- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-25
- Bylos Nr.
- 2-2112/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Audronė Jarackaitė, Vigintas Višinskis
- Kreditorius
- akcinės bendrovės „Ūkio bankas“
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti kreditoriaus akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ finansinį reikalavimą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alstama“ bankroto byloje Nr. B2-3127-585/2011.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi UAB „Alstama“ buvo iškelta bankroto byla. Šio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kreditoriui AB „Ūkio bankas“ 2010-06-18 aktu už 969 958,72 Lt (patvirtintas finansinis reikalavimas 969 958,72 Lt) buvo perduotas bankui įkeistas bei antrose varžytynėse neparduotas BUAB „Alstama“ nekilnojamasis turtas. Tos pačios dienos aktu bankas įsipareigojo atsakovui sumokėti 9 604,57 Lt atlyginimą už šio turto administravimo paslaugas, apskaičiuotą pagal kreditorių komiteto 2010-05-20 susirinkimo nustatytą tvarką. Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi minimas kreditorius buvo išbrauktas iš kreditorių sąrašo.
Kreditorius AB „Ūkio bankas“ (toliau Bankas) pateikė teismui prašymą patvirtinti (patikslinti) 9 604,57 Lt kreditorinį reikalavimą, kuris atsirado atlyginus paminėto dydžio bankroto administravimo išlaidų dalį. Teigė, kad įvykdęs prievolę sumokėti dalį administravimo išlaidų, įgijo teisę reikalauti jas susigrąžinti iš bankrutavusios įmonės (CK 6.57 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 17 d. nutartimi atsisakė patvirtinti Banko 9 604,57 Lt kreditorinį reikalavimą. Teismas konstatavo, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 33 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta besąlyginė kreditoriaus įkaito turėtojo pareiga visais atvejais sumokėti administratoriui tokio perimto turto administravimo išlaidas, tačiau nenumato galimybės susigrąžinti minėtas lėšas iš bankrutuojančios įmonės, kaip to prašo kreditorius. Pažymėjo, kad kitoks įstatymo aiškinimas pažeistų kitų kreditorių teisę gauti proporcingą reikalavimų patenkinimą iš bankrutavusios įmonės turto, leistų kreditoriui kitų kreditorių sąskaita išvengti prisidėjimo prie šių išlaidų atlyginimo. Teismas nurodė, kad patirtas administravimo išlaidas Bankas, kaip ir kiti kreditoriai, galėtų atgauti tuo atveju, jei liktų bankrutavusios įmonės turto atlyginus visas administravimo išlaidas ir patenkinus visų eilių kreditorių reikalavimus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kreditorius AB „Ūkio bankas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti (patikslinti) jo 9 604,57 Lt kreditorinį reikalavimą. Skunde pateikiami tokie argumentai:
1. Teismas nepasisakė dėl nurodyto argumento, kad šiuo atveju turi būti taikomas CK 6.57 straipsnis, t. y. su prievolės įvykdymu susijusias išlaidas turi apmokėti skolininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Dėl to skundžiama nutartis panaikintina CPK 329 straipsnio pagrindu. Vien tai, kad ĮBĮ nenumato, jog administravimui sumokėtos piniginės lėšos gali būti susigrąžinamos, neatleidžia teismo nuo pareigos vadovautis kitų įstatymų normomis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (ĮBĮ 1 str. 3 d.).
2. Teismas, netenkindamas jo prašymo, pažeidė ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį, nes jo kreditorinis reikalavimas dėl administravimo išlaidų yra susijęs su bankroto procesu, jo vykdymu.
3. Teismo argumentas, kad tenkinus jo prašymą būtų pažeista kitų kreditorių teisė gauti proporcingą savo reikalavimų patenkinimą, yra nepagrįstas, nes jis yra hipotekos kreditorius, todėl turi įstatymų suteiktą pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto prieš kitus kreditorius, o jo pilnai nepatenkinus, likusi dalis turi būti tenkinama ĮBĮ nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad, kaip ir tokio turto pardavimo atveju, pilnai nepatenkintas jo reikalavimas, iš kurio išskaičiuota administravimo išlaidų sumą, turi būti patikslintas 9 604,57 Lt.
4. Teismas be pagrindo teigia, kad nepatvirtinus jo prašomo kreditorinio reikalavimo, jis vis tiek galėtų atgauti minėtą administravimo išlaidų sumą tuo atveju, jei liktų bankrutavusios įmonės turto, nes bankroto procese tenkinami tik patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Dėl to netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, kas yra pagrindas panaikinti teismo nutartį CPK 330 straipsnio pagrindu.
