- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-21
- Bylos Nr.
- 2K-611/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Benediktas Stakauskas, Albinas Sirvydis (pran.)
- Nuteistasis
- V. M.
- Nukentėjusysis
- E. M.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo pakeitus Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį V. M. veika iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu V. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo, jo gynėjo ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2005 m. birželio 24 d., apie 18.15 val., name, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio konflikto metu tyčia smogė peiliu savo broliui R. M. į krūtinės kairiąją pusę. Nuo durtinio – pjautinio pilvo sužalojimo, pažeidusio kepenis, aortą ir sukėlusio ūmų nukraujavimą, R. M. mirė. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad V. M. nužudė R. M. peržengdamas būtinosios ginties ribas, V. M. veiką kvalifikavo pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, nes apeliacinis teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatas. Peržengti būtinosios ginties ribas įmanoma tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija, tuo tarpu konflikto metu pavojus V. M. gyvybei ar sveikatai negrėsė. Nors R. M. smūgiavo V. M. į petį ir kėsinosi suduoti į veidą, artėjo link V. M., tai, prokuroro nuomone, nebuvo pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis, nuo kurio reikėjo intensyviai gintis. Konfliktai, baigdavęsi muštynėmis, tarp brolių M. kildavo gana dažnai, juose V. M. taip pat aktyviai dalyvaudavo, įvykio metu V. M. matė, kad R. M. jokio įrankio neturi, todėl kasatorius laiko, kad R. M. smurtas įvykio metu nebuvo intensyvus, atitinkantis būtinosios ginties situaciją. Tai matyti ir iš V. M. parodymų bei kitų aplinkybių. Be to, apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad V. M. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, nesant dėl to paduotam prokuroro ar nukentėjusiojo skundui, pasunkino V. M. teisinę padėtį ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Prokuroro nuomone, teisingas išvadas dėl V. M. veikos kvalifikavimo bei bausmės padarė pirmosios instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 28 straipsnio 3 dalies taikymo
Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad V. M. smogė peiliu savo broliui R. M. konflikto metu. R. M. priekaištavo V. M. dėl jo elgesio, sudavė jam kumščiu į petį, mėgino suduoti į veidą, tuomet V. M. paėmė šalia pasitaikiusį peilį ir juo smogė R. M. į krūtinę, nuo to R. M. mirė. Teisingas išvadas dėl šio konflikto padarė pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad konfliktinė situacija tarp brolių buvo įprasta, konfliktas įvykio metu buvo eilinis ir kad R. M. savo veiksmais nesudarė būtinosios ginties situacijos. Pats V. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad konflikto metu jis paėmė peilį ir juo norėjo pagąsdinti brolį, o jei būtų buvęs tuo metu blaivus, jis brolį sutvarkytų ir be peilio. Šiuos nuteistojo parodymus patvirtina kiti apkaltinamajame nuosprendyje aptarti įrodymai. Tinkamai įvertinęs įrodymų tarpusavio ryšį pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu nužudė R. M. ir kad jo veikai taikyti BK 28 straipsnio nuostatų nėra pagrindo. Šio konflikto metu realus ir akivaizdus pavojus V. M. negrėsė, V. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pats neteisingai įvertino situaciją. R. M. veiksmus prieš V. M. apygardos teismas įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. M. kaltės ir veikos kvalifikavimo laikytinos teisingomis, nes yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Išvadą, kad V. M. nužudė R. M. peržengdamas būtinosios ginties ribas, apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs atskirus įrodymus, o ne jų visumą, neįvertinęs visų bylos aplinkybių, akcentuodamas tik R. M. smurtą ir visiškai nevertindamas paties konflikto konteksto. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad V. M. turėjo pagrindą bijoti R. M. veiksmų ir nuo jo gintis, neatsižvelgė į visus V. M. parodymus.
Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo V. M. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas V. M. veiką pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisingu, todėl jis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 16 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį be pakeitimų.