kita. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu R. D. nuosekliai aiškino, kad ji iš Skroblų gatvės ketino sukti į Naugarduko g., todėl teismas, darydamas išvadą, jog ji stovėjo ant pėsčiųjų perėjos ir ją blokavo, o vėliau jos automobilis nuriedėjo, turėjo įvertinti ir įsitikinti, ar iš tos vietos įmanoma stebėti Naugarduko gatvę ir atlikti manevrą. Nurodo, kad vien pagal eismo įvykio vietos planą bei fotonuotraukas matyti, kad nuo perėjos iki Naugarduko g. yra pakankamai didelis atstumas, kas, apeliantės nuomone, tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas ir šiuo aspektu.

2.11. Apeliantės teigimu, jeigu apylinkės teismas būtų įvertinęs ir išanalizavęs visas nurodytas aplinkybes, būtų įsitikinęs, kad jos pateikti paaiškinimai yra patikimi ir įvykis kilo ne pėsčiųjų perėjoje ar netoli jos, o važiuojamojoje kelio dalyje, V. Š. išėjus į važiuojamąją kelio dalį, nesilaikant Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir neleistinoje vietoje, dėl ko tokio jo elgesio negalėjo tikėtis ir numatyti. Atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas iš esmės sutiko, kad nukentėjusysis V. Š. kelią kirto ne per pėsčiųjų perėją, taip atmesdamas jo parodymus šiuo aspektu, galiausiai konstatuodamas, kad įvykis įvyko už pėsčiųjų perėjos ribų, t. y. važiuojamojoje kelio dalyje. Tačiau teismas tą vietą įvardina teisės aktuose nenumatyta sąvoka, t. y. kaip „pėsčiųjų perėjos zona“. Apeliantės nuomone, nepriklausomai nuo tokio parinkto pavadinimo, apylinkės teismas privalėjo įvertinti ir nukentėjusiojo, kaip eismo dalyvio, elgesį bei jo veiksmų įtaką įvykiui bei pasekmėms, kadangi jis kelią kirto neleistinoje vietoje. Taigi, R. D. nuomone, apylinkės teismas išvadą, kad nukentėjusiojo V. Š. kaltės dėl įvykio nėra, padarė neįvertinęs jo elgesio kelyje, ar jis laikėsi Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir kokią įtaką tokie jo veiksmai turėjo įvykiui.

Dėl įrodymų vertinimo

2.12. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad prie 2018-06-25 eismo įvykio vietos apžiūros protokolo esantis eismo įvykio vietos planas ir fotonuotraukos nesutampa, nes plane automobilio padėtis pažymėta kitaip, negu matyti fotonuotraukose. R. D. pažymi, kad iš tolesnių teismo teiginių matyti, kad jis vadovavosi tik eismo įvykio vietos planu, nors abejotina, ar buvo vertinti šiame plane pateikti matavimų duomenys. Apeliantės nuomone, eismo įvykio vietos planas ir fotonuotraukos yra tie duomenys, kurie turi būti vertinami išimtinai kartu, nes eismo įvykio vietos planas yra skirtas matavimams sužymėti. Šiame plane nėra pateiktas joks objektų mastelis, todėl reikalauti objektus atvaizduoti itin tiksliai būtų nelogiška ir neprotinga. R. D. manymu, fotografuojama yra būtent dėl siekio parodyti realų situacijos vaizdą. Planas ir fotonuotraukos sudaro vieną dokumentų grupę - kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, todėl eismo įvykio vietos planas ir nuotraukos turi būti vertinami kartu. Pažymi, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog apylinkės teismas atsižvelgė tik į eismo įvykio vietos plane nupieštą įvykio vaizdą. Tai reiškia, kad 2018-06-25 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas su priedais, kaip dokumentų visuma, vertintas nebuvo. Tuo tarpu, jeigu apylinkės teismas šiuos duomenis būtų įvertinęs kompleksiškai, kaip to reikalauja teisinis reglamentavimas, apeliantės teigimu, būtų padaręs išvadą, kad nukentėjusysis į kelią išėjo ne pėsčių perėjoje ir netgi gerokai toliau nuo jos. Dėl to aktuali tampa ir nukentėjusiojo kaltė bei jam nustatytų pareigų dalyvaujant eisme nesilaikymas.

2.13. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu buvo apklaustas K. Š., kuris braižė eismo įvykio vietos planą. Liudytojas nurodė, kad savo planą tvirtina, taip pat, kad įvykio vieta plane yra pažymėta „x“ ženklu automobilio priekyje. Tokie liudytojo paaiškinimai visiškai sutampa su eismo įvykio vietos plane pažymėtais matavimais ir duomenimis bei, apeliantės manymu, leidžia daryti išvadą, kad įvykis vyko važiuojamojoje kelio dalyje. Tačiau apylinkės teismas šių liudytojų parodymų nevertino.

2.14. Liudytojas A. T. kelių patrulių rinktinės vyriausiasis patrulis paaiškino, kad ant automobilio nebuvo matyti jokių apgadinimų, jokių dulkių nubraukimo žymių, kaip būna po kontakto su kliūtimi. Tokios pat aplinkybės užfiksuotos ir 2018-06-25 transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole. Apeliantės nuomone, jeigu apylinkės teismas būtų įvertinęs šiuos liudytojo parodymus ir transporto priemonės apžiūros protokolą, būtų įsitikinęs, kad V. Š. negalėjo, atsirėmęs į jos automobilį, nuo jo atšokti bei, kad kontakto su juo nebuvo. Šie duomenys svarbūs ir vertinant nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes. Tuo tarpu iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas rėmėsi tik dalimi šio liudytojo parodymų.

