Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 5 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš J. M. nukentėjusiajam J. V. priteistas 164,50 Lt turtinės ir 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimas bei 13240,50 Lt Valstybinei ligonių kasai už gydymo išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 15 d., apie 20.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, M. R. priklausančioje fermoje, esančioje (duomenys neskelbtini), konflikto su J. V. metu, šovė du kartus iš revolverio TAURUS-94, Nr.QB50784 į nukentėjusįjį J. V. ir padarė jam aklą šautinę žaizdą su kulkos įstrigimu prie klubikaulio ir aklą šautinę žaizdą galvos kairėje pusėje su šautine anga kairio momenkaulio srityje, galvos smegenų pakenkimu ir kulkos įstrigimu dešinėje momeninėje skiltyje. Šautinė galvos žaizda kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistasis neneigia du kartus šovęs į J. V. , tačiau atkreipia dėmesį, kad taip pasielgė norėdamas apsiginti. Šį nusikalstamos veikos motyvą teismas nepagrįstai įvertino kaip kaltės neigimą. Apkaltinamajame nuosprendyje nustatyta, kad konfliktas įvyko fermoje, prie nuteistojo gyvenamosios vietos, tačiau neteisingai konstatuota, kad gynybos priemonės neatitiko puolimo priemonių, todėl negali būti vertinamos kaip būtinoji gintis. Be to, tai, kad apeliantas nesutiko su pareikštu kaltinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, taip pat negali būti vertinama kaip neprisipažinimas padarius nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Tai turėjo būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

J. M. mano, kad teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Apeliantas teigia pranešęs apie padarytą nusikaltimą, prisipažino šovęs į nukentėjusįjį, dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi, iš dalies atlygino turtinę žalą, po įvykio padėjo nukentėjusiajam, iškviesdamas jam greitąją medicinos pagalbą. Pažymi, kad jo nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo nukentėjusiojo elgesys konflikto metu. Nurodo, kad, iššaudamas pirmąjį šūvį į koją, tik norėjo J. V. išgąsdinti, kad išeitų, tačiau šis nepakluso, vis tiek grasino, artinosi prie jo. Antruoju šūviu taip pat nesiekė sunkiai sužaloti nukentėjusiojo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nuteistasis mano, kad jam turėtų būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė bei sumažintas neturtinės žalos dydis, nes priteista 50000 Lt suma yra per didelė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliantas neneigia, kad jis iššovė 2 šūvius, kurie sužalojo nukentėjusįjį, tačiau tvirtina, kad tai padarė gindamasis, be to, teigia, kad sunkus sveikatos nukentėjusiajam gavosi ne dėl tiesioginio šūvio į jį, bet dėl kulkos rikošeto nuo sienos.

Siekiant dar kartą patikrinti ar yra galimas toks nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu kompleksinį balistinį-medicininį tyrimą atlikę ekspertai Alfonsas Jurevičius ir Viačeslavas Kolomiec. Pastarasis ekspertas paaiškino, kad skirtingi žaizdų dydžiai (klube – 5mm skersmens, o galvos kietajame smegenų dangale – apie 1 cm – taip nustatyta specialisto išvadoje Nr. G401/08(01); b. l. 23, t. 1), gavosi dėl anatominių sluoksnių skirtumo, o ne dėl kitokių priežasčių. Balistikos ekspertas A. Jurevičius paaiškino, kad rikošetas nuo sienos, kaip tai teigia buvus nuteistasis, yra mažai galimas, kadangi kulka atsimušusi į sieną, neturi stiprios energijos. Šiuo atveju naudotos švininės 5,6 mm kalibro kulkos yra be apvalkalo, minkštos. Dėl šių kulkos savybių beveik neįtikima, kad nuo sienos atšokusi kulka galėtų turėti dar tiek energijos, kad padarytų nukentėjusiajam tokį sužalojimą galvoje, koks jam konstatuotas.

Šie ekspertų paaiškinimai yra įtikinami, jie atitinka vieni kitus, taip pat ir byloje atliktus medicininį, balistinį ir kompleksinį balistinį-medicininį tyrimą (b. l. 30-35, 37-41, 23, t. 1). Todėl kolegija neturi jokio pagrindo abejoti specialistų išvadomis bei paaiškinimais teisme ir jais remdamasis kaip nepagrįstą atmeta nuteistojo aiškinimą, jog sužalojimas nukentėjusiojo galvoje padarytas dėl iššautos kulkos rikošeto, o ne dėl tiesioginio šūvio į nukentėjusiojo galvą.

Aiškindamas tokio šūvio priežastis J. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad antrą šūvį paleido gindamasis, nes nukentėjusysis atėjęs į jo gyvenamąsias patalpas, esančias M. R. priklausančioje fermoje, kėlė jam ir aplink esantiems neteisėtus reikalavimus, nepakluso reikalavimui išeiti, nereagavo į ginklo paėmimą į rankas, po pirmo šūvio ėjo link apelianto grasindamas ir turėdamas piktus ketinimus.