Atsiliepimas
BUAB „Alstama“ administratorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad:
Šalies argumentai
1. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog turi būti taikomas CK 6.57 straipsnis, nes bankroto procese vyrauja imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, o ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalis numato hipotekos kreditoriaus pareigą visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar yra bankrutuojančios įmonės turto, sumokėti administravimo išlaidas perdavus tokiam kreditoriui turtą ir nenumato galimybės tokių išlaidų susigrąžinti. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2008-02-14 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-125/2008, yra išaiškinęs, kad administravimo išlaidų suma yra ne bankrutuojančios įmonės skola kreditoriui, o atlyginimas administratoriui už suteiktas paslaugas.
2. Įkeistas turtas buvo perduotas apeliantui, todėl taikytina ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalis. Be to, net ir tuo atveju, jeigu įkeistas turtas būtų už parduotas už kainą, lygią kreditoriaus reikalavimui, šis reikalavimas nebūtų tikslinamas, nes administravimo išlaidos yra skirtos sumokėti už paslaugą.
3. Apeliantas be pagrindo teigia, kad teismas pažeidė ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį, nes remiantis ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalimi hipotekos kreditorius, kuriam perduotas neparduotas įkeistas turtas, visais atvejais privalo sumokėti administravimo išlaidas už suteiktą paslaugą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria atsisakyta patvirtinti hipotekos kreditoriaus finansinį reikalavimą, kurį sudaro jam perduoto įkeisto turto administravimo išlaidos, sumokėtos administratoriui, perėmus šį turtą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, ir nors suklydo taikydamas susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atmesdamas kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ prašymą patvirtinti (patikslinti) 9 604,57 Lt kreditorinį reikalavimą, naujai atsiradusį atlyginus tokio dydžio bankroto administravimo išlaidų dalį, iš esmės teisingai išnagrinėjo šį ginčą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 320 str. 1 d., 329 str.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, kreditorių komiteto 2010-05-20 susirinkime nutarta perduoti Bankui antrose varžytynėse neparduotą įkeistą turtą. Nutarime nustatyta, jog Bankas už šio turto administravimo paslaugas turi sumokėti atlyginimą, kurio dydis nustatomas kreditorių komiteto nustatyta tvarka (t. 4, b. l. 84). Pirmiau buvo paminėta, kad 2010-06-18 perdavimo-priėmimo aktu Bankui buvo perduotas aukščiau nurodytas turtas už 969 958,72 Lt, o Bankas įsipareigojo sumokėti už administravimo paslaugas 9 604,57 Lt. Atlyginęs tokio dydžio administravimo išlaidas Bankas, vadovaudamasis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi bei CK 6.57 straipsniu, kreipėsi į teismą dėl naujai atsiradusio tokio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Šį reikalavimą motyvavo tuo, kad skolininkas turi sumokėti išlaidas, susijusias su prievolės įvykdymu, todėl Bankas, kaip kreditorius, įvykdęs šią pareigą, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę. Teismas atsisakymą patenkinti šį Banko prašymą grindė ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalies norma, numatančia besąlyginę kreditoriaus – įkaito turėtojo, pareigą perėmus neparduotą įkeistą turtą visais atvejais sumokėti jo administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje išlaidų sąmatoje. Kartu nurodė, jog įstatymas nenumato, kad bankrutuojanti įmonė kreditoriui privalo atlyginti tokias išlaidas. Apeliantas, neginčydamas savo pareigos sumokėti šias administravimo išlaidas, tvirtina, jog tokios lėšos turi būti traktuojamos, kaip jo kreditorinis reikalavimas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, pažymi, kad teismas teisingai nurodė, jog ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta kreditoriaus įkaito turėtojo pareiga perėmus įkeistą turtą nuosavybėn sumokėti šio turto administravimo išlaidas. Gausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiais klausimais, tame tarpe ir toje, kuria remiasi BUAB „Alstama“ administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą, taip pat yra nustatyta, kad hipotekos kreditoriui tenka pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui, dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis BUAB „Švenčionėlių agrochemija“ bankroto byloje, byla Nr. 3K-3-493/2003; 2005 m. balandžio 27 d. nutartis BUAB ,,Algiva“ bankroto byloje, byla Nr. 3K-3-282/2005). Buvo nurodyta, kad apeliantas tokios savo pareigos neneigia.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog esminę reikšmę nagrinėjamam klausimui turi tai, jog bankroto proceso administravimo išlaidų mokėjimo šaltinis, kaip žinoma, yra bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšos, tai yra lėšos, gautos pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintos skolos, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautos lėšos, o kai įmonės neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi tik sumokėjus už bankroto administravimą atsiskaitoma su kreditoriais, tame tarpe ir su kreditoriumi - įkaito turėtoju (ĮBĮ 36 str. 1 d.). Tai seka iš ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalies normos, numatančios, jog pirkėjui sumokėjus visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui į jo nurodytą sąskaitą pervedama priklausanti pinigų suma, atskaičius kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų dalį. Akivaizdu, jog kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo galimybė iš administratoriaus sukauptų lėšų, yra tiesiogiai susijusi su bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų dydžiu bei jų padengimo galimybe, kaip tai ir yra nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje BUAB ,,Šilterma“ bankroto byloje (byla Nr. 3K-3-486/2010). Tuo tarpu finansiniai reikalavimai, kuriems patenkinti šių lėšų nebeužtenka, bei likęs neparduotas ir kreditoriams neperduotas bankrutavusios įmonės turtas kreditorių sprendimu yra nurašomas (ĮBĮ 35 str. 6 d.).