2.15. Apeliantės teigimu, skundžiamame nuosprendyje nebuvo atsižvelgta ir į specialisto paaiškinimus dėl to, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti ir tiesiog griūdamas, o taip pat į tai, kad nebuvo užfiksuota jokių kitokių sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno, kurie liudytų jo kontaktą su nuteistosios automobiliu. Nesvarbiomis buvo laikomos ir aplinkybės apie nukentėjusiojo neblaivumą įvykio metu, nors specialistas J.M. P. paaiškino, kad neblaivumas įtakoja asmens koordinaciją ir elgesį.

2.16. Pažymi, jog apylinkės teismas taip pat vertino nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis atšoko nuo jos automobilio, nors neįsitikino tokių parodymų patikimumu bei neįvertino, ar toks veiksmas apskritai būtų įmanomas. R. D. manymu, nukentėjusiojo teiginiai apie jo sužalojimo aplinkybes turėjo būti vertinami itin kritiškai ir tik kitų byloje esančių duomenų kontekste. Tuo labiau, kad apylinkės teismas nukentėjusiojo elgesį laikė nesąžiningu dėl teismo klaidinimo apie patirtas išlaidas gydymuisi ir darbo stažą.

2.17. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė ir tai, kad nebuvo sąlygų kreiptis į eismo įvykio specialistus (ekspertus) dėl eismo įvykio ekspertizės atlikimo ir tokios ekspertizės nepaskyrė. Nors pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl įvykio aplinkybių, apeliantės nuomone, yra viena kitai prieštaraujančios, dėl ko akivaizdu, kad pačiam teismui nustatyti įvykio aplinkybes buvo sudėtinga. Kita vertus, R. D. įsitikinimu, byloje pakanka duomenų, liudijančių, kad įvykis įvyko važiuojamojoje kelio dalyje, gerokai toliau už pėsčiųjų perėjos, kad V. Š. į gatvę išėjo ne pėsčiųjų perėjoje, nesilaikydamas jam, kaip eismo dalyviui (pėsčiajam), nustatytų Kelių eismo taisyklių reikalavimų, o taip pat, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti ne dėl kontakto su apeliantės automobiliu, o tiesiog griūdamas ant žemės. Tai, nuteistosios manymu, reiškia, kad jos veiksmai nebuvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.

2.18. Pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nesivadovauja pateiktomis ištraukomis iš interneto tinklapiuose pateiktos informacijos, tačiau nekonkretizavo, kuriais duomenimis nesivadovavo. Apeliantės gynėja teismui buvo pateikusi automobilio AUDI Q7 techninius duomenis, kuriuose buvo nurodytas šios transporto priemonės ilgis ir plotis. Tokie duomenys, nuteistosios nuomone, yra reikšmingi vertinant ir nustatant šios bylos aplinkybes. Be to, kad ištraukoje iš interneto autogidas.lt pateikti automobilio techniniai duomenys yra teisingi, patvirtina byloje esantis automobilio AUDI Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimas, kuriame taip pat pateikti kai kurie techniniai duomenys yra analogiški ištraukai iš interneto. Apeliantės manymu, automobilio AUDI Q7 išmatavimai yra reikšmingi, siekiant įsitikinti, ar įvykis galėjo įvykti tokiomis aplinkybėmis, kokios nurodytos 2019-04-04 nuosprendyje, todėl jie nevertinti nepagrįstai.

Dėl teismo teisės savarankiškai pakeisti kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes

2.19. Pažymi, jog BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Tokią teisę turi ir bylą nagrinėjantis teismas tais atvejais, kai jis turi pagrindą manyti, kad faktinės aplinkybės yra kitokios, negu nurodyta kaltinamajame akte. Tačiau tokiam procesiniam veiksmui yra specialios taisyklės, kurios numato, kad apie tokį ketinimą nedelsiant turi būti pranešama proceso dalyviams. Taip pat turi būti pranešama proceso dalyviams apie galimybę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Apeliantės manymu, toks reikalavimas nėra formalus. BPK 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, pateikti prašymus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas aplinkybes. Šie baudžiamojo proceso normų reikalavimai sudaro teisės į gynybą turinį, apibrėžtą Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje. Pažymi, jog apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, pakeitė faktines aplinkybes, nurodydamas, kad nukentėjusįjį ji partrenkė ne pėsčiųjų perėjoje, kaip buvo nurodyta 2018-12-19 kaltinamajame akte, bet „pėsčiųjų perėjos zonoje“. Apie tokį faktinių aplinkybių pakeitimą R. D. tapo žinoma tik susipažinus su 2019-04-04 teismo nuosprendžiu. Apeliantės manymu, toks faktinių aplinkybių pakeitimas nėra neženklus, kaip nurodoma nuosprendyje. Pėsčiųjų perėja yra įstatymo ir kitų teisės aktų apibrėžta sąvoka. Tuo tarpu „pėsčiųjų perėjos zona“ yra terminas, kurio neapibrėžia joks įstatymas ar teisės aktas. Iš esmės tai yra važiuojamoji kelio dalis, kurioje galioja kitos Kelių eismo taisyklėse numatytos taisyklės ir pareigos, tame tarpe ir pėstiesiems. Apeliantės nuomone, minėtas BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalies nurodytų proceso taisyklių pažeidimas turėjo esminės įtakos teisingam bylos išsprendimui ir suvaržė jos teisę į gynybą, kuri pasireiškė tuo, kad buvo suvaržyta jos teisė žinoti, kuo ji kaltinama bei duoti paaiškinimus dėl pareikšto kaltinimo ir inkriminuotų aplinkybių.

