Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-02-27 · Administracinė byla Nr. A-214-822/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-05-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-27
Bylos Nr.
A-214-822/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04918-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Audito
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-214-822/2019Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04918-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (10.4)D2-4317; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 8 116,67 Eur turtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos veiksmų neteisėtumą grindė tuo, kad, Tarnyba pagal pareiškėjo prašymus neatliko jokio tyrimo, nors buvo pateikti visi reikalingi dokumentai, įrodantys, kad R. J. ir T. G. (B.) nėra dirbę asociacijoje Europos regbio centras, todėl šie asmenys negalėjo tapti kreditoriais ir gauti išmokas.

1.2. Pareiškėjas nurodė, jog Tarnyba nesiėmė atitinkamų veiksmų, siekiant sustabdyti neteisėtus bankroto administratoriaus G. M. veiksmus administruojant Vilniaus miesto ir apskrities regbio federacijos ir Europos regbio centro bankroto procesus. Pažymėjo, kad nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas su G. M. yra pažįstamas nuo 1975 m. ir juos vienijo darbiniai ir verslo santykiai, todėl pastarasis turėjo būti nušalintas nuo bankroto bylų. Be to, R. J. yra geras G. M. draugas, kuris dvejose bankroto bylose tapo kreditoriumi, nors regbio centre nedirbo. Pareiškėjas taip pat kreipėsi į bankroto administratorių G. M. dėl pažymos apie 2007–2009 metais pareiškėjo gautą atlyginimą Europos regbio centre pateikimą, tačiau G. M. sąmoningai nepateikė pažymos ir tai padarė pasityčiodamas.

1.3. Pareiškėjas nurodė, kad dėl psichologinių, dvasinių ir didelių vidinių išgyvenimų, patirtų dėl G. M. ir kitų Tarnybos atsakingų darbuotojų abejingumo, jam sutriko sveikata, jis patyrė neturtinę žalą.

1.4. Pareiškėjas prašomą priteisti turtinę žalą (8 116,67 Eur) kildino iš to, kad darbdavys Europos regbio centras neišmokėjo jam atlyginimo už 2013 metų spalio–gruodžio mėnesius ir 2014 metų sausio, vasario mėnesius, nes dėl G. M. veiksmų pareiškėjas nebuvo pripažintas kreditoriumi civilinėse bylose.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

2.1. Atsakovas nurodė, kad Bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) pagal pareiškėjo 2015 m. lapkričio 9 d. raštą atliko bankroto administratoriaus G. M. veiklos neplaninį patikrinimą, administruojant asociacijų Vilniaus miesto ir apskrities regbio federacijos ir Europos regbio centro bankroto procesus. Atlikus patikrinimą, pagal skunde nurodytas aplinkybes, 2016 m. sausio 15 d. išvada nebuvo nustatyta, kad G. M. būtų pažeidęs įmonių bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Vėliau Tarnybai buvo pateikti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 13 d., 2016 m. rugsėjo 5 d. ir 2016 m. rugsėjo 8 d. skundai, kuriuos išnagrinėjus buvo nuspręsta nepradėti G. M. veiklos neplaninio patikrinimo. Tarnyboje taip pat buvo gauti pareiškėjo 2016 m. spalio 31 d. ir du 2016 m. lapkričio 1 d. skundai, kuriais pareiškėjas prašė atlikti auditą ir nustatyti, kiek asociacijoje Europos regbio centras dirbo darbuotojų ir koks atlyginimas buvo išmokėtas, ar pagrįstai pareiškėjas neįtrauktas į asociacijos kreditorių sąrašą. Tarnyba skundžiamu 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu atsisakė nagrinėti skunduose pakartotinai nurodytas tas pačias aplinkybes. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo raštu Tarnyba išreiškė valią būtent bankroto administratoriaus G. M. atžvilgiu, o ne pareiškėjo, nes pareiškėjas padavė skundus ne dėl jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, o pranešimą apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą. Šiuo atveju nebuvo priimtas sprendimas dėl G. M. veiksmų administruojant bankroto procesą, t. y. nebuvo spręsta dėl nuobaudos jam skyrimo, todėl skundžiamas sprendimas pareiškėjo teisių nepažeidžia.

