- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-31
- Bylos Nr.
- 1A-623-579-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-28-3-00062-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys (pirm.), Algerdas Urbšys, Regina Majauskienė
- Nuteistasis
- K. T., R. T.
- Civilinis ieškovas
- J. D.
- Nukentėjusysis
- J. D.
- Advokatai
- Albinas Miliauskas, Algirdas Sakalauskas
Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-28-3-00062-2011-6
2012 m. spalio 31 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Reginos Majauskienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Gintarei Veželytei-Putnikienei, dalyvaujant nuteistajam K. T., gynėjui advokatui Algirdui Sakalauskui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. D., jo gynėjui advokatui Albinui Miliauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. T. ir R. T. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo
R. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- LR BK) 140 straipsnio 1 dalį 4 (keturių) mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai dirbti 20 (dvidešimt) valandų visuomenės labui; pagal BK 187 str. 1 d. jis išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.);
K. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 140 str. 1d. 3 (trijų) mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai dirbti 15 (penkiolika) valandų visuomenės labui.
Iš R. T. nukentėjusiajam J. D. priteista 4413 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 2500 Lt neturtinei žalai atlyginti, o iš K. T. nukentėjusiajam J. D. priteista 800 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Taip pat Iš R. T. ir K. T. solidariai J. D. priteista 1500 Lt jį atstovavusio advokato išlaidoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. T. ir K. T. pagal BK 140 str. 1 d. nuteisti už tai, kad R. T. tyčia nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o K. T. tyčia spirdamas kitam žmogui sukėlė fizinį skausmą, t. y., 2011-04-14 apie 20.30 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) laiptinės, kurioje yra butas Nr. 1, R. T. sugriebė už rūbų ir smogė ranka į kairę veido pusę suplėšydamas 50 Lt vertės megztinį bei sulaužydamas akinius, kurių vertė 598 Lt, t. y., dėl veido sumušimo ir kraujosruvos viršutinio žandikaulio minkštuosiuose audiniuose J. D. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, o K. T. koja spyrė į dešinį šoną, tuo J. D. sukeldamas fizinį skausmą.
Skundais K. T. ir R. T. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-05-16 nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį jų atžvilgiu. Teigia, jog smurto J. D. atžvilgiu nevartojo ir jokio nusikaltimo nepadarė. J. D. į teismą kreipėsi tik dėl to, kad nuteistųjų motina buvo kreipusis į teismą ir J. D. nuteistas toje byloje dėl jai padaryto sveikatos sutrikdymo. Skunduose nurodoma, jog 2011-04-14 vakare įvykusio konflikto tarp nuteistųjų ir J. D. metu J. D. atžvilgiu niekas jokio murto nevartojo, o dėl neteisėtų J. D. veiksmų nukentėjo V. T.. Pažymima, kad nukentėjusysis dar tą patį vakarą atvykusiam D. P. patvirtino, kad smurto jo atžvilgiu niekas nenaudojo, nei 2011-04-14 prašyme Marijampolės apskrities VPK viršininkui, nei paaiškinime nenurodė, kad būtų kas vartojęs smurtą, į teismo med. ekspertus jis nesikreipė, sveikatos sutrikdymo mastas nenustatytas. Buvo atliktas dėl šio įvykio tyrimas Marijampolės apskrities VPK, kurio metu nebuvo nustatyta net administracinio teisės pažeidimo, kuris galėjo būti padarytas J. D. atžvilgiu (2011-05-13 nutarimas Nr. 64-2-AP-492), tačiau teismas dėl šio tyrimo nepasisakė.
Apeliantams kelia abejonių ir kitų įrodymų vertinimas. Pažymima, jog į med. ekspertus nukentėjusysis kreipėsi tik 2011-09-22, o sužalojimo laipsnis ir pobūdis nustatytas remiantis odontologijos klinikos UAB (duomenys neskelbtini) išrašu iš ligos istorijos, iš kurio matyti, kad į šią gydymo įstaigą nukentėjusysis kreipėsi 2011-04-18, kai konfliktas buvo 2011-04-14. Atsižvelgiant į tai, kad nei prašyme, nei paaiškinime Marijampolės apskrities VPK nukentėjusysis nenurodė jokių duomenų apie smurtą, o pas stomatologą jis kreipėsi praėjus keturioms dienoms, neatmetama galimybė, kad traumą nukentėjusysis galėjo patirti ir po 2011-04-14. Apeliantai taip pat nurodo, jog teismas netyrė aplinkybių, jog med. ekspertui buvo nurodyta, kad apeliantai spyrė į kairį šoną, o skunde nurodyta, jog spyrė į dešinį šoną.