Taigi, kaip jau buvo minėta, tuo atveju, kai įkeistą turtą parduoda pats bankroto administratorius, padengiant hipotekos turėtojo kreditorinį reikalavimą, sumokama ne visa turto pirkėjo sumokėta pinigų suma, o tik tai, kas lieka atskaičius atitinkamas administravimo išlaidas. Gi tuo atveju, jeigu ši pinigų suma nepadengia viso tokio kreditoriaus patvirtinto finansinio reikalavimo, likusi nepatenkinta dalis tenkinama pagal ĮBĮ 35 straipsnio reglamentuojamą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (ĮBĮ 33 str. 5 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia taisyklė taikytina taip pat ir tuo atveju, kai įkeistas turtas nebuvo parduotas ir yra perduodamas nuosavybėn kreditoriui įkaito turėtojui.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad kreditoriui įkaito turėtojui AB „Ūkio bankas“ apmokėjus dalį bylos administravimo išlaidų, tai yra 9 604,57 Lt už turto administravimą, byloje patvirtintas 969 958,72 Lt jo finansinis reikalavimas, kuris yra grindžiamas atsakovo BUAB „Alstama“ skola Bankui pagal kredito sutartį, nėra visiškai patenkinamas. Todėl apeliantas teisingai nurodo, jog ši nepatenkinta finansinio reikalavimo dalis tenkintina ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarką. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais atmetami atsakovo BUAB „Alstama“ administratoriaus atsiliepime į atskirąjį skundą pateikti motyvai, jog apmokėtos administravimo išlaidos nėra bankrutuojančios įmonės skola kreditoriui, jog ĮBĮ nenumato kreditoriaus šių išlaidų kompensavimo ir kt. (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su teismo argumentu, jog įtraukus Banko turėtas administravimo išlaidas į kreditorių reikalavimų sąrašą būtų pažeista kitų kreditorių teisė gauti proporcingą savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutavusios įmonės turto, jog kitų kreditorių sąskaitą Bankas išvengtų dalyvavimo prisidedant prie administravimo išlaidų atlyginimo. Kaip minėta anksčiau, toks reikalavimas turėtų būti tenkinamas remiantis bendrąja ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka, tai yra priklausomai nuo bankroto administravimo išlaidų dydžio.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad BUAB „Alstama“ administratorius atsiliepime iš esmės teisingai nurodo, jog apeliantas už turto administravimą sumokėtus 9 604,57 Lt klaidingai traktuoja kaip papildomą, naujai atsiradusį kreditorinį reikalavimą ir savo prašymą grindžia ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies norma. Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ 969 985,72 Lt finansinis reikalavimas ir šis kreditorius buvo įtrauktas į sąrašą BUAB „Alstama“ kreditorių, kurių reikalavimai užtikrinti hipotekos ir įkeitimo lakštais (ĮBĮ 34 str.). Taigi, kaip minėta, Banko finansinis reikalavimas, kuris yra grindžiamas atsakovo BUAB „Alstama“ skola Bankui pagal kredito sutartį, buvo patvirtintas, tačiau, kaip nustatyta, yra nevisiškai patenkintas.
Esant nustatytoms bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija skundžiamą teismo nutartį palieka iš esmės nepakeistą ir, atsižvelgdama į nagrinėjamos kategorijos bylose esantį viešąjį interesą, nustato, jog Banko finansinis reikalavimas atsakovo BUAB „Alstama“ bankroto byloje III-osios eilės kreditorių sąraše sudaro 9 604,57 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.
Nustatyti, kad atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alstama“ bankroto byloje III-osios eilės kreditorių sąraše akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ finansinis reikalavimas sudaro 9 604,57 Lt (devyni tūkstančiai šeši šimtai keturi litai 57 ct).