Dėl paskirtos bausmės

2.20. Nurodo, kad ji nusikaltimo nepadarė, todėl jaučiasi nuteista nepagrįstai. Pažymi, jog tenkinus apeliacinį skundą bus panaikinta ir jai paskirta bausmė. Vis tik, apeliantės teigimu, minimali bauda už neatsargų nusikaltimą, numatyta BK 47 straipsnio 3 dalyje, bet kokiu atveju yra dvigubai mažesnė, negu skyrė teismas.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą AB „Lietuvos draudimas“ teisinio atstovavimo grupės vadovas nurodo, jog tuo atveju, jei R. D. atžvilgiu būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, byloje turi būti atmestas ir V. Š. civilinis ieškinys. Jei apeliacinės instancijos teismas, remdamasis apeliacinio skundo prašymu, vertins ir nukentėjusiojo elgesį bei spręs dėl jo veiksmų įtakos aptariamo įvykio kilimui, prašo atitinkamai spręsti ir klausimą dėl civilinio ieškinio (mažinant apskaičiuotas draudimo išmokas) (CK 6.248 straipsnio 4 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdžio metu nuteistoji R. D. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. D. apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, apylinkės ir apeliacinio teismo posėdžiuose ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistosios R. D. kaltė, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodyta bei paskyrė jai teisingą bausmę. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadomis abejoti neturi pagrindo.

6. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pažymėtina, jog pagrindinis šio nusikaltimo objektas yra kelių transporto eismo saugumas. Jis pažeidžiamas, kai yra nesilaikoma kelių transporto eismo saugumo taisyklių, įtvirtintų teisės aktais. Papildomu objektu laikoma žmogaus gyvybė, sveikata ir nuosavybė.

Dėl įrodymų vertinimo, kaltinime išdėstytų faktinių aplinkybių pakeitimo ir priežastinio ryšio

7. Iš esmės iš nuteistosios apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su apylinkės teismo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jų vertinimu, nurodydama, jog ji V. Š., vairuodama automobilį AUDI Q7, nei pėsčiųjų perėjoje, nei pėsčiųjų perėjos zonoje nepartrenkė, jis nugriuvo važiuojamoje kelio dalyje. Tokį R. D. apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija vertina kaip teisminio bylos nagrinėjimo metu suformuotą gynybinę poziciją, kurią paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

8. Teisiamojo posėdžio metu R. D. aiškino, kad ji, važiuodama Skroblų gatve link Naugarduko gatvės, sustojo prieš pėsčiųjų perėją, įsitikinti, jos pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji. Pėsčiųjų nebuvo, todėl ji pajudėjo, pagal pojūtį sustodama galiniams automobilio ratams esant ant pėsčiųjų perėjos, norėjo sukti į dešinę. Tuo metu eismas buvo intensyvus, Naugarduko gatve važiavo daug automobilių, todėl tam, kad praleistų automobilius, stovėjo 3-5 minutes. Atsiradus tarpui tarp Naugarduko gatve važiuojančių automobilių, pradėjo važiuoti, dairėsi į abi kelio puses. Pavažiavus vos kelias dešimtis centimetrų, išgirdo šaukiant žmogų. Atsisukusi pamatė, kad žmogus juda iš jos dešinės pusės į kairę pusę ir krenta ties transporto priemonės kairiu kampu (t. 2, b. l. 22-23). Taigi, R. D. teigimu, tuo momentu, kai jos vairuojamas automobilis galėjo kontaktuoti su gatvę kertančiu nukentėjusiuoju, transporto priemonės priekinė dalis jau buvo už pėsčiųjų perėjos, kas, apeliantės manymu, patvirtina, kad V. Š. į gatvę įžengė, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių 42 punkto bei Saugaus eismo keliais įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos, kelią kirsti neperžengiant pėsčiųjų perėjos ribų, įsitikinus, kad tai daryti saugu ir netrukdoma transporto priemonėmis. Iš R. D. parodymų analizės matyti, kad jos pozicija ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nebuvo nuosekli: iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu ji atsisakė teikti paaiškinimus, susijusius su eismo įvykiu (t. 1, b. l. 54, 61), po to aiškino, kad matė, kaip į pėsčiųjų perėją nukentėjusysis įbėga (t. 1, b. l. 67-68), vėliau, bylos nagrinėjimo teisme metu, parodė, kad ji V. Š. pastebėjo jau tik prieš transporto priemonę, krentant po automobilio kairiąja puse. Tuo tarpu nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka, nuosekliai aiškino, kad jis Skroblų gatvę kirto vietoje, pažymėtoje specialiu Kelių eismo taisyklėse numatytu kelio ženklu „pėsčiųjų perėja“ ir „ZEBRAS“ (Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.13.1 punktas), neišeidamas už pėsčiųjų perėjos ribų. Matė link pėsčiųjų perėjos judantį nuteistosios automobilį (t. 1, b. l. 157), tačiau buvo įsitikinęs, kad pastaroji jį praleidžia. Taigi, esant skirtingam nuteistosios ir nukentėjusiojo aiškinimui dėl vietos, kurioje buvo partrenktas V. Š., teisėjų kolegija sutinka su nuteistosios R. D. skundo argumentu, jog esminė aplinkybė, vertinant, ar apeliantės veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, yra tikslios įvykio vietos nustatymas, sprendžiant, kurioje vietoje į gatvę įžengė ir ją pradėjo kirsti nukentėjusysis.