Panašiai J. M. aiškino ir pirmosios instancijos teisme. Šiuos argumentus pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir remdamasis teismo posėdyje ištirtais įrodymais, pripažino tuos argumentus nepagrįstais. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis į fermą ne įsibrovė, bet buvo įleistas. Tai pirmosios instancijos teismas pripažino pats nuteistasis, šią aplinkybę patvirtina ir nukentėjusiojo bei liudytojo V. M. parodymai. Nukentėjusiojo noras ir ketinimai iš fermos išsivesti ten buvusį neįgalų žmonos brolį J. N. , taip pat negali būti laikomi neteisėtais. J. N. gyveno pas savo seserį ir nukentėjusįjį, o apeliantas apylinkės seniūnės ir policijos inspektoriaus buvo įspėtas, kad neleistų į fermą J. N. . Tai matyti iš paties J. M. parodymų (b. l. 180-181, t. 1). Nors, kaip apeliaciniame skunde nurodo J. M. , nukentėjusysis nebuvo neįgalaus J. N. globėju, tokiu tuo labiau nebuvo ir apeliantas, todėl jis neturėjo kliudyti nukentėjusiajam išsivesti J. N. ir nukentėjusiojo ketinimų dėl J. N. išsivedimo negalima laikyti neteisėtais. Kitų reikalavimų, tuo labiau neteisėtų, nukentėjusysis apeliantui neišsakė. Tai matosi iš nukentėjusiojo, V. M. parodymų, apie kokius nors nukentėjusiojo reikalavimus apeliantui neparodė ir pats J. M. (b. l. 180-181, t. 1).

Nėra pagrįstas ir J. M. aiškinimas, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje ar peržengdamas tokios ginties ribas. Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus esant būtinajai ginčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartis 2K-555/2007). Kaip jau minėta, nukentėjusiojo patekimas į fermą, kur gyveno J. M. , nebuvo neteisėtas, jo tikslas išsivesti J. N. taip pat nebuvo neteisėtas. J. M. aiškino, kad nukentėjusysis su J. N. elgėsi grubiai, tačiau ši aplinkybė nėra nustatyta, nes iš liudytojo V. M. parodymų matosi, jog nukentėjusysis su J. N. elgėsi tinkamai ir joks pavojingas kėsinimasis prieš J. N. nevyko.

Bylos duomenys nepatvirtina ir to, kad pačiam J. M. būtų kilusi grėsmė iš nukentėjusiojo ir kad jam reikėjo gintis. Pats J. M. kaip priežastį panaudoti ginklą nurodė tai, kad J. V. grasinančiai išskėtęs rankas ėjo link jo, tačiau tai neįrodo, kad buvo kilusi būtinosios ginties būsena.

Pats nukentėjusysis parodė, kad jis J. M. negrasino, nesudavė ir neketino to padaryti, pirmojo šūvio metu stovėjo per 2-3 metrus nuo J. M. prie durų ir laukė J. N. . Antrąjį šūvį teigia išgirdęs jau būdamas ant grindų.

Liudytojas V. M. taip pat parodė, kad nei jis, nei nukentėjusysis rankose nieko neturėjo, negrasino J. M. ir šis neturėjo reikalo gintis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 punkte išaiškinta, kad nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.). Teismų praktikoje ne kiekvienas konfliktas, kurio metu asmuo nukenčia nuo kito asmens veiksmų, laikomas būtinosios ginties situacija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006-11-21 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-611/2006 nurodė, jog nėra pagrino laikyti, kad nuteistajam V. M. grėsė realus ir akivaizdus pavojus ir tokioje situacijoje, kai pastarajam R. M. priekaištavo dėl jo elgesio, sudavė kumščiu į petį, mėgino suduoti į veidą.

Šioje byloje situacija, kuriai esant J. M. šovė į nukentėjusįjį, taip pat neatitinka būtinosios ginties sąlygų. Iš nukentėjusiojo, nuteistojo J. M. ir liudytojo V. M. parodymų matyti, kad tuo metu, kai J. M. atsinešė iš kambario ginklą, nukentėjusysis J. V. nuteistajam nesudavė, negrasino. Nuteistasis parodė, kad prieš jam einant pasiimti ginklo, nukentėjusysis jį nustūmė, nes jis (nukentėjusysis) neleido prievarta išsivesti J. N. . Tačiau iš jau minėtų nukentėjusiojo bei liudytojo V. M. parodymų matyti, kad nukentėjusysis J. N. bandė išsivesti gražiuoju ir pastarojo ginti nebuvo būtinybės. J. M. parodė, kad tuo metu, kai jis atsinešė ginklą, nukentėjusysis artinosi link jo iškėlęs rankas, jose nieko neturėjo ir negrasino. Balistinio bei kompleksinio balistinio-medicininio tyrimo aktas, patvirtina, kad nustatyti iš kokio atstumo šauta į nukentėjusįjį negalima, tačiau šūvis nebuvo artimas ir atstumas nuo revolverio vamzdžio laibgalio iki kliūties buvo ne maženis kaip 0,8 metro (b. l. 30-35, t. 1). Apklausiamas pas kiteisminio tyrimo teisėją J. M. parodė, kad pirmą šūvį paleido kai buvo apie 3 metrų atstumas iki nukentėjusiojo (b. l. 91-94, t. 1). Toks atstumas, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis nieko rankose neturėjo ir niekaip J. M. negrasino bei kitos aptartos aplinkybės paneigia J. M. teiginius, jog jam grėsė realus ir akivaizdus pavojus iš nukentėjusiojo. Todėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo šiuo atveju nebuvo.

