- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2008-02-14
- Bylos Nr.
- 2-125/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė
- Kreditorius
- N. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės N. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 8 d. nutarties, kuria įtraukti kreditoriai į kreditorių sąrašą draudimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ingo Baltic“ bankroto byloje Nr. 2-103-45/2008.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi DUAB „Ingo Baltic“ buvo iškelta bankroto byla. Kreditoriams buvo nustatytas terminas kreditorių pretenzijoms pareikšti.
2005 m. spalio 13 d. buvo gautas kreditorių V. ir N. K. reikalavimas, kuriuo prašoma juos įtraukti į kreditorių sąrašą. Pareiškėjai nurodė, kad su DUAB ,,Ingo Baltic“ 2004 m. kovo 10 d. sudarė dvi patalpų nuomos sutartis, pagal kurias draudimo bendrovei iki 2009 m. kovo 31 d. buvo išnuomotos patalpos, esančios Vasario 16-osios g. 21, Panevėžyje. 2005 m. rugpjūčio 23 d. DUAB „Ingo Baltic“ gavo nuomotojo pranešimą, kuriame nurodyta jog nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. sutartis nutraukiama, nes iki 2005m. rugpjūčio 20d. nebuvo sumokėti nuomos mokesčiai už rugsėjo mėnesį. Nutraukus nuomos sutartį nuomotojas reikalavo sumokėti nuomos mokestį už faktinį naudojimąsi patalpomis bei šešių mėnesių nuomos mokesčio dydžio kompensaciją iki sutarties nutraukimo dienos, kas pagal vieną nuomos sutartį sudarė 24 000 Lt (6 x 4000Lt.), pagal antrąją - 15 000 Lt (6 x 2500Lt.), taip pat prašė sumokėti 480Lt už sugadintą elektrinį šildytuvą, 40 Lt - už sugadintą ventiliatorių, bei 3 030 Lt už sugadintą kiliminę dangą. Be to, nurodė, kad nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. buvo priverstas saugoti patalpose esančius bankrutuojančios įmonės dokumentus, baldus ir kitą turtą, todėl prašė patalpų nuomą už 2005 m. rugsėjo mėnesį pripažinti administravimo išlaidomis (Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 36 str. 3 d.).
Bankroto administratorius, pripažindamas kreditoriaus teisę į nuostolių atlyginimą už sugadintą turtą 3 550 Lt sumai, taip pat teisę į 6 500 Lt nuomos mokestį už 2005m. rugsėjo mėn., likusioje dalyje prašė kreditorinio reikalavimo netvirtinti Nurodė, kad patalpos buvo grąžintos per 15 dienų nuo nuomos sutarčių pasibaigimo. Nuomotojas neturėjo teisinės pareigos saugoti bankrutuojančios įmonės turto, todėl prašomas 6 500 Lt nuomos mokestis neturi būti įtrauktas į įmonės administravimo išlaidų sąrašą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 8 d. nutartimi pareiškėjų prašymą patenkino iš dalies, į bankrutuojančios DUAB „Ingo Baltic“ kreditorių sąrašą įtraukė V. K. ir N. K. su 49 650 Lt finansinio reikalavimo suma. Nurodė, kad patalpų nuomos sutartimis šalys susitarė, jog patalpų nuomos sutartis gali būti nutraukta vienašališkai: nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2007 m. kovo 31 d. įteikus raštišką pranešimą kitai šaliai prieš tris mėnesius ir sumokant per 10 dienų 10 000 EUR dydžio kompensaciją (6.3 p.), taip pat nesumokėjus nuomos mokesčio, nuomotojas gali nutraukti nuomos sutartį vienašališkai, raštu pranešdamas apie tai nuomininkui ne vėliau, kaip prieš 20 kalendorinių dienų iki sutarties nutraukimo dienos (5.1 p.). Šiuo atveju šalys susitarė, jog sutarties nutraukimo dieną nuomininkas privalo sumokėti nuomotojui patalpų nuomos mokestį už faktinį patalpų nuomos laiką ir šešių mėnesių nuomos mokesčio dydžio kompensacija litais. Teismo nuomone, ši šalių pasirašytos sutarties nuostata yra galiojanti, turi įstatymo galią (CK 6.189 str.). Nuomos mokestis turėjo būti mokamas kiekvieną mėnesį iki šio mėnesio 20 d. (dvidešimtos dienos) už ateinantį mėnesį. Teismas vadovavosi ĮBĮ 36 straipsnio antrąja dalimi, kurioje nustatyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių atstovų komitetas, be to, to paties straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad prie administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla. Dėl to nebuvo teisinio pagrindo 6 500 Lt patalpų nuomos išlaidas priskirti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų. Teismas pareiškėjus pripažino bankrutuojančios DUAB „Ingo Baltic“ kreditoriais su 49 050 Lt dydžio kreditoriniu reikalavimu, kilusiu iš nuomos sutartinių santykių bei 600 Lt išlaidų advokato pagalbai.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu kreditorė N. K. prašo pakeisti šią teismo nutartį dalyje dėl 6 500 Lt priskyrimo prie kreditorinių reikalavimų, nustatant, jog prie kreditorių reikalavimų priskiriama 3 250 Lt suma už patalpų nuomą nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 15 d. ir, vadovaujantis ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktu bei 36 straipsnio trečiąja dalimi, 3 250 Lt sumą už turto saugojimą nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d., priskirti prie administravimo išlaidų ir įpareigoti atsakovą jas atlyginti bankroto įstatyme nustatyta tvarka. Skundą grindžia šiais argumentais:
Nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. šalių nesiejo jokie teisiniai santykiai, tačiau kreditoriai saugojo atsakovo turtą, todėl už saugojimo laikotarpį turi būti atlyginta.Kreditoriai kreipėsi į kreditorių atstovų komitetą prašydami atlyginti atsakovo turto saugojimo išlaidas, tačiau komitetas atsisakė nagrinėti šį prašymą.Teismas nepagrįstai laikė, jog šalis nuo 2005 m. rugpjūčio 15 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. siejo ūkiniai–komerciniai santykiai ir dėl to nepagrįstai taikė ĮBĮ 36 straipsnio trečiosios dalies nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BDUAB ,,Ingo Baltic“ prašo jį atmesti. Nurodo, kad nuomos sutarčių galiojimas baigėsi 2005 m. rugsėjo 30 d. nuomininkui gražinus patalpas nuomotojui. Tokiu būdu, kreditoriai jokių turto saugojimo išlaidų nepatyrė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, konstatuoja, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Kadangi apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį dalyje tik dėl 6 500 Lt reikalavimo, apeliacinės instancijos tesimas tikrina rik šią nutarties dalį..