9. Iš Eismo įvykio vietos plano, kurio teisingumą parašu patvirtino ir nuteistoji R. D. (t. 1, b. l. 11) bei automobilio padėties po įvykio, užfiksuotos prie Eismo įvykio vietos plano pridėtoje foto lentelėje (t. 1, b. l. 12) matyti, jog iš tiesų automobiliui AUDI Q7 įvykio vietoje jau po galimo kontakto su nukentėjusiuoju sustojus, transporto priemonės galiniai ratai buvo ant pėsčiųjų perėjos, o priekinė automobilio dalis už pėsčiųjų perėjos ribų. Nuteistoji tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacine tvarka tvirtino, kad ji po to, kai jos vairuojamas automobilis galimai susidūrė su nukentėjusiuoju, transporto priemonės iš įvykio vietos nejudino, t. y. nei į priekį, nei atgal nepavažiavo. Tai, kad R. D. atvykus pareigūnams patvirtino, kad automobilio po įvykio nejudino, nurodė ir liudytojas policijos pareigūnas A. T., kuris paaiškino, jog foto nuotraukose užfiksavo transporto priemonę taip, kaip ji buvo rasta atvykus į eismo įvykio vietą (t. 1, b. l. 175-176). Aplinkybę, kad automobilis nebuvo patrauktas nurodė ir liudytojas policijos pareigūnas K. Š. (t. 1, b. l. 176). Iš tiesų, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Eismo įvykio vietos plane pažymėta, kad transporto priemonės didesnė dalis yra pėsčiųjų perėjoje. Vis tik iš byloje esančių eismo įvykio vietos foto nuotraukų matyti, kad automobiliui stovint pasuktam į dešinę pusę, pėsčiųjų perėjoje ir jos ribose yra ne didesnė transporto priemonės dalis, o galiniai jos ratai. Atkreiptinas dėmesys, jog Eismo įvykio vietos planas buvo nubraižytas eismo įvykio vietoje atlikus matavimus, matmenis pažymint minėtame plane. Todėl vertinant, kokia transporto priemonės dalis buvo ant pėsčiųjų perėjos po susidūrimo su nukentėjusiuoju, neatsiejamai turi būti atsižvelgiama į Eismo įvykio vietos plane nurodytus matmenis, t. y. automobilio priekio ir automobilio galo atstumą nuo šaligatvio. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog po transporto priemonės susidūrimo su nukentėjusiuoju, automobiliui sustojus, ant pėsčiųjų perėjos, priešingai, nei atvaizduota Eismo įvykio vietos plane, liko stovėti galinė transporto priemonės dalis – užpakaliniai automobilio AUDI Q7 ratai, priekiniai automobilio daliai jau esant važiuojamoje kelio dalyje, t. y. Skroblų ir Naugarduko gatvių sankryžoje. Atkreiptinas dėmesys, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojas policijos pareigūnas E. B. patvirtino parodymus duotus, ikiteisminio tyrimo metu, kad gavus pranešimą apie Skroblų g. – Naugarduko g. sankryžoje partrenktą asmenį, jie į pranešimą sureagavo iš karto, nes ekipažas tuo metu buvo Naugarduko gatvėje. Atvykus į įvykio vietą, buvo nustatyta, jog automobilis AUDI Q7 stovėjo Skroblų gatvėje perėjos ženklinimo ribose. Automobilio priekinė dalis buvo nukreipta link Naugarduko gatvės pusės, jis stovėjo arčiau dešiniojo Skroblų gatvės važiuojamosios dalies krašto. Prie automobilio Audi kairiojo galinio kampo, perėjos ženklinimo ribose gulėjo pėsčiasis V. Š.. Automobilį vairavusi R. D. pareigūnams paaiškino, kad ji, Skroblų gatve važiuodama link Naugarduko gatvės, perėjoje nepastebėjo pėsčiojo ir jį partrenkė (t. 1, b. l. 177). Taigi iš karto po įvykio į minėtą vietą nuvykęs policijos pareigūnas patvirtino, kad sužalotas nukentėjusysis gulėjo ne važiuojamoje kelio dalyje, o perėjos ženklinimo ribose - prie automobilio AUDI Q7 kairiojo galinio kampo. Nukentėjusysis bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad jis iki policijos atvykimo dar gulėjo ant žemės (t. 1, b. l. 157). Tai, kad sužalotam nukentėjusiajam iki pagalbos atvykimo neleido pajudėti, patvirtino ir nuteistoji R. D.. Nors teisiamojo posėdžio metu liudytojas policijos pareigūnas K. Š. nurodė, kad Eismo įvykio vietos plane įvykio vietą pažymėjo priešais automobilį AUDI Q7 – važiuojamoje kelio dalyje, tačiau paaiškino, kad taip eismo įvykio vietą pažymėjo, nes automobilis įvykio vietoje stovėjo tokioje padėtyje. Taigi pareigūnas K. Š. galimą eismo įvykio vietą iš esmės pažymėjo remdamasis vien savo manymu. Įvertinus tai, laikyti, kad tikslo eismo įvykio vieta yra vieta - Eismo įvykio vietos plane pažymėta prieš automobilį AUDI Q7, nėra pagrindo.

10. Aplinkybei, kad nukentėjusysis gatvę kirto įžengęs į perėją ir buvo patrenktas jos ribose, neprieštarauja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-os kuopos 3-o būrio vyriausiojo patrulio A. T. 2018-06-25 iš karto po įvykio surašytas tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad R. D. paaiškino, jog važiavo Skroblų ir ties sankryža su Naugarduko gatve įvažiavo į pėsčiųjų perėją, kuri buvo tuščia, žiūrėjo į kairę pusę, ar nėra atvažiuojančių automobilių ir lėtai judėjo toliau, tačiau nepastebėjo į perėją įėjusio vyriškio ir jį partrenkė (t. 1, b. l .4). Tai, kad partrenkė žmogų pėsčiųjų perėjoje R. D. nurodė iš karto po įvykio, apie partrenktą asmenį pranešusi Bendruoju pagalbos centro telefonu 112, kelis kartus patvirtindama, kad ji partrenkė žmogų bei patikslindama įvykio aplinkybes, kad jos vairuojamam automobiliui esant perėjoje, ji nepastebėjo priešais automobilį esančio vyriškio, kurį patrenkė (t. 1, b. l. 15). Teisiamojo posėdžio metu nuteistoji aiškino, kad tokias aplinkybes, paskambinusi Bendruoju pagalbos centro telefonu, nurodė, nes ji buvo suinteresuota iškviesti pagalbą nukentėjusiajam V. Š., nemanydama, kad pasakyti žodžiai gali būti būtent taip išanalizuoti, todėl jiems nesuteikė reikšmės (t. 2, b. l. 24). Visgi akivaizdu, jog asmuo, būdamas įsitikinęs, kad pėsčiasis su automobiliu kontaktavo važiuojamoje kelio dalyje, kuria eiti pėstiesiems yra draudžiama, nurodydamas pirmines įvykio detales, akcentuotų būtent minėtą faktą. Neabejotina, jog apeliantės vairuojamam automobiliui kontaktavus su pėsčiuoju, transporto priemonėje tuo metu buvus pastarosios mažamečiam vaikui, ji jautė šoką, galėjo netiksliai nurodyti visas su įvykiu susijusias detales, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, mažai tikėtina, jog ji, būdama įsitikinusi, kad nukentėjusysis į kelią įėjo tam neleistinoje vietoje - važiuojamojoje kelio dalyje, tiek skambindama Bendruoju pagalbos centro telefonu, tiek į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nurodytų visiškai kitą eismo įvykio vietą, t. y. pėsčiųjų perėją.