2.2. Dėl pareiškėjo skunduose, į kuriuos buvo atsakyta skundžiamu sprendimu, keliamų klausimų nurodė, kad Tarnyba dėl skunduose nurodytų aplinkybių yra pasisakiusi ne kartą, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundus dar kartą. Be to, dėl skunduose nurodytų aplinkybių yra pasisakyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

2.3. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nustatė kad byloje ginčas kilo dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. (10.4)D2-4317 teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

5. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad:

5.1. Skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2016 m. lapkričio 1 d. pareiškimą, kuriuo pareiškėjas Tarnybos prašė atlikti auditą asociacijoje Europos regbio centras ir nustatyti, kiek faktiškai darbuotojų dirbo ir koks atlyginimas jiems buvo mokamas 2007–2014 metais, į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 1 d. skundą, kuriuo pareiškėjas taip pat prašė Tarnybos atlikti auditą asociacijoje Europos regbio centras su tikslu nustatyti, kiek darbuotojų 2007–2014 metais dirbo, koks atlyginimas jiems buvo mokėtas ir, ar pareiškėjas bankroto byloje turėjo būti įtrauktas kreditoriumi, taip pat ir į pareiškėjo 2016 m. spalio 31 d. skundą, kuriuo pareiškėjas taip pat prašė atlikti tyrimą dėl asociacijoje Europos regbio centras dirbančių asmenų bei priekaištavo, kad G. M. neišdavė jo prašomų dokumentų.

5.2. Tarnyba 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. (10.4)D2-4317 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundus ir pareiškimą dėl juose išdėstytų aplinkybių (prašymų) pakartotinumo. Atsisakymo nagrinėti pareiškėjo pareiškimą ir skundus teisinis pagrindas – Tarnybos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V1-341 „Dėl Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklių (toliau – ir Taisyklės, 2016 m. rugpjūčio 30 d. redakcija) 23 punktas.

5.3. Pareiškėjas Tarnybos veiksmų neteisėtumą grindžia Tarnybos neveikimu, t. y. pareiškėjo prašymu neatlikus jokio tyrimo dėl asociacijoje „Europos regbio centras“ dirbusių asmenų, konkrečiai dėl R. J. ir T. G. (B.) ir jų tapimo kreditoriais bankroto byloje bei jiems išmokėtų išmokų. Taip pat neveikimu, kuris pasireiškė nesiimant veiksmų sustabdant neteisėtus bankroto administratoriaus G. M. veiksmus administruojant Vilniaus miesto ir apskrities regbio federacijos ir Europos regbio centro bankroto procesus. Atitinkamai šių aplinkybių pagrindu pareiškėjas kildina turtinę ir neturtinę žalas.