Šalies argumentai
Apeliantai abejoja ir liudytojo D. P. parodymų teisingumu, nes jis nurodė, kad matė 2011-04-14 vakarą J. D. sumuštą, matė, kad bėgo kraujas, tačiau nesiėmė jokių priemonių išaiškinti nusikaltimą.
Be to, nuteistieji abejoja ir liudytojų pareigūnų K. K. bei M. Ž. parodymų tikrumu ir objektyvumu. Teisme šie liudytojai praėjus metams po įvykio gerai atsiminė, kad matė J. D. sumuštą ir kruviną, tačiau negalėjo pasakyti, ar matė sužalotą V. T., ir apie ką su ja kalbėjosi. Be to, pamatę sumuštą asmenį, nesiėmė jokių priemonių nustatyti kaltus asmenis, nekvietė medikų, o pats J. D. neatsiminė, kad šie asmenys būtų atvykę pas jį į namus. Be to, apeliantų teigimu, skiriasi A. R. ir R. J. parodymai duoti byloje Nr. PK-282-610/2011, kurioje buvo kaltinamas J. D., ir šioje byloje.
Skunduose taip pat teigiama, jog teismas atmesdamas V. T. ir R. S. parodymus buvo šališkas, o motyvas, kad šios liudytojos gal būti susitarusios duoti palankius kaltinamųjų atžvilgiu parodymus, yra tik teismo prielaida, nes jų parodymai byloje Nr. PK-282-610/2011 buvo vienas iš pagrindų J. D. pripažinti kaltu. Apeliantai pažymi, jog tuo pačiu pagrindu buvo galima atmesti ir liudytojų A. R. bei R. J. parodymus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis K. T. ir nuteistųjų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų K. T. ir R. T. apeliaciniai skundai atmetami.
K. T. nuteistas už tai, kad koja spirdamas į dešinį šoną tyčia sukėlė fizinį skausmą J. D., o R. T. – kad sugriebęs ranka už rūbų ir smogęs ranka į kairę veido pusę J. D. tyčia nežymiai sutrikdė sveikatą. Apeliantai ginčija kaltę, teigdami, kad jie smurto nevartojo ir inkriminuotų pasekmių J. D. nesukėlė. Taip pat apeliantai teigia, jog neįrodytas ieškinio dydis ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nuosprendis taip pat laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai jis atitinka BPK 305 str. reikalavimus, kai jame nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus, veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.
Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis. Nepažeidžiant minėtų teisės normų, išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir todėl padarė teisingas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, veikų kvalifikavimo bei civilinio ieškinio pagrįstumo.
Pažymėtina, jog tik patikrinus teismo posėdyje tiriamų duomenų teisėtumą, leistinumą ir ryšį su byla jie laikomi įrodymais ir tik teismas sprendžia kuriuos duomenis laikyti įrodymais, kuriuos ne. Šioje byloje apylinkės teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Nurodė motyvus, kuriais duomenimis remiasi ir kodėl, taip pat nurodė motyvuotas išvadas dėl dalies įrodymų atmetimo.