11. Nagrinėjamu atveju, objektyvūs bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad automobilis AUDI Q7 susidūrimo su nukentėjusiuoju metu buvo pajudėjęs ir judėjo toliau. Todėl nustatant, V. Š. partrenkimo momentą ir vietą, svarbu išsiaiškinti, kada R. D. vairuojamą transporto priemonę pradėjo stabdyti ir kada automobilis sustojo. Kaip jau minėta, nuteistoji aiškino, kad ji automobilį pradėjo stabdyti tuo metu, kai pamatė, jog nukentėjusysis krenta po jos vairuojamo automobilio kairiuoju kampu (t. 2, b. l. 22). Tai, kad R. D. automobilį pradėjo stabdyti jau po automobilio kontakto su nukentėjusiuoju, iš esmės patvirtina ir V. Š. aiškinimas, kad jis, kirsdamas gatvę per pėsčiųjų perėją, pajuto smūgį į apatinę kūno dalį – kairės pusės šoną, koją. Bandant nušokti nuo transporto priemonės, koja pakliuvo po automobilio vairuotojo pusės priekiniu ratu (t. 1, b. l. 157) ir buvo pervažiuota. Toks nukentėjusiojo aiškinimas iš esmės nesiskiria nuo praėjus neilgam laikui po įvykio jo ikiteisminio tyrimo metu dėl įvykio aplinkybių duotų parodymų, kad jam neskubant, vidutiniu tempu įžengus į perėją ir kertant gatvę, automobilis kliudė jo kairę koją. Nuo smūgio jis rankomis įsirėmė į automobilio variklio dangtį. Po smūgio automobilis nesustojo, o važiavo toliau. Nukentėjusysis bandė pasitraukti link automobilio dešinio šono, tačiau automobilis, toliau judėdamas, užvažiavo ant V. Š. kairės kojos. Po to nukentėjusysis nukrito ant asfalto ir tik tada automobilis sustojo (t. 1, b. l. 33-34). Šias aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir 2018-11-09 parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 43). Byloje nėra jokių tokį nukentėjusiojo aiškinimą paneigiančių objektyvių duomenų. Taigi iš aptartų objektyvių faktinių bylos duomenų matyti, kad apeliantė transporto priemonę stabdyti pradėjo jau po atsitrenkimo į V. Š. momento, po to, kai nukentėjusysis, bandydamas išvengti susidūrimo, atsirėmė į automobilio priekį, o transporto priemonei ir toliau nesustojus, griuvo. Kaip pagrįstai dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas, apeliantės teigimu, eismo įvykis įvyko jai vairuojant pakankamai sunkų automobilį, kurį stabdant, automobilis sustoja ne iš karto. Taigi akivaizdu, jog eismo įvykio metu, kai R. D. pamatė nukentėjusįjį, po to, kai pajudėjo ruošdamasi manevrui į dešinę, o stabdomas, nuteistosios teigimu, sunkus automobilis, galiniams transporto priemonės ratams vis dar liekant pėsčiųjų perėjoje, sustojo, automobilio AUDI Q7 priekinė dalis buvo pėsčiųjų perėjoje, kurią tuo metu kirto V. Š..

12. Įvertinus byloje esančius duomenis, kad po eismo įvykio V. Š. gulėjo pėsčiųjų perėjos ribose, ties kairiuoju galiniu automobilio ratu, nuteistosios aiškinimą, kad jos vairuojamas automobilis su nukentėjusiuoju kontaktavo jai nuvažiavus labai nedidelį atstumą po to, kai ji perėjoje buvo sustojusi, taigi esant nedideliam transporto priemonės greičiui, nukentėjusiojo parodymus, kurioje vietoje jis pradėjo kirsti gatvę ir kokiu tempu tai darė, pastarųjų aiškinimui dėl paties V. Š. ir transporto priemonės kontakto momento ir pobūdžio iš esmės sutampant, kylant ginčui tik dėl pačios eismo įvykio vietos, laikyti, kad po kontakto su automobiliu neva jau už perėjos ribų buvęs nukentėjusysis buvo nublokštas nuo automobilio atgal, priešinga automobilio judėjimo kryptimi ir atsidūrė už jo pėsčiųjų perėjoje, taip pat nėra jokio pagrindo ir prieštarautų elementariems fizikos dėsniams.