5.4. Pareiškėjo 2015 m. lapkričio 5 d. skundo pagrindu Tarnyba jau buvo atlikusi bankroto administratoriaus G. M. neplaninį patikrinimą, administruojant asociacijų Vilniaus miesto ir apskrities regbio federacijos ir Europos regbio centro bankroto procesus. Neplaninio patikrinimo rezultatus Tarnyba užfiksavo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. sausio 26 d. Galutinėje išvadoje Nr. D4-92 „Dėl bankroto administratoriaus G. M., veiksmų, administruojant Vilniaus miesto ir apskrities regbio federacijos ir Europos regbio centro bankroto procesus“ (toliau – ir Galutinė išvada), kurioje nurodė, kad patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad bankroto administratorius, administruodamas asociacijų Vilniaus miesto ir apskrities regbio federacijos ir Europos regbio centro bankroto procesus, pagal skunde nurodytas aplinkybes, būtų pažeidęs įmonių bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Iš Galutinės išvados turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde kėlė klausimus dėl Vilniaus miesto ir apskrities regbio federacijose dirbančių darbuotojų, t. y. konkrečiai dėl R. J. realiai/nerealiai atliekamų pareigų federacijoje ir tuo pagrindu gautu atlyginimu, taip pat dėl to, kad R. J. inicijuoti bankroto procesą federacijai padėjo būtent bankroto administratorius G. M.. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad tiek R. J., tiek T. G. (B.) nedirbo Europos regbio centre, todėl, pareiškėjo teigimu, T. G. neturėjo teisės inicijuoti bankroto proceso Europos regbio centrui. Pareiškėjas apie neplaninio tyrimo atlikimą buvo informuotas 2016 m. sausio 29 d. raštu Nr. D2-279. Teismas įvertinęs visus šiuos duomenis, konstatavo, kad Tarnyba Galutinę išvadą priėmė iš esmės išnagrinėjusi tuos pačius pareiškėjui aktualius klausimus, kuriuos akcentuodamas, pastarasis pakartotinai kreipėsi į Tarnybą (su 2016 m. spalio 31 d. skundu, 2016 m. lapkričio 1 d. pareiškimu, ir 2016 m. lapkričio 1 d. skundu), prašydamas atlikti auditą asociacijoje Europos regbio centras ir nustatyti, kiek faktiškai dirbo darbuotojų ir koks atlyginimas jiems buvo mokamas 2007–2014 metais, ar pareiškėjas bankroto byloje turėjo būti įtrauktas kreditoriumi ir pan.

5.5. Tarnybos 2016 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. (10.4)D2-3285, pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2016 m. rugpjūčio 13 d., 2016 m. rugpjūčio 17 d., 2016 m. rugsėjo 5 d. ir 2016 m. rugsėjo 8 d. skundus, kuriais pareiškėjas administratorių G. M., vėliau Tarnybą, prašė išduoti (įpareigoti išduoti) pažymą apie pareiškėjo darbą asociacijoje „Europos regbio centras“ 2007–2014 metais. Iš Tarnybos 2016 m. rugsėjo 19 d. rašto Nr. (10.4)D2-3285 turinio teismas nustatė, kad jame pareiškėjui buvo išaiškintos prašomos išduoti pažymos neišdavimo aplinkybės (pažymos neišdavimo pagrindas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. 5-27-11611, kuriuo nuspręsta pašalinti asociacijos devynių apdraustųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) duomenis iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazės, remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga)). Šiame Tarnybos rašte pareiškėjui taip pat buvo priminta, kad atsisakymas jį įtraukti į Asociacijos kreditorių sąrašą išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3189-562/2016, taip pat tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. įsiteisėjusia nutartimi teismas patvirtino galutinį Asociacijos kreditorių sąrašą, tarp kurių pareiškėjo minimos T. G. nėra. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas ir teigė, kad jo prašoma išduoti pažyma nebuvo išduota pagal jo pateiktus 2016 m. rugpjūčio 13 d., 2016 m. rugpjūčio 17 d., 2016 m. rugsėjo 5 d. ir 2016 m. rugsėjo 8 d. skundus, tačiau byloje pateiktas dar ankstesnis administratoriaus G. M. parengtas 2016 m. rugpjūčio 14 d. pranešimas patvirtina tai, kad pažymą, kurią pareiškėjas prašė išduoti dar 2016 m. liepos 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 8 d. prašymais buvo atsisakyta išduoti remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 5-27-11611 pagrindu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui kreipiantis į Tarnybą dėl audito atlikimo, kartu nurodant, kad nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas išduoti pažymą, pareiškėjui prašomos išduoti pažymos neišdavimo pagrindai buvo žinomi.