Administravimo išlaidos yra ĮBĮ 36 straipsnio trečiojoje dalyje išvardintos išlaidos: tai atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, su darbo santykiais susijusios išmokos, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo bei kitos būtinos bankrutuojančios įmonės administravimui išlaidos. Taigi iš esmės administravimo išlaidos - bankroto procedūrų vykdymo metu atsirandančios išlaidos, t. y. išlaidos, be kurių negali būti sėkmingai užbaigta bankroto procedūra, atliekamas administratoriaus darbas, funkcijos.
Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 36 str. 1, 2 d.). Teisminėje bankroto bylų nagrinėjimo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administravimo išlaidų klausimų sprendimas priklauso kreditorių susirinkimo, o ne teismo kompetencijai.
Draudimo įstatymo 129 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad draudimo įmonės bankroto byla nagrinėjama ĮBĮ nustatyta tvarka, jei šis įstatymas nenustato kitaip. Taigi draudimo įmonės bankroto bylos nagrinėjimo tvarką, tokios įmonės bankroto procedūrų vykdymo tvarką, kreditorių teisių gynimo būdus ir tvarką, jų atstovavimo bankroto procedūrose ir bankroto bylos nagrinėjime tvarką reglamentuoja ĮBĮ su išimtimis, nustatytomis Draudimo įstatyme. ĮBĮ teisę tvirtinti administravimo išlaidas, kaip minėta, suteikia tik kreditorių susirinkimui (ĮBĮ 36 str. 2 d.). Tačiau draudimo įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu kreditorių susirinkimai nešaukiami, o jų interesus atstovauja Priežiūros tarnybos valdybos sudarytas kreditorių atstovų komitetas (LR Draudimo įstatymo 129 str. 6 d.). Todėl šis komitetas turi teises, kurias ĮBĮ suteikia kreditorių susirinkimui.
Atkreiptinas dėmesys, kad nors pirmosios instancijos teismas 6 500 Lt sumą nelaikė administravimo išlaidomis, tačiau ĮBĮ 24 straipsnio penkta dalis numato kreditoriams teisę skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus ir ši ar kitos ĮBĮ normos nenurodo, jog kreditorių susirinkimo nutarimai dėl administravimo išlaidų patvirtinimo neskundžiami. Taigi yra įtvirtina kreditoriaus teisė įstatymo nustatyta tvarka skųsti kreditorių susirinkimo (nagrinėjamu atveju - kreditorių atstovų komiteto) priimtus nutarimus (ĮBĮ 21 str. 1 d. 2 p., 24 str. 5 d.).
Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad tretieji asmenys dar 2005 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į kreditorių atstovų komitetą prašydami atlyginti turto saugojimo išlaidas, tačiau komitetas atsisakė nagrinėti šį prašymą (b. l. 52). Byloje nėra duomenų, jog apeliantai būtų tokius komiteto veiksmus skundę (CPK 178 str.).
Kartu pažymėtina, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme neprašė išskirstyti 6 500 Lt reikalavimo, nurodant, kad 3 250 Lt yra kreditorinis reikalavimas už patalpų nuomą nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 15 d., o likusi suma, paskaičiuotina už turto saugojimą nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d., priskirtina prie administravimo išlaidų. Nepareiškus tokio reikalavimo pirmosios instancijos teisme, aukštesnės instancijos teisme toks reikalavimas negali būti reiškiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1178/2001). Be to, teismas skundžiamoje nutartyje įtraukė N. K. ir V. K. į kreditorių sąrašą su 49 650 Lt finansiniu reikalavimu. Šią sumą sudaro: 39 000 Lt 6 mėnesių nuomos mokesčio dydžio kompensacija, 3 550 Lt kompensacija už sugadintą turtą, 6500 Lt nuomos mokestis už 2005 m. rugsėjo mėnesį bei 600 Lt atstovavimo išlaidų. Taigi teismas pripažino trečiųjų asmenų teisę į 6 500 Lt nuomos mokestį už 2005 m. rugsėjo mėnesį. Todėl nėra aišku, kokiu pagrindu apeliantė prašo priskirti dalį šios sumos (3 250 Lt) prie kreditorinių reikalavimų, jei ši suma jau yra prie jų priskirta. Kartu pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, kad realiai tarp šalių patalpų nuomos sutartys pasibaigė tik 2005 m. rugsėjo 30 d., atsakovui išsikėlus iš nuomojamų patalpų. Iki tos dienos tretiesiems asmenims patalpos nebuvo perduotos, šią aplinkybę pripažįsta ir apeliantė (b. l. 27, 52), joks kitas susitarimas dėl atsakovo turto saugojimo sudarytas nebuvo. Dėl šios aplinkybės laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė ir likusios reikalavimo dalies (3 250 Lt) administravimo išlaidomis.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.