13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje baudžiamojoje byloje neabejotinai pasitvirtino, kad transporto priemonei kontaktuojant su nukentėjusiuoju, V. Š. nebuvo išėjęs už pėsčiųjų perėjos ribų tiek, jog R. D., būdama atidi, budri ir atsargi, negalėjo tikėtis ir numatyti, kad nukentėjusysis, nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, kirs kelią būtent toje vietoje, kur ir įvyko eismo įvykis, t. y. pėsčiųjų perėjos ribose, kur ji, laikydamasi KET V skyriaus 30 punkto (2014 m. spalio 3 d. Nr. 1086 redakcija, galiojusi nagrinėjamo įvykio metu) reikalavimų, privalėjo, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, tačiau to nepadarė.

14. R. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis pakeitė jai pareikštą kaltinimą, nurodydamas, jog ji nukentėjusįjį partrenkė nė pėsčiųjų perėjoje, bet pėsčiųjų perėjos zonoje, apie tokį faktinių aplinkybių pakeitimą nuteistosios neįspėjus, o nurodant, kad faktinės aplinkybės neženkliai tikslinamos. Apeliantės manymu, tokiu būdu buvo pažeistos jos procesinės teisės, numatytos BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse, o toks pažeidimas turėjo esminės įtakos teisingam bylos išsprendimui ir suvaržė jos teisę į gynybą.

15. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan., ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų buvusi kitokia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-262/2014, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-244-303/2018). Kita vertus, tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (neįspėjus apie tai gynybos) asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-11-15 nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-8-696/2016, Nr. 2K-7-304-976/2016).

16. Kaip jau minėta, R. D. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl jai pareikšto kaltinimo aiškino, jog ji, vairuodama automobilį, nukentėjusįjį galėjo partrenkti ne pėsčiųjų perėjoje, tačiau už jos ribų, t. y. važiuojamojoje kelio dalyje. Taigi ji, grįsdama savo gynybinę poziciją, nesutiko su kaltinamajame akte nurodyta eismo įvykio vieta – pėsčiųjų perėja, iš esmės nurodydama, kad toks eismo įvykio vietos nustatymas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, R. D. pareikštą kaltinimą patikslino, pašalindamas aplinkybes, kad apeliantė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką įvykdė artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, bei nurodydamas, kad ji, būdama pėsčiųjų perėjos zonoje, nepraleido pėsčiųjų perėjos zonoje ėjusio nukentėjusiojo ir jį partrenkė.

17. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, R. D. aiškindama, kaip toks kaltinimo pakeitimas suvaržė jos teisę į gynybą, nurodė, kad ji tikėjosi, jog keičiant kaltinimą tokia apimtimi, bus plačiau atsižvelgta į jos parodymus. Taigi nuteistoji iš esmės nesutiko su apylinkės teismo byloje esančių įrodymų vertinimu. Tačiau nei nuteistoji, nei jos gynėja apeliaciniame skunde ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, nenurodė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių jų skundo argumentą dėl aptariamo kaltinimo patikslinimo galimos įtakos teisingam bylos išsprendimui ar suvaržytos teisės į gynybą. Nuteistoji, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, iš esmės negalėjo nurodyti nei kaip būtų skyręsi jos aiškinimai apie įvykio aplinkybes, jei teismas iš anksto būtų pranešęs apie ketinimą pakeisti kaltinimą, nei ką šiuo klausimu ji galėtų papildyti apeliacinės instancijos teismui.

18. Pažymėtina, jog pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, šiame BK straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017-09-26 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-697/2017).

19. Nors nuteistoji aiškino, kad ji nebuvo tikra, jog, vairuodama automobilį AUDI Q7, partrenkė nukentėjusįjį, nes transporto priemonė nebuvo apgadinta, o ji pati smūgio nejuto, tačiau, bylą nagrinėjant apylinkės teisme, patikslino, jog išlipusi iš automobilio ir pamačiusi, kad V. Š. koja yra nenatūraliai persisukusi, suprato, kad nukentėjusįjį vis dėlto kliudė (t. 2, b. l. 24). Valstybinės teismo medicinos tarnybos teismo medicinos ekspertas J. M. P., susipažinęs su jam pateiktais medicininiais dokumentais ir eismo įvykio aplinkybėmis, paaiškino, kad V. Š. nustatyta kairės blauzdos abiejų kaulų atokiųjų galų skeveldriniai lūžiai, poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje ir plaštakų odos nubrozdinimai. Tai padaryta paveikus kietais bukais daiktais, prieš kreipiantis medicininės pagalbos, ir atitinka nesunkaus masto sveikatos sutrikdymą, nes blauzdos kaulų gijimas užtrunka ilgai ir sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Medicinos ekspertas konstatavo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nurodyto eismo įvykio metu (t. 1, b. l. 20-21). Savo išvadą ekspertas patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 175). Įvertinus medicinos eksperto teiktus paaiškinimus bei nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes dėl kontakto su transporto priemone, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad V. Š. nustatyti sužalojimai padaryti nagrinėjamo eismo įvykio metu, t. y. iš pradžių automobiliui kliudant nukentėjusiojo apatinę kairę kūno dalį – koją ir šoną, pastarajam atsirėmus rankomis į automobilio priekį, o transporto priemonei nesustojus ir važiuojant toliau, nukentėjusiajam stengiantis pasitraukti į dešinę, užvažiuojant ant jo kairės kojos.

20. Apeliantė skunde nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu specialistas J.M. P. nepaneigė, kad nukentėjusiajam nustatytas kojos lūžis galėjo atsirasti pastarajam tiek griūnant, tiek dėl smūgių. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad V. Š. po transporto priemonės AUDI Q7 ratais pargriuvo pats, dar iki kontakto su automobiliu, nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad, iš karto po įvykio patikrinus V. Š. blaivumą, jam nustatytas lengvas 0.49 promilių girtumas (t. 1, b. l. 6). Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, medicinos ekspertas patvirtino, kad alkoholio vartojimas turi įtakos žmogaus koordinacijai (t. 1, b. l. 175), tačiau svarbu paminėti ir tai, kad pavartoto alkoholio kiekis ir nustatytas neblaivumo laipsnis, kiekvieno žmogaus gebėjimus, išlaikyti koordinaciją ir orientuotis aplinkoje, įtakoja individualiai. Tam, kad įvykio metu dėl pavartoto alkoholio nukentėjusiojo būklė nebuvo tokia, jog jis nekoordinavo savo veiksmų ar nesiorientavo aplinkoje, neprieštarauja ir liudytojo policijos pareigūno A. T. aiškinimas, kad V. Š. buvo tik lengvai apgirtęs (t. 1, b. l. 175). Byloje tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog V. Š. įvykio metu ar prieš pat jį, būtų griuvinėjęs ar praradęs pusiausvyrą, nėra.