Šalies argumentai

6. Teismas įvertinęs byloje pateiktą medžiagą (pareiškėjo skundai, prašymai, Tarnybos atsakymai, teismų procesiniai dokumentai), darė išvadą, kad Tarnyba turėjo teisinį pagrindą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymus dėl asociacijos Europos regbio centras audito atlikimo ir kt. aplinkybių (tame tarpe ir pažymos neišdavimas), vadovaujantis Taisyklių 23 punkto pagrindu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kreipdamasis į Tarnybą su 2016 m. spalio 31 d. skundu ir 2016 m. lapkričio 1 d. skundu bei 2016 m. lapkričio 1 d. prašymu iš esmės kėlė tuos pačius klausimus ir abejones, susijusius su asociacijoje Europos regbio centras dirbusiais darbuotojais (R. J. ir T. G.), jų įtraukimo kreditoriais bankroto procese, pareiškėjo neįtraukimo kreditoriumi bankroto procese, pažymos apie pareiškėjo dirbtą laiką ir gautas išmokas 2007-2014 metais pateikimu ir kt., kuriuos kėlė į Tarnybą kreipiantis su 2015 m. lapkričio 5 d. skundu, kurio pagrindu buvo priimta Galutinė išvada bei taip pat ir su vėlesniais ir aukščiau aptartais skundais ir prašymais. Atsižvelgiant į tai, teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl Tarnybos neveikimo, kurį pareiškėjas apibūdino, kaip neatlikus jokio tyrimo dėl asociacijoje „Europos regbio centras“ dirbusių asmenų, konkrečiai dėl R. J. ir T. G. (B.), jų tapimo kreditoriais bankroto byloje bei gautų išmokų. Teismas nustatė, kad šių aplinkybių tyrimą/ištyrimą patvirtino byloje pateikta medžiaga (Galutinė išvada, Tarnybos atsakymai į pareiškėjo skundus, prašymus, teismų procesiniai sprendimai).

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, jo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.

8. Teismas nustatęs, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 5-27-11611, nuo 2007 metų, pareiškėjas neturi teisės į kreditorinius reikalavimus (pagrindas – Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. B2-3189-562/2016, kuriuo pareiškėją atsisakyta įtraukti į kreditorių sąrašą dėl jam neišmokėto atlyginimo), sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 8116,67 Eur, (neišmokėtas atlyginimas už 2013 m. spalio-gruodžio mėnesius ir 2014 m. sausio, vasario mėnesius) priteisimo taip pat negali būti tenkinamas. Teismas šiuo aspektu Tarnybos veiksmuose neteisėtumo taip pat nenustatė.

III.

8.1. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą ir panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (10.4)D2-4317, priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės ir 16 455,24 Eur turtinės žalos atlyginimą. Panaikinti bankroto administratoriaus G. M. bankroto administratoriaus licenciją. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes, apeliacinį skundą nuolat pildė iš esmės atkartodamas savo poziciją nurodytą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas ginčydamas teismo sprendimą nurodė šiuos argumentus:

8.2. Teismo sprendimas šališkas, neobjektyvus ir pažeidžiantis teisingumo pricipus. Teismo sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės yra neteisingos.

8.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-2185-146/2016 pagrindu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. 5-27-11611 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimas buvo panaikinti. Atitinkamai 2017 m. vasario 8 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (7.1)5-27-1732 ir buvo nurodytos pareiškėjo gautos pajamos už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. liepos 17 d. asociacijos Europos regbio centras apdraustojo V. K. duomenimis. Taip pat pareiškėjas teismui pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pažymą apie V. K. gautas pajamas už 2007–2014 metus. Pareiškėjas pabrėžia, kad šioje pažymoje nurodyta, kad per 2007–2014 metus asociacijoje Europos regbio centras dirbo tik vienas etatinis darbuotojas, t. y. pareiškėjas. Pareiškėjas pabrėžia, kad šie duomenys buvo žinomi bankroto administratoriui Gediminui Mockui, todėl pareiškėjo įsitikinimu yra akivaizdu, kad G. M. suklaidino Vilniaus apygardos teismą, dėl ko jis buvo nepripažintas kreditoriumi, o pripažino R. J. ir T. G., kurie asociacijoje nedirbo. Pareiškėjas teigia, kad šie žmonės ketina įvykdyti nusikalstamą veiką ir pasisavinti valstybės lėšas ir jiem tai atlikti padės atsakovo neveikimas.

8.4. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas nuolat patyrė stresą, dėl ko pradėjo sirgti sunkiomis ligomis.