Nėra pagrindo manyti, kad J. M. veikė staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Nors teismo posėdyje apklaustas specialistas V. J. ir išreiškė nuomonę, kad toks tyrimas šioje byloje būtų tikslingas, pats nuteistasis tokio tyrimo nepageidavo. Toks tyrimas neatliktinas ir dėl to, kad nei nuteisojo, nei kitų asmenų parodymai nepatvirtina, kad J. M. būtų itin įžeistas nukentėjusiojo. Todėl jo veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnį nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad J. M. nukentėjusiojo sveikatą sunkiai sutrikdė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia ir jo veiką tinkamai kvalifikavo kaip Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Už Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikaltimą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 3 mėnesių iki 10 metų. Teismas nustatė, kad J. M. nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtaką nusikaltimo padarymui. Tai pagrįstai pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nustatyta ir viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė – rizikingas paties nukentėjusiojo elgesys. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė ir į ir tai, kad J. M. po nusikaltimo padarymo nunešė nukentėjusįjį į kambarį, iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir pranešė policijai.

Apeliantas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad jis nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir tai turėjo būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tai, kad jis nesutiko su pareikštu kaltinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, taip pat negali būti vertinama kaip neprisipažinimas padarius nusikaltimą.

Tačiau ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nenustatyta pagrįstai. Apeliantas nepripažino ne tik kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, bet ir pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, ginčijo tyčinį savo veiksmų pobūdį, kaltę dėl įvykio bandydamas perkelti nukentėjusiajam. Tai neleidžia laikyti, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Nuteistasis padarė sunkų nusikaltimą, kurio pasekmės taip pat sunkios ir ilgalaikės – jaunas žmogus negali vaikščioti, pripažintas nedarbingu. Į J. M. palankias aplinkybes – jo paties sveikatos būklę, teigiamą charakteristiką jau atsižvelgta, todėl dar kartą į tai atsižvelgti ir dėl to mažinti bausmę nėra pagrindo. Šios pasekmės lemia ir tai, kad nuteistajam netaikytinos Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatos ir neskirtina švelnesnė, sankcijoje nenumatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Be to, to daryti neleidžia ne tik jo padarytos veikos aplinkybės, bet ir formaliosios kliūtys. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis netaikytina, nes apeliantas, nors ir pranešė policijai apie įvykį, savo kaltę pripažino tik iš dalies, todėl negalima teigti, kad yra būtina šios dalies taikymo sąlyga - jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką.

Šio straipsnio 2 dalis gali būti taikoma kai ne tik nustatytos bent 2 atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bet jei yra ir kuri nors iš papildomų sąlygų - 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba

2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba

3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba

4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba

5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba

6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

Nei vienos iš šių sąlygų nenustatyta.

Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 4 dalis reglamentuoja švelnesnės bausmės skyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą. Tai šioje byloje taip pat netaikytina.

Dėl nurodytų motyvų apeliantui neskirtina jo apeliaciniame skunde prašoma bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.

Nėra pagrindo mažinti ir priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia neturtinę žalą kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertinti pinigais. Paminėto straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino priteisdamas nukentėjusiajam 50000 Lt. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į didelius nukentėjusiojo dvasinius ir fizinius išgyvenimus, sukeltus tuo, kad jaunas, buvęs darbingas vyras tapo neįgaliu, negalinčiu vaikščioti, išlaikyti šeimos. Apeliantas, nors jo turtinė padėtis ir nėra gera, yra darbingas, todėl perspektyva neturtinei žalai atlyginti yra. Šie pirmosios instancijos teismo argumentai yra teisingi, logiški, pagrįsti. Teismų praktikoje už sunkius sveikatos sutrikdymus priteisiamos net ir didesnės sumos (pvz. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-576/2005 konstatavo, kad priteistos neturtinės žalos dydis nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagrįstai padidintas iki 100000 Lt, o to paties teismo byloje Nr. 2K-458/2007 – iki 250000 Lt nukentėjusiajam, kuriam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata). Todėl 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.