21. Nors bylą nagrinėjant apylinkės teisme R. D. nurodė, kad nukentėjusįjį matė, šuolyje, todėl pagal judėjimo tempą suprato, kad V. Š. bėgo (t. 2, b. l. 24), tačiau bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu paaiškino, kad ji iš viso nematė to, kaip nukentėjusysis kerta gatvę, V. Š. pastebėjo, kai jau buvo pradėjusi manevrą, t. y. atleidusi stabdžio pedalą, išgirdo pastarąjį šaukiant ir pamatė krentant ties kairiuoju transporto priemonės kampu (t. 2, b. l. 22-24). Todėl teisėjų kolegija R. D. aiškinimą pirmosios instancijos teisme, kad nukentėjusysis į gatvę, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, galėjo įbėgti, pastarajai V. Š. pamatant tik kontakto su automobiliu metu, vertina, kaip jos gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo padėtį baudžiamosios atsakomybės prasme.

22. Nors R. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad abejonių dėl jos vairuojamo automobilio kontakto su nukentėjusiuoju kelia tai, jog transporto priemonei AUDI Q7 nėra nustatyti jokie apgadinimai, tačiau, esant nustatytam aptartam nukentėjusiojo kontakto su transporto priemone mechanizmui bei įvertinus transporto priemonės greitį, akivaizdu, jog objektyviai jokie apgadinimai ar kitokio pobūdžio pėdsakai ant transporto priemonės AUDI Q7 galėjo būti ir nefiksuojami.

23. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog apžiūrint nukentėjusįjį 2018-07-17 pastarajam nustatyti ir susirgimai, nesusiję su sužalojimas galimo įvykio metu (t. 1, b. l. 118). Vis tik, atkreiptinas dėmesys, jog ir bendras V. Š. sveikatos būklės įvertinimas, galintis turėti įtakos jam skirtam tolesniam gydymui, aptartų susirgimų tiesiogiai nesiejant su eismo įvykiu, reikšmės nukentėjusiajam eismo įvykio metu padaryto sveikatos sutrikdymo mastui ar padarytų sužalojimų mechanizmui nustatyti, įtakos neturi.

24. Taigi, byloje neabejotinai nustačius, kad V. Š. Skroblų gatvę kirto įžengęs į pėsčiųjų perėją, jos ribose, ėjo normaliu tempu, teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusysis nepadarė jokių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, galėjusių tapti kilusio eismo įvykio priežastimi. Teisėjų kolegija tiki nuteistosios aiškinimu, kad jai sustojus prieš pėsčiųjų perėją, gatvę ketinančių kirsti pėsčiųjų prie perėjos nebuvo. Vis tik, kaip matyti iš bylos medžiagos, eismo įvykis įvyko darbo dieną – pirmadienį, 13.55 val., kuomet eismas buvo aktyvus, netoliese esant daugiaaukščiam gyvenamajam namui, autobusų stotelei, t. y. vietoje, į kurią bet kuriuo metu po nuteistosios sustojimo, automobiliui prieš pėsčiųjų perėją stovint nuo 3 iki 5 min., galėjo įžengti gatvę ketinantis kirsti pėsčiasis, kurio R. D., pėsčiųjų perėjos nestebėdama, o žvilgsnį nukreipusi į Naugarduko gatve važiuojančius automobilius ir jau pradėjusi judėti, nepastebėjo. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog eismo įvykį ir nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus lėmė neatsargūs R. D. veiksmai, nes ji, nepastebėjusi į pėsčiųjų perėją įėjusio nukentėjusiojo, pradėjo atlikti manevrą, nors ir nenumatydama, kad jos padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Taigi, esant įrodytam apeliantės R. D. kaltės faktui ir nesant kitų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad V. Š. į gatvę įžengė ne pėsčiųjų perėjoje, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad eismo įvykis kilo dėl R. D. neatsargių veiksmų, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, ir tai buvo sąlyga dėl kurios kilo eismo įvykis. R. D. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

25. Apeliantė ir jos gynėja tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacine tvarka metu, prašė skirti ekspertizę, siekiant atkurti eismo įvykio eigą, eismo įvykio aplinkybes įvykio vietoje, eismo įvykio dalyvių veiksmus. Pažymėtina, kad eismo įvykio bylose svarbu tai, kad ekspertizėse eismo įvykis, eismo dalyvių veiksmai yra vertinami techniniu požiūriu. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, jo įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų (ekspertų) kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialisto (eksperto) išvada, gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017-09-26 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-697/2017). Nagrinėjamu atveju tiek nuteistosios, tiek jos gynėjos teikiami prašymai buvo išspręsti, nurodant motyvus, kodėl, teismo manymu, ekspertizės skyrimas, nagrinėjamoje byloje, būtų netikslingas ir perteklinis. Teisėjų kolegija dar kartą pasisakyti dėl šio apeliacinio skundo argumento neturi pagrindo.

