- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-21
- Bylos Nr.
- 2S-1129-560/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08259-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Pareiškėjas
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašymą dėl antstolio Rimanto Vižainiškio vykdymo veiksmų sustabdymo, suinteresuoti asmenys bankrutuojanti VšĮ „Vilniaus butai“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, antstolis Rimantas Vižainiškis, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą, prašydamas sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0128/14/00253 iki skundo išnagrinėjimo. Nurodė, kad 2014-02-17 gavo antstolio Rimanto Vižainiškio 2014-02-14 raginimą įvykdyti sprendimą pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-5988-340/2012 – grąžinti 250 000 Lt skolą. Su vykdomuoju dokumentu nesutinka, kadangi savo sąskaitose tokių lėšų neturi, jos buvo panaudotos nuomojant socialinius būstus, o pareiškėjo sąskaitose esančios piniginės lėšos nėra susijusios su teismo sprendimo vykdymu, jos gautos iš socialinio būsto nuomos. Nurodė, kad areštavus pareiškėjo banko sąskaitose esančias pinigines lėšas, sutriktų atsiskaitymas už komunalines paslaugas, teikiamas Vilniaus miesto savivaldybei priklausantiems socialiniams būstams, jų teikimas gali būti visiškai nutrauktas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-12 nutartimi pareiškėjo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašymą dėl vykdymo veiksmų sustabdymo atmetė. Teismas nurodė, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas grąžinti bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ 250 000 Lt sumą, esančią bankuose, yra privalomas ir turi būti vykdomas per įmanomai trumpiausią laiką. Pareiškėjas, teigdamas, kad išieškoma piniginių lėšų suma yra tikslinės paskirties, ir tuo pagrindu prašydamas stabdyti vykdymo veiksmus, iš esmės kvestionuoja įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytas aplinkybes. Teismo vertinimu, tokioje situacijoje pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir vykdymo veiksmų sustabdymas, atsižvelgiant, kad išieškotojas yra bankrutuojantis juridinis asmuo, pažeis vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą. Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai, kad išieškojimo vykdymas turi būti sustabdytas siekiant užtikrinti viešojo intereso gynimą, yra deklaratyvaus pobūdžio, nes pagal teismui pateiktus duomenis nėra matyti, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų pareiškėjas negalėtų vykdyti jam priskirtų funkcijų, susijusių su socialinio būsto nuoma.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-12 nutartį, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ antstolio Rimanto Vižainiškio pagal 2014-03-04 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0128/14/00253 pervestas 250 000 Lt lėšas, ir įpareigoti bankrutuojančią VšĮ „Vilniaus butai“ grąžinti antstolio Rimanto Vižainiškio pagal 2014-03-04 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0128/14/00253 pervestas 250 000 Lt lėšas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėjo sąskaitose esančios 250 000 Lt lėšos nepriklauso SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Pareiškėjas teismo sprendimu įpareigotas perduoti bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ 2008-12-18 aktu perduotą turtą, tačiau 250 000 Lt lėšos, esančios pareiškėjo sąskaitoje, nebuvo bankrutuojančios VšĮ „Vilniaus butai“ turtas, todėl į jas negali būti nukreipiamas išieškojimas. Mano, kad antstolis tokiais reikalavimais viršijo savo įgaliojimų ribas. Skundo padavimo faktas reiškia nesutikimą su teismo priimtais sprendimais, kuriais pareiškėjas įpareigotas perduoti turtą, tačiau tai negali būti pagrindu atmesti prašymą. Mano, kad skundžiama nutartis nepagrįstai suteikia prioritetą išieškotojui, pažeidžia vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyros principus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolis Rimantas Vižainiškis vykdo vykdomąją bylą pagal 2014-02-13 Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-5988-340/2012, kuriuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įpareigotas grąžinti bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ 2008-12-18 aktu perduotą turtą, išskyrus atskiruose akto punktuose paminėtas lėšas. Vilniaus apygardos teismo sprendime, kuriuo išnagrinėtas bankrutuojančios VšĮ „Vilniaus butai“ ieškinys atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“, nurodyta, kad ginčijamu aktu perduota 250 000 Lt pinigų bankuose, o šalys nenurodė teismui šių lėšų tikslinės paskirties, todėl teismas sprendė, kad šios lėšos taip pat grąžintinos bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-03 nutartimi minėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kuria SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įpareigotas grąžinti bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ 2008-12-08 aktu perduotą turtą, išskyrus atskiruose akto punktuose paminėtas lėšas, papildyta ir praplėstas bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ negrąžintinų atskiruose akto punktuose paminėtų lėšų sąrašas, kitoje dalyje Vilniaus apygardos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Taip pat minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-03 nutartyje nurodyta, kad apeliantai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog bankuose esantys 250 000 Lt yra tikslinės paskirties, t. y. skirti neprivatizuotų butų remontui.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams (CPK 144 str.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Nagrinėjamu atveju vertintina, jog pareiškėjas, prašydamas teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrindė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomu.
CPK 145 str. 1 d. 10 p. numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, paprastai taikomas tais atvejais, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 str. 3 d.), arba kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytynių patvirtinimo (CPK 725 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-480/2011), taip pat tokių procesinių priemonių taikymo gali būti prašoma kasacinio skundo padavimo toje pačioje byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar prašymo atnaujinti procesą toje pačioje byloje atvejais. CPK 18 str. reglamentuotas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumo principas, kuris reiškia, kad teismo sprendime, nutartyje ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Todėl išieškojimas, vykdant teismo spendimą (nutartį), gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio (skundo) užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Kitaip teismo sprendimo (nutarties) privalomumas prarastų prasmę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėjo sąskaitose esančios 250 000 Lt lėšos nepriklauso SĮ „Vilniaus miesto būstas“, yra nepagrįsti, kadangi, minėta, įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-03 nutartyje nurodyta, kad apeliantai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog bankuose esantys 250 000 Lt yra tikslinės paskirties, t. y. skirti neprivatizuotų butų remontui, dėl to ši suma grąžintina bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“. Taigi, kaip nurodyta, kadangi teismo priimti ir įsiteisėję sprendimai (nutartys) privalo būti vykdomi (CPK 18 str.), dėl to šis apelianto argumentas atmestinas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai sustabdžius įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų vykdymą, būtų paneigtas minėtas principas, pažeisti bankrutuojančios VšĮ „Vilniaus butai“ teisėti interesai. Be to, pažymėtina ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-15586-872/2014 pareiškėjo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ skundas dėl antstolio Rimanto Vižainiškio veiksmų atmestas. Nors teismo nutartis nėra įsiteisėjusi ir apskųsta apeliacine tvarka, tačiau priimta nutartis patvirtina pareiškėjo atskirojo skundo nagrinėjamoje byloje nepagrįstumą.
Atsižvelgiant į tai, kad, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šiuo atžvilgiu nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymo areštuoti bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ antstolio Rimanto Vižainiškio pagal 2014-03-04 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0128/14/00253 pervestas 250 000 Lt lėšas ir įpareigoti bankrutuojančią VšĮ „Vilniaus butai“ grąžinti antstolio Rimanto Vižainiškio pervestas 250 000 Lt lėšas.
Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-12 nutartį palikti nepakeistą.