Teismas pagrįstai laikė patikimais ir rėmėsi liudytojų D. P., K. K., M. Ž. parodymais, nes jie yra pareigūnai, asmeniškai nei nuteistųjų nei nukentėjusiojo nepažįsta, nukentėjusįjį jie matė vykdydami savo tiesiogines pareigas. Visi šie liudytojai patvirtino, jog atvykę iš karto po konflikto matė, jog nukentėjusysis buvo sumuštas ir kruvinas. Be to, jie matė sulaužytus nukentėjusiojo akinius. Šie liudytojai matė, jog nukentėjusiajam bėga kraujas, nurodė tą pačią sužalojimo lokalizaciją – veido sritį. Nors M. Ž. sakė, jog matė, kad J. D. kraujavo iš burnos, o D. P. nurodė, jog kraujas bėgo iš nosies, tai nelaikytina esminiu šių liudytojų parodymų prieštaravimu ir neatitikimu faktinėms aplinkybėms, nes jų tikslas nebuvo aiškintis konkrečios kraujavimo vietos, matė kraujavimą bendrai, be to, įvertintina ir tai, kad nosies landos arti burnos, todėl bėgant kraujui iš nosies gali atrodyti, jog bėga iš burnos, ir atvirkščiai. Be to, liudytojai K. K. ir M. Ž. vienodai aiškino, jog J. D. jiems pasakė, kad jį sumušė po konflikto su moterimi du jos sūnūs. Šie parodymai patvirtina J. D. parodymus toje dalyje, kad jį sumušė būtent nuteistieji, bei jo parodymus dėl smūgių sudavimo srities-į galvos-veido sritį. Šią aplinkybę patvirtina ir jau aptarta specialisto išvada, kurioje konstatuotas veido sumušimas. Be to, nurodyta, jog kraujosruva viršutinio žandikaulio minkštuosiuose audiniuose buvo padaryta kietais bukais daiktais, tiek suduodant ranka, tiek ir kitu analogiškų savybių turinčiu daiktu. Tai patvirtina ir J. D. parodymus dėl to, jog jam buvo smūgiuota ranka į galvos sritį.
Liudytojai A. R., R. J. parodė, jog iš vakaro J. D. matė sveiką, o sekančią dieną matė aiškius veido sužalojimus. Nukentėjusysis jiems paaiškino, kad jį sumušė Ričardas ir K. T.. Liudytojas R. M. bendravo netrukus po konflikto su J. D. ir matė, jog nukentėjusysis sumuštas, matė mėlynę ant veido, buvo prakirsta lūpa. Šie liudytojų parodymai tik patvirtina sužalojimų lokalizaciją bei faktą, kad J. D. buvo sužalotas būtent 2011-04-14 bei leidžia pagrįstai tikėti J. D. parodymais toje dalyje, jog jį iš tiesų iš karto po konflikto su V. T. sumušė jos sūnūs R ir K. T.. Pažymėtina taip pat ir tai, kad šių liudytojų parodymai tiek dėl sužalojimo pobūdžio, tiek ir dėl to, jog jį sužalojo būtent nuteistieji, sutampa su jau aptartų liudytojų – policijos pareigūnų M. Ž., D. P. ir K. K. parodymais.
Byloje net keturi asmenys J. D. matė netrukus po įvykio sumuštą ir kruviną, kiti sekančią dieną po įvykio matė J. D. sumuštą, sužalojimai matėsi veido srityje. Visiems liudytojams J. D. analogiškai nurodė, jog jį sumušė Klaidas ir R. T.. Šių liudytojų nurodytą J. D. sužalojimų lokalizaciją patvirtina specialisto išvada, kuri be kita ko patvirtina ir J. D. nurodytas aplinkybes, kad jam buvo smūgiuota ranka į galvos sritį. Be to, baudžiamosios bylos medžiaga Nr. PK-282-610/2011 bei įsiteisėjusiu nuosprendžiu joje taip pat nustatyta, jog iš tiesų vyko J. D. minimas konfliktas su kaimyne, moterimi, kaip nukentėjusysis nurodė pareigūnams, t. y. V. T., ir jo metu nukentėjusysis pastumdamas V. T. padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą. Šios aplinkybės kartu įvertinus ir paminėtus liudytojų parodymus leidžia tikėti J. D. parodymais, kad jį, kaip nurodė liudytojams, po konflikto su moterimi sužalojo būtent nuteistieji.
Nors nuteistieji skunduose nurodo, jog policijos pareigūnų parodymais nepagrįstai tikėta, nes jie negalėjo atsiminti kitų aplinkybių, ką kalbėjo jų motina, t. y. V. T., tačiau šioje byloje buvo tiriamos tik šiai bylai reikšmingos aplinkybės, todėl minėta aplinkybė, kad policijos pareigūnai neprisiminė, ką darė ar sakė kita kaimynė – moteris, nėra reikšminga vertinat šių asmenų parodymus nagrinėjamoje byloje.