26. Atkreiptinas dėmesys, jog proceso dalyvių, nagrinėjamu atveju, nuteistosios ir jos gynėjos išsakyta nuomonė dėl įrodymų vertinimo ir jais paremtų išvadų skundą nagrinėjančiam teismui nėra privaloma. Be to, tai, kad apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, jog skundžiamas nuosprendis priimtas esminiai pažeidžiant BPK normas – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, įrodymai tirti selektyviai, o apylinkės teismo priimtas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeistos.

27. Esant šioms aplinkybėms, plačiau pasisakyti dėl skundo argumentų, susijusių su plečiamai aiškinimu įstatymu, sąvokų išaiškinimu neįvertintais transporto priemonės AUDI Q7 techniniais duomenimis ir išmatavimais, nėra pagrindo.

28. Teisėjų kolegija sprendžia, jog įvykio vietos patikslinimas, BPK 256 straipsnio prasme, šiuo konkrečiu atveju neįpareigoja proceso dalyvių įspėti apie galimą kaltinimo keitimą, nes minėtas kaltinimo patikslinimas buvo nežymus ir nesuvaržė nuteistosios R. D. teisės į gynybą ir neturėjo jokios įtakos bylos teisingam išnagrinėjimui. Visgi tenka pažymėti, jog toks kaltinimo patikslinimas, įvertinant 8-13 punktuose nurodytus argumentus laikytinas pertekliniu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio nustatomoji dalis tikslintina, paliekant R. D. pateiktame kaltinime nurodytas aplinkybes, t. y. nurodant, kad R. D., 2018 m. birželio 25 d., apie 13.54 val., Vilniuje, Skroblų g., ties pastatu Nr. 31, vairuodama automobilį „AUDI Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama kryptimi link Naugarduko g. pusės, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos pažeidė Kelių eismo taisyklių V skyriaus, 30 punkto reikalavimus, numatančius vairuotojo pareigas pėstiesiems, kad: „artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. /…/.“, tai yra, jai vairuojamu automobiliu važiuodama Skroblų gatve, kelyje su viena eismo juosta artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pažymėtos ženklinimu Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.13.1 p. „ZEBRAS“ ir kelio ženklu Kelių eismo taisyklių 1 priedo V skyriaus Nr. 534 „PĖSČIŲJŲ PERĖJA“ nesustojo prieš ją ir nepraleido jos važiavimo krypties atžvilgiu, iš dešinės pusės į kairę, perėja, ėjusio pėsčiojo V. Š., gim. (duomenys neskelbtini) m., jį partrenkė ir sužalojo. Šio eismo įvykio metu pėsčiajam V. Š. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Dėl bausmės

29. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai R. D., atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, įvertino nuteistosios asmenybę, tai, kad nėra apeliantės atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apylinkės teismas pagrįstai R. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji po eismo įvykio rūpinosi nukentėjusiuoju, jį lankė ligoninėje, bendravo su jo šeimos nariais, pirko jam reikalingas medicinos priemones, dėl kilusio eismo įvykio jautė neigiamus išgyvenimus (BK 59 straipsnio 2 dalis). R. D. teisiama pirmą kartą (t. 1, b. l. 79 ), nebausta administracine tvarka (t. 1, b. l. 78). Ji dirba trijose darbovietėse (t. 1, b. l. 79), augina du nepilnamečius vaikus. R. D. darbovietėje charakterizuojama kaip labai atsakinga, sąžininga, reikli sau, diplomatiška bei šeimai pasišventusi darbuotoja (t. 2, b. l. 3). Įvertinęs aptartas aplinkybes, tai, kad ji nėra linkusi pažeidinėti visuotinai priimtinas elgesio taisykles, o jos nusikalstamas elgesys nagrinėjamu atveju yra atsitiktinis, apylinkės teismas pagrįstai R. D. parinko su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, jos dydį nustatant ženkliai mažesnį, nei baudžiamajame įstatyme numatytos baudos už neatsargių nusikaltimų padarymą, vidurkis, pastarajai neskiriant baudžiamojo poveikio priemonės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. D. už padarytą neatsargų nusikaltimą skirta 40 MGL dydžio bauda, paskirta nepažeidžiant bausmių skyrimo taisyklių (BK 54 straipsnio 2 dalis), neprieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis) ir nėra per didelė. Mažinti pirmosios instancijos teismo nuteistajai paskirtą bausmę nėra pagrindo. Jokių argumentų, kurių pagrindu paskirta bausmė – bauda galėtų būti mažinama apeliaciniame skunde nenurodė ir pati nuteistoji.

30. Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismo išvados dėl žalos atlyginimo priteisimo pagrįstos objektyviais duomenimis.

31. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-04-04 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį dėl apeliaciniame skunde nurodomų motyvų nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-04-04 nuosprendžio nustatomąją dalį nurodant, kad R. D., vairuodama kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: ji, 2018 m. birželio 25 d., apie 13.54 val., Vilniuje, Skroblų g., ties pastatu Nr. 31, vairuodama automobilį „AUDI Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama kryptimi link Naugarduko g. pusės, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos pažeidė Kelių eismo taisyklių V skyriaus, 30 punkto reikalavimus, numatančius vairuotojo pareigas pėstiesiems, kad: „artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. /…/.“, tai yra, jai vairuojamu automobiliu važiuodama Skroblų gatve, kelyje su viena eismo juosta artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pažymėtos ženklinimu Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.13.1 p. „ZEBRAS“ ir kelio ženklu Kelių eismo taisyklių 1 priedo V skyriaus Nr. 534 „PĖSČIŲJŲ PERĖJA“ nesustojo prieš ją ir nepraleido jos važiavimo krypties atžvilgiu, iš dešinės pusės į kairę, perėja, ėjusio pėsčiojo V. Š., gim. (duomenys neskelbtini) m., jį partrenkė ir sužalojo. Šio eismo įvykio metu pėsčiajam V. Š. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Teisėjai Audrius CininasGintaras DzedulionisDaiva Kazlauskienė