8.5. Dėl 16 455,24 Eur turtinės žalos kilimo yra atsakingas bankroto administratorius G. M. ir atsakovas kuris nesiėmė veiksmų, kad būtų sustabdyti neteisėti bankroto administratoriaus veiksmai.

Atsiliepimas

9. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

9.1. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų faktinių ar teisės taikymo aplinkybių, kurios nebūtų buvusios nagrinėjamos Departamento, Tarnybos ar Vilniaus apygardos administracinio teismo. Atsakovas nurodo, kad jis laikosi savo pozicijos išdėstytos 2017 m. vasario 21 d. atsiliepime pateiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

9.2. Atsakovas papildomai pažymi, kad jis pagal jam suteiktą kompetenciją neatlieka audito (dokumentų tikrinimo), kurių pagrindu galėtų nustatyti, kiek asociacijoje Europos regbio centras dirbo darbuotojų ir koks atlyginimas buvo išmokėtas, neatlieka ikiteisminio tyrimo veiksmų bei nesprendžia kreditorinių reikalavimų pagrįstumo bankroto bylose. Atsakovas akcentuoja, kad šiuo atveju nebuvo jokio Tarnybos neveikimo, kuris būtų galėjęs padaryti pareiškėjui žalą.

9.3. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo argumentas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016 iš dalies panaikino VSDFV sprendimą, yra teisiškai nereikšmingas, nes dar 2016 m. birželio 3 d. įsiteisėjusiu sprendimu Vilniaus apygardos teismas pripažino asociaciją Europos regbio centras pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir nusprendė išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas iš esmės svarbus tik pačiam pareiškėjui, nustatant jo socialinio draudimo laikotarpius. Sprendžiant iš pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktos informacijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas VSDFV yra žinomas ir į jį atsižvelgta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

10. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

11. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (10.4)D2-4317 ir priteisti jam iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės ir 8 116,67 Eur turtinės žalos atlyginimą.

12. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje pateiktą medžiagą (pareiškėjo skundai, prašymai, Tarnybos atsakymai, teismų procesiniai dokumentai), darė išvadą, kad Tarnyba turėjo teisinį pagrindą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymus dėl asociacijos Europos regbio centras audito atlikimo ir kt. aplinkybių (tame tarpe ir pažymos neišdavimas), vadovaujantis Taisyklių 23 punkto pagrindu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kreipdamasis į Tarnybą su 2016 m. spalio 31 d. skundu ir 2016 m. lapkričio 1 d. skundu bei 2016 m. lapkričio 1 d. prašymu iš esmės kėlė tuos pačius klausimus ir abejones, susijusius su asociacijoje Europos regbio centras dirbusiais darbuotojais (R. J. ir T. G.), jų įtraukimo kreditoriais bankroto procese, pareiškėjo neįtraukimo kreditoriumi bankroto procese, pažymos apie pareiškėjo dirbtą laiką ir gautas išmokas 2007-2014 metais pateikimu ir kt., kuriuos kėlė į Tarnybą kreipiantis su 2015 m. lapkričio 5 d. skundu, kurio pagrindu buvo priimta Galutinė išvada bei taip pat ir su vėlesniais ir aukščiau aptartais skundais ir prašymais.

13. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą ir panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (10.4)D2-4317, priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės ir 16 455,24 Eur turtinės žalos atlyginimą. Panaikinti bankroto administratoriaus G. M. bankroto administratoriaus licenciją. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas šališkas, neobjektyvus ir pažeidžiantis teisingumo pricipus. Teismo sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės yra neteisingos.

14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teismo proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl šios priežasties proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį motyvuotai pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

15. Pareiškėjas 2018 m. sausio 28 d. pateikė pareiškimą, kuriame be kita ko nurodė, kad prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau jau 2018 m. kovo 13 d. pateikė prašymą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nes dėl silpnos sveikatos ir finansinių priežasčių dalyvauti teismo posėdyje negalėtų. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į byloje keliamą ginčą, pareiškėjo išreikštą valią bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, sprendžia, kad byloje yra pakankamai duomenų tinkamam bylos išnagrinėjimui, todėl ją nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra pagrindo.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 24 straipsnį teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.