Apeliantai skunde taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai tikėjo ir J. D., nes jis nei prašyme Marijampolės apskrities VPK, nei paaiškinime nenurodė aplinkybių apie jo sumušimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog aptarti duomenys patvirtina, kad J. D. parodymų patikimumas bei įrodomoji vertė patikrinta nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų, t. y. gretinant ir lyginant nukentėjusiojo parodymus su kitais byloje esančiais duomenimis. Šie parodymai buvo gretinami ir lyginami tarpusavyje, įvertinant kitų įrodymų šaltinių patikimumą, liudytojų suinteresuotumą ar šališkumą byloje. Teismas nurodė išsamius motyvuotus argumentus dėl to, kuria dalimi nukentėjusiojo parodymų remiamasi, todėl apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų skundus, neturi pagrindo nesutikti su teismo motyvais. Be to, įvertintina ir tai, kad pateikti duomenis dėl sužalojimo, o šiuo atveju tokio, kuris nėra sunkus, ir dėl jo baudžiamosios bylos procesas pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą, yra nukentėjusiojo teisė. Nukentėjusysis turi teisę spręsti ir dėl laiko, kada jis kreipsis dėl jo atžvilgiu galimai padarytos veikos. Esant šioms aplinkybėms, skundo argumentai, dėl to, kad apeliantas anksčiau nenurodė, kad jis būtų sužalotas, į specialistą kreipėsi tik po pusmečio, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių bei nesudaro absoliutaus pagrindo netikėti J. D., nes, kaip jau minėta, jo parodymai dėl fizinio smurto patvirtinti anksčiau aptartų liudytojų parodymais ir kitais bylos duomenimis.
Nuteistieji taip pat abejoja ir specialisto išvados teisingumu, nes į specialistą buvo kreiptasi praėjus ilgam laiko tarpui, o į stomatologą praėjus keturioms dienoms po įvykio. Tačiau, kaip jau aptarta, aplinkybes dėl veido sužalojimo pobūdžio, laiko, ką nustatė ir specialisto išvada, analogiškai nurodė ir apklausti liudytojai pareigūnai K. K., M. Ž., D. P., kurių parodymai jau vien dėl to, jog šie asmenys nesaistomi jokiais asmeniniais ryšiais nei su nukentėjusiuoju, nei nuteistaisiais, laikyti patikimais. Be to, jų parodymai dėl sužalojimo laiko, lokalizacijos, pobūdžio sutampa su liudytojų R. J., A. R., R. M. parodymais. Šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, jog specialisto išvadoje nurodyti duomenys yra patikimi. Todėl tai, kad į stomatologą nukentėjusysis kreipėsi praėjus kelioms dienoms po įvykio, nepaneigia specialisto išvada ir kitais aptartais duomenimis nustatytų aplinkybių. Dėl šių aplinkybių skundo argumentai dėl specialisto išvados netinkamo vertinimo laikytini nepagrįstais ir yra atmetami.
Aptarti liudytojų parodymai patvirtina pagrindines J. D. nurodytas aplinkybes bei neprieštarauja objektyviems bylos duomenims – specialisto išvadai, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog J. D. iš tiesų buvo sumuštas. Jo atžvilgiu iš tiesų smurtą vartojo abu nuteistieji, tiek K. T., tiek ir R. T.. Šių duomenų visuma taip pat leidžia tikėti ir J. D. parodymais, jog K. T. jam įspyrė, nes J. D. minėtiems liudytojams nurodė, jog jį sumušė abu nuteistieji, skunde konkretizavo įvykio aplinkybes, teigdamas, kad K. T. jam įspyrė į dešinį šoną, o R. T. sudavė į veidą. Nors specialisto išvadoje įvykio aplinkybės apibūdintos šiek tiek kitaip – kad spirta į kairį šoną, o ne į dešinį, tačiau ši aplinkybė, atsižvelgiant į kitus aptartus duomenis, jų visumą, teisėjų kolegijos manymu, nėra esminė, kuri sudarytų pagrindą visiškai atmesti J. D. parodymus dėl to, jog jį mušė, t .y. spyrė į šoną, K. T..
Aptartų duomenų pagrindu darytina išvada, jog išanalizuoti įrodymai yra patikimi ir sudaro vieningą įrodymą visumą, nuosekliai patvirtinančią, kad 2011-04-14 J. D. sukonfliktavus su V. T. ir jos atžvilgiu nukentėjusiajam pavartojus smurtą, V. T. sūnūs R. T. ir K. T. panaudojo smurtą prieš J. D. – R. T. suduodamas smūgį į veidą, nežymiai sutrikdė jam sveikatą, o K. T. įspirdamas į dešinį šoną sukėlė fizinį skausmą. Šių duomenų pakanka paneigti nuteistųjų aiškinimą, jog jie jokio smurto nenaudojo. Toks nuteistųjų aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja tiek liudytojų, tiek ir specialisto išvada nustatytoms aplinkybėms, jog iš karto po konflikto J. D. buvo sumuštas, buvo akivaizdžios sumušimo žymės veide, be to, dar tą pačią įvykio dieną iškviesti policijos pareigūnai matė kruviną J. D. bei sulaužytus akinius ir jie nuosekliai patvirtino, kad J. D. jiems sakęs, jog jį sumušę kaimynai, kad kilęs konfliktas su kaimynais, su moterimi, dėl ko jį sumušė jos sūnūs.
Liudytojų V. T., R. S. parodymai pagrįstai vertinti kritiškai, jais pagrįstai nesivadovauta nustatant faktines įvykio aplinkybes, nes jos yra suinteresuotos bylos baigtimi, su nuteistaisiais siejamos artimais ryšiais, faktiškai kartu gyvena. V. T. yra nuteistųjų motina, o R. S. vieno iš nuteistųjų draugė, todėl pagrįstai manytina, jog jos suinteresuotos padėti išvengti atsakomybės apeliantams. Be to, šių liudytojų parodymai konkuruoja su pagrįstai patikimais pripažintų liudytojų – policijos pareigūnų parodymais, kurie iš karto po įvykio matė kruviną J. D.. Byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti šių liudytojų nuoširdumu ir objektyvumu. Byloje nėra jokių duomenų leidžiančių pagrįstai manyti, jog minėti liudytojai būtų suinteresuoti pakenkti nuteistiesiems ar padėti nukentėjusiajam, nenustatyta, jog turėtų piktumų ir prieš liudytojas R. S. bei V. T.. Be to, šių liudytojų parodymai sutapo ir su kitais aptartais įrodymais. Šių liudytojų parodymais leidžia abejoti ir ta aplinkybė, jog jų parodymai prieštarauja specialisto išvadai, kurią, kaip jau aptarta, teismas pagrįstai vertino kaip patikimą įrodymo šaltinį.
Esant šios aplinkybėms darytina išvada, jog teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo ir įvertino surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog K. T. tyčia spyrė J. D., o R. T. smogė ranka į kairę veido pusę ir taip J. D. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata bei sukeltas fizinis skausmas. Tiek R. T., tiek ir K. T. veika pagal BK 140 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.
Bausmės nuteistiesiems skirtos teisingai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino tai, kad apeliantai neteisti, administracine tvarka nebausti. Jų padarytas nusikaltimas nors ir tyčinis, tačiau priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad apeliantų nusikalstamam elgesiui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Įvertinus šių aplinkybių visumą, nuteistųjų pavojingumą ir padarytos veikos pavojingumą darytina išvada, jog apeliantams pagrįstai skirta švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis, kurios dydis mažesnis nei šios bausmės rūšies vidurkis.
Byloje nustatyta, jog neteisėtais R. T. veiksmais buvo ne tik sutrikdyta sveikata, tačiau ir padaryta materialinė žala – suplėšytas megztinis, sulaužyti akiniai, sugadintas danties protezas. Nukentėjusysis byloje pareiškė civilinį ieškinį. Teismas, išnagrinėjęs bylą, pagrįstai sprendė, jog civilinis ieškinys pagrįstas ir įrodytas materialinės žalos dydis, nes R. T., kaip jau aptarta anksčiau, iš tiesų atliko kaltinime nurodytus veiksmus ir dėl jo veiksmų kilo žala. Žala įrodyta ne tik liudytojų parodymais, nukentėjusiojo parodymais, tačiau ir rašytiniais bylos duomenimis – optikos salono kvitu (b. l. 22), UAB (duomenys neskelbtini) pažyma (b. l. 26), AB „SEB bankas“ nurodymu pervesti grynuosius pinigus (b. l. 23). Todėl darytina išvada, kad J. D. iš R. T. pagrįstai priteista atlyginti turtinę žalą, iš viso 4413 Lt.
Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam J. D. priteistinos neturtinės žalos dydžių, teisėjų kolegijos manymu, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgta į jos pasekmes, žalą padariusių asmenų kaltę, jų mažių, turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir pagrįstai nepažeidžiant sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų J. D. iš R. T. priteista 2500 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš K. T. - 800 Lt.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų K. T. ir R. T. apeliacinius skundus atmesti.