18. Įvertinus pareiškėjo inicijuoto ginčo aplinkybes, kurias privalėjo išnagrinėti pirmosios instancijos teismas, akcentuotina, kad pareiškėjo skundo esminis ir pagrindas reikalavimas buvo panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (10.4)D2-4317 ir priteisti jam iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės ir 8 116,67 Eur turtinės žalos atlyginimą.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

22. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia, tuo, kad teismas jam priėmė neigiamą sprendimą. Tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018 ir kt.).

23. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje įrodymų vertinimu. Pareiškėjas viename iš apeliacinio skundo papildymų rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016 priimta nutartimi, kurios pagrindu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. 5-27-11611 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimas buvo panaikinti. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, dar kartą pažymėtina, kad byloje nagrinėjamas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. (10.4)D2-4317 pagrįstumas ir teisėtumas, kuris buvo priimtas prieš pareiškėjo nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kuri buvo paskelbta 2017 m. sausio 10 d. Taigi, byloje vertinama ta aplinkybė, ar 2016 m. gruodžio 1 d. atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus kaip pakartotinius.

24. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V1-341 patvirtintų Planinių ir neplaninių restruktūrizavimo administratorių veiklos patikrinimų taisyklių 23 punkte numatyta, kad prašymas (skundas) nenagrinėjamas, jeigu teismas ar Priežiūros institucija jau yra priėmusi sprendimą tuo pačiu klausimu ir prašymą (skundą) pateikęs asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu nuo prašyme (skunde) nurodytų pažeidimų padarymo iki prašymo (skundo) padavimo yra praėję daugiau kaip 1 metai.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konkrečiai 2016 m. rugsėjo 19 d. Tarnybos raštą Nr. (10.4)D2-3285 (t. I, b. l. 20–21), Tarnybos 2016 m. sausio 29 d. raštą Nr. D2-279 (t. I, b. l. 22), Tarnybos Galutinę išvadą dėl bankroto administratoriaus G. M. veiksmų, administruojant Vilniaus miesto ir apskrities regbio federacijos ir Europos Regbio centro bankroto procesus (t. I, b. l. 23–26) bei pareiškėjo pateiktus raštus į kuriuos Tarnyba atsakė 2016 m. gruodžio 1 d. skundžiamu sprendimu Nr. (10.4)D2-4317 (t. I, b. l. 157–162, 175–178), pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus, nes įvertinus jų turinį ir prašymų pobūdį yra akivaizdu, kad jie iš esmės buvo kartotiniai. Pareiškėjas užklausų teikimo metu, naujų aplinkybių, dėl kurių atsakovas turėjo jo raštus nagrinėti iš esmės, nenurodė, jų nenurodė ir teismui. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartis buvo priimta vėliau nei atsakovas pateikė pareiškėjui atsakymą į jo užklausas, todėl ji, kaip pareiškėjo skundo pagrindas, šiuo atveju negali būti vertintina, nes atsakovas, skundžiamo sprendimo priėmimo metu, vertino pareiškėjo pateiktus duomenis ir turimą informaciją.

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai; priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; teisės pažeidimu padaryta žala.

27. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinosios žalos kilimo sąlygos, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pasikartotina, kad apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo skundo pagrįstumą nagrinėja jo teikto pirmosios instancijos teismui skundo ribose, tad pareiškėjo turtinės žalos reikalavimo padidinta dalis (nuo 8 116,67 Eur iki 16 455,24 Eur), bei reikalavimas panaikinti bankroto administratoriaus G. M. bankroto administratoriaus licenciją apeliacinės instancijos teismo nenagrinėjami, kadangi jie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjo reikalavimas dėl bankroto administratoriaus G. M. bankroto administratoriaus licencijos panaikinimo Vilniaus apygardos administracinis teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartimi buvo atsisakytas priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pareiškėjas šios nutarties apeliacine tvarka neskundė.

28. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

29. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

30. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė